Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo N. R. nuteistas pagal BK 129 str. 2 d. 5 p. laisvės atėmimu 19 (devyniolikai) metų.

Vadovaujantis BK 66 str., į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2012 m. vasario 18 d. iki 2012 m. gruodžio 5 d.

Iš N. R. priteista 1298 Lt turtinei ir 150 000 Lt neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiajai V. J..

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. R. nuteistas už tai, kad nužudė du žmones. Šią nusikalstamą veiką jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

N. R. 2012 m. vasario 16 d., laikotarpiu nuo 11 iki 13 valandos, tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) kaime, O. U. gyvenamajame name, kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, smogė metaliniu vamzdžiu ne mažiau kaip tris kartus K. K. į galvos sritį, dėl ko nuo galvos sužalojimų visumos nukentėjusysis K. K. mirė, po to tęsdamas nusikalstamus veiksmus, O. U. atėjus į kambarį, tyčia sudavė jai ne mažiau kaip aštuoniolika smūgių metaliniu vamzdžiu, rankomis bei kojomis į galvos sritį bei kitas kūno vietas, dėl ko nuo galvos sužalojimų visumos nukentėjusioji O. U. mirė, tyčia nužudė du žmones – K. K. ir O. U..

Teismo posėdyje nuteistojo N. R. gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti. Prokurorė prašo nuteistojo N. R. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, tinkamai įvertino išnagrinėtus įrodymus ir pagrįstai pripažino nuteistąjį N. R. kaltu, kad jis nužudė du žmones – K. K. ir O. U.. Teismas nepažeidė ir bausmės skyrimo nuostatų.

Kad nuteistasis N. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 str. 2 d. 5 p., iš esmės patvirtina jo paties parodymai, liudytojų parodymai, specialisto išvados bei kiti rašytiniai įrodymai. Visi šie įrodymai išsamiai išdėstyti ir aptarti skundžiamame nuosprendyje.

Iš esmės apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad N. R. nusikalstamą veiką padarė ne veikdamas tyčia, o būdamas būtinosios ginties situacijoje, gindamasis, būdamas labai susijaudinęs. Šiuos apeliacinio skundo argumentus kolegija atmeta.

