Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 12 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 236 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams;

pagal BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 2 d. laisvės atėmimu 3 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimu būdu ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams.

Vadovaujantis BK 75 str. 2 d. 7 p. laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. J. nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą – UAB DK „P.“ draudimo išmoką pagal 2014 m. rugsėjo 2 d. sudarytą transporto priemonių draudimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria buvo apdraustas jo senelio B. M. vardu registruotas, tačiau faktiškai R. J. priklausantis automobilis „VW Passat CC“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip iki 2015 m. vasario 11 d. 7 val. 28 min., paslėpė šį 13000 Eur vertės automobilį, po to, jam telefonu pranešus, tos pačios dienos ryte Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelmės rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjui A. M. atvykus į jo sodybą, adresu: (duomenys neskelbtini), 8 val. 17 min. jis, būdamas įspėtas dėl atsakomybės už pranešimą apie žinomai nebūtą nusikaltimą, tyčia melagingai pranešė apie tai, kad laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 10 d. 18.00 val. iki 2015 m. vasario 11 d. 7 val. 20 min. iš jo sodybos, esančios (duomenys neskelbtini), kiemo buvo pagrobtas automobilis „VW Passat CC“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini)

Be to, R. J. nuteistas už tai, kad 2015 m. vasario 11 d., laikotarpiu tarp 12.00 val. ir 15.00 val., tikslus laikas nenustatytas, UAB DK „P.“ atstovybėje, adresu: (duomenys neskelbtini), raštu melagingai pranešė apie automobilio „VW Passat CC“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) vagystę, dėl to buvo paskaičiuota mokėtina 11278,80 Eur dydžio draudimo išmoka, tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes draudimo bendrovei policijos pareigūnai pranešė, kad pranešimas apie automobilio vagystę buvo melagingas, taip apgaule pasikėsino įgyti UAB DK „P.“ turtą – 11278,80 eurų dydžio draudimo išmoką.

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. J. prašo panaikinti 2016 m. spalio 12 d. Kelmės rajono apylinkės nuosprendį ir priimti naują sprendimą – jį išteisinti.

Nuteistasis skunde dėl kaltinamojo akto neatitikimo BPK nuostatoms nurodo, kad negali būti tokia situacija, kad kaltinamasis turi gintis nuo visų galimų sukčiavimo sudėčių. Šiuo atveju iš kaltinimo turinio galima tik spėti, kad jis (nuteistasis) kaltinamas tuo, jog savo naudai apgaule pasikėsino įgyti draudimo išmoką, tačiau nėra suprantama, kuo remiantis taip teigiama, kadangi akivaizdu, kad B. M. sutikimo ir (ar) prašymo išmokėti draudimo išmoką jam (R. J.) nebuvo. Iš kaltinimo turinio nėra aišku ir tai, kieno naudai – savo ar kito asmens – jis pasikėsino įgyti draudimo išmoką. Apelianto nuomone, kaltinimas dėl melagingo pranešimo apie nebūtą nusikaltinimą taip pat yra neaiškus ir nesuprantamas, nes iš byloje esančių duomenų akivaizdu, kad automobilio savininkas buvo B. M.. Nuteistajam neaišku, kokiu pagrindu valstybinis kaltintojas kaltinime teigia, kad, nors automobilis ir buvo registruotas B. M. vardu, jis priklausė kaltinamajam, t. y. automobilio savininkas buvo jis (R. J.).

