Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Kakurinės, Dalios Kursevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Eduardo Maškevičiaus,

asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, A. I. gynėjai advokatei Marinai Saveljevai,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, A. I. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022 m. lapkričio 4 d. nutarties, kuria pripažinta įrodyta, kad A. I. nepakaltinamumo būsenos padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir jam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. A. I. pripažintas nepakaltinamumo būsenos padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. jis 2021 m. gruodžio 28 d., apie 14 val. 40 min., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), vieną kartą virtuviniu peiliu dūrė savo motinai R. I. į pilvą, padarydamas jai pilvo sienos durtinę, pjautinę žaizdą, ir tokiu būdu nežymiai sutrikdė nukentėjusiajai R. I. sveikatą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

6. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniu skundu A. I. iš esmės neginčija nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių, veikų juridinės kvalifikacijos, bet teigia, kad paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje – yra perteklinė ir nepagrįsta. Prašoma skirti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

7. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas A. I. paskyrė stacionarinį stebėjimą ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Parinkdamas šios priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, teismas vertino A. I. ligos diagnozę, padarytos veikos pavojingumą ir pobūdį bei jo asmens pavojingumą, atsižvelgė į ekspertizės aktą bei ekspertės rekomendacijas. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismo nutarties motyvus, daro išvadą, kad sprendimas paskirti stacionarinį stebėjimą ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje – yra teisėtas ir pagrįstas. Apylinkės teismas išvadas dėl šios priverčiamosios medicinos priemonės taikymo padarė įvertinęs tiek byloje esančius duomenis apie asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, ligos pobūdį, tiek duomenis apie jo padarytos uždraustos veikos pobūdį, tinkamai jas motyvavo, todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą dėl priverčiamosios medicinos priemonės rūšies parinkimo. Tokia priverčiamoji medicinos priemonė, kolegijos vertinimu, atitinka A. I. psichikos sveikatos būklę ir nustatytą jo socialinį pavojingumą visuomenei.

8. BK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priverčiamąsias medicinos priemones teismas gali taikyti asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų ar jų valdyti. Teismas gali taikyti vieną iš baudžiamajame įstatyme (BK 98 straipsnio 1 dalies 14 punktai) nustatytų priemonių: 1) ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis; 2) stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; 3) stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; 4) stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose.

9. Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo tikslas – išgydyti asmenį, padariusį įstatymo uždraustą pavojingą veiką, jį prižiūrint arba izoliuojant gydymo metu nuo visuomenės, tokiu būdu siekiant apsaugoti tiek visuomenę nuo asmens galimų pavojingų veikų, tiek uždraustą veiką padariusį asmenį nuo jam gresiančių pavojų. Teismas, svarstydamas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą, turi nustatyti jų taikymo sąlygas: 1) asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, atitinkančią BK specialiojoje dalyje nustatytą veiką; 2) asmuo veikos padarymo metu buvo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, arba jo psichika sutriko po veikos padarymo ar bausmės paskyrimo; 3) veiką padaręs asmuo pagal veikos pobūdį ir savo psichikos būseną yra pavojingas visuomenei (BPK 395 straipsnis). BK ir BPK nenustato, už kokias konkrečiai padarytas pavojingas veikas teismas gali paskirti kurią nors iš BK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytų priverčiamųjų medicinos priemonių. Teismas turi diskreciją spręsti klausimą dėl būtinybės asmeniui taikyti priverčiamąsias medicinos priemones ir parinkti jų rūšį. Kita vertus, BK 98 straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nustatyti pagrindiniai kriterijai, į kuriuos teismas turi atsižvelgti parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones, t. y. į psichikos sutrikimą ir jo sunkumą, padarytos veikos pobūdį ir pavojingumą bei pavojų, kurį asmuo gali kelti savo arba kitų asmenų gyvybei ar sveikatai.

10. Asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialiųjų žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų psichiatrų išvados ir rekomendacijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343-648/2015). Pagal formuojamą teismų praktiką, siekiant nustatyti, ar asmuo, kuriam nustatytas psichikos sutrikimas, yra socialiai pavojingas, ar asmens psichikos būklė kelia realią grėsmę tiek jam pačiam, tiek aplinkiniams asmenims, turi būti įrodinėjama, ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padaręs asmuo praeityje yra sirgęs psichikos ligomis, kokio sunkumo ir pobūdžio psichikos liga asmuo sirgo veikos padarymo momentu, ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo teisme metu ar po bausmės paskyrimo, taip pat tai, koks yra baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusio asmens elgesys tiek prieš veikos padarymą, tiek ir po to (BPK 395 straipsnio 3, 4 punktai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-133-942/2020). Kita vertus, kaip teisingai nurodyta ir skundžiamoje nutartyje, vien psichikos ligos diagnozavimas ir asmens sveikatos nepagerėjimo konstatavimas, nenustačius asmens pavojingumo jam pačiam ar aplinkiniams, nėra priežastis skirti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-206-495/2021).

11. Iš Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Klaipėdos psichiatrijos skyriaus specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad A. I. inkriminuojamos veikos padarymo metu ir šiuo metu nustatytas lėtinis psichikos sutrikimas – paranoidinė šizofrenija (epizodinės eigos su progresuojančiu defektu), dėl to A. I. jam inkriminuojamos veikos metu negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. A. I. šiuo metu tokios psichikos būsenos, nepastebint išreikštos psichozinės simptomatikos, neadekvatus efekto, gali suprasti aplinkybes, turinčias reikšmės nagrinėjamai bylai, ir duoti apie tai parodymus, tačiau dėl tuometinės psichikos būsenos pablogėjimo tiriamasis gali suteikti tik fragmentinę informaciją apie byloje nagrinėjamą įvykį. Šiuo metu A. I. gali suprasti aplinkybes, turinčias reikšmės nagrinėjamai bylai, ir duoti apie tai parodymus. A. I. rekomenduojama taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje (t. 1, b. l. 150–153).

12. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti teismo psichiatrės ekspertės L. Š. bei teismo psichologo eksperto M. R., turinčių 10 metų ekspertinio darbo stažo, pateikto ekspertizės akto patikimumu, jame padarytų išvadų pagrįstumu. Pažymėtina, kad būtent atitinkamos srities specialistai, nagrinėjamu atveju – teismo psichiatrai ir teismo psichologai ekspertai, geriausiai gali įvertinti tam tikrų aplinkybių buvimą ar nebuvimą, t. y. gydymo būtinumą, kadangi tokiam sprendimui priimti reikalingos specialiosios žinios ir įgūdžiai.

13. Be to, pirmosios instancijos teisme buvo apklausta teismo psichiatrė ekspertė L. Š.. Ekspertė patvirtino savo išvadą ir nurodė, kad A. I. sutrikimas – lėtinis, šeima šios diagnozės nepriima, jo nustatyta diagnozė ekspertams abejonių nekėlė. Nurodė, kad rizikos, susijusios su pačiu psichiniu sutrikimu, kai nepriimama savo diagnozė, negali vertinti kaip adekvačios pozicijos. Atkreipė dėmesį, jog jis vieną kartą vos nenužudė savęs, antrą kartą dūrė mamai, todėl jam reikalinga padėti gydymu. Gydyti ambulatoriniu būdu įmanoma, kai yra leidžiami vaistai. Parodė, kad gydymo sąraše nėra nė vieno prailginto veikimo vaisto. Visi vaistai yra tik geriami, kuriuos gali gerti arba negerti, tačiau, jei vartos alkoholį, tai iškreips visą gydymo režimą. Teismo psichologas M. R. palaiko gydytojos L. Š. poziciją. Be to, nurodė, kad šiuo metu A. I. būsena, remiantis psichologiniais tyrimais, panaši, ekspertizės metu jis jau buvo grįžęs iš po gydymo. Kritika abejotina, jis ir tada jautėsi esąs sveikas.

