Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijaus Kairevičiaus ir Andrutės Kalinauskienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų J. L. ir A. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. M. ir O. M. ieškinį atsakovams J. L. ir A. L. dėl įkeldinimo ir naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarkos nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Atsakovas J. L. (b.l. 65) pateikė savo pasiūlymą dėl namo padalinimo. V. M. siūlė perduoti: rūsį R-2 (10,12 kv.m.), per kurį galima įrengti atskirą įėjimą; įėjimas ves į pirmą aukštą, t.y. į patalpas 1-14 (3,2 kv.m.) ir 1-13 (2,92 kv.m), kuriose galima įrengti laiptus į antrą aukštą. Visą likusį pirmo aukšto plotą siūlė palikti atsakovams, t.y. patalpas 1-17 (8 kv.m.), 1-16 (4,66 kv.m.), 1-2 (6,50 kv.m.), 1-3 (2,85 kv.m.), 1- 4 (10,05 kv.m.), 1-1 (5,45 kv.m.), 1-5 (18,52 kv.m.), 1-12 (3,33 kv.m.), rūsį R-l (18,02 kv.m.). V. M. sutiko perduoti antrą aukštą ir patalpas 1-7 (10,21 kv.m.), 1-9 (10,07 kv.m.), 1-15 (7,40 kv.m.), 1-6 (5,81 kv.m.), 1-10 (18,46 kv.m.), 1-11 (2,41 kv.m.). Nurodė, kad V. M. turi gyvenamąjį plotą, o su atsakovu gyvena dar keturi žmonės, tarp jų nepilnametis sunūs bei serganti žmonos motina, kuri negali lipti laiptais. Jo šeimai lieka tik du kambariai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Pirmos instancijos teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, pažeidė procesinės teisės normų reikalavimus, dėl ko neteisingai išsprendė bylą, užkirto atsakovei kelią ginti pažeistas teises kaip tai numato įstatymas. Atsakovė A. L. 2010-11-02 pateikė teismui priešieškinį. Tačiau teismas neskundžiama nutartimi atsisakė jį priimti. Tokiu būdu buvo pažeistas šalių rungtyniškumo principas.Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas - CK 4.75 str., 4.80 str., 4.81 str. ir priėmė sprendimą, kurio įgyvendinimas praktiškai neįmanomas, kadangi sistemingai pažeidžiami kitų bendraturčių interesai. Nagrinėjamoje byloje ieškovai siekė patenkinti tik savo interesus, visiškai ignoruodami atsakovų teises, todėl tokie ieškovų veiksmai vertintini kaip piktnaudžiavimas teise. Ieškovams sprendimu suteikta teisė naudotis pirmojo aukšto patalpomis, t.y. patekti į antrą aukštą ieškovai galės tik perėję atsakovų patalpas, nustatyta bendrai naudotis vonia, tualetu, koridoriumi, nors ieškovai turi galimybę pasidaryti atskirą įėjimą. Tokia situacija lems naujus konfliktus ir neatitinka proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teisme yra patikrinama pirmosios instancijos teismo sprendime padarytų faktinių bei teisinių išvadų teisėtumas bei pagrįstumas tiek, kiek tai yra kvestionuojama apeliaciniame skunde (CPK 320 str. 1 d.), taip pat vertinama, ar nėra absoliutaus apskųsto teismo sprendimo negaliojimo pagrindo bei viešo intereso, apsprendžiančio būtinybę peržengti apeliaciniu skundu nustatytas bylos nagrinėjimo ribas.

