Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Aušros Bielskės ir Nijolės Žimkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo G. C. (toliau – ir nuteistasis, apeliantas) pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, jam skirta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, G. C. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu, jam skirta 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis G. C. paskirta bausmė subendrinta su Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2019 m. birželio 7 d nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, paskirta galutinė 11 (vienuolikos) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas jo laikino sulaikymo laikas nuo 2020 m. rugsėjo 28 d., 16.20 val., iki 2020 m. rugsėjo 29 d., 11.40 val. (viena para).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo G. C. apeliacinis skundas atmestinas.

5. Pagal (duomenys neskelbtini) straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos plečiamos nustačius, kad buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, kurie nebuvo nurodyti apeliaciniame skunde ir kurie turėjo neigiamos įtakos kaltinamajam. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistasis iš esmės neginčijo pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo, kaltės klausimo nekėlė, apeliantas nesutiko su paskirta laisvės atėmimo bausme. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nuteistojo gynėjas pareiškė, jog apeliantas pripažino kaltę, nes tikėjosi, kad bausmė bus sumažinta trečdaliu, prašė atlikti įrodymų tyrimą, nuteistasis šį prašymą palaikė. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Esant tokiai situacijai, nors pagal BPK apeliantai neturi teisės pakeisti ar papildyti paduotų apeliacinių skundų, o gali juos tik atšaukti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-494/2011, 2K-422/2014), teisėjų kolegija patikrina, ar pirmosios instancijos teismas, išspręsdamas nuteistojo kaltės klausimą ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepadarė esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, kurie nebuvo nurodyti apeliaciniame skunde ir kurie turėjo neigiamos įtakos kaltinamajam.

Dėl nuteistojo G. C. kaltės

6. Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą atsako tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį.

7. G. C. pirmosios instancijos teismo nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą už tai, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, konflikto metu sudavė tris smūgius sugyventinei L. U. į kairę pakaušio sritį, po to gulint jai ant čiužinio spyrė ne mažiau 3-4 kartų į jos dešinės pusės šoną padarydamas L. U. krūtinės ląstos sumušimus, kurie pasireiškė poodinėmis kraujosruvomis krūtinės ląstos dešinėje pusėje ir dešinės pusės 4, 5, 6, 7, 8, 11 ir 12 šonkaulių lūžiais ir tyčia nesunkiai sutrikė L. U. sveikatą. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog G. C. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, yra įrodyta.

8. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos, G. C. 2020 m. rugsėjo 29 d. apklaustas įtariamuoju kaltės nepripažino, nurodė, jog smūgių, kurie nurodyti pranešime apie įtarimą, nesudavė, nukentėjusiosios nemušė, kojomis nespardė. Parodė, kad 2020 m. rugsėjo mėn. 26 ir 27 d. kartu su sugyventine gėrė degtinę. Apie 24.00 val. L. U. nuėjo į tualetą ir nugriuvo ant grindų, apie tai pasakė Ugnė. Jis pakėlė L. U. ir nunešė į kambarį, paguldė į lovą, ji atsigulė vidurį lovos, jam nebuvo vietos atsigulti, tada su koja ją pastūmė, ji pati nukrito ant žemės, po to ją įkėlė atgal į lovą (t. 1, b. l. 121-122). Įtariamojo papildomos apklausos 2020 m. spalio 7 d. protokolo duomenimis, G. C. kaltės nepripažino (t. 1, b. l. 129). Įtariamasis G. C. 2021 m. sausio 15 d. parodė, kad be advokato kalbėti nenori, pasisamdęs advokatą išsakys savo poziciją (t. 1, b. l. 136). 2021 m. sausio 25 d. įtariamasis G. C. visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu yra įtariamas, ir parodė, kad 2020 m. rugsėjo 27 d. visą dieną su L. U. vartojo alkoholinius gėrimus. Apie 1.00 val. susipyko, kadangi sugyventinė gulėjo vidury lovos, neleido jam atsigulti, todėl apeliantas ją paspyrė koja ir ji iškrito iš lovos. Pasak apelianto, jis bandė pakelti nukentėjusiąją nuo grindų, tačiau ji ranka trenkė jam per veidą, po ko apeliantas kelis kartus (kiek tiksliai – nepamena) sudavė nukentėjusiajai į galvos sritį ir koja spyrė į dešinės pusės šoną (nepamena, kiek kartų) (t. 1, b. l. 144). Pirmosios instancijos teisme G. C. kaltinimą pripažino pilnai, nurodė, kad nukentėjusiajai spyrė 3-4 kartus (t. 1, b. l. 187). Atsižvelgus į tai, kad G. C. kaltu prisipažino visiškai, byla buvo išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka (BPK 273 straipsnis). Nuteistojo apeliacinį skundą nagrinėjant apygardos teisme G. C. poziciją dėl kaltės pakeitė, tvirtino, jog nukentėjusiosios nespardė, nukentėjusioji susilaužė šonkaulius tikriausiai nukritusi vonioje. Be kita ko, teigė, kad nukentėjusioji nedavė apeliantui atsigulti, po ko jis nukentėjusiąją pastūmė ir ji nukrito nuo lovos ant žemės, visa jėga ją keldamas už šono, galėjo kokį vieną šonkaulį sulaužyti. Teigė, jog nukentėjusioji buvo nugriuvusi vonioje, ją kėlė už šono, kur šonkauliai, stipriai keldamas tikrai galėjo sulaužyti vieną, du šonkaulius. Pasak apelianto, pakeitė savo poziciją, kadangi jam nebuvo jokios priežasties nukentėjusiąją mušti ir spardyti (t. 2, b. l. 28-30).

