Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-388-79/2010 pagal ieškovės G. Š. ieškinį atsakovei V. J., tretiesiems asmenims: Sodininkų bendrijai ,,Aušrinė“, Nacionalinei žemės tarnybai prie LR Žemės ūkio ministerijos, Šiaulių miesto savivaldybės administracijai, UAB „Altagis“ dėl įpareigojimo suderinti žemės sklypo ribas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

5.Sprendime teismas nepateikė jokių argumentų, kodėl paliko neišspręstą neturtinės žalos atsakovei atlyginimo klausimą dėl nesąžiningai ir neteisėtai pareikšto ieškinio, kuris prieštaravo protingumo kriterijams ir buvo teiktas akivaizdžiai piktnaudžiaujant procesinėmis teisėmis, pasitelkus būrį trečiųjų asmenų, dėl ko atsakovė patyrė stresą, neigiamas emocijas, pažeminimą, bereikalingą laiko gaišimą teisme ir, rengiant procesinius dokumentus, patyrė išlaidų, susijusių su teismo procesu, darant didelį kiekį dokumentų kopijų egzempliorių, transporto išlaidų ir kitų nepatogumų. Žalos padarymas kitiems asmenims, piktnaudžiaujant teise, yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę (LR CK 1.137 str. 3 d.). Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad G. Š. 2009-02-11 jau buvo nuteista pagal LR BK 140 str. l d. dėl nusikalstamos veikos prieš atsakovę (byla Nr. PK-402-771/2008) ir šios bylos nagrinėjimo metu taip pat teikė melagingą pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, visokiais būdais siekė išvengti bausmės ir klaidino teismą, todėl akivaizdu, kad nebaudžiamumas yra paskata tolimesniam piktnaudžiavimui.

1.Nurodo, kad V. J. apeliaciniame skunde pateikiami argumentai tėra padriki teiginiai, kurie teisiškai nereikšmingi nagrinėjamam ginčui.

3.Teismo motyvai, kad ieškovė turėjo ieškinyje ne reikšti reikalavimą dėl ieškovės sklypo ribų nustatymo, o ne reikalavimą įpareigoti atsakovę atlikti tam tikrus veiksmus, susijusius sujos žemės sklypo valdymu, yra pagrįsti.

4. Ieškovė, kreipdamasi į Šiaulių miesto apylinkės teismą, nepareiškė nepagrįsto ieškinio ir sąmoningai neveikė prieš teisingumą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Priešingai, atlikdama šiuos veiksmus, ieškovė buvo ir yra suinteresuota teisingumu ir greitu bylos išnagrinėjimu ir išsprendimu, todėl LR CPK 95 str. prasme ieškovei nėra pagrindo skirti baudą, kaip nėra ir pagrindo tenkinti atsakovės reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

1.Nurodo, kad apeliantė nepagrįstai teigia, kad ieškovė nepateikė žemės nuosavybės dokumentų, kad valstybinės žemės pirkimo sandorio nebuvo įregistravusi Nekilnojamojo turto registre, todėl negalėjo naudoti prieš šalis, o teismas, neva, šios faktinės aplinkybės nevertino, nagrinėdamas šią bylą. Šiuos argumentus paneigia Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2009 m. rugpjūčio 14 d. išrašai, kuriuos teismui kartu su savo ieškiniu buvo pateikusi G. Š..

2.Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra palankus apeliantei, jokių jos teisių neapribojo ir nepakeitė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.).

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str.).

Dėl turto įgijimo nuosavybėn teisinio pagrindo.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, atsakovė V. J. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybės, jog tiek ieškovė G. Š., tiek atsakovės V. J. motina O. A., mirusi(duomenys neskelbtini), žemės sklypus, esančius sodininkų bendrijoje (duomenys neskelbtini), įgijo valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu. Apeliantė teigia, jog žemės sklypą Nr. 104, esantį sodininkų bendrijoje (duomenys neskelbtini), ieškovė G. Š. valdo be teisinio pagrindo, o byloje pateikta minėto žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis yra tik nepatvirtinta kopija, todėl ja, kaip įrodymu, pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis, net negalėjo priimti ir nagrinėti ieškinio.

Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka ir atmeta juos, kaip nepagrįstus.

Tiek byloje esanti 1992 m. gruodžio 29 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 3-866 (5 b. l.), tiek 2009-08-14 ir 2011-01-25 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai (9, 150 b. l.) patvirtina, jog ieškovė G. Š. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), valdo nuosavybės teise 1992-12-29 valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 3-866 pagrindu. Analogiškos 1992-12-29 valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 1-750 pagrindu žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise iki mirties valdė O. A., kuriai mirus, 2001-08-31 paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu minėto žemės sklypo savininke tapo atsakovė V. J. (8, 46, 151 b. l.).

Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovės G. Š. teismui pateiktas 1992 m. gruodžio 29 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 3-866 nuorašas yra patvirtintas ieškovės atstovo advokato G. A. (5 b. l.). LR CPK 114 str. 1 d. nurodyta, jog dalyvaujantis byloje asmuo, kuris procesinio dokumento turinį pagrindžia rašytiniais įrodymais, prideda jų originalus arba nuorašus, patvirtintus teismo, notaro, byloje dalyvaujančio advokato ar dokumentą išdavusio (gavusio) asmens. Pateiktas advokato patvirtintas sutarties nuorašas atitinka Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše esančius duomenis, t. y. patvirtina faktą, kad ieškovė žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), valdo nuosavybės teise 1992-12-29 valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 3-866 pagrindu, todėl ieškovės į bylą pateiktos valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties tikrumu nei pirmos instancijos teismas, nei teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti.

Dėl teisės pareikšti ieškinį.

Teisė į ieškinį procesiniu teisiniu požiūriu suprantama kaip teisė pareikšti ieškinį, teisė kreiptis į teismą. Taigi tai yra procesinė subjek­tinė teisė. Kaip ir bet kuri subjektinė teisė, teisė pareikšti ieškinį (tei­sė kreiptis į teismą) priklauso nuo tam tikrų įstatyme nurodytų fakti­nių aplinkybių. Pirma, tai ieškovo civilinis procesinis teisnumas (LR CK 2.1 str.). Tik teisnus asmuo gali įgyti, turėti procesines teises ir pareigas, taigi ir teisę kreiptis į teismą su ieškiniu. Antra, ginčas, kurį prašoma išspręsti, turi priklausyti teismo kompetencijai (LR CPK 137 str. 2 d. 1 p.). Trečia, tai įstatymo nustatytos ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarkos laikymasis (LR CPK 137 str. 2 d. 3 p.). Ketvirta, nėra įsiteisėjusio teismo ar arbitražo sprendimo, priimto dėl tų pačių šalių ginčo, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (LR CPK 137 str. 2 d. 4 p.). Penkta, teismas nėra priėmęs nutarties dėl ieškovo pareikšto ieš­kinio atsisakymo ar dėl šalių sudarytos taikos sutarties patvirtinimo (LR CPK 137 str. 2 d. 4 p.). Šešta, teismo žinioje nėra bylos dėl tų pačių šalių ginčo, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (LR CPK 137 str. 2 d. 5 p.). Septinta, nėra ginčo šalių sudaryto arbitražinio susitarimo perduo­ti ginčą spręsti arbitražui (LR CPK 137 str. 2 d. 6 p.). Teisė pareikšti ieškinį atsiranda tik tada, kai laikytasi visų šių išvar­dintų teisės prielaidų. Byloje nėra duomenų, jog šiuo konkrečiu atveju būtų nors viena anksčiau išvardinta sąlyga, kuria remiantis teismas būtų privalėjęs atsisakyti priimti ieškinį.

Teisė pareikšti ieškinį yra procesinė teisė, todėl ji negali priklau­syti nuo materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybių. Teismas neturi tei­sės atsisakyti priimti ieškinį ar nutraukti bylą dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų, pavyzdžiui, dėl ieškinio senaties termino praleidimo, reikalavimo teisės neturėjimo ir panašiai. Šios ap­linkybės, kaip materialiojo teisinio pobūdžio faktai, reikšmingos teisei į ieškinio patenkinimą, o ne teisei į ieškinio pareiškimą (priėmimą). Materialiuoju teisiniu atžvilgiu teisė į ieškinį yra teisė į reikalavimo patenkinimą, t. y. teisė į teigiamą teismo sprendimą. Ši teisė, be abejo, priklauso nuo materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybių. Pirma, ieškovo reikalavimas būtų patenkintas, jeigu šis jį įrodytų, pagrįstų tam tikrais faktais, patvirtinančiais, kad atsakovas pažeidė ieškovo subjektinę teisę, kitaip tariant, jeigu ieškovas įrodytų ieškinio pagrindą. An­tra, teismas ieškinį patenkintų, jeigu jis būtų teisiškai pagrįstas, t. y. jeigu konkreti teisės norma ar normos nurodo atsakovo pareigą atsa­kyti. Trečia, ieškovas turi teisę į ieškinio patenkinimą, jeigu jis nėra praleidęs ieškinio senaties (LR CK 1.131 str.), išskyrus atvejus, kai įstaty­mas tam tikram reikalavimui ieškinio senaties netaiko arba atsakovas nereikalauja jos taikyti. Ketvirta, ieškovas turi teisę į savo reikalavimo patenkinimą, jeigu toks reikalavimas nėra pareikštas prieš įstatymo ar sutarties nustatytą terminą. Todėl pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškinys pareikštas atsakovei dėl įpareigojimų atlikti tam tikrus veiksmus, susijusius su jos žemės sklypo valdymu, nesant reikalavimo dėl žemės sklypų ribų nustatymo, pagrįstai ieškinį atmetė, o ne nutraukė bylą, kaip to reikalauja apeliantė.