Iš byloje esančios specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matosi, kad K. K. mirė nuo galvos sumušimo, įvykus daugybiniams kaukolės skliauto ir pagrindo kaulų lūžiams su galvos smegenų dešinio pusrutulio kaktinės skilties aptraiškymu. Mirtis galėjo įvykti 3,5-4 paros iki lavono tyrimo pradžios 2012 m. vasario 21 d. K. K. lavono tyrimo metu nustatytas galvos sumušimas, pasireiškęs muštinėmis žaizdomis kaktos dešinėje pusėje, dešiniame skruoste, dešiniame smilkinyje, viršutinio žandikaulio dešinės pusės I-II-ro, kairės pusės I-II-ro, apatinio žandikaulio dešinės pusės I-mo dantų išmušimu, kaukolės veidinės dalies, skliauto ir pagrindo kaulų - nosies kaulų, įspaustiniu kaktikaulio, dešinio momenkaulio, pakauškaulio, dešinio smilkinkaulio lūžiais, akytkaulio, pleištakaulio, kairio smilkinkaulio lūžiais, dešinio galvos smegenų pusrutulio kaktinės skilties aptraiškymu, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir į galvos smegenų skilvelius. K. K. mirtį sąlygojo galvos sužalojimų visuma, nesant galimybės išskirti kurio nors atskiro sužalojimo. Sužalojimai padaryti cilindrinių savybių daiktu, į ką nurodo žaizdos tyrimo duomenys bei įspaustinio kaukolės lūžio pobūdis ir daiktu, veikliojoje dalyje turinčiu lanko pavidalo buką briauną, galimai laužtuvu ar kitu panašių savybių daiktu smūgiuojant į galvos sritį tris kartus, neilgame laikotarpyje iki mirties, į ką nurodo gijimo požymių nebuvimas sužalojimų (muštinių žaizdų) srityje. Lavono tyrimo metu nenustatyta požymių, kurie nurodytų į skirtingą jų padarymo laiką. Kraujo patekėjimo žymės iš priekio į užpakalį kaktos žaizdos aplinkoje, leidžia teigti, jog sužalojimų padarymo metu K. K. galėjo būti horizontalioje arba jai artimoje aplinkoje. Gyviems asmenims dėl tokių sužalojimų sveikata sutrikdoma sunkiai. K. K. lavono kraujyje rasta 1,49 promilės, šlapime 1,73 promilės etilo alkoholio. Iš kitos specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matosi, kad O. U. mirė nuo galvos sumušimo, išsiliejus kraujui po kietuoju galvos smegenų dangalu dešiniame ir kairiame pusrutuliuose, po minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir į galvos smegenų skilveliais. Mirtis galėjo įvykti 3,5-4 paros iki lavono tyrimo pradžios 2012 m. vasario 21 d. O. U. lavono tyrimo metu nustatyti šie sužalojimai: galvos sumušimo, pasireiškusio muštine žaizda kaktos dešinėje pusėje, kirstine žaizda kairiame skruoste, poodinėmis kraujosruvomis kaktoje, kairiame skruoste, viršutinėje ir apatinėje lūpose, smakre ir pasmakrėje, kraujosruvomis kaktos dešinės pusės, viršugalvio dešinės pusės ir užpakalinės dalies, kairio smilkinkaulio srities minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimu po galvos smegenų kietuoju dangalu dešiniame ir kairiame pusrutuliuose, po minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir į galvos smegenų skilvelius. Kirstinė žaizda padaryta vienu trauminiu gerai išreikštą briauną vertikalioje dalyje turinčio daikto poveikiu. Sužalojimai padaryti tokias savybes turinčiu, geležimi metalizuojančiu daiktu, tuo galėjo būti strypas ir kitas panašias savybes turintis daiktas. Poodinės kraujosruvos kaktoje, kairiame skruoste, viršutinėje ir apatinėje lūpose, smakre ir pasmakrėje, kraujosruvos kaktos dešinės pusės, viršugalvio dešinės pusės ir užpakalinės dalies, kairio smilkinio minkštuosiuose audiniuose susiformavo nuo ne mažiau kaip šešių trauminių poveikių kietais bukais, ribotus paviršius turinčiais daiktais, galimai smūgiuojant kumščiais, įspiriant ar panašiai. O. U. mirtį sąlygojo galvos sužalojimų visuma, nesant galimybės išskirti kurių nors atskirų sužalojimų. Gyviems asmenims dėl tokių sužalojimų sveikata sutrikdoma sunkiai. Lavono tyrimo metu nenustatyta požymių, kurie nurodytų į skirtingą jų padarymo laiką. O. U. lavono kraujyje ir šlapime etilo alkoholio nerasta. O. U. galimybė patirti galvos sužalojimus krentant po suduoto smūgio ir atsitrenkiant į durų staktą, metalines krosnies dureles arba griūnant yra mažai tikėtina - tam prieštarauja sužalojimų lokalizacija ir pobūdis. Abiejose išdėstytose specialisto išvadose nurodomas K. K. ir O. U. mirties laikas – 3,5-4 paros iki tyrimo pradžios 2012 m. vasario 21 d. Tai atitinka kaltinime nurodytą laiką – 2012 m. vasario 16 d. nuo 11 val. iki 13 val.

