- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-09-13
- Bylos Nr.
- I-3218-244/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01328-2012-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- D. U.
- Atsakovas
- Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Kauno teritorinei muitinei
- Kategorijos
- 10.8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska, sekretoriaujant Eglei Kurtinaitytei, dalyvaujant pareiškėjui D. U., atsakovės atstovui Eligijui Vinckui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo D. U. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. U. skunde (b. l. 1–3) prašo panaikinti Kauno teritorinės muitinės 2011-11-24 sprendimą Nr. 1PM190598S „Dėl mokestinės prievolės muitinėje įregistravimo“, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012-02-08 sprendimą Nr. 1A-34 „Dėl D. U. skundo“, Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-04-20 sprendimą Nr. S-53 (7-34/2012) „Dėl D. U. skundo“ ir panaikinti pareiškėjo vardu įregistruotą mokestinę prievolę: 3 573 Lt muito, 51 207 Lt akcizo, 12 807 Lt pridėtinės vertės mokesčio, 11 353 Lt akcizo delspinigių ir 2 839 Lt pridėtinės vertės mokesčio delspinigių.
Pareiškėjas skunde paaiškino, kad nepagrįstai buvo pripažintas solidariai atsakingu muitinei už importo mokesčių sumokėjimą, nes jo padaryta nusikalstama veika užtraukė baudžiamąją atsakomybę, bet negali būti siejamas su mokestinių prievolių muitinei atsiradimu. Jis prekių į Europos Bendrijų teritoriją neįvežė ir neatliko jokių veiksmų, susijusių su prekių įvežimu į Europos Bendrijų teritoriją. Jo dalyvavimas nusikalstamoje veikoje pasireiškė tik stebėjimu kelio Lazdijai-Akmeniai bei informacijos perdavimu apie Lazdijų rinktinės pareigūnų pasienio sargybų išdėstymą, darbo laiką, už ką numatyta baudžiamoji atsakomybė. Minėti veiksmai nėra susiję su mokestinių prievolių muitinei atsiradimu. Taip pat jis neįsigijo prekių, t. y. jų jis negavo ir nelaikė, todėl negali būti laikomas skolininku muitinei. Be to, jis nebuvo informuotas apie tai, kokios cigaretės bus gabenamos, ar jos yra įvežtos iš trečiųjų šalių, ar pagamintos Lietuvoje, ir pats jų nematė, todėl negalėjo žinoti jų kilmės šalies, o atsakomybėn dėl skolos valstybei gali būti traukiami tik tie asmenys, kurie įgijo apmokestinamas prekes, įvežė jas į Bendrijos teritoriją ar bent jau žinojo apie jų įvežimą.
Atsiliepimas
Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos atsiliepime į skundą (b. l. 51–53) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą paaiškino, kad skolininkas pagal Bendrijos muitinės kodekso 4 str. 12 punktą yra bet kuris asmuo, privalantis sumokėti skolą muitinei. Nagrinėjamo ginčo teisiniams santykiams taikytina Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 dalies trečia įtrauka, pagal kurią skolininkais laikomi bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas yra neteisėtas. Aplinkybė, kad pareiškėjas pats neteisėtai neįvežė į Bendrijos muitų teritoriją ginčo prekių, nėra reikšminga sprendžiant jo pripažinimo skolininku pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 dalies trečią įtrauką. Jei vieną skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, jie solidariai atsako už tokią skolą, todėl pareiškėjas skundžiamu sprendimu pagrįstai pripažintas skolininku muitinei. Kadangi asmuo, kuris pripažįstamas muitinės skolininku dėl prekių importo, laikomas ir importuotoju pagal Akcizų įstatymo 8 str. 11 d. bei importuotoju pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 str. 25 d. ir 94 str. 3 d., tai dėl neteisėto ne Bendrijos prekių įvežimo (importo) į Lietuvos Respublikos teritoriją pareiškėjui atsirado prievolė solidariai sumokėti ne tik importo muitą, bet ir pridėtinės vertės mokestį bei akcizą už importuojamas akcizais apmokestinamas prekes.