Šios bylos atveju teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas, viena vertus, iš esmės pagrįstai pripažinęs, kad ieškovų teisė naudotis jiems priklausančia namo dalimi yra pažeidžiama ir nusprendęs juos įkeldinti į ginčo namą, kita vertus, neištyrė visų reikšmingų faktinių aplinkybių tokiam įkeldinimui įgyvendinti, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias bendraturčių teisių realizavimo galimybes, visiškai supainiojo du skirtingus savo teisiniais padariniais institutus – naudojimosi tvarkos patalpomis nustatymą ir atidalinimą iš bendrosios dalinės nuosavybės, savo sprendimą pagrindė ydingais teisiniais argumentais, išimtinai susijusiais su atidalijimu bei jo principais (kompensacijos taikymas už kitam bendraturčiui atitenkančią didesnę turto dalį ir t.t.). Todėl bylos esmė liko neatskleista ir pagal esančius įrodymus ginčo negalima išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Tokiu atveju sprendimas panaikintinas, o byla grąžintina apylinkės teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d., 330 str.). Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 str. 1 d. 2 p. taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties bei pobūdžio yra pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai ir sudaro prielaidas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą.

Nustatyta, kad šalys yra gyvenamojo namo bei ūkinio pastato, esančių (duomenys neskelbtini), bendraturčiais. Ieškovai ½ šių nekilnojamųjų daiktų savininkais tapo 2010-05-14 turto perdavimo išieškotojui akto pagrindu (b.l. 5-8, 9). Nuosavybės įgijimo pagrindas nėra nuginčytas. Nors atsakovai (apeliantai) savo apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas užkirto jiems kelią tai padaryti šioje byloje, nepagrįstai atsisakydamas priimti priešieškinį (b.l. 42-43, 46-47), kolegija su šiais skundo motyvais nesutinka. Sąlygos priešieškiniui byloje priimti iš dėstytos CPK 143 str. ir teismas jas savo nutartyje išaiškino tinkamai. Kolegija pritaria teismo nuomonei, kad tokius reikalavimus, kuriuos buvo pareiškę apeliantai, racionaliau ir greičiau išnagrinėti atskiroje civilinėje byloje. Skundo motyvai, kad tokiu atveju apeliantai buvo priversti pateikti atsiliepimą, kuris prieštaravo jų teisėms ir teisėtiems interesams, teisiškai nekorektiški. Atsiliepimo turinys ir jame išdėstyti konkretūs atsikirtimo į ieškinį argumentai (CPK 142 str.) yra šalių rungtyniškumo ir dispozityvumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principų įgyvendinimo išraiška (CPK 12 str., 13 str., 17 str.) ir kartu šaliai byloje tenkanti pareiga. Atsiliepimo nepateikimas gali sukelti ir konkrečių neigiamų padarinių pasyviajai ginčo šaliai, tokių, kaip sprendimo už akių jai priėmimas (CPK 142 str. 4 d.). Tai reiškia, kad ne teismas įtakoja procesinę šalies elgseną ar argumentaciją, kuria grindžiama pasirinkta procesinė pozicija, o tą daro pati šalis. Šioje vietoje būtina pastebėti ir tai, kad apeliantai reikalavimą dėl turto perdavimo išieškotojui akto nuginčijimo tuo pačiu metu buvo pareiškę Vilniaus m. 3-jame apylinkės teisme, tačiau nepašalinus šio teismo 2010-11-26 nutartimi nurodytų pareiškimo trūkumų, ieškinys jiems buvo grąžintas (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, c.b. Nr. 2-9034-854/2010).

Tačiau su kita apeliacinio skundo dalimi sutiktina. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių susitarimu. Nepasiekus tokio susitarimo, naudojimosi tvarką nustato teismas pagal bet kurio jų ieškinį (CK 4.75 str.1 d.). Šiuo atveju ieškovai tokį reikalavimą ir buvo pareiškę, o taip pat ir negatorinį reikalavimą (CK6.98 str.), prašydami įkeldinti juos į nustatyta tvarka paskirtas patalpas bei tokiu būdu pašalinti jų, kaip savininkų, teisių pažeidimą. Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Tačiau pirmosios instancijos teismas, neteisingai identifikavęs faktinį ieškovų reikalavimo pagrindą, neatsižvelgęs į jų įvardintą teisinį pagrindą, ginčą išnagrinėjo kaip atidalijimą iš bendrosios nuosavybės, atitinkamai pasisakydamas ir dėl tokius ginčus reglamentuojančių teisės normų (CK 4.80 str.) aiškinimo bei taikymo. Tai reiškia, kad teisme buvo išspręstas ne tas ginčas, dėl kurio pareikštas reikalavimas.

