- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-05-12
- Bylos Nr.
- A-822-2147-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00389-2010-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Dainius Raižys (pran.), Virginija Volskienė
- Atsakovas
- Klaipėdos teritorinės ligonių kasos, Klaipėdos teritorinei ligonių kasai
- Pareiškėjas
- viešosios įstaigos Klaipėdos universitetinės ligoninės
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo atsakovo Klaipėdos teritorinės ligonių kasos prašymą išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimą administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Klaipėdos universitetinės ligoninės skundą atsakovui Klaipėdos teritorinei ligonių kasai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą ir prašė: 1) panaikinti Klaipėdos teritorinės ligonių kasos (toliau – ir Klaipėdos TLK, atsakovas) 2010 m. gegužės 3 d. sprendimą Nr. A1-1920 „Dėl sutarties 2010 m. papildymo“; 2) panaikinti Klaipėdos TLK 2010 m. birželio 21 d. sprendimo Nr. A1-2597 „Dėl sutarties Nr. S2-2010-123 pratęsimo“ dalį, kuria atsisakoma papildyti sutartį Nr. S2-2010-123 dienos stacionaro bei stacionarinėmis suaugusiųjų psichiatrijos paslaugomis; 3) įpareigoti Klaipėdos TLK papildyti sutartį su Klaipėdos universitetine ligonine stacionarinėmis psichiatrijos ir psichiatrijos dienos stacionaro paslaugomis.
Pareiškėjas nurodė, kad 2009 m. lapkričio 23 d. raštu Nr. 9-6011 kreipėsi į atsakovą, prašydamas sudaryti sutartį dėl Klaipėdos ir Tauragės apskričių gyventojams suteiktų stacionarinių, ambulatorinių ir reabilitacinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo nuo 2010 m. sausio 1 d. licencijuotoms (1999 m. gruodžio 17 d asmens sveikatos priežiūros licencijoje Nr. 100) paslaugoms bei pakartotinai prašydamas papildyti sutartį II ir psichiatrijos dienos stacionaro paslaugomis. Šis prašymas buvo pateiktas laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų. 2010 m. vasario 18 d. atsakovas atsiuntė susipažinimui 2010 m. preliminarią sutartinę metinę sumą už asmens sveikatos priežiūros paslaugų kompensavimą iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – ir PSDF) biudžeto lėšų. Klaipėdos TLK 2010 m. kovo 4 d. atsiuntė sutarties Nr. S2-2010-123 „Dėl asmens sveikatos priežiūros teikimo ir apmokėjimo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų“ projektą. Pareiškėjas 2010 m. kovo 16 d. raštu Nr. 9-1143 pateikė pastabas dėl minėto sutarties projekto bei pakartotinai prašė psichiatrijos dienos stacionaro bei stacionarines suaugusiųjų psichiatrijos paslaugas įtraukti į 2010 m. sutartį. Klaipėdos TLK 2010 m. kovo 29 d. raštu Nr. A1-1428 atsiuntė pakoreguotą projektą be prašomų psichiatrijos paslaugų, be aiškių motyvų ir teisės aktus atitinkančio administracinio sprendimo, todėl pareiškėjas 2010 m. balandžio 6 d. raštu Nr. 9-1375 paprašė pateikti argumentuotą sprendimą, kodėl Klaipėdos TLK atsisakė 2010 m. sutartį papildyti psichiatrijos dienos stacionaro bei stacionarinės suaugusiųjų psichiatrijos paslaugomis. Į šį prašymą gavo skundžiamą 2010 m. gegužės 3 d. sprendimą, kuris yra neteisėtas ir neobjektyvus. Teigė, kad sprendimas nepapildyti 2010 m. sutarties stacionarinėmis ir dienos stacionaro paslaugomis, apmokamomis iš PSDF biudžeto lėšų Klaipėdos TLK veiklos zonos gyventojams, nebuvo įformintas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka. Skundžiamame sprendime išdėstyti motyvai yra nepagrįsti, nenurodyta nei viena konkreti teisės akto nuostata, kuria remiantis priimamas sprendimas, nėra nurodyta jo apskundimo tvarka. Pastebėjo, kad analizė dėl minimų paslaugų poreikio Klaipėdos apskrityje nebuvo atlikta, pateikti tik abejotini statistiniai duomenys. Faktinę aplinkybę, jog Klaipėdos universitetinėje ligoninėje yra pacientų poreikis gauti psichiatrijos stacionaro paslaugas, įrodo prie skundo pridėtos ataskaitos. Pažymėjo, kad Klaipėdos universitetinė ligoninė yra daugiaprofilinė sveikatos priežiūros įstaiga, todėl psichiatrijos paslaugų teikimas kaip tik ir reiškia, kad specializuotos paslaugos bus teikiamos integruotai daugiaprofilinėje sveikatos priežiūros įstaigoje.
Manė, kad atsakovo argumentas atsisakyti pildyti sutartį dėl to, jog vyrauja tendencijos mažinti psichiatrijos paslaugų skaičių, yra nepagrįstas, nes pareiškėjas neprašė didinti paslaugų skaičių ar papildomų lėšų. Minėtos paslaugos nebūtų teikiamos naujai, o tik būtų įteisintas jų apmokėjimas iš PSDF biudžeto lėšų, nedidinant metinės sutartinės sumos. Nurodė, kad pagal Sveikatos draudimo įstatymo 32 ir 33 straipsnius teritorinė ligonių kasa yra privalomąjį sveikatos draudimą vykdanti institucija. Klaipėdos TLK ir sveikatos priežiūros įstaigų sutartys yra tik priemonė sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšoms paskirstyti, tačiau įstatymas nenumato teisės riboti licencijuotų paslaugų teikimą bei atsisakyti sudaryti sutartis su įstaigomis, atitinkančiomis įstatymo reikalavimus. Sveikatos priežiūros įstatymo 10 ir 11 straipsniuose numatyta, jog Sveikatos apsaugos ministerija kartu su Valstybine ligonių kasa nustato minimalius Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos įstaigų išdėstymo, jų struktūros reikalavimus bei paslaugų poreikį, tačiau skundžiamu sprendimu atsakovas nustatė ne minimalius, o maksimalius reikalavimus paslaugų teikimui. Sveikatos sistemos įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta, kad tik įstatymai nustato sveikatinimo veiklos sutarčių sudarymo tvarką ir sąlygas, todėl Klaipėdos TLK negalėjo pati kurti taisyklių dėl sutarčių sudarymo. Minėto straipsnio 19 dalis numato, kad tik įstatymas nustato psichikos sveikatos priežiūros sąlygas, jos organizavimo bei valdymo, šios priežiūros sąlygų kontrolės teisinius pagrindus. Pareiškėjo nuomone, priimant skundžiamą sprendimą šių reikalavimų nebuvo laikytasi.