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į skundą (b. l. 56–57) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad pareiškėjas, disponuodamas cigaretėmis, kurios nepažymėtos nustatyto pavyzdžio Lietuvoje akcizo ženklais, negalėjo nežinoti, kad prekės į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtos neteisėtai, kadangi, išskyrus įvežamą asmeninėms reikmėms jų leidžiamą kiekį, teisėtai įvežtų ar prekybos įmonėse realizuojamų cigarečių nepaženklintų nustatyto pavyzdžio akcizo ženklais - banderolėmis Lietuvoje nėra. Vadovaujantis Akcizų įstatymo 32 straipsniu bei Apdoroto tabako, etilo alkoholio ir alkoholinių gėrimų ženklinimo specialiais ženklais - banderolėmis taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr. 408, 5 punktu, ant skirtų realizuoti Lietuvos Respublikoje apdoroto tabako, etilo alkoholio ir alkoholinių gėrimų pakelio, maišelio, butelio, kitos talpyklos ar pakuotės turi būti užklijuoti finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialūs ženklai - banderolės. D. U. aktualiu laikotarpiu dirbo VSAT prie LR VRM Lazdijų rinktinės Nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės skyriaus vyresniuoju pasieniečiu, todėl būdamas pareigūnu žinojo, kad jo atliekamas kelio stebėjimas vyksta darant nusikalstamą veiką, kad jis dalyvauja kaip bendrininkas šioje veikoje ir pareiškėjo teiginiai, jog jis nežinojo, kad tabako gaminiai įvežti neteisėtai į LR teritoriją, vertintini kritiškai. Pareigūnui, dirbančiam pasienio ruože nereiktų stebėti kelio, pranešti nusikaltimo bendrininkams apie kitų pareigūnų buvimo vietas, jei nebūtų vykdoma nelegali, nusikalstama veikla. Šios aplinkybės patvirtina, kad D. U. privalėjo žinoti, kad prekės į Bendrijos muitų teritoriją yra įvežtos neteisėtai. Baudžiamojoje byloje Nr. 1-147-290/2011 nustatytas faktas, kad pareiškėjas, būdamas valstybės tarnautojas, dirbdamas VSAT prie LR VRM Lazdijų rinktinės Nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės skyriaus vyresniuoju pasieniečiu, veikdamas bendrininkų grupėje su P. J. ir M. K., padėjo padaryti sunkų nusikaltimą, nusikalstamos veikos bendrininkui P. J. organizuojant neteisėtą akcizais apmokestinamų prekių gabenimą į Lenkijos Respubliką bei vykdant gabenimą pažeidžiant Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymo Nr. 4-200 „Dėl fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių patvirtinimo“ 2.1.1 punktą. Nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-147-290/2011 yra įsiteisėjęs, todėl jis privalomas visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (LR BPK 346 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, muitinė pagrįstai D. U. įregistravo mokėtinus mokesčius, apskaičiavo delspinigius; 3573 Lt muito, 51207 Lt akcizo, 12807 pridėtinės vertės mokesčio, 11353 Lt akcizo delspinigių ir 2839 PVM delspinigių (6759 Lt dydžio bauda panaikinta Muitinės departamento 2012-02-08 sprendimu Nr. 1A-34).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Ginčas byloje yra kilęs dėl neteisėtai į Bendrijų muitų teritoriją įvežtų prekių (cigarečių), kurias Kauno teritorinė muitinė apmokestino importo mokesčiais, pareiškėjo atžvilgiu įregistruotos solidarios (kartu su P. J. ir M. K.) mokestinės prievolės muitinei: 3573 Lt muito, 51207 Lt akcizo, 12807 Lt PVM, 1 1353 Lt akcizo delspinigių ir 2839 Lt PVM delspinigių.
Pareiškėjas, vadovaudamasis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsniu, teigia, kad muitinė nepagrįstai pripažino D. U. skolininku, nes D. U. į Bendrijos muitų teritoriją cigarečių neįvežė. Tas prekes į Bendrijos muitų teritoriją įvežė tretysis ar tretieji asmenys, o ne pareiškėjas. Teigia, kad pareiškėjas prekių importo nevykdė, su prekių įvežimu į Europos Bendrijų teritoriją nėra susijęs. Kelio ruožo Lazdijai-Akmeniai stebėjimas ir informacijos perdavimas, prekes gabenusiems asmenims negali būti pripažintas kaip prekių importas bei gabenimas, todėl negali lemti ir skolos muitinei atsiradimo. Teigia, kad D. U. ne tik neįsigijo tabako gaminių, kurie buvo gabenami per LR teritoriją, negabeno jų, net gi nežinojo, kad jie neteisėtai įvežti į Lietuvos Respublikos teritoriją. Nebuvo informuotas apie tai, kokios cigaretės bus gabenamos, ar jos įvežtos iš trečiųjų šalių, ar pagamintos Lietuvoje, todėl dėl šių priežasčių negali būti solidariu skolininku muitinei dėl nesumokėtų mokesčių.