Nustatant nekilnojamojo daikto naudojimosi tvarką, patvirtinama, kuriomis konkrečiomis daikto dalimis naudosis bendraturčiai. Nustačius naudojimosi tvarką, bendrosios dalinės nuosavybės santykiai nenutrūksta, tačiau savo nuožiūra bendraturtis gali naudotis tik ta konkrečia daikto dalimi, kuri jam priskiriama, o tam tikros bendro turto dalys ir toliau gali būti naudojamos bendrai. Atidalijimo iš bendrosios nuosavybės atveju CK 4.80 str. 2 d. įtvirtinta nuostata reiškia, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisiniai santykiai pasibaigia, o turtas atidalijimas (priteisiamas asmeninėn nuosavybėn) natūra. Taigi šiuo atveju bendro naudojimo patalpų paprastai jau neišlieka (ar išlieka minimaliai), kiekvienas iš atidalintų bendraturčių savarankiškai įgyvendina naudojimosi ir disponavimo jam priskirtomis patalpomis (konkrečia turto dalimi) teisę. Būtent atidalijimui (padalijimui) labiau būdingi tiek klausimai, kuriuos teismas, pastebėtina, nesant pareikšto tokio reikalavimo, sprendė ginčijamu sprendimu, t.y. patalpų rekonstrukcijos galimybė ir jos kaštų apmokėjimas, kompensavimas pinigais arba natūra už vienam iš savininkų nuosavybėn tenkančią didesnę patalpų dalį ar visą objektą, jeigu kitaip atidalinti neįmanoma ir su tuo bendraturtis (bendraturčiai) sutinka. Skundžiamu teismo sprendimu per naudojimosi tvarkos institutą iš esmės nusavinta ieškovams priklausanti ūkinio pastato ½ dalis, nors tokio sutikimo mainais ją gauti už didesnę ieškovams atitenkančią naudotis gyvenamųjų patalpų dalį apeliantai nebuvo išreiškę. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įstatymas nedraudžia ir naudojimosi tvarkos nustatymo atveju paskirti naudotis visu konkrečiu pastatu tik vienam iš bendraturčių, esant, kaip minėta, bendraturčio sutikimui, taigi privalu aiškintis šalių valią dėl tokio naudojimosi tvarkos būdo nustatymo. Tačiau toks objektas per naudojimosi tvarkos nustatymą nėra priteisiamas nuosavybėn kaip kompensacija natūra, ką iš esmės atliko savo sprendimu bylą nagrinėjęs teismas, o paskiriamas visas naudotis vienam iš bendraturčių, kitam, atitinkamai, paskiriant naudotis kitu objektu ar jo dalimi.