9. Pažymėtina, kad sprendžiant G. C. kaltės klausimą, svarbu tinkamai išanalizuoti ir įvertinti nukentėjusiosios L. U. duotus paaiškinimus viso proceso metu dėl byloje nagrinėjamo įvykio, juos kartu vertinant su kitais bylos duomenimis bei įrodymais. Nuteistajam pakeitus savo poziciją dėl kaltės, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas, apklaustas apeliantas, nukentėjusioji L. U., liudytojai M. U., U. B., R. D..

10. 2020 m. rugsėjo 28 d. protokolo-pareiškimo duomenimis, 2020 m. rugsėjo 28 d., apie 1.00 val., L. U. sumušė sugyventinis G. C., tai yra išstūmė kojomis iš lovos, gulinčią ant grindų ant kairiojo šono spardė kojomis, į dešinį šoną kliuvo keturis kartus, į kairę koją spyrė keturis kartus, vėliau rankomis nutempė į lovą, kur abiejų rankų kumščiais sudavė tris smūgius per galvą, į pakaušio kairę pusę. Sumušimo metu juto fizinį skausmą (t. 1, b. l. 1). L. U. apklausta 2020 m. rugsėjo 28 d. patvirtino, kad ją sumušė G. C., spardė kojomis, rankų kumščiais sudavė per galvą. Parodė, jog 2020 m. rugsėjo 27 d. sugyventinis visą dieną vienas gėrė degtinę ir vakare užmigo, ji užmigo apie 23 val., 2020 m. rugsėjo 28 d., apie 1.00 val., pabudo pajutusi, kad sugyventinis ją kojomis stumia iš lovos. Kai ji nugriuvo ant grindų, apeliantas ją gulinčią ant kairio šono pradėjo spardyti kojomis, į dešinį šoną kliuvo keturis kartus, vėliau spardė į kairę koją, spyrė keturis kartus, vėliau rankomis nutempė į lovą, kur abiejų rankų kumščiais sudavė tris smūgius į galvą, į pakaušio kairę pusę. Ji juto didelį fizinį skausmą. Apie 6.00 val. ji pasakė sugyventiniui, kad jis stipriai ją sumušė, apeliantas atsakė, jog nieko neprisimena, jam tai neįdomu, nerūpi. Apie 12.00 val. ji nuvyko į Karoliniškių polikliniką, nes labai skaudėjo dešinį šoną, galvą ir kairę koją. Poliklinikoje išdavė Ambulatorinio apsilankymo aprašymą, kuriame nurodyta, dešinės: 4, 5, 6, 7, 8, 11, 12 – šonkaulių užpakaliniai galai deformuoti – lūžimai (t. 1, b. l. 29-30). 2021 m. sausio 7 d. L. U., be nurodytų aplinkybių, papildomai parodė, jog prieš įvykį buvo nuėjusi į tualetą, kur tikriausiai apalpo ir nukrito, teigė, jog daug kartų namie buvo apalpusi, todėl nemano, kad krisdama galėjo susilaužyti šonkaulius (t. 1, b. l. 35, kita pusė). Pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji L. U. teigė, kad pretenzijų G. C. neturi (t. 1, b. l. 188). Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji L. U. savo poziciją dėl apelianto kaltės pakeitė, nurodė, kad policijoje pamelavo, jog ją sumušė apeliantas, iš tikrųjų G. C. jos nespardė, o išstūmė iš lovos, neprisimena, kaip G. C. sudavė smūgius, negali paaiškinti, kodėl taip rašė policijoje, galbūt buvo pikta ant apelianto, jog barėsi dėl žinių. Dėl 2020 m. rugsėjo 28 d., 2021 m. sausio 7 d. apklausos protokolų nukentėjusioji parodė, kad gal ką ir rašė apie sumušimus, neprisimena, kodėl pasakė, jog sudavė į šoną, nežino (t. 2, b. l. 44-46).