Teigė, kad nuo 2007 m. liepos 31 d. įgijo licenciją teikti psichiatrijos antrinio lygio stacionarines paslaugas, 2007 m. liepos 16 d. gavo Klaipėdos apskrities administracijos viršininko pritarimą šių paslaugų teikimui. Pabrėžė, kad atitiko visus Sveikatos draudimo įstatyme bei Klaipėdos TLK sutarčių su asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiomis ligoninėmis, vaistinėmis sudarymo ir vykdymo tvarkos 6 punkte numatytus reikalavimus. 2007 m. rugpjūčio 7 d. pateikė prašymą Nr. 9-4391 „Dėl sutarties papildymo“. Klaipėdos TLK, pažeisdama teisės aktus, nuo 2007 metų nepagrįstai atsisakinėjo papildyti 2009 m. sutartį stacionarinėmis psichiatrijos paslaugomis, nevykdė įstatymuose numatytų funkcijų, todėl pareiškėjas 2009 m. gegužės 26 d. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Klaipėdos TLK 2009 m. balandžio 30 d. sprendimą Nr. A-1993 „Dėl sutarties su Klaipėdos universitetinė ligonine papildymo stacionarinėmis psichiatrijos paslaugomis“ bei įpareigoti Klaipėdos TLK papildyti sutartį stacionarinėmis psichiatrijos paslaugomis. 2009 m. lapkričio 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-343-386/2009 teismas skundą tenkino visiškai. Klaipėdos TLK šį sprendimą yra apskundusi Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Paaiškino, kad sutartys tarp teritorinių ligonių kasų ir sveikatos priežiūros įstaigų sudaromos kiekvieniems biudžetiniams metams ir galioja vienerius metus. 2010 m. sutartis Nr. S2-2010-123 tarp pareiškėjo ir Klaipėdos TLK buvo pasirašyta ne kaip numato įstatymas vieneriems metams, bet pusei metų, t. y. iki 2010 m. liepos 1 d. Pareiškėjas 2010 m. gegužės 25 d. išsiuntė raštą, kuriuo prašė pratęsti šią sutartį bei papildyti ją stacionarinėmis ir dienos stacionaro psichiatrijos paslaugomis. 2010 m. birželio 21 d. Klaipėdos apygardos administraciniame teisme, vykstant teismo posėdžiui, teismui bei pareiškėjo atstovams Klaipėdos TLK įteikė raštą Nr. A1-2597 „Dėl sutarties Nr. S2-2010-123 pratęsimo“. Tvirtino, kad 2010 m. birželio 21 d. sprendimas Nr. A1-2597 yra nepagrįstas ir neteisėtas, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, sprendimas neobjektyvus, jame nurodyti faktai neatitinka tikrovės, nėra nuorodų į konkrečias teisės aktų normas, nenurodyta sprendimo apskundimo tvarka.
Pažymėjo, jog pagal Sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 18 d. įsakymo Nr. V-1051 „Dėl teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 15 punktą, TLK iki einamųjų metų liepos 10 d. savo interneto svetainėje skelbia informaciją apie VLK patvirtintas kompensuojamųjų paslaugų išlaidų kompensavimo prioritetines kryptis, tačiau jokios informacijos apie VLK patvirtintas prioritetines kryptis, pareiškėjui pateikiant prašymą ir Klaipėdos TLK atsisakant jį tenkinti, nebuvo skelbiama. Nesutikdamas su sprendime pateiktu argumentu, kad 2010 m. nenumatytos lėšos sveikatos priežiūros paslaugų plėtrai, todėl sutartis Nr. S2-2010-123 nebus papildyta ginčo paslaugomis, pareiškėjas pabrėžė, kad prašo papildyti sutartį jau nuo 2007 m. liepos mėnesio ir neprašo lėšų paslaugų plėtrai, o siekia įteisinti teikiamas paslaugas, kurioms įstaiga turi licenciją ir kurių poreikis yra didelis.
Atsiliepimas
Atsakovas Klaipėdos TLK su pareiškėjo skundu nesutiko.
Atsakovas paaiškino, jog 2010 m. kovo 4 d. pateikė išvadą Nr. 37, kurioje buvo svarstytas pareiškėjo 2009 m. lapkričio 23 d. raštas Nr. 9-6011, ar tikslinga pildyti stacionarinėmis psichiatrijos II ir psichiatrijos dienos stacionaro asmens sveikatos priežiūros paslaugomis. Nustatyta, kad šių paslaugų poreikio didėjimo nėra (pateikta lentelė rodo paslaugų poreikio mažėjimą), įvertintas Klaipėdos apskrities vyriausiojo specialisto konsultanto psichiatrijai A. Narinkevičiaus 2010 m. kovo mėnesio raštas, kuriame nepritarta naujų psichiatrijos lovų steigimui ir dienos stacionaro vietų plėtimui, šių paslaugų plėtimui nepritarė ir Klaipėdos apskrities specialistė M. Ivanina. Todėl buvo pateiktas pasiūlymas nesvarstyti galimybės papildyti sutartį. 2010 m. kovo 5 d. posėdyje svarstė klausimą dėl sutarčių su naujais paslaugų teikėjais, siūlančiais naujas paslaugas 2010 metams, sudarymo. Vertinant gautus asmens sveikatos priežiūros įstaigų (toliau – ir ASPĮ) prašymus, buvo vadovautasi Valstybinės ligonių kasos direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 4K-52-4897 „Dėl sutarčių sudarymo su ASPĮ 2010 m. procedūros“ bei atsižvelgta į siūlomos paslaugos poreikį, prieinamumą, pacientų laukimo konsultacijai eilės trukmę, siūlomos paslaugos kompleksiškumą ir kokybę. Nuspręsta, kad Klaipėdos universitetinėje ligoninėje stacionarinių psichiatrijos paslaugų ir dienos stacionaro paslaugų teikti nėra poreikio, nes psichiatrijos lovų skaičiaus vidurkis didesnis negu Lietuvos. Rengiant Klaipėdos apskrities sveikatos priežiūros įstaigų antrojo restruktūrizavimo etapo planą, Sveikatos apsaugos ministro įsakymu sudaryta darbo grupė atsižvelgė į psichiatrijos pagalbos analizę Klaipėdos apskrityje ir Lietuvoje. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos rekomendacijas sudarant sutartis su ASPĮ vadovautis nustatytais vertinimo kriterijais ir siekti ambulatorinių paslaugų apimties padidėjimo, stacionarinių paslaugų bendrojo pobūdžio ir specializuotose ligoninėse apimties sumažėjimo, į tai, kad papildomų lėšų asmens sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti PSDF biudžete nėra numatyta, pareiškėjui pateiktas skundžiamas sprendimas.
