- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-10-10
- Bylos Nr.
- I-4734-331/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02866-2019-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- T. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo –Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas), dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas pateiktu skundu prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN) 1 000 Eur neturtinės žalos dėl netinkamų laikymo sąlygų už laikotarpį nuo 2019 m. balandžio 12 d. iki 2019 m. birželio 12 d. (b. l. 1, 56-59).
2. Paaiškino, kad nurodytu laikotarpiu buvo kalinamas Lukiškių TI-K nežmoniškomis jo garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Paaiškino, kad 2019 m. balandžio 12 d. buvo etapuotas iš Alytaus pataisos namų į Vilniaus PN. Skundžiasi, kad kamerose turėjo kalėti pažeidžiant vienam asmeniui tenkantį minimalaus ploto reikalavimą, todėl neturėjo pakankamo ploto judėti, daryti mankštą, lova buvo nepatogi, sulaužyta dėl ko teko miegoti ant grindų, kamerose bloga ventiliacija, nemalonus kvapas, kurio nepanaikindavo net dezinfekavimo priemonės, tualetas atviras, niekuo nepridengtas, neužtikrino privatumo. Su skundais ne kartą kreipėsi į Vilniaus PN direktorių, tačiau atsakymo nesulaukė. Maudantis duše nesijautė saugiai, buvo stebimas pareigūnų, dušo patalpos nebuvo atskirtos nuo persirengimo kambario, drabužiai sudrėkdavo, dėl ko buvo peršalęs, buvo pažeistas jo privatumas. Dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus.
Atsiliepimas
3. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN, nesutinka su pareiškėjo skundu, prašo skundą atmesti. Atsiliepime (b. l. 6-10, 63-66) paaiškino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 12 d. iki 2019 m. birželio 12 d. Pažymi, kad nuo 2010 balandžio 11 d. įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta; Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos Įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, galiojanti nuo 2015 lapkričio 1 d., taip pat nenumato tokių gyvenamojo ploto standartų. 2010 gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Kameros sanitariniame mazge nemalonaus kvapo nebūtų buvę jeigu kameroje esantys asmenys būtų palaikę tvarką kameroje ir valę tualetą. Valikliai ir valymo priemonės į visas kameras buvo išduodamos. Gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Patalpos matmenys – apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m). Postuose Nr. 7 (gyvenamosios kameros Nr. 252 – Nr. 257); Nr. 23 (gyvenamosios kameros Nr. 386 – Nr. 395), Nr. 25 (gyvenamosios kameros Nr. 406 – Nr. 417) ir Nr. 26 (gyvenamosios kameros Nr. 418 – Nr. 426) sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1.5 m. aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Pažymėtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Siekianti užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, įstaigos dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Pertvaros bendras aukštis yra 1,6 metro (tame tarpe - 0,4 metro atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis - 1,2 metro. Į dušines patalpas suimtieji ir nuteistieji yra vedami tos pačios lyties pareigūnų.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
4. Byloje pareiškėjas prašo priteisti 1 000 Eur neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, kilo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2019 m. balandžio 12 d. iki 2019 m. birželio 12 d.
5. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K. Pasak pareiškėjo, jis buvo laikomas Lukiškių TI-K per mažo ploto kamerose, sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko numatytų sąlygų, neturėjo pakankamo ploto judėti, daryti mankštą, lova buvo nepatogi, kamerose bloga ventiliacija, nemalonus kvapas, maudantis duše nesijautė saugiai, buvo stebimas pareigūnų, dušo patalpos nebuvo atskirtos nuo persirengimo kambario, drabužiai sudrėkdavo, dėl ko buvo peršalęs.
6. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
7. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2008m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, prašymo Nr. 871/02). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, prašymo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., administracines bylas Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).
8. Vadovaujantis Vilniaus pataisos namų atsiliepimo duomenimis ir šioje byloje pateiktais rašytiniais įrodymais (b. l. 6-39, 63-72), nustatyta, kad pareiškėjas 2019 m. balandžio 12 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 373 (plotas – 7,25 kv. m., vienas asmuo), 2019 m. balandžio 19 d. perkeltas į kamerą Nr. 364 (plotas -7.87 kv. m., du asmenys) ir buvo laikomas iki 2019 m. balandžio 24 d., 2019 m. balandžio 25 d. perkeltas į kamerą Nr. 328 (plotas – 7,57 kv. m., du asmenys) ir buvo laikomas, kartais vienas, iki 2019 m. birželio 12 d., po to perkeltas į Alytaus PN. Įvertinus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso: 62 paras.
9. Pareiškėjo teigimu, kamerose trūko vietos, dalį ploto užėmė baldai ir sanitarinis mazgas.
9.1. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad gyvenamosiose kamerose įrengtos sanitarinio mazgo patalpos išmatavimai yra apie 0,56 kv. m. LVAT suformuotoje praktikoje buvo laikomasi pozicijos, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punkto nuostatas skaičiuojant asmeniui tenkantį plotą, kameros inventorius (baldai, sanitarinis mazgas ir pan.) pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus yra įskaitomas į kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, kameros bendras plotas (pagal techninius duomenis) dalijamas iš joje esančių asmenų skaičiaus (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017). Tačiau naujausioje EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), kurioje vertinta, ar asmeniui tekęs per mažas kalinimo plotas (mažiau nei 3 kv. m asmeniui tenkančio ploto daugiavietėje kameroje) prilygo kankinimui Konvencijos 3 straipsnio prasme, EŽTT paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (žr. LVAT 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017).
