Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Kutrienės, Loretos Lipnickienės ir Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. liepos 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. B. ieškinį atsakovams R. Z. ir V. K. dėl įkeldinimo į patalpas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

ieškovei nėra žinoma teisės norma ar teismų praktikos suformuota taisyklė, pagal kurią reikalavimui dėl įkeldinimo ieškovė būtų įpareigota reikalauti ginčo turto naudojimosi tvarkos nustatymo ar turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Tokios teisės normos teismas taip pat nenurodė. Be to, teismas nepagrįstai rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.2A-804-464/2012, kadangi pastarosios ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos. Ieškovės reikalavimas dėl ginčo turto naudojimosi tvarkos nustatymo yra neįmanomas praktiškai – ieškovė ne tik negali patekti į jai nuosavybės teise tenkančią 3/8 buto, dalį, bet ir į minėtam butui tenkančias bendro naudojimo patalpas: ginčo patalpos yra daugiabutyje, ginčo patalpų plotas yra nedidelis, o nustatant bendrosios nuosavybes teise valdomo turto naudojimosi tvarką bendraturčiams turi tekti atskiros izoliuotos patalpos, todėl teismo reikalavimas suformuluoti reikalavimą dėl turto naudojimo tvarkos nustatymo yra neįgyvendinamas.Pirmosios instancijos teismas paneigė ieškovės pasirinktą subjektinės teisės gynimo formą, nenurodydamas tokio paneigimo juridinio fakto ir atsisakė tenkinti ieškinį vien tik procesiniais pagrindais.

ieškovė, siekdama realizuoti teisę į teisminę gynybą, privalėjo pateikti įrodymus, į kokią konkrečią buto dalį ji siekia būti įkeldinta, kad toks įkeldinimas įmanomas, taip pat suformuluoti reikalavimą nustatyti naudojimosi tvarką, nes tik nustačius jai paskirtą naudotis buto dalį realiai galima į ją įkeldinti. Toks reikalavimas yra išvestinis.Teismas negalėjo savo iniciatyva nustatyti buto dalies, į kurią galėtų būti įkeldinta ieškovė. Be to, įkeldinus ieškovę ir nenustačius naudojimosi tvarkos, tarp šalių kilęs ginčas nebūtų išspręstas, kadangi akivaizdu, jog nustatyti naudojimosi tvarkos 5,265 kv.m. plotu yra neįmanoma. Tą pagrindžia ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-1583/2002.Ieškovė, sąmoningai žinodama, kad ji neturi galimybės atidalinti turimos buto dalies, siekia piktnaudžiauti savo materialiosiomis teisėmis kitų, didesnę buto dalį valdančių savininkų teisėmis, todėl teismas pagrįstai atsisakė jos reikalavimą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Apeliaciniu skundu keliamas klausimas dėl ieškovės teisės būti įkeldintai į jai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio turto dalį, nenustačius naudojimosi šiuo turtu tvarkos ar neatidalijus jo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Byloje nustatyta, kad ieškovė 2010-04-21 pirkimo-pardavimo sutartimi nuosavybės teise įsigijo 3/8 dalį vieno kambario buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovei nuosavybės teise priklauso 3/8 dalys, o atsakovei R. Z. – 5/8 dalys minėto buto, kurį sudaro 14,04 kv.m. bendro ploto kambarys (pažymėtas indeksu 42-4), bei ½ dalis bendrojo naudojimo patalpų, sudarančių 10,46 kv.m. plotą (pažymėtos indeksais 42-1, 42-3, 42-5, 42-7). Nustatyta, kad atsakovui V. K. nuosavybes teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Jį sudaro 16,13 kv. m. bendro ploto kambarys, (pažymėtas indeksu 42-6) bei ½ dalis bendrojo naudojimo patalpų (pažymėtos indeksais 42-1, 42-3, 42-5, 42-7). Minėti du butai turi bendrą įėjimą ir bendras bendrojo naudojimo patalpas, todėl ieškovę su atsakovais sieja bendrosios dalinės nuosavybės teisiniai santykiai.

Pažymėtina, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo klausimai turi būti sprendžiami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintu nuosavybės neliečiamumo principu. Nuosavybės neliečiamumas įstatymų leidėjo yra apibrėžtas ir kaip civilinių santykių teisinio reglamentavimo principas (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), o CK 4.93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublika garantuoja visiems savininkams vienodą teisių apsaugą. Taigi, nagrinėjant konkrečių asmenų civilinį ginčą dėl naudojimosi bendrąja daline nuosavybe esančiu turtu, aiškinti civilinės teisės normas dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo ir jas taikyti privalu taip, kad nebūtų pažeidžiamos šių asmenų konstitucinės teisės į nuosavybę, tačiau būtina atsižvelgti ir į tai, kad šis principas, kaip ir kiti tiek konstituciniai, tiek civilinės teisės principai, nėra absoliutus ir ginant vieno asmens nuosavybės teises taikytinas taip, kad nebūtų pažeidžiamos kitų asmenų nuosavybės teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-272/2007).