Skunde dėl melagingo pranešimo apie nebūtą nusikaltimą nuteistasis R. J. nurodo, kad teismas neteisingai įvertino byloje esančius duomenis dėl buvusio pareigūnų spaudimo jo (R. J.) atžvilgiu. Nuteistojo teigimu, tai, kad jis save apkalbėjo, patvirtina liudytojo K. R. parodymai, kurie visiškai paneigia jo (R. J.) parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, o būtent, kad stabdžių kaladėlės nebuvo keičiamos ir jis tik paprašė, kad taip pasakytų K. R., liudytojos A. S. parodymai, kad jis (R. J.) grįžęs į namus juose nakvojo, todėl miegodamas ir būdamas namuose jis negalėjo paslėpti automobilio. Nuteistasis pažymi, kad nuosprendyje nurodyta aplinkybė, kad jis paslėpė automobilį, grindžiama prielaidomis, tokių duomenų byloje nėra. Be to, nuteistojo teigimu, bylos medžiagoje esantys rašytiniai įrodymai (raštas, prašymas) akivaizdžiai parodo ir patvirtina jo teigiamas aplinkybes, kad jis buvo verčiamas apkalbėti save, tai ir padarė, ir kad buvo priverstas prieš savo valią atsisakyti advokatės Ingos Blaževičienės paslaugų. Taip pat nuteistasis nurodo, kad aplinkybė, jog abu automobilio rakteliai buvo pas jį (R. J.), dar kartą patvirtina, kad jis apkalbėjo save, kadangi, jeigu automobilis nebūtų pavogtas ir būtų tik inscenizuota vagystė, jis neturėtų vienų automobilio raktelių.

Dėl pasikėsinimo sukčiauti apeliaciniame skunde nuteistasis R. J. nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų, pagrindžiančių, kad, pranešus apie automobilio vagystę, jis ir (ar) B. M. (automobilio savininkas) būtų kreipęsis į draudimo bendrovę, kad ši paskaičiuotų mokėtiną draudimo išmoką. Jeigu draudimo bendrovė dėl pranešimo apie automobilio vagystę ir paskaičiavo mokėtiną draudimo išmoką, yra visiškai nesuprantama, kodėl šis veiksmas yra kriminalizuojamas ir nurodytas nuosprendyje. Apeliantas pažymi ir tai, kad apklaustas teisminio nagrinėjimo metu liudytojas K. V. paaiškino, jog savininko B. M. prašymo išmokėti draudimo išmoką neturėjo, o išmokai išmokėti, jeigu ji mokama ne į automobilio savininko sąskaitą, būtinas rašytinis savininko prašymas, ir jo nebuvo, taigi, be B. M. sutikimo jis (R. J.) draudimo išmokos tikrai nebūtų gavęs. Nuteistasis teigia, kad jis tikslo gauti draudimo išmoką pranešant apie automobilio vagystę neturėjo, pranešė, nes taip reikalauja draudimo taisyklės.

Dėl liudytojo V. N. parodymų nuteistasis pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip liudytojas jis (V. N.) davė vienokius parodymus, vėliau apklausiamas jau pakeitė parodymus, o apklaustas teisme parodė, kad pirmą kartą duodamas parodymus melavo, o antrą kartą duodamas parodymus sakė tiesą, todėl jo parodymais negalima remtis priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Apelianto nuomone, teismas visiškai nepagrįstai rėmėsi įtariamojo K. R. parodymais, nes asmuo, apklausiamas kaip įtariamasis, nėra įspėjamas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą ir duodamas paaiškinimus gali meluoti, apkalbėti kitus.

Apibendrindamas nuteistasis R. J. nurodo, kad pranešimu apie automobilio vagystę jis nieko neapgavo ir neįgijo turtinės teisės gauti svetimą turtą, nes tokia turtinė teisė priklausė automobilio savininkui B. M., kuris net nežinojo apie pavogtą automobilį ir šios turtinės teisės jam (R. J.) neperleido, o tik esant B. M. sutikimui jis (R. J.) būtų galėjęs pretenduoti gauti draudimo išmoką.