9.2. Įsakymo 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Kaip matyti iš teismui pateiktų duomenų apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu (plotą ir kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių) pareiškėjui kamerose tekdavo daugiau nei 3,6 kv. m ploto, taigi kamerų ploto norma nebuvo pažeista. Pažymėtina, kad pareiškėjui teko nuo 3,90 kv. m. Patikrinus ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusį kameros plotą, apskaičiuotą metodika, kai iš bendro ploto atimamas sanitarinio mazgo užimamas plotas, matyti, kad nebuvo pažeista iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kilusi 3 kv. m minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto riba. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K ginčo laikotarpio metu vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimas pažeistas nebuvo.
10. Pareiškėjo teigimu, kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo tinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, buvo pažeidžiamas jo privatumas.
10.1. Tardymo izoliatorių gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimus nustato Eksploatavimo taisyklės, kurių 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015. Šioje higienos normoje nėra nustatyti papildomi reikalavimai sanitarinio mazgo gyvenamojoje kameroje įrengimui.
10.2. Pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. EŽTT 2015 m. sausio 27 d. sprendime, priimtame byloje Neshkov ir kiti prieš Bulgariją, nurodė, jog galimybė naudotis tinkamai įrengtais ir higieniškais sanitariniais mazgais yra ypatingai svarbi užtikrinant asmens orumą; humaniška gyvenamoji aplinka neįmanoma be galimybės tinkamai naudotis tualeto įrenginiais ar galimybės užtikrinti kūno švarą.
10.3. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas gyvenamosiose kamerose vienas arba kartu su kitu asmeniu. Kaip nurodė Vilniaus pataisos namai atsiliepime, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m sienele ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka nustatytus reikalavimus. Kamerose įrengtos užuolaidos, skirtos užtikrinti asmens privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (b. l. 14-16, 70-72).
10.4. Teismas nesutinka su atsakovo pozicija, nes pagal formuojamą LVAT praktiką tuo atveju, kai pagal teisės aktų reikalavimus laisvės atėmimo vietos neprivalo sanitarinio mazgo įrengti atskirose patalpose (patalpos kapitaliai neremontuotos ar neatlikta rekonstrukcija), jos nėra atleidžiamos nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas. Vadovaujantis teismų praktika, sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos 1,5 m pertvara nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, kadangi kiti asmenys (kiti kameroje laikomi suimtieji (nuteistieji), pareigūnai) iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės gali asmenį matyti. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas, įrengiant duris arba kitu būdu (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016). Pažymėtina ir tai, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas, kuomet sanitarinis mazgas atitveriamas užuolaida ar sienele, nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą (LVAT 2016 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016). Pagal naujausią LVAT praktiką, tualetą atskiriantis audeklas negali būti laikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų (žr. LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Atsakovės atstovas taip pat pateikė duomenis, kad tam tikrose patalpose (b. l. 12-13) gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, tačiau pareiškėjas šiose kamerose ginčo laikotarpiu laikomas nebuvo.
10.5. Atsižvelgęs į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir nurodytą teismų praktiką, teismas konstatuoja, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas užuolaidomis arba sienele neužtikrina asmens privatumo apsaugos, todėl Lukiškių TI-K veiksmai negali būti laikomi teisėtais. Lukiškių TI-K neužtikrino visiško asmens privatumo, kadangi pareiškėjas visą parą buvo stebimas pareigūnų, be to, dalį laiko pareiškėjas buvo laikomas su kitais suimtaisiais ir tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo suėmimo sąlygų bloginimui. Pažymėtina, kad net ir tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, tačiau jo privatumas taip pat buvo pažeidžiamas, nes sanitarinio mazgo atskyrimas užuolaida nuo įėjimo nelaikytinas tinkamu privatumo užtikrinimu. Darytina išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu 62 paras buvo laikomas kamerose, neužtikrinant jo teisės į privatumą.
11. Pareiškėjo teigimu, kamerose buvo netinkamas vėdinimas, trūko valymo priemonių.
11.1. Sveikatos saugos reikalavimus laisvės atėmimo vietose, be kita ko, tardymo izoliatoriuose ir kalėjimuose, nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015, kurios 17 punkte nurodyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 3 punktą, veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Pažymėtina, jog Lukiškių TI-K atskira mechaninė gyvenamųjų kamerų vėdinimo ir kondicionavimo sistema nėra privaloma, atsižvelgiant į tai, kad kamerose įrengti langai pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Nors pareiškėjas skunde teigia, kad buvo netinkamas kamerų vėdinimas per jose įrengtus langus, neužtikrinta galimybė tinkamai dezinfekuoti kameras nenurodo, kokiose būtent kamerose jis patyrė šiuos nepatogumus.