Nagrinėjant bylą iš naujo, atsižvelgtina ir į tokią aplinkybę, kad atsiliepimu (b.l. 65) apeliantai mėgino inicijuoti ginčą dėl atidalijimo, išdėstydami ir savo argumentus: tokiu būdu, kaip reikalaujama paskirti naudotis patalpas, jie netenka privatumo, nes ieškovams paliekama teisė nekliudomai vieniems naudotis antruoju namo aukštu ir dar bendro naudojimo patalpomis, esančiomis pirmajame namo aukšte; atsakovų šeimą sudaro penki asmenys, todėl tokia tvarka jiems nepriimtina. Tokiu atveju teismui teko priedermė išaiškinti atsakovams jų teisę reikšti savarankišką reikalavimą priešieškiniu būtent dėl atidalijimo, siekiant, kad bendrojo naudojimo patalpų neliktų visiškai, atitinkamai apmokant tokį reikalavimą žyminiu mokesčiu, pateikiant būtinus tam dokumentus - atitinkamų institucijų parengtą ir patvirtintą atidalijimo projektą, pagrindžiantį tokio atidalijimo praktinę galimybę, t.y. ar toks objektas natūra iš viso dalytinas, atsižvelgiant į jo suplanavimą, komunikacijų įrangą ir pan., be neproporcingos žalos namo paskirčiai, ar atidalijimas natūra nepareikalautų itin brangios rekonstrukcijos, atskirų įėjimų, laiptinių įrengimo, visiško šildymo sistemos pertvarkymo, ar nepadarytų žalos namo konstrukcijoms, taip pat pateikiant savo pasiūlymus dėl atidalijimo kaštų – kas ir kokia dalimi juos turėtų apmokėti. Kaip minėta, ir atidalijant bendrų patalpų (pvz. namo katilinės ar laiptinės, jeigu jos negalima įrengti atskirai) išlikimo minimali galimybė tebeegzistuoja. Kadangi ieškinio dalykas nagrinėjamu atveju yra naudojimosi patalpomis tvarkos nustatymas, nepakanka turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės reikalauti per atsiliepimą, nebent tokį reikalavimą pareikštų patys ieškovai.

Nustatinėjant naudojimosi gyvenamosiomis patalpomis tvarką (gyvenamosios paskirties kambarių kiekvienai iš šalių, atsižvelgiant į bendrą namo gyvenamąjį plotą – 63,76 kv.m., bei turimas jų nuosavybės dalį (po pusę), turėtų atitekti naudotis maždaug po lygiai), bendro naudojimo patalpų (koridoriai ar holai, san.mazgai, katilinė ir rūsio patalpos, galimai ir virtuvė, jei ji nėra pritaikyta gyvenamojo kambario funkcijoms atlikti) funkcinė paskirtis paprastai nepasikeičia ir jos turėtų likti naudotis bendraturčiams bendrai. Tai paaiškinama tuo, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę naudotis gyvenamuoju namu pagal paskirtį - jame gyventi. Nustatant naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarką, siekiama nustatyti konkretaus bendraturčio naudojamą daikto dalį, o bendraturčiui paskiriamos naudojimui dalies dydis turi atitikti jo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Tokio pobūdžio ginčuose teismo pareiga yra priimti abiem šalims priimtiniausią sprendimą, išlaikant šalių interesų pusiausvyrą ir lygiateisiškumą bei nustatant tokią naudojimosi bendrosios nuosavybės objektu ar objektais tvarką, kuri leistų maksimaliai sumažinti šalių konfliktų ateityje, kartu įvertinant nesutarimo priežastis, siekiant, kad nustatoma naudojimosi tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir tarnautų geresniam nuosavybės valdymui. Siekdamas šių tikslų teismas turi vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 str.).

Nagrinėjama situacija yra specifinė dar it tuo aspektu, kad nors reikalavimo įkeldinti į namą pagrįstumą teismas įvertino teisingai, tačiau tarp šalių jau anksčiau kilo konfliktų dėl naudojimosi namu (b.l.14-17). Taigi kol neišspręstas ginčas kurios patalpos atitenka kuriam iš bendraturčių, neaišku, į kurias iš jų turėtų būti ieškovai įkeldinti, kitaip tariant, toks sprendimas kol kas negali būti įgyvendintas. Dėl šios priežasties naikintina ir teismo sprendimo dalis dėl įkeldinimo, juolab, kad šalys gali pasidalinti turtą ir tokiu būdu, kad jis natūra atitektų vienai iš jų, kitai išmokant piniginę kompensaciją. Visi ieškovų reikalavimai turi būti sprendžiami kompleksiškai.

Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo šalims klausimas spręstinas bylą išnagrinėjus iš esmės.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 7 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.