Apygardos teismo posėdyje nuteistasis R. J. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Nuteistasis R. J. apeliaciniame skunde teigia, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK nuostatoms, kadangi jis turi gintis nuo visų galimų sukčiavimo sudėčių. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais nesutinka. Pagal teismų praktiką kaltinamasis aktas neatitinka įstatymo nuostatų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (pavyzdžiui, veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir pan.), ir dėl to šio dokumento turinio defektai suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą, be to, kaltinamojo akto trūkumai turi būti tokie, kurių negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme ir kurie trukdo ją nagrinėti teisme. Šioje byloje, nepažeidžiant BPK 219 str. 3 d. reikalavimų, R. J. teisė įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo jam pateiktų įtarimų buvo užtikrinta, nes kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 str. reikalavimus, jame aprašyta nusikalstama veika, t. y. padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas ir kitos svarbios aplinkybės. Pažymėtina ir tai, kad nei pats nuteistasis, nei jo gynėjas pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje nenurodė jokių kaltinamojo akto trūkumų ir nepareiškė, kad jiems jis buvo nesuprantamas. Priešingai, R. J. nurodė, kad supranta, kuo yra kaltinamas (2 t., 121 b. l.). Taigi, apeliacinio skundo teiginys, jog kaltinimas yra nesuprantamas, dėl to buvo suvaržyta teisė gintis, yra deklaratyvus.

Be to, nors apeliaciniame skunde R. J. teisingai nurodo, kad automobilis „VW Passat CC“ buvo registruotas B. M. vardu, iš bylos medžiagos matyti, kad faktiškas automobilio savininkas buvo R. J.. Iš bylos medžiagos matyti, kad automobilį pirko pats R. J. (1 t., 74 b. l.), o dingus automobiliui seneliui apie tai nepranešė (2 t., 122 b. l.), pats asmeniškai 2015 m. vasario 11 d. kreipėsi į draudimo bendrovę „P.“ (1 t., 99 b. l.). Be to, liudytoja A. S. paaiškino, kad automobilį nusipirko ir juo naudojosi būtent R. J., tėvui automobilį duodavo tik esant kokiam nors reikalui, automobilio dokumentus nešiodavosi su savimi, turėjo abu automobilio užvedimo raktelius (1 t., 38–39 b. l.). Taip pat pastebėtina, kad R. J. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad vienu metu buvo nusprendęs automobilį parduoti ir įdėjęs skelbimą (2 t., 122–123 b. l.). Taigi, būtent nuteistasis R. J. naudojosi automobiliu ir sprendė dėl jo pardavimo, tvarkė su draudimu susijusius reikalus. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad faktiškai automobilis priklausė R. J..

Pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 301 str. 1 d. aiškiai nurodyta, kad teismo nuosprendis turi būti pagrįstas įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šios normos esmė yra ta, kad teismas turi remtis ne subjektyviais išmąstymais, prielaidomis, savo nuomone, o teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014).

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad byloje yra pakankamai įrodymų, jog R. J., siekdamas įgyti draudimo išmoką pagal 2014 m. rugsėjo 2 d. sudarytą transporto priemonių draudimo sutartį, kuria buvo apdraustas jo senelio B. M. vardu registruotas, tačiau faktiškai jam (R. J.) priklausantis automobilis „VW Passat CC“, susitarė su kitu asmeniu dėl automobilio paslėpimo, o po to pranešė Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelmės rajono policijos komisariatui apie automobilio „VW Passat CC“ vagystę. Be to, apylinkės teismas nustatė, kad R. J. melagingą pranešimą pateikė ir draudimo bendrovei „P.“, siekdamas, kad bendrovė pagal draudimo sutartį sumokėtų draudimo išmoką, tačiau išmoka išmokėta nebuvo, nes nusikalstami ketinimai buvo išaiškinti. Dėl to pirmosios instancijos teismas R. J. pripažino kaltu pagal BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 2 d. bei BK 236 str. 1 d. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiomis apylinkės teismo išvadomis sutikti negali.