11.2. Be to, iš Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus pranešimo dėl T. G. skundo matyti, kad Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų įrengimas atitiko Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos mėn. 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau - TIĮET) ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau - PĮĮET), reikalavimus. Jame pažymima, kad kameras turėjo valytis, tame tarpe ir langus, bei tvarką kamerose palaikyti jose laikomi nuteistieji (suimtieji). Tai reglamentuojama Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 110 str. 1 d. 3 ir 5 p., Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymo Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ 37 p. Vadovaujantis Lukiškių TI-K bendro naudojimo bei gyvenamųjų patalpų valymo tvarkos aprašu, patvirtintu direktoriaus 2015 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 1-278 „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo bendro naudojimo bei gyvenamųjų patalpų valymo tvarkos aprašo patvirtinimo“, kameros buvo aprūpintos valymo inventoriumi ir priemonėmis. Į visas Lukiškių TI-K kameras buvo išduota: šepetys grindims, šiukšlių semtuvas, kibirai, šluostės, tualeto šepetys su dėklu, valikliai (geriamoji soda, kalciniuota soda ir skystas universalus valiklis) (b. l. 12-13). Teismo vertinimu, skunde pareiškėjo nurodyti neatitikimai, susiję su bendra kamerų būkle ir tvarka, yra abstraktūs ir nekonkretizuoti. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo reikalavimai dėl ventiliacijos, valymo priemonių nebuvimo neatitinkančių laikymo sąlygų atmestini.
12. Pareiškėjas neturtinės žalos kilimą grindžia ir tuo, kad jam nebuvo sudarytos sąlygos tinkamai pasirūpinti higiena.
12.1. Lietuvos higienos normos (HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 44 punkte yra teigiama, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Vadovaujantis įstaigos direktoriaus 2016 rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1-264 "Dėl Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo patvirtinimo", įstaigoje laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitiko higienos normų reikalavimus.
12.2. Vilniaus pataisos namai atsiliepime pažymi, kad siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, įstaigos dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Pertvaros bendras aukštis yra 1,6 metro (tame tarpe - 0,4 metro atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis - 1,2 metro. Į dušines patalpas suimtieji ir nuteistieji yra vedami tos pačios lyties pareigūnų. Dušų patalpos sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai yra lygūs, lengvai valomi, grindys neslidžios, turi nuolydį į vandens nutekėjimo angą. Patalpose buvo įrengta vieta nusirengimui/apsirengimui, kur yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė ir jie buvo valomi kiekvieną dieną naudojant dezinfekcines priemones. Dušinėse veikė mechaninė vėdinimo sistema - įrengti ventiliatoriai, įrengti hermetiniai šviestuvai, kurie tinkamai apšviečia patalpą. Dušinės maišytuvas techniškai tvarkingas, karšto bei šalto vandens tiekimo sistema veikia. Dušuose buvo nuolat teikiamas karštas vanduo, todėl suimtiesiems, nuteistiesiems visada buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Dušo patalpos kiekvieną dieną buvo valomos naudojant dezinfekcijos priemones. Atsakovo atstovas informavo, kad Vilniaus PN Turto valdymo skyrius neturi kompetentingų institucijų patikrinimų, atliktų ginčo laikotarpiu kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, aktų. Pareiškėjas teismui nepateikė, taip pat byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją, ar į Kalėjimų departamentą, ar į Visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Teismas vertina, kad įstaigoje esamų dušų įrengimas atitiko Lietuvos higienos normos reikalavimus, todėl įstaiga savo veiksmais to dalyko nepažeidžia.
13. Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad laikymo Lukiškių TI-K metu pareiškėjas iš viso 62 paras buvo laikomas kamerose, neužtikrinant pareiškėjo privatumo. Teismas laiko, kad nurodyti pažeidimai, galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių kančių. Teismui nekyla abejonių dėl to, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos yra pagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinėse bylose: Nr. A502-1774/2010, Nr. A756-116/2011, Nr. A756-122/2010).
14. Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, visų pirma, atsižvelgia į pažeidimų pobūdį bei jų trukmę – pareiškėjui 62 paras nebuvo užtikrinta galimybė naudotis tinkamai įrengtais sanitariniais mazgais, taigi, pareiškėjo teisių pažeidimas nebuvo atsitiktinis ar epizodinis, tačiau jo intensyvumą mažino tai, kad dalį laiko pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas. Be to, teismas vertina ir tai, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, įrodančių, kad padaryti pažeidimai sukėlė jam ilgalaikių, nepataisomų padarinių, o iš byloje esančių duomenų negalima daryti išvados, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Todėl, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodoma 1 000 Eur suma akivaizdžiai viršija jo patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, įvertinęs pirmiau minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju laikytina 186 Eur suma.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Tenkinti pareiškėjo T. G. skundą iš dalies.
Priteisti pareiškėjui T. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 186 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Kitoje dalyje skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.