Pažymėtina, kad civilinės bylos nutraukimo pagrindai yra numatyti LR CPK 293 str., o būtent, teismas nutraukia bylą: 1) jeigu byla nenagrinėtina teisme; 2) jeigu ieškovas ar pareiškėjas, kurie kreipėsi į teismą, yra nesilaikę tos kategorijos byloms nustatytos ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti; 3) jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo ieškinio atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį; 4) jeigu ieškovas atsisakė ieškinio ir atsisakymą teismas priėmė; 5) jeigu šalys sudarė taikos sutartį ir teismas ją patvirtino; 6) jeigu yra įsiteisėjęs arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu; 7) jeigu mirus fiziniam asmeniui, kuris buvo viena iš bylos šalių, atsižvelgiant į ginčo teisinius santykius, neleidžiamas teisių perėmimas; 8) jeigu likvidavus juridinį asmenį, kuris buvo viena iš bylos šalių, atsižvelgiant į ginčo teisinius santykius, neleidžiamas teisių perėmimas; 9) kitais šio Kodekso numatytais atvejais. Nei vienos iš išvardintos sąlygos šioje byloje nėra.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Atsakovas turi teisę iki nutarties skirti bylą nagrinėti teisme priėmimo pareikšti ieškovui priešieškinį, kad jis būtų išnagrinėtas kartu su pradiniu ieškiniu. Vėlesnis priešieškinio priėmimas yra galimas tik tuo atveju, jeigu tokio priėmimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo (LR CPK 143 str. 1 d.). Atsakovas, reiškiantis byloje savarankiškus reikalavimus, t. y. reiškiantis priešieškinį, privalo sumokėti žyminį mokestį (LR CPK 80 str. 1 d.).

Kaip matyti iš atsakovės V. J. atsiliepimo (31–34 b. l.) teismo posėdžių protokolų (68–69, 75–76, 88–89, 100–104, 117–120), atsakovė niekada neteikė teismui prašymo pridėti prie bylos priešieškinį, kuriuo būtų reikalavusi priteisti iš atsakovės neturtinės žalos atlyginimą ir kuris būtų apmokėtas atitinkamu žyminiu mokesčiu. 2010 m. rugsėjo 14 d. vykusio parengiamojo teismo posėdžio metu atsakovė tik nurodė, kad „...nesutinka su reikalavimais, prašo nutraukti bylą, kadangi ieškinys yra neteisėtas ir nesąžiningas, ir prašo prie bylos pridėti prašymą...“, teismas šį atsakovės V. J. prašymą atmetė ir jo prie bylos nepridėjo (100–101 b. l.). Įrodymų, jog tai būtų prašymas pridėti prie bylos priešieškinį, atsakovė nėra pateikusi. Duomenų, kad 2010 m. spalio 7 d. teismo posėdžio metu atsakovė būtų teikusi prašymą pridėti prie bylos priešieškinį, taip pat nėra (117–123 b. l.). Todėl atmestini atsakovės V. J. apeliacinio skundo argumentai, kad teismas nepagrįstai neišsprendė neturtinės žalos atlygimo atsakovei klausimo dėl nesąžiningai ir neteisėtai pareikšto ieškinio.

Apeliantė teigia, kad reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo ji teismui yra pateikusi su rašytiniu prašymu, o teismas, nustatęs, kad toks prašymas neatitinka įstatymo reikalavimų, privalėjo atsakovei nustatyti terminą trūkumams pašalinti.

Su šiais atsakovės argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Terminą procesinio dokumento trūkumams pašalinti pirmosios instancijos teismas būtų privalėjęs nustatyti tik tuomet, jeigu atsakovė būtų pateikusi prašymą, kurio forma ir turinys neatitinka įstatymo keliamų reikalavimų. Tuo tarpu, kaip matyti iš byloje esančio 2010-10-07 atsakovės prašymo, kuris buvo teismo tik apžiūrėtas, tačiau prie bylos nepridėtas (118 b. l.), atsakovė prašyme pati yra nurodžiusi, kad tai nėra savarankiškas procesinis dokumentas, o tai yra tik 2009-09-09 atsiliepimo į ieškinį papildymas. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo nustatyti termino procesinio dokumento trūkumams pašalinti.