Naudojimosi bendrąja daline nuosavybe priklausančiu turtu tvarką reglamentuoja CK 4.75 ir 4.81 straipsnių normos. Pagal CK 4.81 str. 1 d. buto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to buto patalpomis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise. CK 4.75 str. 1 d. numato, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, o kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį.

Pažymėtina, kad vienas iš pagrindinių civilinio proceso principų yra dispozityvumo principas (CPK 13 straipsnis), kuris reiškia, kad šalys ir kiti proceso dalyviai turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, t. y. civilinės bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia proceso šalių ieškinyje (priešieškinyje) išdėstyti reikalavimai ir jų pagrindas. Teismas neturi teisės peržengti pareikštų reikalavimų ribų, išskyrus CPK numatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK nuostatas tam tikrų kategorijų bylose dispozityvumo principo veikimas yra apribotas (teismui suteikta teisė viršyti ieškinio dalyką ir pagrindą) – tai vadinamosios nedispozityvios bylos, pvz., šeimos, darbo bylos, tačiau nagrinėjama civilinė byla į nurodytą bylų sąrašą nepatenka. Kaip matyti iš bylos medžiagos, šalys dėl jiems bendrąja daline nuosavybe priklausančių patalpų valdymo, naudojimo ir disponavimo vieningo tarpusavio sprendimo nerado, tačiau reikalavimo dėl naudojimosi turtu tvarkos nustatymo teismui nereiškė: ieškovė, nors jai ir buvo siūlyta patikslinti savo prašymą, pateikė reikalavimą tik dėl įkeldinimo į jai bendrąja daline nuosavybe priklausančio buto dalį.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad reikalavimas dėl įkeldinimo yra išvestinis reikalavimas iš nuosavybės teisės įgyvendinimo ir yra susijęs su konkrečia bei nustatyta gyvenamąja patalpa ar jos dalimi, kurioje galima gyventi, ir į kurią suinteresuotas asmuo gali būti fiziškai įkeldintas. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovei kartu su atsakove R. Z. priklauso tik nedidelė dalis bendrojo naudojimo patalpų bei vienas bendras 14,04 kv. m. ploto kambarys, kurio dalys nėra atskirtos ar izoliuotos, ieškovei tenkanti minėto kambario dalis sudaro tik 5,27 kv. m., o toks šalims bendrąja daline nuosavybe priklausantis butas nėra dalus. Įvertinus tai, konstatuotina, kad tol, kol šalys tarpusavio susitarimu nesutarė ir kol nėra išspręstas ginčas, kurios patalpos atitenka kuriam iš buto bendraturčių, lieka neaišku, į kurias iš jų ieškovė turėtų būti įkeldinta. Pažymėtina, kad kiekvienas teismo sprendimas turi būti įmanomas įgyvendinti, tuo tarpu teismui nusprendus įkeldinti ieškovę, tačiau nenustačius ar bendrosios dalinės nuosavybės savininkams nesusitarus dėl naudojimosi turtu tvarkos, tokiu būdu ginant ieškovės nuosavybės teises būtų pažeistos atsakovų nuosavybės teisės, tarp šalių ginčas išliktų, o toks teismo sprendimas negalėtų būti realiai įgyvendintas. Tokią išvadą pagrįstai padarė ir pirmosios instancijos teismas, pagrįstai atsižvelgęs į Vilniaus apygardos teismo nutartį civilinėje byloje Nr.2A-804-464/2012. Nors minėtoje ir nagrinėjamoje bylose faktinės aplinkybės nėra identiškos, tačiau abiejose šiose bylose analizuojamas klausimas dėl nuosavybės teisės įgyvendinimo bei tokios teisės realizavimo, todėl nepagrįsti apeliantės argumentai, nurodant, kad pirmosios instancijos teismas tokia Vilniaus apygardos teismo praktika rėmėsi nepagrįstai.

CPK 42 str. 4 d. numato, kad šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai, nepiktnaudžiauti teisėmis. Aplinkybių, kad ieškovė siektų piktnaudžiauti savo teisėmis atsakovų atžvilgiu nenustatyta. Vis dėlto, atkreiptinas ieškovės dėmesys, kad ieškovė savo teises gali apginti nustačius naudojimosi bendrąja daline nuosavybe priklausančio turto tvarką, o nesant galimybės ją nustatyti – kreiptis dėl turto atidalijimo iš bendrosios nuosavybės (CPK 4.80 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aukščiau nurodytais motyvais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialines bei procesines teisės normas, nepažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.