Iš nuteistojo N. R. parodymų, duotų teisme matosi, kad jis parodė, jog 2012 metų vasario 16 d. apie 11-12 val. atėjo pas K. K. į namus. Kartu su K. K. pradėjo gerti alų. K. K. pradėjo jam reikšti pretenzijas dėl striukės ir batų, kuriuos jis pats jam buvo paskolinęs prieš kelias dienas. K. K. jį buvo apkaltinęs, kad jis tuos daiktus iš jo pavogė. Dėl to įvykio buvo atvažiavęs apylinkės inspektorius ir jie buvo nuvažiavę pas K. K. aiškintis. Jis jam daiktus gražino. K. K. pasiėmė kirvį ir pradėjo juo mosikuoti jam prieš nosį bei užkabino kirvio pentimi galvą. Jam kirvio pentimi buvo nubrozdinta galvos oda. Tada nuteistasis griebė laužtuvą ir juo K. K. smogė į galvos sritį kokius tris kartus. Taip K. K. nužudė. Iš karto netikėtai iš virtuvės į kambarį atėjo O. U.. Ji rankose turėjo peilį. Apimtas išgąsčio, nieko negalvodamas jai trenkė laužtuvu, kiek kartų, pasakyti negali. Rankomis ir kojomis jos nemušė. Jai negalėjo suduoti 18 smūgių. Peilio neėmė, kur jis dingo, pasakyti negali. Tiksliai negali pasakyti, kiek tuo metu buvo išgėręs. Po to laužtuvą išmetė į sniego pusnį ir pabėgo iš namų. Ant durų užkabino spyną, kad atrodytų, jog nieko nėra namuose. Nuėjęs pas J. paprašė paskolinti dviratį ir nuvažiavo į Š., kur pirko gėrimų, t. y. 3 - 4 butelius 2 litrų talpos 8 laipsnių stiprumo alaus. Nusikaltimo padarymui įtakos turėjo ir tai, kad prieš tai dvi dienas vartojo alkoholį. Ne viską prisimena ir dėl šoko, išgąsčio. Nusipirkęs alaus grįžo pas J.. Ten gėrę alų, apie tai, kas įvyko, nesakė. Pas K. K. į namus sugrįžo dienos metu, galėjo praeiti ir porą parų. O. U. lavoną rado gulintį kambaryje ant grindų. K. K. lavonas buvo toje pat vietoje, kurioje ir buvo palikęs. Dar prieš išeidamas buvo užklojęs jį antklode. Iš K. telefono paskambino policijai ir pranešė apie įvykį, kad yra du negyvi žmonės, nurodė adresą. Iš nuteistojo parodymų matosi, kad jis iš esmės pripažįsta sudavęs smūgius tiek K. K., tiek O. U., tik, bandydamas sušvelninti savo teisinę padėtį, nurodo, kad gynėsi bei nurodo mažesnį suduotų smūgių kiekį. Tą patį jis nurodo ir apeliaciniame skunde. Šiuos nuteistojo argumentus kolegija atmeta.