Pažymėjo, kad licencijos turėjimas teikti psichiatrijos antrinio lygio stacionarines paslaugas neįpareigoja atsakovo sudaryti sutartį su pareiškėju dėl paslaugų teikimo ir apmokėjimo. Pagal Sveikatos draudimo įstatymo 34 straipsnio 1 dalies 2 punktą, teritorinės ligonių kasos turi teisę įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka sudaryti sutartis. Pagal minėto įstatymo 26 straipsnio nuostatas sutartis dėl apdraustiesiems suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo sudaro bei papildo teritorinės ligonių kasos, išnagrinėjusios pareiškėjo prašymą ir laikydamosi nustatytos tvarkos. Vadovaujantis 2010 m. vasario 11 d. sveikatos apsaugos ministro įsakymu „Dėl pacientų siuntimo į atitinkamo lygmens asmens sveikatos priežiūros įstaigas dėl stacionarinių skubių ir planinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų tvarkos aprašo patvirtinimo“ Nr. V-110 8 punktu, asmens sveikatos priežiūros įstaiga negali pradėti teikti naujų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, apmokamų PSDF biudžeto lėšomis, jeigu jos nebuvo teikiamos iki šio įsakymo įsigaliojimo. Šias paslaugas asmens sveikatos priežiūros įstaiga gali pradėti teikti tik suderinusi su dalininku ir Sveikatos apsaugos ministerija. Pareiškėjas nėra įvykdęs teisės aktuose numatytų reikalavimų, todėl sutarties papildyti stacionarinėmis psichiatrijos II ir psichiatrijos dienos stacionaro paslaugomis atsakovas negali, nes tai prieštarautų 2009 m. gruodžio 18 d. Sveikatos apsaugos ministro įsakymo Nr. V-1051 „Dėl teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 4 punktui, kur numatyta, kad TLK turi teisę sudaryti sutartį su ASPĮ, kuri pateikia šio aprašo 6 punkte išvardintus dokumentus ir atitinka jos veiklai norminiais teisės aktais nustatytus kriterijus.
Atkreipė dėmesį į tai, jog vadovaujantis Vyriausybės 2006 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 647 „Dėl antrojo sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo etapo strategijos patvirtinimo“ ir sveikatos apsaugos ministro 2007 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. V-300 „Dėl Klaipėdos ir Tauragės apskričių sveikatos priežiūros įstaigų antrojo restruktūrizavimo etapo planų patvirtinimo“, buvo patvirtintas Klaipėdos apskrities sveikatos priežiūros įstaigų antrojo restruktūrizavimo etapo planas, kurio 2.2.1 punktu Klaipėdos TLK direktoriui pavesta sudaryti sutartis su sveikatos priežiūros įstaigomis, atsižvelgiant į plane nustatytų rodiklių įgyvendinamumą, o plano 9.4 punktas numato stacionarinių paslaugų sumažėjimą ne mažiau kaip 5 procentais. Pažymėjo, kad pareiškėjas nėra įvykdęs teisės aktuose numatytų reikalavimų, todėl papildyti sutartį stacionarinėmis psichiatrijos II ir psichiatrijos dienos stacionaro paslaugomis atsakovas negalėjo.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vyriausybė 2006 m. birželio 29 d. nutarimu Nr. 647 patvirtino Antrojo sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo strategiją (toliau – ir Restruktūrizavimo strategija), kurios 1 punktas apibrėžia siekiamus tikslus – siekiama optimizuoti sveikatos priežiūros įstaigų tinklą ir gerinti paslaugų struktūrą atsižvelgiant į gyventojų sveikatos priežiūros poreikius. Restruktūrizavimo strategijos 16 punkte numatyti pagrindiniai antrojo restruktūrizavimo etapo tikslai: nuolat gerinti sveikatos priežiūros paslaugų kokybę ir prieinamumą, tobulinti sveikatos priežiūros paslaugų struktūrą, toliau restruktūrizuoti sveikatos priežiūros įstaigų tinklą, optimaliau naudoti žmogiškuosius, finansinius ir materialinius išteklius.
Įgyvendindamas Vyriausybės 2006 m. birželio 29 d. nutarimą Nr. 647, sveikatos apsaugos ministras 2007 m. balandžio 27 d. įsakymo Nr. V-300 „Dėl Klaipėdos ir Tauragės apskričių sveikatos priežiūros įstaigų antrojo restruktūrizavimo etapo planų patvirtinimo“ 1.1. punktu patvirtino Klaipėdos apskrities sveikatos priežiūros įstaigų antrojo restruktūrizavimo etapo planą (toliau – ir Restruktūrizavimo planas), o 2.2.1. punktu pavedė Klaipėdos teritorinės ligonių kasos direktoriui sudaryti sutartis su sveikatos priežiūros įstaigomis, atsižvelgiant į planuose nustatytų rodiklių įgyvendinimą. Optimizuojant asmens sveikatos priežiūros paslaugų struktūrą, Restruktūrizavimo plano 9.4 punktu numatyta ne mažiau kaip 5 procentais sumažinti stacionarinių paslaugų bendrojo pobūdžio ir specializuotose ligoninėse. Atsižvelgiant į per didelius, lyginant su vidurkiu Lietuvoje, lovų skaičiaus rodiklius, Restruktūrizavimo plane 2007 m. buvo numatyta Klaipėdos psichiatrijos ligoninėje lovų skaičių sumažinti 15 lovų, 2008 m. sumažinti 20 lovų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas vertino, kad pareiškėjo teiginys, jog Klaipėdos TLK neatliko analizės dėl ginčo paslaugų poreikio, nepagrįstas. Nurodė, kad Klaipėdos apskrities vyr. specialistas konsultantas psichiatrijai A. Narinkevičius 2010 m. kovo 4 d. rašte Nr. 1.30./5R-04 „Dėl psichiatrijos stacionarinių paslaugų poreikio Klaipėdos apskrityje“, pateiktame Klaipėdos TLK, nurodė, kad šiuo metu psichiatrijos lovų apskrityje yra per daug, psichiatrinės stacionarinės paslaugos užtikrinamos, paslaugos prieinamos, poreikis pilnai patenkinamas, o naujų psichiatrinių lovų steigimas prieštarautų sveikai logikai bei Valstybinei psichikos sveikatos strategijai. Specialistas konsultantas nepritarė naujų psichiatrijos stacionarinių lovų steigimui ir dienos stacionaro vietų plėtimui. Klaipėdos apskrities specialistė konsultantė psichiatrijai M. Ivanina 2010 m. kovo 2 d. rašte Nr. A2-1140 „Dėl stacionarinių psichiatrijos II ir psichiatrijos dienos stacionaro paslaugų poreikio Klaipėdos apskrityje“ nurodė, kad šiuo metu VšĮ Švėkšnos psichiatrijos ligoninėje ir Klaipėdos apskrities ligoninės Psichiatrijos filialo turimų lovų skaičius pilnai patenkina ne tik Klaipėdos apskrities, bet ir kitų apskričių gyventojų psichiatrijos pagalbos poreikį, todėl plėsti stacionarines psichiatrijos paslaugas netikslinga. Teismas nurodė, kad Klaipėdos TLK Sveikatos paslaugų planavimo ir analizės skyrius 2010 m. kovo 4 d. vertino pareiškėjo galimybę teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kompensuojamas iš PSDF biudžeto lėšų, t. y. vertino pareiškėjo 2009 m. lapkričio 23 d. raštą Nr. 9-6011 dėl sutarties papildymo stacionarinėmis psichiatrijos II ir psichiatrijos dienos stacionaro asmens sveikatos priežiūros paslaugomis. Nustatyta, kad paslaugų poreikio didėjimo nėra, įvertinti minėti specialistų konsultantų raštai ir pasiūlyta nesvarstyti galimybės papildyti sutartį ginčo paslaugomis. Vertinimas pateiktas išvadoje Nr. 37.