11. Nukentėjusiosios L. U. ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes tam tikra apimtimi patvirtino liudytoja R. D., kuri apklausiama apeliacinės instancijos teisme parodė, jog nukentėjusioji jai pasakė, kad G. C. ją mušė.

12. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka taip pat buvo apklausti liudytojai M. U. ir U. B.. Pasak liudytojo M. U., jis nematė, kas mamai (L. U.) sulaužė šonkaulius, tačiau mama pasakojo, kad G. (C.) lygtais ją mušė, sakė į šoną (t. 2, b. l. 46-47). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas M. U. parodė, jog nežino, kur mama galėjo susilaužyti šonkaulius. Taip pat nurodė, jog stebėjo, kaip G. (C.) 2020 m. rugsėjo 27 d. mamą rado nukritusią tualete, ją pakėlęs nunešė į miegamąjį ir paguldė į lovą (t. 1, b. l. 45). Liudytoja U. B. apygardos teisme parodė, jog žino, kad byla yra dėl to, kad G. (C.) sumušė mamą (L. U.), tai papasakojo M. (U.) (t. 2, b. l. 47). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja U. B. parodė, jog tualete L. U. nukritusios nematė, taip pat nematė, jog kas nutiktų, neštų L. U. iš tualeto. Draugas buvo išėjęs iš kambario ir grįžęs pasakė, kad mamai bloga (t. 1, b. l. 54).

13. Nukentėjusiosios L. U. nurodytus sužalojimus patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 3360/2020 (01), kurioje tuo pačiu nurodyta, kad L. U. nustatytas krūtinės ląstos sumušimas, pasireiškęs poodinėmis kraujosruvomis krūtinės ląstos dešinėje pusėje ir dešinės pusės 4, 5, 6, 7, 8, 11 ir 12 šonkaulių lūžiais, padaryti krūtinės ląstos dešinę pusę paveikus kietu buku daiktu (daiktais) ar plokštuma (plokštumomis), prieš kreipiantis pagalbos į VšĮ Karoliniškių polikliniką 2020 m. rugsėjo 28 d. Nustatyti sužalojimai nėra būdingi savęs žalojimui (t. 1, b. l. 94-96).

14. Įvertinus anksčiau nurodytus duomenis, apeliacinės instancijos teismui nekyla jokių pagrįstų abejonių, kad nukentėjusiajai nustatyti šonkaulių lūžiai yra nuteistojo G. C. smurtinių veiksmų pasekmė. Nuteistojo nusikalstami veiksmai sukėlė įstatyme numatytas pasekmes – nukentėjusiajai L. U. dėl dešinės pusės 4, 5, 6, 7, 8, 11 ir 12 šonkaulių lūžių buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, dėl kurio kyla baudžiamoji atsakomybė pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą. L. U. tinkamai įvertinta kaip G. C. sugyventinė ir teisine prasme laikytina šeimos nariu (BK 248 straipsnio 2 dalis). Nuteistasis, 2021 m. sausio 25 d. apklausiamas įtariamuoju, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kaltę dėl sugyventinės sumušimo pripažino visiškai, jo parodymai atitiko nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes. Liudytoja R. D. parodė, jog nukentėjusioji jai pasakė, kad G. C. ją mušė. Pasak liudytojo M. U., jis nematė, kas mamai (L. U.) sulaužė šonkaulius, tačiau mama pasakojo, kad G. (C.) lygtais ją mušė, sakė į šoną (t. 2, b. l. 46-47). Iš bylos medžiagos matyti, kad po patirto smurto nukentėjusioji nedelsiant (2020 m. rugsėjo 28 d.) kreipėsi į gydymo įstaigą, nustatyta, kad dešinės 4, 5, 6, 7, 8, 11, 12 šonkaulių užpakaliniai galai deformuoti – lūžimai (t. 1, b. l. 61-62). G. C. 2020 m. rugsėjo 28 d. nustatytas 2,36 promilės neblaivumas (t. 1, b. l. 111).