BK 28 str. 1 d. nurodyta, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. To paties straipsnio 2 d. nurodyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. BK 28 str. 3 d. nurodyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 str. 2 d.: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pirmiausia pažymėtina, jog K. K. buvo 62 m., O. U. 81 m., taigi nukentėjusieji buvo senyvo amžiaus, be to, ligoti, O. U. tik prieš dieną buvo grįžusi iš ligoninės. Nuteistasis N. R. įvykio metu buvo 26 m. amžiaus, sveikas vyras. Tai be abejonės sumažina tikimybę, kad nukentėjusieji puolė N. R., K. K. su kirviu, o O. U. su peiliu. Iš byloje esančios specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matosi, kad poodinė kraujosruva dešiniame dilbyje N. R. padaryta kieto buko daikto poveikyje, galimai aplinkybėse nurodytu laiku, t. y. 2012 vasario 15 d. Sužalojimai N. R. padaryti vieno smūgio pasėkoje. Nuteistasis teigia, kad K. K. jam sudavė kirviu į galvą. Ikiteisminio tyrimo metu ir specialistui prieš tyrimą N. R. buvo nurodęs, kad K. K. jam sudavė du smūgius, vieną į nosį, kitą į galvą. Specialistas minėtoje išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) aiškiai nurodė, kad N. R. padaryta poodinė kraujosruva, ji padaryta vieno smūgio pasėkoje, nosies srityje jokių sužalojimų nėra. Be to, kaip teisingai nurodė teismas skundžiamame nuosprendyje, sulaikius N. R. po aptariamojo įvykio parėjus dviem dienom ir jį policijos pareigūnams apžiūrėjus, jo galvos plaukuotoje dalyje buvo rastas guzas 2x1 cm, jokių nubrozdinimų kirvio pentimi galvoje nebuvo rasta. Teismas padarė pagrįstą išvadą, jog N. R., nurodydamas, kad K. K. jį sužalojo kirviu, taip bando sušvelninti savo padėtį. Nuteistojo N. R. versiją, kad K. K. puolė jį kirviu paneigia ir jau minėta specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad sužalojimų padarymo metu K. K. galėjo būti horizontalioje arba jai artimoje aplinkoje, o tai rodo, kad K. K. nebuvo atsistojęs, jis gulėjo lovoje, kur ir buvo rastas jo lavonas. Be to, nuteistasis N. R. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas ne vieną kartą, visų apklausų metu nurodydavo vis kažkiek skirtingas įvykio aplinkybes. Vienos iš apklausų metu (1 t. 184, 185 b.l.) N. R. buvo parodęs, kad 2012 m. vasario 16 d., būnant pas K. K. kambaryje, pastarasis jį vijo iš namų, nuteistajam trūko kantrybė, jis nuėjo paimti laužtuvo, eidamas mintyse sau pasakė, kad pamokys K. K.. Grįžo į kambarį, K. K. gulėjo ant sofos, ir jam gulinčiam sudavė laužtuvu per galvą. Tai rodo, kad iš tikrųjų nebuvo jokio pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi N. R. atžvilgiu. Tos pačios apklausos metu (1 t. 184, 185 b.l.) N. R. parodė, kad jam baigus du laužtuvu daužyti K. K., į kambarį įėjo O. U., rankose neturėjo jokio peilio, kažką jam nepiktai pasakė, paskui jis paprašė jos pinigų, ji nedavė, tada kažką piktai pasakė, nusisuko eiti į virtuvę, ir tada N. R. pagriebė laužtuvą ir sudavė O. U., jai nukritus, toliau sudavinėjo smūgius, taikėsi į galvą. Šie nuteistojo parodymai atitinka kitus byloje esančius įrodymus, taip pat jau minėtą specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad O. U. sužalojimai galvos srityje padaryti metaliniu strypu ar kitu panašias savybes turinčiu daiktu, taip kietais bukais, ribotus paviršius turinčiais daiktais, galimai smūgiuojant kumščiais, įspiriant. Nuteistojo versiją, kad O. U. į kambarį įėjo turėdama peilį, paneigia ir įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, iš jų akivaizdu, kad kambaryje, kuriame rasti K. K. ir O. U. lavonai, jokio peilio nerasta, pats nuteistasis teigia jo neėmęs, kur jis galėjo dingti, nepaaiškino. Taigi iš to, kas pasakyta, daroma išvada, kad O. U. nesikėsino Į N. R. sveikatą ar gyvybę, jam negrėsė joks pavojus. Juolab, kad nužudytajai buvo 81 m. Be to, minėtoje specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) taip pat nurodyta, jog O. U. galimybė patirti galvos sužalojimus krentant po suduoto smūgio ir atsitrenkiant į durų staktą, metalines krosnies dureles arba griūnant yra mažai tikėtina - tam prieštarauja sužalojimų lokalizacija ir pobūdis. Iš visų išanalizuotų įvykio aplinkybių akivaizdu, kad N. R. neveikė būtinosios ginties sąlygomis. Girtavimo metu įvyko paprastas buitinis konfliktas, N. R. supyko ir paėmęs laužtuvą sudavė smūgius K. K., paskui smūgius sudavė ir į kambarį įėjusiai O. U.. Taigi tarp N. R. veiksmų – suduotų smūgių nukentėjusiesiems K. K. ir O. U. į galvos sritį, ir kilusių padarinių – K. K. ir O. U. mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys. Atsižvelgiant į abiems nukentėjusiesiems suduotų smūgių skaičių, į jų lokalizaciją, į tai, kad smūgius nuteistasis sudavė senyvo amžiaus žmonėms, su metaliniu laužtuvu, o O. U. taip pat ir kumščiais ir kojomis, akivaizdu, kad N. R. veikė tiesiogine tyčia. Tai teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas. Kaip jau minėta, būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Šioje nutartyje jau išdėstyta kodėl N. R. neveikė būtinosios ginties situacijoje, kadangi nebuvo jokio kėsinimosi, nebuvo ir gynybos, todėl nebuvus būtinosios ginties, akivaizdu, kad nebuvo ir jos ribų peržengimo.

Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat nurodo, kad jo veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 130 str. Pagal šį straipsnį atsako tas, kas nužudė žmogų staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgio. Konstatuojant nužudymą, numatytą BK 130 str., kai kitas žmogus nužudomas kaltininkui staiga labai susijaudinus dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo asmens poelgio, būtina nustatyti: 1) neteisėtą ar itin įžeidžiantį nukentėjusiojo poelgį, kuris turi būti būtent pagrindinė priežastis, išprovokavusi nužudymą; 2) kaltininko buvimą afekto būsenos (t. y. situaciją, kai dėl neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų kaltininkui iš dalies aptemsta sąmonė, susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmus ir juos valdyti); 3) priežastinį ryšį tarp nukentėjusiojo poelgio, staigaus kaltininko didelio susijaudinimo ir nužudymo. Teismų praktikoje baudžiamosiose bylose, susijusiose su kaltininko labai didelio susijaudinimo būsenos nustatymu, šios sąlygos nustatomos ne vien iš kaltininko paaiškinimų, jo subjektyvaus situacijos suvokimo, bet tiriant bei vertinant ir kitas bylos aplinkybes, patvirtinančias ar paneigiančias nukentėjusiojo poelgio itin įžeidžiantį ar neteisėtą pobūdį ir tokio poelgio sukeltą didelį kaltininko susijaudinimą. Teismai atkreipia dėmesį į kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, konflikto prielaidas, jo eigą, vertina, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę bei orumą ir kokią įtaką tai turi kaltininkui, paisant ir jo individualių savybių (kasacinės nutartys Nr. 2K-155/2007, 2K-271/2008, 2K-155/2009 ir kt.), atsižvelgia į kaltininko santykius su nukentėjusiuoju (kasacinės nutartys 2K-288/2006, 2K-723/2007 ir kt.), į tai, ar susijaudinimui ir smurto protrūkiui turėjo įtakos suvartotas alkoholis (kasacinės nutartys Nr. 2K-297/2010, 2K-130/2009, 2K-604/2005 ir kt.), į ankstesnius nukentėjusiojo smurtavimo prieš kaltininką ir jo įžeidinėjimo faktus, į šių asmenų elgesį iki įvykio, jo metu ir iš karto po jo. (2K-226/2011) Vertinant N. R. veiksmus K. K. ir O. U. atžvilgiu, kolegija įvertina, kad N. R. lankydavosi pas K. K., su juo gerdavo alkoholinius gėrimus, taip pat tai, kad prieš kelias dienas tarp jų buvo kilęs konfliktas, K. K. buvo apkaltinęs N. R. pavogus iš jo (K. K.) batus ir striukę, tačiau jie susitaikė, įvykio dieną N. R. buvo pas K. K. svečiuose, jie kartu girtavo. Dėl ko kilo konfliktas, pats N. R. nurodo skirtingai. Iš bylos duomenų matosi, kad išgertuvių metu įvyko paprastas buitinis konfliktas. Pats nuteistasis nenurodo kaip K. K. ar O. U. jį itin įžeidė ar kitaip neteisėtai veikė jo atžvilgiu ir kaip tai išprovokavo jų nužudymą. Apie didelį susijaudinimą nuteistasis kalba labiau minėdamas O. U., neva kai pamatė ją ateinančią su peiliu, jis staiga labai susijaudino, buvo šoko būsenoje. Nuteistojo versija dėl peilio jau paneigta anksčiau šioje nutartyje išdėstytais įrodymais. K. K. taip pat niekaip (BK 130 str. prasme) neišprovokavo N. R. smurto. Juo labiau, nustatant, kad asmuo staiga labai susijaudino, svarbu įvertinti jo veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu laiką, tai yra, šiuo atveju, N. R. tikrai nebuvo labai susijaudinęs, nuėjo iš kambario į koridorių prie lauko durų, pasiėmė laužtuvą ir grįžęs sudavė smūgius juo K. K., kaip vienoje apklausoje parodė, manė, kad pamokys K. K., nes šis vijo nuteistąjį iš svečių.