Klaipėdos TLK 2010 m. kovo 5 d. posėdyje svarstė klausimą dėl sutarčių su naujais paslaugų teikėjais ir su esamais teikėjais, siūlančiais naujas paslaugas 2010 metams, sudarymą. Nuspręsta, kad Klaipėdos universitetinei ligoninei stacionarinių psichiatrijos paslaugų ir dienos stacionaro paslaugų teikti nėra poreikio, nes psichiatrijos lovų skaičiaus vidurkis didesnis negu Lietuvos, atsižvelgta į vyr. specialisto konsultanto psichiatrijai A. Narinkevičiaus pateiktą analizę.
Nurodė, kad Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo tvarkos aprašo, patvirtinto sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. V-1051, 9-13 punktuose reglamentuojamos sutarčių sudarymo sąlygos. Šio aprašo 11 punkte nustatyta, kad sutartis dėl kompensuojamųjų paslaugų, kurių teikimo išlaidos einamaisiais metais nebuvo apmokamos iš PSDF biudžeto lėšų, sudaroma, jeigu šios paslaugos atitinka aprašo 9 punkte išvardytų programų nuostatas bei VLK patvirtintas prioritetines kryptis ir bent vieną iš 11.1-11.3 punktuose nurodomų specialiųjų sąlygų. Teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė, jog ginčo paslaugos atitinka minėto Aprašo 9 punkte išvardintų programų nuostatas bei kad pareiškėjas atitinka bent vieną iš 11.1-11.3 punktuose nustatytų specialiųjų sąlygų. Todėl vertino, kad atsakovas pagrįstai nepapildė sutarties Nr. S2-2010-123 dėl stacionarinių ir dienos stacionaro psichiatrijos (suaugusiųjų) paslaugų teikimo ir apmokėjimo iš PSDF biudžeto lėšų.
Pažymėjo, kad pareiškėjas taip pat nėra įvykdęs Pacientų siuntimo į atitinkamo lygmens asmens sveikatos priežiūros įstaigas dėl stacionarinių skubių ir planinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų tvarkos aprašo, patvirtinto sveikatos apsaugos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. V-110, 8 punkto reikalavimo suderinti naujų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, apmokamų PSDF biudžeto lėšomis, teikimą su dalininku ir Sveikatos apsaugos ministerija, nes Sveikatos apsaugos ministerijos pritarimas dėl psichiatrijos paslaugų teikimo yra 2008 metų, bet ne 2009 metų. Todėl vertino, kad sutarties papildymas ginčo paslaugomis prieštarautų Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 4 punktui, numatančiam, kad teritorinė ligonių kasa turi teisę sudaryti sutartį su asmens sveikatos priežiūros įstaiga, kuri pateikia šio aprašo 6 punkte išvardintus dokumentus ir atitinka jos veiklai norminiais aktais nustatytus kriterijus. Tai, kad pareiškėja neprašo papildomų lėšų, o tik prašo įteisinti jau teikiamų paslaugų apmokėjimą iš PSDF biudžeto lėšų, nesudaro įstatyminio pagrindo skundo tenkinimui. Pažymėjo, kad 2010 m. gegužės 3 d. sprendimas pagrįstas faktiniais duomenimis, jame nurodyta teisės norma, aiškiai suformuotos suteikiamos teisės ir pareigos (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis), o vien tai, kad sprendime nenurodyta individualaus akto apskundimo tvarka, nėra pagrindas jo panaikinimui.
Nustatė, kad pareiškėjas 2010 m. gegužės 25 d. raštu Nr. 9-2027 „Dėl sutarties Nr. S2-2010-123 pratęsimo“ kreipėsi į Klaipėdos TLK, prašydamas pratęsti ginčo sutarties galiojimą iki 2010 m. gruodžio 31 d. ir pakartotinai prašydamas papildyti sutartį stacionarinėmis psichiatrijos II ir psichiatrijos dienos stacionaro paslaugomis. Atsakydama į minėtą raštą, Klaipėdos TLK priėmė skundžiamą 2010 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. A1-2597, kuriuo pareiškėjo prašymo papildyti sutartį ginčo paslaugomis netenkino.
Pažymėjo, kad pagal Privalomojo sveikatos draudimo tarybos 2000 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 4/4 patvirtintos Sutarčių sudarymo tvarkos 3 punktą, sutarčių sudarymo priežiūrą vykdo ir procedūras nustato Valstybinė ligonių kasa. Klaipėdos TLK direktorius 2007 m. lapkričio 19 d. įsakymu Nr. V-126 patvirtino Klaipėdos teritorinės ligonių kasos sutarčių su asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiomis įstaigomis, vaistinėmis sudarymo ir vykdymo tvarką. Valstybinės ligonių kasos direktorius 2010 m. kovo 3 d. raštu Nr. 4K-52-1424 „Dėl sutarčių sudarymo su restruktūrizuojamomis įstaigomis“ informavo teritorinių ligonių kasų direktorius, kad 2010 m. vasario 26 d. Sveikatos apsaugos ministerijos vadovybės ir Valstybinės ligonių kasos vadovybės posėdyje buvo svarstyta, kaip bus sudaromos teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutartys, ir nutarta, kad su tomis ASPĮ, kurios pagal Vyriausybės 2009 m. gruodžio 7 d. nutarimą Nr. 1654 „Dėl sveikatos priežiūros įstaigų ir paslaugų restruktūrizavimo trečiojo etapo programos patvirtinimo“ bus sujungiamos arba prijungiamos, sudaryti sutartis laikotarpiui iki šių metų liepos 1 d., t. y. pusei metų. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad 2010 metų sutartis Nr. S2-2010-123 tarp Klaipėdos universitetinės ligoninės ir Klaipėdos TLK buvo pagrįstai pasirašyta pusei metų. Pastebėjo, kad Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 2 d. sprendimas, kuriuo atsakovas įpareigotas papildyti sutartį, nėra įsiteisėjęs, todėl pareiškėjo argumentai, jog atsakovas nevykdė minėto sprendimo, laikyti nepagrįstais.
Akcentavo, kad priimant 2010 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. A1-2597 galiojo tas pats teisinis reglamentavimas kaip ir priimant 2010 m. gegužės 3 d. sprendimą Nr. A1-1920, nauji faktiniai duomenys nebuvo pateikti, todėl jau aptarti motyvai, susiję su 2010 m. gegužės 3 d. sprendimu, taikytini ir 2010 m. birželio 21 d. sprendimui Nr. A1-2597.