14. A. I. apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, jog jam nustatytas tik adaptacijos sutrikimas, taip pat argumentai dėl paskirtų vaistų tinkamumo, rodo, jog jis kritiškai nevertina jam nustatyto psichikos sutrikimo. Todėl, apygardos teismo vertinimu, šiuo atveju paskyrus ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis nebus galimybės užtikrinti vaistų vartojimą. Be to, kritiškai savo būklės nevertina ne tik asmuo, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, A. I., tačiau ir jo šeima. Jo motina nukentėjusioji R. I. nustatytos diagnozės nepriima. Ji teisiamojo posėdžio metu prašydama skirti ambulatorinį gydymą nurodė, jog jo diagnozė yra ne ta, kuri nustatyta specialisto išvada. Kadangi ir A. I., ir jo šeima nesutinka su diagnoze, todėl yra rizika, jog vaistų vartojimas gali būti nutrauktas. Todėl darytina išvada, jog A. I. pagrįstai skirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

15. Vertinant A. I. veikos pavojingumo pobūdį, atkreipiamas dėmesys į tai, kad būdamas nepakaltinamumo būsenos A. I. padarė smurtinio pobūdžio veiką, kuria buvo pasikėsinta į vieną labiausiai įstatymo saugomų vertybių – asmens sveikatą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. I. vieną kartą virtuviniu peiliu dūrė savo motinai R. I. į pilvą, padarydamas jai pilvo sienos durtinę, pjautinę žaizdą ir tokiu būdu nežymiai sutrikdė nukentėjusiajai R. I. sveikatą. Be to, kaip buvo minėta, prieš šios smurtinės veikos padarymą A. I. yra vos nenužudęs savęs. Taigi jo veiksmų pavojingumas ne tik aplinkiniams, bet ir sau yra neginčytinas. Todėl, apygardos teismo vertinimu, taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje – atitinka A. I. diagnozuoto psichikos sutrikimo sunkumą ir nustatytą jo socialinį pavojingumą sau bei visuomenei. Šios nutarties priėmimo metu būtina taikyti griežtesnę savo pobūdžiu priverčiamąją medicinos priemonę nei ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, siekiant neleisti jam padaryti naujų sveikatai ar netgi gyvybei pavojingų veikų.

16. Apeliantas teigia, kad teisiamojo posėdžio protokole nurodyti žodžiai, kurių baigiamojoje kalboje jis nesakė. Pažymėtina, jog teisiamojo posėdžio protokolas nėra posėdžio stenograma. Be kita ko, teisiamojo posėdžio metu rašomas ne tik protokolas bet ir daromas garso įrašas, kuris yra sudėtinė teisiamojo posėdžio protokolo dalis. Išklausius posėdžio įrašo nėra pagrindo teigti, jog protokole klaidingai įrašė tikrovės neatitinkančią informaciją.

17. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. I. priverčiamąją medicinos priemonę pagal BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punktą, baudžiamojo įstatymo taikymo nuostatų nepažeidė, o visus paminėtus duomenis ir nustatytas aplinkybes įvertino teisingai ir jų pagrindu pagrįstai nutarė, kad šiuo atveju A. I. turi būti taikomas stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje, kaip rekomendavo ir teismo psichiatrinę, teismo psichologinę ekspertizę atlikusi ekspertė. Tokia apylinkės teismo išvada neprieštarauja byloje surinktų duomenų visumai, atitinka esamą teisinį reglamentavimą, todėl laikytina pagrįsta ir teisėta, o asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, skundas atmetamas.

18. Šiame kontekste taip pat atkreipiamas apeliantų dėmesys, jog gydymo procese asmeniui taikoma priverčiamoji medicinos priemonė gali būti pakeista į savo pobūdžiu švelnesnę. Teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko, jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė ir išnyksta jo pavojingumas. Įstatymas įpareigoja teismą ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo. Todėl, pagerėjus A. I. psichikos sveikatos būklei, jam gali būti pakeistos priverčiamųjų medicinos priemonių sąlygos iš stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, arba šios priemonės taikymas panaikintas (BK 98 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu,

nutaria:

asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, A. I. apeliacinį skundą atmesti.