Nustačius prielaidas, kad kaltininkas įvykio metu galėjo būti labai susijaudinęs būtent dėl neteisėto, įžeidžiančio ir provokuojančio nukentėjusiojo poelgio, kaltininko emocinė būsena vertinama atsižvelgiant į duomenis, gautus panaudojant specialiąsias teismo psichologijos, psichiatrijos ar kitokias žinias. Šios žinios padeda nustatyti, kokios emocinės būklės kaltininkas buvo nusikaltimo metu, tos būklės įtaką jo elgesiui, kaltininko psichikos būklę, įvertinti nukentėjusiojo elgesio įtaką kaltininko emocinei būsena. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta jokių nukentėjusiųjų K. K. ir O. U. neteisėtų ar itin įžeidžiančių veiksmų, kurie būtų išprovokavę N. R. juos žudyti. Kad nuteistasis nebuvo afekto būsenoje patvirtina ir byloje esantis ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad nusikaltimo padarymo metu N. R. buvo paprasto girtumo būsenoje, buvo sąmoningas, orientuotas situacijoje, psichozės reiškinių, atminties sutrikimų nenustatyta, jo nusikalstami veiksmai buvo motyvuoti, kryptingi, nusikaltimą padarė po buvusio konflikto su nukentėjusiuoju. Iš viso to, kas pasakyta, kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo N. R. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 129 str. 2 d. 5 p. į BK 130 str. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai įvertino visus byloje esančius įrodymus ir teisingai kvalifikavo N. R. nusikalstamą veiką.

