Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio, Zigmo Kavaliausko ir Vidmanto Mylės (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Tomo Grušo apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2020 m. liepos 31 d. nuosprendžio, kuriuo M. G., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Respublikos 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233, įsigal. 2007 m. liepos 21 d., redakcija), vadovaujantis BK 37 straipsniu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla nutraukta.

Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas ir priteista iš M. G. 15,96 Eur Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

Priteista iš M. G. valstybės naudai 125,72 Eur už nukentėjusiajam V. D. (V.) suteiktą antrinę teisinės pagalbą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Apeliacinis skundas tenkintinas.

4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde keliamas BK 37 straipsnio taikymo klausimas.

5. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 37 straipsnį nusikaltimą padaręs asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Taikant šias nuostatas, kasacinės instancijos teismo praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai veika, turinti konkretaus nusikaltimo sudėties požymius, iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus tokios žalos atsiradimo pavojaus, ji vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms, t. y. pripažįstama mažareikšme. Vadinasi, pagal šį BK straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai. Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas vieta), tiek į subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (kasacinė. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-199-648/2019, 24 punktas). Atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teismas ad hoc (iš lot. konkrečioje situacijoje), įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, rodančius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-421/2007, 2K-413-895/2016, 2K-169-689/2018).

6. Teismų praktikoje pripažįstama, kad fizinio smurto panaudojimas viešoje vietoje laikytinas įžūliu elgesiu BK 284 straipsnio prasme, kuriuo akivaizdžiai surikdoma visuomenės rimtis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-341-648/2018, 15 punktas ir jame nurodyta teismų praktika), todėl pagrįstai M. G. pripažintas kaltu padaręs BK 284 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Respublikos 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233, įsigal. 2007 m. liepos 21 d., redakcija) numatytą nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, M. G. padarytos veikos pavojingumas nėra tokio laipsnio, kad atsirastų baudžiamoji atsakomybė, nes pradinę konfliktinę situaciją išprovokavo paties nukentėjusiojo teisei priešingi veiksmai (pasakyti necenzūriniai žodžiai, parodyti nepadorūs gestai), nusikaltimas įvyko tamsiu paros metu, truko neilgai (kaltininkas su draugais sugrįžo į automobilį maždaug po 5 min.), nukentėjusysis prieš kaltinamąjį taip pat panaudojo fizinį smurtą – pastarąjį smaugė, galbūt sudavė smūgį ir sužalojo lūpą, todėl pirmosios instancijos teismas atleido M. G. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 straipsnis), tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti, kad veika yra mažareikšmė. Visų pirma, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad BK 37 straipsnis negali būti taikomas, jei padarytas sunkus ar labai sunkus nusikaltimas, arba nusikaltimas, siekiant sutrikdyti (ar sutrikdęs) kito asmens sveikatą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-139-507/2016, 2K-413-895/2016), o nagrinėjamu atveju tyčiniais smurtiniais M. G. veiksmais buvo nežymiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikatą. Antra, M. G. turėjo galimybę prasidėjusį žodinį konfliktą nutraukti, nes nukentėjusysis su draugu nuėjo, tačiau jis pasielgė priešingai ? paragino automobilyje buvusius draugus automobiliu važiuoti paskui nukentėjusįjį, jį pasiviję trise išlipo iš automobilio ir pareikalavo atsiprašyti. Taip elgdamasis M. G. galėjo ir turėjo tikėtis, kad kils konfliktas, tačiau tai jo nesulaikė nuo betikslio santykių aiškinimosi su neblaiviu nukentėjusiuoju. Nors iš liudytojų parodymų matyti, kad pirmasis fizinį smurtą naudojo nukentėjusysis, teisėjų kolegija pažymi, kad M. G. keliu trenkė nukentėjusiajam į veidą jau ištrūkęs, t. y. kai realus pavojus jam negrėsė, taigi jis veikė ne gynybos, o puolimo tikslais. Taigi šios byloje nustatytos aplinkybės nesuteikia pagrindo veikos laikyti mažareikšme, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 37 straipsnio nuostatas ir pagrįstai atleido M. G. nuo baudžiamosios atsakomybės, todėl nuosprendis keistinas.

7. Spręsdama bausmės skyrimo klausimą teisėjų kolegija atsižvelgia į nusikalstamos veikos pavojingumą (padarytas nesunkus nusikaltimas, dėl menkavertės priežasties buvo panaudotas fizinis smurtas), kaltės formą (tiesioginė tyčia), į kaltininko asmenybę: veiką padarė būdamas ne kartą baustas administracine tvarka (1 t., b. l. 83–86), teistas (1 t., b. l. 72–76, 79–82), neišnykus teistumui už analogišką veiką, perdavus bylą į teisiamąjį posėdį M. G. išvyko į užsienį ir ilgą laiko nebuvo žinoma jo gyvenamoji vieta ir tik 2019 m. buvo gauti duomenys, kad jis gyvena Jungtinėje Karalystėje (1 t., b. l. 118, 131, 140, 149, 157–158, 167; 2 t., b. l. 68–69, 82–83), jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, į tai, kad žala neatlyginta, ir daro išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti paskyrus prokuroro siūlomą bausmę, t. y. 50 MGL dydžio (1 883 Eur) baudą.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

8. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, pripažinęs asmenį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant klausimą dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194-895/2020, 26 punktas).

9. BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas, todėl Šiaulių apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. nutartimi M. G. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus parinktas gynėjas (2 t., b. l. 194). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba informavo, jog M. G. suteiktos valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 81,94 Eur sumą. Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi iš nuteistojo priteistinos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2020 m. liepos 31 d. nuosprendį.

M. G., padariusiam Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Respublikos 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233, įsigal. 2007 m. liepos 21 d., redakcija) numatytą nusikaltimą, skirti 50 MGL dydžio (1 883 Eur) baudą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš nuteistojo M. G. 81,94 Eur (aštuoniasdešimt vieną eurą 94 ct) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.

Išaiškintina, kad ši suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, įmokos kodą – 5630, mokėjimo paskirtį – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.