Nurodė, kad 2010 m. birželio 21 d. sprendimas priimtas vadovaujantis Klaipėdos TLK direktoriaus 2007 m. lapkričio 19 d. įsakymu Nr. V-126 patvirtintos Klaipėdos teritorinės ligonių kasos sutarčių su asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiomis įstaigomis, vaistinėmis sudarymo ir vykdymo tvarkos 21 punktu, Klaipėdos TLK atlikus stacionarinių psichiatrijos paslaugų, teikiamų Klaipėdos TLK veiklos zonoje esančiose gydymo įstaigose, analizę ir įvertinus minimų paslaugų poreikį Klaipėdos TLK veiklos zonos gyventojams, bei atsižvelgiant į tai, kad PSDF biudžetas 2009 metams yra paskirstytas ir jame lėšų sveikatos priežiūros paslaugų plėtrai nenumatyta. Todėl sprendė, kad skundžiamas sprendimas pagrįstas faktais ir teisės aktų normomis, jame nurodyti pareiškėjo prašymo netenkinimo motyvai, sprendimas priimtas kompetentingo viešojo administravimo subjekto ir atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas.
Pripažinus skundžiamus sprendimus pagrįstais, netenkintas ir pareiškėjo prašymas įpareigoti Klaipėdos TLK papildyti sutartį su Klaipėdos universitetine ligonine psichiatrijos dienos stacionaro paslaugomis bei stacionarinėmis suaugusiųjų psichiatrijos paslaugomis.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašė panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti.
Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino to, jog prašymas sudaryti sutartį buvo pateiktas dar 2009 m. lapkričio 23 d., o Klaipėdos TLK 2010 m. kovo 4 d. atsiuntė 2010 m. sutarties Nr. S2-2010-123 projektą, į kurį be jokių motyvų ir paaiškinimų nebuvo įtrauktos psichiatrijos dienos stacionaro bei stacionarinės suaugusiųjų psichiatrijos paslaugos. Iš pateiktų dokumentų datų aišku, kad analizės, jei ir buvo realiai atliktos, tai tik formaliai ir skubotai. Nurodytų specialistų raštai ir Klaipėdos TLK 2010 m. kovo 4 d. protokolas 2/2 pareiškėjui nebuvo pateikti.
Tvirtino, kad teismas pažeidė įstatymo negaliojimo atgal principą, nes rėmėsi Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo tvarkos aprašu, patvirtintu sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. V-1051, bei sveikatos apsaugos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymo Nr. V-110 8 punktu. Pareiškėjas prašymą sudaryti sutartį pateikė 2009 m. lapkričio 23 d. ir tuo metu galiojo 2007 m. lapkričio 19 d. įsakymu Nr. V-126 patvirtinta Klaipėdos teritorinės ligonių kasos sutarčių su asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiomis įstaigomis, vaistinėmis sudarymo ir vykdymo tvarka. Pažymėjo, jog buvo objektyviai neįmanoma atitikti Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo tvarkos apraše numatytų reikalavimų, nes prioritetinės kryptys 2010 metams nebuvo patvirtintos.
Atkreipė dėmesį į tai, jog skundžiamame sprendime nebuvo argumento, kad buvo pateikti netinkami dokumentai, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, t. y. kad pareiškėjas neatitiko Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo tvarkos aprašo 4 punkto reikalavimų, nes pateikė 2008 m., o ne 2009 m. Sveikatos apsaugos ministerijos pritarimą. Pažymėjo, kad teisės aktais nėra reglamentuota, kokių metų pritarimas turi būti pateiktas.
Teigė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas ir nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Tam, kad sprendimas būtų pagrįstas ir teisėtas, faktai, šiuo atveju – analizės, turi būti ne formalios, o realios, atitinkančios tikrąją situaciją ir pateiktos kartu su sprendimu. Manė, kad ginčijamuose sprendimuose nurodyti motyvai nebuvo aiškūs ir pakankami. Atsakovo sprendimuose nenurodžius jų apskundimo tvarkos ir terminų, buvo apsunkina pareiškėjo teisė skųsti viešojo administravimo subjekto sprendimą, nes specialiuose įstatymuose nėra aiškiai reglamentuota šių sprendimų apskundimo tvarka. Pabrėžė, kad nei viename iš skundžiamų sprendimų nebuvo vadovautasi Klaipėdos teritorinės ligonių kasos sutarčių su asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiomis įstaigomis, vaistinėmis sudarymo ir vykdymo tvarka, patvirtinta Klaipėdos TLK direktoriaus 2007 m. lapkričio 19 d. įsakymu Nr. V-126, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas. Pažymėjo, kad atsakovo veiksmai pažeidžia Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalį. Atkreipė dėmesį į tai, kad sprendime teismas nepasisakė dėl Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 10 ir 11 straipsnių. Pastebėjo, kad papildomų lėšų neprašė, o buvo prašoma papildyti sutartį, kad būtų įteisintas paslaugų teikimas, nedidinant galutinės sutartyje nurodytos sumos.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Klaipėdos TLK prašė skundžiamą Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepime atsakovas nurodė, kad sutartis Nr. S2-2010-123 buvo pasirašyta 2010 m. kovo 4 d., t. y. po sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 18 d. įsakymo Nr. V-1051 ir 2010 m. vasario 11 d. įsakymo Nr. V-110 priėmimo. Akcentavo, kad sveikatos apsaugos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. V-110 patvirtinto Pacientų siuntimo į atitinkamo lygmens asmens sveikatos priežiūros įstaigas dėl stacionarinių skubių ir planinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų tvarkos aprašo 8 punktas numato, kad asmens sveikatos priežiūros įstaiga negali pradėti teikti naujų paslaugų, apmokamų PSDF biudžeto lėšomis, jeigu jos nebuvo teikiamos iki šio įsakymo įsigaliojimo datos. Pažymėjo, kad apeliantas psichiatrijos paslaugų, apmokamų iš PSDF biudžeto, nėra teikęs. Teigė, kad poreikio papildyti sutartį stacionarinėmis psichiatrijos paslaugomis nenustatyta, todėl iš pareiškėjo nebuvo reikalaujama pateikti papildomų dokumentų dėl psichiatrijos paslaugų teikimo. Manė, kad Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nėra įtvirtinta imperatyvi nuostata teritorinės ligonių kasoms sudaryti sutartis su visomis sveikatos priežiūros įstaigomis, turinčiomis licenciją ir pageidaujančiomis sudaryti sutartis.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gegužės 12 d. sprendimu pareiškėjo apeliacinį skundą patenkino iš dalies. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikino Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 8 d. sprendimą, panaikino Klaipėdos teritorinės ligonių kasos 2010 m. gegužės 3 d. sprendimą Nr. A1-1920 „Dėl sutarties 2010 m. papildymo“ ir 2010 m. birželio 21 d. sprendimo Nr. A1-2597 „Dėl sutarties Nr. S2-2010-123 pratęsimo“ dalį, kuria atsisakoma papildyti sutartį Nr. S2-2010-123 dienos stacionaro bei stacionarinėmis suaugusiųjų psichiatrijos paslaugomis, ir įpareigojo atsakovą Klaipėdos universitetinės ligoninės prašymus išnagrinėti iš naujo.
Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl atsakovo Klaipėdos TLK 2010 m. gegužės 3 d. sprendimo Nr. A1-1920 „Dėl sutarties 2010 m. papildymo“, kuriuo atsisakyta sutartį Nr. S2-2010-123 papildyti stacionarinėmis ir dienos stacionaro psichiatrijos (suaugusiųjų) paslaugomis, apmokant iš PSDF biudžeto lėšų Klaipėdos TLK veiklos zonos gyventojams, bei Klaipėdos TLK 2010 m. birželio 21 d. sprendimo Nr. A1-2597 „Dėl sutarties Nr. S2-2010-123 pratęsimo“ dalies, kuria atsisakyta šią sutartį papildyti dienos stacionaro bei stacionarinėmis suaugusiųjų psichiatrijos paslaugomis.
Dėl Klaipėdos TLK 2010 m. gegužės 3 d. sprendimo Nr. A1-1920 „Dėl sutarties 2010 m. papildymo“ teismas nurodė, kad sutartį Nr. S2-2010-123 atsisakyta papildyti stacionarinėmis ir dienos stacionaro psichiatrijos (suaugusiųjų) paslaugomis dėl to, jog atlikus 2007-2009 m. Klaipėdos apskrityje suteiktų stacionarinių ir dienos stacionaro psichiatrijos sveikatos priežiūros paslaugų, apmokėtų iš PSDF biudžeto lėšų, analizę nustatyta, kad Klaipėdos apskrityje šių paslaugų poreikio didėjimo nėra, bei dėl to, kad 2010 m. nenumatytos lėšos sveikatos priežiūros paslaugų plėtrai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad Sveikatos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyta, kad iš PSDF biudžeto apmokamos pirminės, antrinės ir tretinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos. Pagal įstatymo 26 straipsnio 1 dalį, apdraustųjų asmens sveikatos priežiūros išlaidos apmokamos vadovaujantis teritorinės ligonių kasos ir sveikatos priežiūros įstaigos sutartimis. Sveikatos draudimo įstatymo 33 straipsnio 1 punkte numatyta, kad teritorinės ligonių kasos sudaro sutartis su sveikatos priežiūros įstaigomis ir vaistinėmis, šiose sutartyse nustatytu laiku bei tvarka apmoka joms už draudžiamiesiems suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas ir išduotus vaistus bei medicinos pagalbos priemones. Nurodytos sutartys yra administracinės, o teritorinė ligonių kasa, įgyvendindama jai suteiktus įgaliojimus sudaryti sutartis su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis dėl apdraustųjų asmens sveikatos priežiūros išlaidų apmokėjimo, vykdo viešojo administravimo veiklą, kas lemia, jog atitinkamos teritorinės ligonių kasos veiksmai, atliekant šią viešojo administravimo veiklą, pirmiausia yra vertinami pagal viešąjį administravimą reglamentuojančias nuostatas, įtvirtintas Viešojo administravimo įstatyme (administracinė byla Nr. A502-1562/2010). Teismas nurodė, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą, – įstatymo viršenybės principas – reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis numato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (administracinės bylos Nr. A756-700/2008, A756-422/2009). Pareiga vykdant viešojo administravimo veiklą laikytis teisėtumo principo apima tiek reikalavimą priimti administracinį sprendimą, kuris atitiktų tam teisiniam santykiui taikytiną konkrečią teisės normą (turinio požiūriu sprendimas turi būti pagrįstas tinkamu teisiniu pagrindu), tiek reikalavimą priimtame sprendime nurodyti teisinį pagrindą atitinkančią konkrečią teisės normą.
Teismas nurodė, kad ginčijamas Klaipėdos TLK 2010 m. gegužės 3 d. sprendimas Nr. A1-1920 neatitinka nurodytų Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų ir minėto teisėtumo principo, kadangi sprendime nėra nurodyta, kokiu teisiniu pagrindu remiantis jis priimtas, o atsisakymo papildyti sutartį Nr. S2-2010-123 priežastys (motyvai) neatitinka taikytinų teisės aktų nuostatų. Teismas nurodė, kad Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnis reglamentuoja sutarčių tarp teritorinių ligonių kasų ir sveikatos priežiūros įstaigų bei teritorinių ligonių kasų ir vaistinių sudarymą. Kadangi įstatymas atskirai nereglamentuoja tokių sutarčių papildymo tvarkos, minėtos įstatymo nuostatos dėl sutarčių sudarymo taikytinos ir šių sutarčių papildymui. Pagal Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 1 dalį, teritorinės ligonių kasos sudaro sutartis su valstybės, savivaldybių ir kitomis licenciją sveikatos priežiūros ir farmacinei veiklai turinčiomis arba akredituotomis šiai veiklai bei pageidaujančiomis tokias sutartis sudaryti asmens sveikatos priežiūros įstaigomis ir vaistinėmis. Klaipėdos TLK 2010 m. gegužės 3 d. sprendime nurodyti atsisakymo papildyti sutartį Nr. S2-2010-123 motyvai nėra pagrįsti Sveikatos draudimo įstatymu. Sprendime nurodytas pagrindas, jog 2010 m. PSDF biudžete nenumatytos lėšos sveikatos priežiūros plėtrai, nėra aiškiai ir konkrečiai numatytas nei minėtame Sveikatos draudimo įstatyme, nei kituose įstatymuose. Be to, 2010 m. gegužės 3 d. sprendime nėra nurodyta, remiantis kokia teisės norma priimtas ginčijamas sprendimas. Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog sutartys tarp teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų, tarp teritorinių ligonių kasų ir vaistinių, vadovaujantis Civiliniu kodeksu, šiuo ir kitais įstatymais, sudaromos Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka, atsižvelgiant į Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomones. Taigi sutartys tarp teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų turi būti sudaromos ir papildomos Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas teigia, kad ginčijamas 2010 m. gegužės 3 d. sprendimas, kuriuo atsisakyta sutartį Nr. S2-2010-123 papildyti stacionarinėmis ir dienos stacionaro psichiatrijos (suaugusiųjų) paslaugomis, priimtas vadovaujantis Privalomojo sveikatos draudimo tarybos 2000 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 4/4 patvirtinta Sutarčių sudarymo tvarka ir Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo tvarkos aprašu, patvirtintu sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. V-1051. Tačiau minėta Sutarčių sudarymo tvarka ar Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo tvarkos aprašas tiesiogiai nenumato, jog sutartis dėl paslaugų teikimo galėtų būti nesudaryta TLK pačiai konkrečiu atveju atlikus teikiamų paslaugų analizę ir įvertinus tokių paslaugų poreikį. Nei Klaipėdos TLK, nei Privalomojo sveikatos draudimo tarybai Sveikatos draudimo įstatymu nėra suteikti įgaliojimai nustatyti Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnyje numatytų sutarčių sudarymo ir papildymo tvarkos, tuo labiau tokių sutarčių nesudarymo sąlygų ar atsisakymo jas papildyti, kriterijų. Todėl atsakovo vadovavimasis Sutarčių sudarymo tvarka ar Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo tvarkos aprašu priimant sprendimą nepapildyti sutarties su pareiškėju, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Atsižvelgiant šias aplinkybes, bei remiantis tuo, jog nei Sveikatos draudimo įstatymas, nei kiti įstatymai nenumatė tokių atsisakymo sudaryti ar papildyti sutartį su asmens sveikatos priežiūros įstaiga pagrindų, kuriuos nurodė atsakovas ginčijamame sprendime, 2010 m. gegužės 3 d. sprendimas atsisakyti papildyti sutartį Nr. S2-2010-123 stacionarinėmis ir dienos stacionaro psichiatrijos (suaugusiųjų) paslaugomis, apmokant iš PSDF biudžeto lėšų Klaipėdos TLK veiklos zonos gyventojams, laikytinas nepagrįstu teisės normomis tiek materialiniu, tiek procesiniu aspektais.
Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. gegužės 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-339/2008 konstatavo, kad pagal Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalį sutartys tarp teritorinių ligonių kasų ir sveikatos priežiūros įstaigų sudaromos, be kita ko, atsižvelgiant į Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomones. Kadangi minėtoje administracinėje byloje šios nuomonės nebuvo gautos, išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, jog tokiu būdu buvo pažeistos pagrindinės viešojo administravimo procedūros. Nagrinėjamu atveju ginčijamu 2010 m. gegužės 3 d. sprendimu atsakovas Klaipėdos TLK atsisakė papildyti sutartį stacionarinėmis ir dienos stacionaro psichiatrijos (suaugusiųjų) paslaugomis. Kaip minėta, Sveikatos draudimo įstatymo nuostatos, numatančios sutarčių sudarymą, taikytinos ir tokių sutarčių pildymui. Byloje nėra duomenų apie tai, jog prieš priimant minėtą sprendimą buvo gautos Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomonės dėl sutarties papildymo stacionarinėmis psichiatrijos paslaugomis. Todėl vadovaujantis suformuota Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalies aiškinimo praktika, darytina išvada, kad priimant 2010 m. gegužės 3 d. sprendimą taip pat buvo pažeistos pagrindinės viešojo administravimo procedūros.
Teismas nurodė, kad atsakovo Klaipėdos TLK 2010 m. gegužės 3 d. sprendimas Nr. A1-1920 „Dėl sutarties 2010 m. papildymo“ yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.
Dėl Klaipėdos TLK 2010 m. birželio 21 d. sprendimo Nr. A1-2597 „Dėl sutarties Nr. S2-2010-123 pratęsimo“ dalies, kuria atsisakyta sutartį papildyti dienos stacionaro bei stacionarinėmis suaugusiųjų psichiatrijos paslaugomis, teismas nurodė, kad šiuo sprendimu atsakovas, be kita ko, atsisakė papildyti sutartį Nr. S2-2010-123 stacionarinėmis ir dienos stacionaro psichiatrijos paslaugomis motyvuodamas tuo, jog vadovaujantis Vyriausybės 2009 m. gruodžio 7 d. nutarimo Nr. 1654 „Dėl sveikatos priežiūros įstaigų ir paslaugų restruktūrizavimo trečiojo etapo programos patvirtinimo“ nuostatomis, tikslais ir kriterijais, atsižvelgiant į mažėjantį sveikatos apsaugos finansavimą, optimizuojant sveikatos priežiūros įstaigų tinklą, tęsiamas specializuotas paslaugas teikiančių sveikatos priežiūros įstaigų integravimas į daugiaprofilines sveikatos priežiūros įstaigas bei tęsiamas sveikatos priežiūros įstaigų ir paslaugų restruktūrizavimo trečiasis etapas; taip pat tuo, jog pareiškėjas neatitiko nei vieno iš Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo tvarkos aprašo, patvirtinto sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. V-1051, 11.1–11.3 punktų reikalavimų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad pagal Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalį, sutartys tarp teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų, tarp teritorinių ligonių kasų ir vaistinių, vadovaujantis Civiliniu kodeksu, šiuo ir kitais įstatymais, sudaromos Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka. Sveikatos apsaugos ministras 2009 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. V-1051 patvirtino Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas), kuris nustatė TLK ir ASPĮ sutarčių dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų išlaidų apmokėjimo PSDF biudžeto lėšomis sudarymo tvarką. Aprašo 11 punktas numato, kad sutartis dėl kompensuojamųjų paslaugų, kurių teikimo išlaidos einamaisiais metais nebuvo apmokamos iš PSDF biudžeto lėšų, sudaroma, jeigu šios paslaugos atitinka Aprašo 9 punkte išvardytų programų nuostatas bei VLK patvirtintas prioritetines kryptis ir bent vieną iš Aprašo 11.1–11.3 punktuose nurodomų specialiųjų sąlygų: 11.1 – ASPĮ siūlo tokias kompensuojamąsias paslaugas, kurių TLK veiklos zonos aptarnaujamiems gyventojams trūksta (vartojimo rodiklis mažesnis nei šalies vidurkis) ir kurias numatoma plėtoti, vadovaujantis Aprašo 9 punkte nurodytais dokumentais; 11.2 – ASPĮ siūlo kompensuojamąsias paslaugas, kurių teikimą nutraukė kita ASPĮ; 11.3 – paslaugoms teikti ir (ar) jų plėtrai skiriamos papildomos PSDF biudžeto lėšos. Kadangi Aprašas atskirai nereglamentuoja tokių sutarčių papildymo tvarkos, minėtos Aprašo nuostatos, reglamentuojančios sutarčių dėl kompensuojamųjų paslaugų, kurių teikimo išlaidos einamaisiais metais nebuvo apmokamos iš PSDF biudžeto lėšų sudarymą, taikytinos ir tokių sutarčių papildymui. Todėl pagal minėtą reglamentavimą, sutartis einamaisiais metais gali būti papildyta kompensuojamomis paslaugomis, kurių teikimo išlaidos einamaisiais metais nebuvo apmokamos iš PSDF biudžeto lėšų, jei, pirma, paslaugos atitinka Aprašo 9 punkte išvardytų programų nuostatas, antra, jei jos atitinka VLK patvirtintas prioritetines kryptis, ir trečia, jei atitinka bent vieną iš Aprašo 11.1-11.3 punktuose nurodomų specialiųjų sąlygų.
Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju, kaip Klaipėdos TLK 2010 m. birželio 21 d. sprendime nurodyta, jog sutartis nebus papildyta stacionarinėmis ir dienos stacionaro psichiatrijos paslaugomis, nes, vadovaujantis Vyriausybės 2009 m. gruodžio 7 d. nutarimu Nr. 1654 „Dėl sveikatos priežiūros įstaigų ir paslaugų restruktūrizavimo trečiojo etapo programos patvirtinimo“, tęsiamas specializuotas paslaugas teikiančių sveikatos priežiūros įstaigų integravimas į daugiaprofilines sveikatos priežiūros įstaigas (2008 m. lapkričio 1 d. VšĮ Klaipėdos psichiatrijos ligoninė prijungta prie VšĮ Klaipėdos apskrities ligoninės, 2010 m. balandžio 1 d. VšĮ Švėkšnos psichiatrijos ligoninė prijungta prie VšĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninės) bei tęsiamas sveikatos priežiūros įstaigų ir paslaugų restruktūrizavimo trečiasis etapas, taip pat dėl to, jog nurodytos paslaugos neatitinka nei vieno iš Aprašo 11.1–11.3 punktų reikalavimų. Iš 2010 m. birželio 21 d. sprendimo matyti, jog atsakovas apskritai nevertino, ar paslaugos, kuriomis pareiškėjas prašė papildyti sutartį, atitiko VLK patvirtintas prioritetines kryptis. Iš 2010 m. birželio 10 d. sprendimo motyvų taip pat nėra aišku, kuriuo aspektu ir kurioms Vyriausybės 2009 m. gruodžio 7 d. nutarimu Nr. 1654 patvirtintos Sveikatos priežiūros įstaigų ir paslaugų restruktūrizavimo trečiojo etapo programos teisės normoms prieštarautų sutarties Nr. S2-2010-123 tarp Klaipėdos TLK ir Klaipėdos universitetinės ligoninės papildymas stacionarinėmis ir dienos stacionaro psichiatrijos paslaugomis. Be to, vertindamas paslaugų atitikimą Aprašo 11.1–11.3 punktuose nurodytoms sąlygoms, atsakovas ginčijamame sprendime nurodė, kad Klaipėdos TLK veiklos zonos aptarnaujamiems gyventojams stacionarinių psichiatrijos II lygio paslaugų netrūksta, nes psichiatrijos lovų skaičius tenkantis 10 000 gyventojų yra: Klaipėdos m. – 16,6, Klaipėdos apskrityje – 15,26, Lietuvoje – 10,3. Kaip minėta, Aprašo 11.1 punkte numatyta speciali sąlyga – ASPĮ siūlo tokias kompensuojamąsias paslaugas, kurių TLK veiklos zonos aptarnaujamiems gyventojams trūksta (vartojimo rodiklis mažesnis nei šalies vidurkis). Taigi atsakovas nepagrįstai minėtų paslaugų TLK veiklos zonos aptarnaujamiems gyventojams poreikį vertino pagal lovų skaičių, tenkantį 10 000 gyventojų, o ne pagal vartojimo rodiklį, kaip kad nurodyta Aprašo 11.1 punkte. Teismas nurodė, kad priimant 2010 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. A1-2597 „Dėl sutarties Nr. S2-2010-123 pratęsimo“ nebuvo tinkamai ir motyvuotai įvertintos aplinkybės, nurodytos Aprašo 11 punkte, taip pat nebuvo įvertinos visos aplinkybės, kurias reikalauja įvertinti minėtas teisės aktas, todėl ginčijamas sprendimas negali būti traktuojamas kaip tinkamai pagrįstas objektyviais duomenis ir atitinkantis individualiems administraciniams aktams keliamus reikalavimus (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis).
Teismas nurodė, kad pagal Sveikatos draudimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalį, sutartys tarp teritorinių ligonių kasų ir sveikatos priežiūros įstaigų sudaromos ir papildomos, be kita ko, atsižvelgiant į Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomones. Kadangi byloje nėra duomenų apie tai, jog prieš priimant 2010 m. birželio 21 d. sprendimą būtų buvusios gautos Valstybinės ligonių kasos ir Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomonės dėl sutarties papildymo stacionarinėmis psichiatrijos paslaugomis, darytina išvada, kad priimant 2010 m. birželio 21 d. sprendimą, taip pat kaip ir priimant 2010 m. gegužės 3 d. sprendimą, buvo pažeistos esminės viešojo administravimo procedūros.
Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog byloje nustatyta, kad priimant 2010 m. gegužės 3 d. sprendimą Nr. A1-1920 „Dėl sutarties 2010 m. papildymo“ ir 2010 m. birželio 21 d. sprendimo Nr. A1-2597 „Dėl sutarties Nr. S2-2010-123 pratęsimo“ dalį, kuria atsisakyta sutartį papildyti dienos stacionaro bei stacionarinėmis suaugusiųjų psichiatrijos paslaugomis, buvo pažeistos pagrindinės procedūros, atsakovas įpareigotinas nagrinėti pareiškėjo prašymus papildyti sutartį iš naujo.
V.
Atsakovas prašo išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimą.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad 2010 metų sutartis Nr. S2-2010-123 yra pasibaigusi ir šiuo metu su Klaipėdos universitetine ligonine yra sudaryta 2011 metų sutartis. Vadovaujantis sveikatos apsaugos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymo Nr. V-110 “Dėl Pacientų siuntimo į atitinkamo lygmens asmens sveikatos priežiūros įstaigas dėl stacionarinių skubių ir planinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų tvarkos aprašo patvirtinimo“ 8 punktu, Asmens sveikatos priežiūros įstaiga negali pradėti teikti naujų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, apmokamų Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis, jeigu jos nebuvo teikiamos iki šio įsakymo įsigaliojimo datos; naujas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, apmokamas Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis, asmens sveikatos priežiūros įstaiga gali pradėti teikti tik suderinusi su dalininku ir Sveikatos apsaugos ministerija. Pareiškėjas nėra įvykdęs teisės aktuose numatytų reikalavimų, todėl sudaryti sutartį, t. y. papildyti stacionarinėmis psichiatrijos II ir psichiatrijos dienos stacionaro paslaugomis, atsakovas negali, nes tai prieštarautų sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 18 d. įsakymo Nr. V-1051 „Dėl Teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutarčių sudarymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 4 punktui, kuriame numatyta, kad teritorinė ligonių kasa turi teisę sudaryti sutartį su asmens sveikatos priežiūros įstaiga, kuri pateikia nurodyto Aprašo 6 punkte išvardytus dokumentus arba patvirtintas jų kopijas ir atitinka jos veiklai norminiais teisės aktais nustatytus kriterijus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
Prašymas atmestinas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių prašymu teismas turi teisę išaiškinti savo priimtą sprendimą, tačiau nekeisdamas jo turinio.
Pagal minėtos normos prasmę, teismo sprendimo išaiškinimas (nekeičiant jo turinio) yra būtinas, kai teismo priimtas sprendimas tiesioginių teisinių pasekmių atsiradimo aspektu gali būti traktuojamas nevienareikšmiškai. Teismo sprendimo išaiškinimo būtinumas yra sąlygojamas šio sprendimo rezoliucinės dalies nepakankamo aiškumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A525 - 1316/2010).
Šioje byloje atsakovo prašomo išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimo rezoliucinė dalis yra aiški ir suprantama. Iš atsakovo prašymo galima suprasti, kad juo iš esmės siekiama ne neaiškumų pašalinimo, bet teismo sprendimo turinio pakeitimo ar papildymo, o tai yra neleistina pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 3 dalį. Todėl atsakovo prašymas išaiškinti teismo sprendimą negali būti tenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 3 dalimi ir 133 straipsniu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Klaipėdos teritorinės ligonių kasos prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimo išaiškinimo atmesti.
Nutartis neskundžiama.