Vertinant skundžiamo nuosprendžio motyvus paduoto apeliacinio skundo argumentų kontekste, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį R. J. atžvilgiu, rėmėsi iš esmės tik R. J. pirminiais parodymais, kuriais jis pripažino savo kaltę (1 t., 32 b. l., 2 t., 25–26, 29–30 b. l.). Nagrinėjamu atveju kolegija pritaria ir sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog pirminiai R. J. parodymai nelaikytini patikimais ir objektyviais. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apeliantas tokius savo parodymus paneigė, paaiškindamas, jog jo duoti parodymai ikiteisminio tyrimo metu yra neteisingi, nes jam buvo daromas spaudimas, o ikiteisminio tyrimo teisėjai davė klaidingus parodymus, nes bijojo, buvo sulaikytas apie savaitę laiko, tik po to atsirado galimybė pasikalbėti su tinkamu gynėju (2 t., 122–123 b. l.). Bylos medžiaga patvirtina, kad R. J. Kelmės rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartimi ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) (dėl BK 260 str. 1 d. ir 265 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų padarymo) buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas – vienam mėnesiui nuo 2015 m. kovo 28 d. (2 t., 9–10 b. l.), o jo apklausos pas tyrėją bei ikiteisminio tyrimo teisėją, kurių metu jis prisipažino kaltu, buvo atliktos 2015 m. balandžio 1 d. ir 2015 m. balandžio 2 d. (2 t., 25–26, 29–30 b. l.), t. y. tuo metu, kai R. J. buvo paskirtas suėmimas. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu R. J. paaiškino, kad tuo metu jam atrodė, kad jam skirtas suėmimas yra susijęs su abiem ikiteisminiais tyrimais, nors pirminę apklausą atlikęs tyrėjas Ž. A. asmeniškai jam spaudimo nedarė, tačiau kitų pareigūnų, kurių jis nenori įvardyti, nes bijo, elgesys, taip pat jam paskirtų medikamentų nuo nerimo suėmimo metu nevartojimas nulėmė psichologinę būseną, kurios metu jis buvo pasirengęs pasakyti bet ką, kad tik jį paleistų į laisvę. Pastebėtina, jog, nors abiejose apklausose dalyvavo gynėjas advokatas P. S. (2 t., 20 b. l.), R. J. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad šis gynėjas neužtikrino jo interesų, o savo advokatės I. Blaževičienės paslaugų jis buvo priverstas atsisakyti prieš savo valią. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu R. J. patikslino, kad atsisakė savo advokatės paslaugų, nes jam buvo žadama, kad viskas vyks sparčiau ir jis bus paleistas. R. J. pažymėjo, kad po apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją jis buvo greitu metu paleistas iš suėmimo, o išėjęs iš karto atsisakė advokato P. S. paslaugų. Iš byloje esančio R. J. prašymo matyti, kad R. J. ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) (dėl BK 260 str. 1 d. ir 265 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų padarymo) atsisakė I. Blaževičienės paslaugų ir prašė paskirti advokatą P. S. (2 t., 116–117 b. l.), tačiau pasibaigus suėmimo terminui visose vėlesnėse proceso stadijose R. J. byloje dėl melagingo pranešimo apie automobilio vagystę vėl gynė advokatė I. Blaževičienė (2 t., 31 b. l.). Šios aplinkybės, vertinant jas kartu su aplinkybėmis, kad vėlesnėse apklausose ikiteisminio tyrimo metu – 2015 m. spalio 14 d. ir 2015 m. lapkričio 24 d. (2 t., 34–35 b. l., 38–39 b. l.), taip pat teisiamojo posėdžio metu ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu R. J. kaltu neprisipažino, kad nuo 2013 m. gegužės 13 d. R. J. yra gydomas ambulatoriškai VšĮ (duomenys neskelbtini) Psichikos sveikatos centre, medikamentinis gydymas paskirtas nuo 2014 m. gruodžio 12 d. (2 t., 114 b. l.), duoda pagrindą tikėti apeliantu, kad 2015 m. balandžio 1 d. ir 2015 m. balandžio 2 d. apklausų metu jis apkalbėjo save dėl pablogėjusios sveikatos ir jaučiamo psichologinio spaudimo. Dėl to R. J. parodymai, kuriais jis pripažino savo kaltę, nelaikytini patikimais.