Kauno teritorinė muitinė savo sprendime pažymėjo, kad M. K., P. J. ir pareiškėjo, kuris Kauno apygardos teisino nuosprendžiu buvo pripažintas nusikalstamos veikos bendrininku, gabentos 11 279 pakeliai cigarečių „Jing Ling“ su Rusijos Federacijos akcizo ženklais sulaikytos kirtusios Bendrijos išorės sieną, už pirmos muitinės įstaigos, į kurią nebuvo pristatytos, nes M. K., P. J. ir pareiškėjas neturėjo dokumentų, įrodančių muito ir importo mokesčių sumokėjimą už į Bendrijos muitų teritoriją atgabentas importo muitais ir mokesčiais apmokestinamas prekes, todėl laikytina, kad cigaretės buvo atgabentos į Bendrijos muitų teritoriją neteisėtai, nesilaikant pervežimo ir pristatymo pareigos pagal Bendrijos muitinės kodekso 38-41 straipsnių nuostatas, ir, kad už šias prekes nebuvo sumokėtas muitas ir importo mokesčiai (akcizas ir importo PVM).
Iš bylos medžiagos matyti, kad įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2011-10-11 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-147-290/2011 nustatyta, kad D. U., būdamas valstybės tarnautojas, dirbdamas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Lazdijų rinktinės Nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės skyriaus vyresniuoju pasieniečiu, veikdamas bendrininkų grupėje su P. J. ir M. K., padėjo padaryti sunkų nusikaltimą, nusikalstamos veikos bendrininkui P. J. organizuojant neteisėtą akcizais apmokestinamų prekių gabenimą bei M. K. vykdant jų gabenimą į Lenkijos Respubliką. Pareiškėjas nuo 2010-02-11 9.58 val. iki 2010-02-14 19.27 val., tarnybos ir ne tarnybos metu, stebėjo kelią Lazdijai - Akmeniai ir, gaudamas informaciją iš kitų asmenų, perdavė ją P. J. įspėdamas apie Lazdijų rinktinės pareigūnų pasienio sargybų išdėstymą, siekiant užtikrinti, kad nusikalstamos veikos vykdytojų nepastebėtų kiti pareigūnai ir nusikalstamos veikos bendrininkai nebūtų sulaikyti, tuo padėjo bendrininkams P. J. ir M. K. neteisėtai gabenti akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą – 11 279 pakelius cigarečių „Jin Ling“ su Rusijos Federacijos akcizo ženklais ir tokiais savo veiksmais padarė nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d., 24 str. 6 d. ir 199 str. 1 dalyje (neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis) ir buvo nubaustas 150 MGL dydžio (19 500 Lt) bauda.
Teismų išnagrinėtose baudžiamosiose ir (ar) administracinių teisės pažeidimų bylose nustatytos faktinės aplinkybės mokestiniuose teisiniuose santykiuose iš naujo neįrodinėjamos, jomis yra remiamasi atliekant mokestinį patikrinimą ir (ar) nagrinėjant mokestinius ginčus.
Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas neginčija baudžiamojoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei mokesčių administratoriaus sprendimu patvirtintos išvados, kad ginčo prekių muitas ir importo mokesčiai nebuvo sumokėti bei šių mokesčių aritmetinio skaičiavimo, tačiau teigia, kad jis betarpiškai nebuvo susijęs nei su ginčo prekių įvežimu (importu) į Bendrijos muitų teritoriją, nei ketinimu jas išvežti į Lenkijos Respubliką, o jo, kaip bendrininko, veiksmai apibūdintini kaip atitinkamo Lazdijų pasienio rinkinės saugomo kelio ruožo stebėsena bei atitinkamos informacijos perdavimas nusikalstamos veikos bendrininkui - P. J., todėl pareiškėjas neturėtų būti laikomas solidariai atsakingu už mokesčių administratoriaus įregistruotą mokestinę prievolę.
Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punktas muitinės skolininką apibrėžia, kaip bet kurį asmenį, privalantį sumokėti skolą muitinei. Atitinkama skola muitinei yra suprantama, kaip asmens prievolė sumokėti pagal galiojančias Bendrijos nuostatas atitinkamoms prekėms taikomų importo muitų (importo skola muitinei) arba eksporto muitų (eksporto skola muitinei) sumą (Bendrijos muitinės kodekso 4 str. 9 p.). Kaip matyti iš Bendrijos kodekso 4 straipsnio 10 punkto, importo skolos muitinei (importo muitų sąvoka) apima muitus ir muitams mokamiems už importuojamas prekes lygiaverčio poveikio privalomuosius mokėjimus.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo prekės - importo muitais apmokestinamos ne Europos Sąjungos valstybių narių kilmės Rusijos Federacijos banderolėmis paženklintos cigaretės - į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtos neteisėtai. Jokių duomenų, galinčių paneigti tokį vertinimą, byloje nėra nustatyta, pareiškėjas šios faktinės aplinkybės iš esmės neginčija. Toks neteisėtas įvežimas nulėmė importo skolos muitinei atsiradimą, skola atsirado jų neteisėto įvežimo metu (Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 1 d. a) p., 2 d.). Vadovaujantis ginčo teisiniams santykiams taikytina Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies antra ir trečia įtraukomis, tai yra, skolininkais yra laikomi bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas (antra įtrauka) ir bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję, arba yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekes buvo įvežtos neteisėtai (trečia įtrauka). Taigi, skirtingai nei teigia pareiškėjas, minėtas Europos Sąjungos reglamentas, kuris tiesiogiai taikomas Lietuvoje, nereikalauja, kad asmuo (faktiškai) būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, kad jis būtų pripažintas skolininku Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkto prasme, šiuo konkrečiu atveju skolininką apibrėžia ir konkretizuoja būtent Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalis.
Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalimi norima plačiai apibrėžti skolininko sąvoką, atsižvelgiant į skolininkų solidarumo taisyklę, nurodytą šio teisės akto 213 straipsnyje, pagal kurią keli asmenys, turintys sumokėti skolą muitinei, už tokią skolą atsako solidariai (ETT 2004-09-23 sprendimas byloje Spedition Ulustrans, C-414/02 3 J p.). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas pats neteisėtai neįvežė (nedalyvavo įvežant) į Bendrijos muitų teritoriją ginčo prekių, nėra reikšminga sprendžiant jo pripažinimo skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies pagrindu klausimą.
Komisija pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas kartu su bendrininkais muitinės skolininkais tapo ne Muitinės kodekso 203 straipsnio 3 dalies antros įtraukos, o trečios įtraukos pagrindu, kaip bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję, arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekes buvo įvežtos neteisėtai. Pareiškėjas pagrįstai pripažintinas muitinės skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos pagrindu, jam pagrįstai apskaičiuota solidari mokėtina importo skola muitinei (importo muitų) vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsniu.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjui taip pat pagrįstai buvo nustatyta solidari atsakomybė už Kauno teritorinė muitinė apskaičiuotus ir nurodytus sumokėti importo PVM ir akcizas už importuotas akcizais apmokestinamas prekes bei su šiais mokesčiais susijusios sumos (delspinigiai). Vadovaujantis PVM įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi (2004-01-15 įstatymo Nr. IX-1960 redakcija), importo PVM objektas yra prekių importas, kai prekės pagal šio Įstatymo nuostatas laikomos importuotomis šalies teritorijoje. Prekių importas - ne Bendrijos prekių įvežimas į Europos Bendrijų teritoriją arba jų įvežimą sukėlę veiksmai. Nepaisant PVM įstatyme numatytų išimčių, kurios nagrinėjamu atveju netaikomos, pagal bendrąją taisyklę laikoma, kad ne Bendrijos prekės importuotos šalies teritorijoje, jeigu jos yra šalies teritorijoje tuo metu, kai jos įvežamos į Europos Bendrijų teritoriją (PVM įstatymo 12-3 str. 1 d.). Pati prievolė apskaičiuoti importo PVM už prekes, kurioms pagal atitinkamus Europos Bendrijų teisės aktus yra taikomi importo muitai, atsiranda tuo metu, kai pagal minėtus teisės aktus atsiranda prievolė už jas apskaičiuoti importo muitus (PVM įstatymo 14 str. 13 d.). Pagal bendrąją taisyklę, prievolė mokėti akcizus Lietuvos Respublikoje atsiranda už Lietuvos Respublikoje importuojamas akcizais apmokestinamas prekes.