15. Tiek nuteistasis, tiek nukentėjusioji apeliacinės instancijos teismo posėdyje pakeitė savo poziciją, tvirtino, jog G. C. nukentėjusiosios nespardė, ji galėjo susižaloti nugriuvusi, vis tik teisėjų kolegija tiki ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos teisme duotais apelianto ir L. U. parodymais apie smurto faktą. Teisėjų kolegijos vertinimu, surinkti duomenys patvirtina, jog konfliktas tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo buvo, jis neapsiribojo vien žodiniu ginču, todėl parodymai, susiję su fizinio smurto neigimu, laikytini nukentėjusiosios siekiu sušvelninti apelianto atsakomybę arba bandymu padėti jam apskritai išvengti teisinių padarinių. Akcentuotina, nukentėjusioji L. U. teisme parodė, kad į teismo posėdį atėjo tikslu padėti sau ir nuteistajam G. C. (t. 2, b. l. 45). Tuo tarpu nuteistojo versija, jog L. U. nemušė, vertintina kaip gynybinė, be to, paneigta byloje esančiais objektyviais duomenimis. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo procese pažeidimų nepadarė, baudžiamasis įstatymas (BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktas) pritaikytas tinkamai.

Dėl bausmės

16. Apeliaciniu skundu nuteistasis G. C. prašo skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Šis prašymas nepagrįstas, todėl netenkintinas.

17. Parinkdamas konkrečią bausmės rūšį bei jos dydį, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą, vadovaujasi teisingumo principu (BK 54 straipsnio 1- 3 dalys). Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į BK 54 straipsnyje išvardytas aplinkybes.

18. Asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų.

19. G. C. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, padarymą, skirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė, kurią, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinus vienu trečdaliu bei subendrinus su Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2019 m. birželio 7 d nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi (pridėta minimali dalis – trys mėnesiai), paskirta galutinė subendrinta vienuolikos mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

20. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs baudžiamojoje byloje esančius duomenis, reikšmingus bausmės individualizavimui, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam G. C., baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir paskyrė jam teisingą laisvės atėmimo bausmę, kuri nei rūšimi, nei dydžiu nėra aiškiai per griežta.

21. Baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad G. C., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė vieną baigtą apysunkį nusikaltimą žmogaus sveikatai. Apelianto nusikalstami veiksmai sukėlė padarinius – buvo nesunkiai sutrikdyta sugyventinės L. U. sveikata, jai padaryti krūtinės ląstos sumušimai, kurie pasireiškė poodinėmis kraujosruvomis bei septynių šonkaulių lūžiais. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apelianto padarytas nusikaltimas nėra atsitiktinis, anksčiau jis buvo teistas už smurtinius nusikaltimus prieš buvusią sutuoktinę (dėl trijų nusikalstamų veikų), 2021 m. rugsėjo 28 d. jam pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos. Be to, apeliantas teistas ir už kitus nusikaltimus (kelių transporto priemonių vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, dokumento klastojimą), šią nusikalstamą veiką padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu (t. 1, b. l. 99-104), baustas administracine tvarka (t. 1, b. l. 106-110). Pažymėtina, G. C. anksčiau buvo skirtos švelnesnės bausmės – bauda, laisvės apribojimas, taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau tai teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui nepadarė, kadangi bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padarė naują smurtinį nusikaltimą. Nurodytos aplinkybės neigiamai charakterizuoja nuteistąjį, rodo didesnį jo pavojingumo visuomenei laipsnį, nenorą pasitaisyti, laikytis visuomenėje priimtų elgesio taisyklių. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad skirdamas bausmę nuteistajam G. C. apylinkės teismas taip pat atsižvelgė į nuteistojo atsakomybę lengvinančias ir sunkiančias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas pripažino G. C. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, jog jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), taip pat atlygino L. U. gydymo išlaidas bei jos reikštą civilinį ieškinį (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). G. C. atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis apylinkės teismas pripažino tai, jog nusikalstamą veiką jis padarė neblaivus ir ši aplinkybė akivaizdžiai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), bei tai, kad jis nusikalto būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

22. Atsižvelgus į anksčiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bausmės tikslai G. C. gali būti pasiekti tik skiriant sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę. BK 62 straipsnyje nurodytų sąlygų skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę šioje byloje nenustatyta, taip pat nenustatyta ir išimtinių aplinkybių, rodančių, kad nuteistajam G. C. už BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyto nusikaltimo padarymą paskirta bausmė, mažesnė nei šios bausmės vidurkis, kuri dar sumažinta vienu trečdaliu, aiškiai prieštarautų teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis). Galutinė subendrinta bausmė G. C. paskirta pritaikius nuteistajam palankų bausmių dalinį sudėjimą, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta minimali ankstesniu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalis (trys mėnesiai), nėra per griežta.