Be to, R. J. pirminius parodymus, kai jis pripažino savo kaltę (1 t., 32 b. l., 2 t., 25–26, 29–30 b. l.), paneigia ir liudytojos A. S. parodymai (1 t., 38–39 b. l., 2 t., 139–140 b. l.). Ši liudytoja parodė, kad 2015 m. vasario 10 d. po darbo ji ir R. J. grįžo į namus, R. J. pastatė automobilį kieme ir nuėjo miegoti, naktį jis niekur nebuvo išėjęs, o 2015 m. vasario 11 d. ryte, apie 7.30 val., automobilio jau nebebuvo, todėl paprašė K. R., kad nuvežtų vaiką į darželį, nė vienas iš automobilio užvedimo raktelių dingęs nebuvo. Liudytojas K. R. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad 2015 m. vasario 11 d. ryte R. J. paprašė nuvežti vaiką į darželį, o 2015 m. vasario 10 d. jis keitė automobilio stabdžių trinkeles (2 t., 83–85 b. l.). 2015 m. kovo 27 d. apklausos metu K. R. paaiškino, kad R. J. prašė pasakyti policijai, kad neseniai pakeitė jo automobilio stabdžių trinkeles (1 t., 187–188 b. l.), tačiau kartu pažymėjo, kad apie automobilio vagystę jis nieko nežino. Be to, K. R. parodymai, kad jis melavo, jog keitė trinkeles, buvo duoti jį apklausant kitame ikiteisminiame tyrime, kur K. R. buvo suteiktas įtariamojo statusas, taigi, jis nebuvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimo. Nagrinėjant šią baudžiamąją bylą K. R. teisiamojo posėdžio patvirtino, kad jis iš tiesų padėjo R. J. pakeisti automobilio stabdžių trinkeles, ir paaiškino, kad buvo pakeitęs parodymus dėl to, kad policijos pareigūnai jį gąsdino, sakydami, kad būtent jis (K. R.) pagrobė automobilį (2 t., 84 b. l.). Esant pagrįstų abejonių dėl K. R. 2015 m. kovo 27 d. apklausos metu duotų parodymų teisingumo, konstatuotina, kad apylinkės teismas šiais K. R. parodymais rėmėsi nepagrįstai.

Vien liudytojo V. N. parodymai, kad K. R. 2015 m. vasario 10 d. į UAB „G.“ nebuvo atėjęs pirkti kaladėlių, savaime nepaneigia K. R. parodymų, duotų šioje byloje, kad jis keitė kaladėles, ypač įvertinus tai, kad šio liudytojo parodymai nebuvo nuoseklūs. V. N., apklausiamas antrą kartą, nurodė priešingas aplinkybes nei pirmoje apklausoje, o apklausiamas teisme vėl grįžo prie savo pirminių parodymų. Be to, pažymėtina, kad K. R., apklausiamas 2015 m. vasario 24 d., negalėjo tiksliai nurodyti, kuris iš jų – jis ar R. J. – pirko kaladėles, taip pat kurią dieną jos buvo pirktos (1 t., 40 b. l.), o teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad dažniausiai detales pirkdavo iš UAB „G.“, tačiau taip pat detales pirkdavo ir internetu, turguje (2 t., 84 b. l.). Taigi sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad liudytojo V. N. parodymai nėra reikšmingi sprendžiant R. J. kaltės klausimą.

Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklausto liudytojo Ž. A. parodymų matyti, jog versija dėl automobilio vagystės inscenizavimo buvo tiriama dėl to, kad automobilis buvo apdraustas „Kasko“ draudimu. Jokių papildomų duomenų, duodančių pagrindą manyti, kad vagystė buvo inscenizuota, nebuvo gauta. Apygardos teismo vertinimu, aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima daryti neabejotiną išvadą apie tai, kad R. J. melagingai pranešė apie pagrobtą automobilį, nenustatyta ir bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka. Kaip jau minėta, apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimamas esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, o bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Nesilaikydamas šių reikalavimų pirmosios instancijos teismas padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl R. J. kaltės padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, numatytas BK 236 str. 1 d. ir 22 str. 1 d. 182 str. 2 d. Todėl pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis naikintinas ir R. J. atžvilgiu priimtinas naujas išteisinamasis teismo nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d., 329 str. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 12 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

R. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 236 str. 1 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

R. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 str. 1 d. ir 182 str. 2 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.