Nuteistasis apeliaciniame skunde prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę. Skirdamas bausmę nuteistajam M. R. pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, BK 41 str. 2 d. ir BK 54 str. 2 d. reikalavimų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į tai, kad N. R. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe turėtų būti pripažinta tai, kad jis pranešė apie nusikalstamą veiką. BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Taigi turi būti nustatyta, kad asmuo prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir vienas iš trijų požymių: asmuo nuoširdžiai gailisi, padėjo išsiaiškinti veiką, padėjo išsiaiškinti veikoje dalyvavusius asmenis. Šiuo atveju galima suprasti, kad N. R. nurodo, jog jis padėjo išsiaiškinti veiką. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Iš bylos matosi, kad N. R. iš tiesų paskambino policijai ir pranešė, kad yra du negyvi žmonės. Tačiau nepaisant to, atvykus pareigūnams, nuteistasis aiškino juos radęs, pats nieko nežinąs, taip priešingai, ne padėjo atskleisti nusikalstamą veiką, o klaidino ikiteisminio tyrimo pareigūnus. Ir vėliau visų apklausų metu N. R. nedavė vienodų parodymų, visuose skyrėsi tam tikros aplinkybės, o suduotų smūgių nukentėjusiesiems skaičius ir neva jo gynyba nuo puolimo rodo tik nuteistojo norą sušvelninti savo padėtį, o ne padėti atskleisti tiesą. Nuteistojo nuoširdaus gailėjimosi taip pat nenustatyta. Iš bylos matosi, kad jis ne kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, o kaip tik, stengiasi kaltę perkelti būtent nužudytiems nukentėjusiesiems, kuriuos jis paliko sumuštus be pagalbos name dviem dienoms. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Tačiau teismas teisingai nustatė N. R. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – kad nusikalstamą veiką jis padarė apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Skiriant bausmę teismas atsižvelgė ir į kitas BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes, taip pat ir į nuteistojo asmenybę. BK 129 str. 2 d. sankcija numato laisvės atėmimo bausmę nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Skundžiamu nuosprendžiu N. R. paskirtas laisvės atėmimas devyniolikai metų, tai yra bausmė, viršijanti sankcijoje numatytą terminuoto laisvės atėmimo vidurkį, kuris yra keturiolika metų. Kolegijos manymu, N. R. paskirta bausmė yra teisinga bei proporcinga jo padarytam labai sunkiam nusikaltimui. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę atsižvelgė į tai, kad N. R. padaryta veika yra baigta, ji padaryta tiesiogine tyčia, demonstruojant šaltakraujiškumą, dėl pasekmių kaltinant pačias aukas, neva ginant save. Teismas taip pat įvertino ir N. R. jauną amžių, tai, kad jis neteistas, pats pranešė apie nusikaltimą. Tačiau šiuo atveju tai nėra esminės aplinkybės, į kurias reikėtų atsižvelgti skiriant bausmę. Svarbu yra dar ir tai, kad jis iš įvykio vietos pasišalino, nesiėmė jokių priemonių nukentėjusiesiems suteikti medicinos pagalbą, dėl padaryto savo žiauraus nusikaltimo nesijaudino, nuėjęs pas kaimyną, vartojo alkoholį. Vertinant N. R. asmenybę, atsižvelgtina į tai, kad jis baustas administracine tvarka, teisme apklausti liudytojai (Z. J., D. B.) apibūdino nuteistąjį kaip asocialų, niekur nedirbantį, nuolat girtaujantį asmenį, kuris buvo įžūlus, konfliktiškas. Pažymėtina, kad teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui – tai ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Ne mažiau svarbus šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas ir siekis juos saugoti bei baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. (2K-452/2012) Šiuo atveju nuteistasis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tiesiogine tyčia žiauriai nužudė du senyvo amžiaus, negalinčius apsiginti žmones, žiauriai juos sumušęs, paliko be pagalbos, sunkios nusikaltimo pasekmės jį jaudino tik tiek, kiek tai lietė jį patį – pirmoje apklausoje apskritai neprisipažino buvęs įvykio metu įvykio vietoje, nurodė melagingas aplinkybes, paskui, nors ir prisipažino sudavęs smūgius nukentėjusiesiems, kaltę vertė jiems. Tai rodo jo asocialų gyvenimo būdą, agresyvumą, elementarių žmogiškų normų negerbimą. Byloje nėra jokių objektyvių ir įtikinamų duomenų, jog jis gali būti pataisytas per trumpesnį nei nustatė teismas laiką izoliavus jį nuo visuomenės. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas, paskirdamas N. R. už dviejų žmonių nužudymą laisvės atėmimo devyniolikai metų bausmę, tinkamai įvertino padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, jo asmenybę ir kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes. Paskirta bausmė negali būti laikoma aiškiai per griežta ir jos švelninti nėra pagrindo.

Taip pat teismas pagrįstai priteisė iš N. R. 1298 Lt turtinei ir 150 000 Lt neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiajai V. J.. Turtinės žalos (laidojimo išlaidų) dydį patvirtina prie bylos pridėti dokumentai. Neturtinės žalos dydį teismas nustatė atsižvelgęs į visas CK 6.250 str. 2 d. išvardintas aplinkybes bei galiojančią teisminę praktiką.

Dėl ko, kas jau buvo išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, ir nuteistojo apeliacinį skundą atmeta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo N. R. apeliacinį skundą atmesti.