23. Kaip minėta, pirmosios instancijos teisme baudžiamoji byla buvo išnagrinėta atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą (BPK 273 straipsnis), taip pat konstatuotas G. C. prisipažinimas ir gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pirmosios instancijos teismas, nustatęs BK 64¹ straipsnio taikymo pagrindą, skundžiamu nuosprendžiu G. C. paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu. Tokiu būdu buvo įgyvendinta BK nuostata, įtvirtinanti švelnesnės bausmės skyrimo garantijas asmenimis, kurie prisipažįsta esą kalti. Nuteistasis G. C. apeliaciniame skunde iš esmės nesutiko tik su paskirta laisvės atėmimo bausme, tačiau apygardos teisme savo poziciją dėl kaltės pakeitė, tvirtino, jog sugyventinės L. U. nemušė, tai yra neigė esmines įvykio aplinkybes, todėl svarbu aptarti BK 64¹ straipsnio nuostatos taikymo galimybę.

24. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 18 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-71-458/2020 nustatyta, kad BK 64¹ straipsnio taikymą byloje lemia, be kita ko, tai, ar asmuo prisipažįsta esąs kaltas. Asmens prisipažinimas kaltu sietinas su tokia asmens pozicija ne tik ikiteisminio tyrimo ar (ir) bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, bet taip pat, esant paduotam apeliaciniam skundui, apeliacinės instancijos teisme. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką konstatuojamas tada, kai asmuo pripažįsta esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes. Dėl BK 64¹ straipsnyje nustatytos galimybės nuteistajam sumažinti bausmę įgyvendinimo apeliacinės instancijos teisme sprendžiama atsižvelgiant į apeliacinio skundo padavimo pagrindus ir motyvus, apelianto prašymus ir pan. Šių aplinkybių visumos vertinimas turi suponuoti išvadą, kad vis dar yra neišnykusios BK 64¹ straipsnio taikymo sąlygos. Tuo tarpu (duomenys neskelbtini) straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pabloginti nuteistojo padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo padėtis negali būti pabloginama daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju, nuteistasis apeliacinės instancijos teisme kaltę neigė, tačiau apeliacinis skundas dėl skundžiamo nuosprendžio nesutinkant su paskirta bausme paduotas tik nuteistojo G. C., todėl panaikinus BK 64¹ straipsnio taikymą apeliacinės instancijos teismas pablogintų apelianto teisinę padėtį. Atsižvelgus į tai, bausmė paliekama be pakeitimų.

25. Apeliaciniame skunde konkrečiai nenurodoma, kokiu pagrindu prašoma paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Apylinkės teismas apsvarstė galimybę nuteistajam taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, tačiau nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurių pagrindu G. C. būtų galima antrą kartą taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą. Skundžiamame nuosprendyje akcentuota, jog G. C. praeityje ne kartą buvo teistas, nusikalstamos veikos, už kurių padarymą apeliantas buvo pripažintas kaltu ir nuteistas, sunkėjo. Be to, apylinkės teismas pažymėjo, kad G. C. išlaikytinių neturi, nusikalstamos veikos padarymo metu nedirbo. Atsižvelgdamas į tai, kad G. C. ne kartą teistas, nusikalto per laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog taikyti BK 75 straipsnio nuostatas nuteistojo atžvilgiu ir bausmės vykdymą atidėti pagrindo nėra. Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat nepateikė jokių naujų, reikšmingų ir išskirtinių aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas ir kuriomis remiantis būtų galima švelninti nuteistojo teisinę padėtį. Vien tos aplinkybės, kad apeliantas dirba UAB „duomenys neskelbtini“, gyvena kartu su L. U., atlygino L. U. gydymo išlaidas bei jos reikštą civilinį ieškinį, alkoholio nebevartoja, nėra pakankamas pagrindas neskirti jam realios laisvės atėmimo bausmės. Priešingai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, realios laisvės atėmimo bausmės atlikimas turės įtakos nuteistojo G. C. polinkio nusikalsti mažinimui.

26. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 20 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas galioti, o nuteistojo G. C. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistojo G. C. apeliacinį skundą.