Nagrinėjamu atveju dėl neteisėto ne Bendrijos prekių įvežimo (importo), įskaitant neteisėtai įvežtų ne Bendrijos prekių laikymą ir / ar gabenimą, į Lietuvos Respublikos ir tuo pat metu Europos Sąjungos teritoriją atsirado prievolė sumokėti importo PVM ir akcizą už importuojamas akcizais apmokestinamas prekes. Nepaisant mokesčių įstatymuose ir juos lydinčiuose teisės akluose numatytų išimčių, kurios nagrinėjamu atveju nėra taikomos, tiek importo PVM, tiek akcizas už importuojamas akcizais apmokestinamas prekes tapo mokėtinu, kai atsirado prievolė už tokias prekes apskaičiuoti importo muitus. Nagrinėjamu atveju yra nustatytas prievolės už ginčo prekes apskaičiuoti ir mokėti importo muitus atsiradimo faktas. Nustačius prievolės mokėti akcizą ir PVM atsiradimą, privalo būti nustatytas ir subjektas, kuriam tenka ši prievolė. Kaip yra pažymėjusi LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2011-11-18 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011, subjektus, kuriems tenka pareiga mokėti akcizą ir importo PVM, nustato ne Bendrijos muitinės kodeksas, bet specialieji mokesčių (PVM ir akcizo) įstatymai.
Iš ginčui aktualaus teisinio reguliavimo matyti, kad pareiga mokėti akcizą už importuojamas akcizais apmokestinamas prekes ir importo PVM tenka importuotojui. Importuotoju, vadovaujantis Akcizų įstatymo 8 straipsnio 11 dalimi (2007-12-06 įstatymo Nr. X-1355 redakcija), laikomas asmuo, kuris turi sumokėti už prekes nustatytą importo skolą muitinei arba turėtų sumokėti importo skolą muitinei, jeigu prekėms būtų nustatyti importo muitai, žemės ūkio ar kitos rinkliavos. Atsižvelgiant į Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkte apibrėžiamą muitinės skolininko sąvoką (skolininkas - bet kuris asmuo, privalantis sumokėti skolą muitinei), galima vienareikšmiškai teigti, kad asmuo, kuris pripažįstamas muitinės skolininku dėl prekių importo, laikomas ir importuotoju Akcizų įstatymo 8 straipsnio 11 dalies prasme. Kadangi šiame sprendime jau yra konstatuota, kad pareiškėjas pagrįstai pripažintas skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos pagrindu, jis taip pat pripažįstamas importuotoju ir Akcizų įstatymo prasme. Pagal Akcizų įstatymo 8 straipsnio 11 dalį būtent pareiškėjui tenka pareiga sumokėti akcizą už ginčo prekes (cigaretes).
Kadangi Komisija jau konstatavo, jog pareiškėjas pagrįstai pripažintas skolininku muitinei Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos pagrindu, jis taip pat pripažįstamas importuotoju ir Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo prasme. Pagal PVM įstatymo 94 straipsnio 3 dalį būtent pareiškėjui tenka pareiga sumokėti PVM už ginčo prekes. Tačiau, nagrinėjamu atveju ginčo prekių importuotoju yra pripažinti trys asmenys (pareiškėjas, P. J. ir M. K.), todėl, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnio nuostatomis, tai yra, „Jeigu vieną skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, jie solidariai atsako už tokią skolą“. Muitinės departamentas pagrįstai nustato pareiškėjui solidarią mokestinę prievolę. Kadangi importo mokesčiai (muitas, akcizas ir importo PVM) turi būti sumokami solidariai, tai ir su šiais mokesčiais susijusios sumos (11 353 Lt akcizo bei 2 839 Lt PVM delspinigiai) taip pat turi būti sumokėti solidariai.
Teismas daro išvadą, kad Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. balandžio 20 d. sprendimas Nr. S-53 (7-34/2012), Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. vasario 8 d. sprendimas Nr. 1A-34 ir Kauno teritorinės muitinės 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimas Nr. 1PM190598S yra priimti išnagrinėjus visus turimus įrodymus bei teisingai pritaikius teisės aktus, todėl tenkinti pareiškėjo skundą nėra pagrindo.
Pareiškėjas per teismo posėdį prašė išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą.
Pagal MAĮ 88 straipsnio 1 dalį mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą finansų ministro nustatyta tvarka vietos mokesčių administratorius gali atidėti arba išdėstyti. Mokestinės nepriemokos mokėjimas atidedamas arba išdėstomas vietos mokesčių administratoriaus sprendimu. Šio sprendimo pagrindu sudaroma mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus mokestinės paskolos sutartis. Taigi, pareiškėjas turi teisę kreiptis į vietos mokesčių administratorių (Kauno teritorinę muitinę) su prašymu leisti mokestinę nepriemoką mokėti dalimis ir (arba) mokėjimą atidėti.
Remiantis išdėstytais motyvais, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (LR administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 – 87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,
nusprendė:
Atmesti pareiškėjo D. U. skundą kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.