Pažymėtina, kad tai neužkerta kelio atsakovei įstatymo nustatyta tvarka savarankiškai kreiptis į teismą ieškiniu dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų.

Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo atsakovės pateiktus įrodymus, nesiėmė jokių priemonių, paaiškėjus, kad atsakovės atžvilgiu yra padaryti įstatymų pažeidimai. Šiuos apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija atmeta ir pripažįsta juos nepagrįstais.

LR CPK 299 str. numato, kad jeigu teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, padaro išvadą, kad asmenys pažeidė įstatymus ar kitas teisės normas, jis priima atskirąjį nutartį ir nusiunčia ją atitinkamoms institucijoms ar pareigūnams, informuodamas juos apie pažeidimus.

Atskirąją nutartį teismas priima savo iniciatyva. Byloje dalyvaujantys asmenys neturi teisės reikalauti, kad teismas byloje priimtų atskirąją nutartį, tačiau jie turi teisę atkreipti dėmesį į tam tikras aplinkybes, sudarančias pagrindą ją priimti. Nustatęs teisės normų pažeidimus ar imperatyvioms įstatymų nuostatoms prieštaraujantį tam tikrų asmenų elgesį, teismas, įgyvendindamas teisingumą, negali likti abejingas stebėtojas ir turi imtis priemonių tokius pažeidimus pašalinti. Tačiau teismo iniciatyva ir aktyvumas, atkreipiant dėmesį į teisėtumo pažeidimus, gali būti siejami tik su viešojo intereso apsaugos užtikrinimu. Kadangi pagrindinė teismo funkcija yra išspręsti individualų ginčą, o ne užsiimti teisės pažeidimų prevencija, jis neturi atskirosiomis nutartimis reaguoti į neesminius, neturinčius ypatingos visuomeninės reikšmės teisės pažeidimus arba pažeidimus, susijusius tik su akivaizdžiai privačiais santykiais. Todėl byloje nesant įrodymų, jog kažkokiais veiksmais ar neveikimu šiuo konkrečiu atveju yra daroma žala visuomenei, nesant duomenų, kad būtų kažkokiu būdu pažeidžiamas viešasis interesas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriėmė atskirosios nutarties LR CPK 299 str. pagrindu.

Pirmos instancijos teismas neturėjo ir negalėjo spręsti dėl atsakovės V. J. nurodytų įstatymo pažeidimų įteisinant greta esantį sklypą Nr. 102, nes toks reikalavimas Civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka nebuvo pareikštas.

Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje neteisingai nurodytas atsakovei V. J. priklausančio žemė sklypo plotas, t. y. sprendime nurodyta, kad atsakovė V. J. pagal paveldėjimo teisės liudijimą asmeninės nuosavybės teise valdo 0,0443 ha žemės sklypą, esantį sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini) (122 b. l.), kai pagal byloje esančius rašytinius įrodymus atsakovei V. J. nuosavybės teise priklauso 0,0483 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (8, 151 b. l.). Tai pripažintina aiškiu rašymo apsirikimu, kuris ištaisytinas šia nutartimi (LR CPK 276 str.). Dėl minėto rašymo apsirikimo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra teisinio pagrindo (LR CPK 328 str.).

Dėl baudos skyrimo.

Baudos skyrimas yra viena iš griežčiausių civiliniame procese numatytų poveikio priemonių, sukelianti proceso dalyviams finansinio pobūdžio neigiamas pasekmes.

LR CPK 95 str. 1 d. numatytos dvi būtinos sąlygos įstatyme numatytoms pasekmėms už piktnaudžiavimą procesine teise kilti, tai yra šalies nesąžiningumas ir ieškinio nepagrįstumas, jį pateikiant teismui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atvejais laikytini šalies veiksmai, naudojantis tokiomis teisėmis ne pagal jų paskirtį, ne pagal civilinio proceso tikslus arba kai tokiais veiksmais sąmoningai sukeliama kitai proceso šaliai esminė žala. Vienos šalies procesinių teisių įgyvendinimu negali būti pateisinamas kitos šalies teisių suvaržymas ir jos padėties apsunkinimas daug didesniu mastu, palyginus su mažesniu interesu įgyvendinti tokią procesinę teisę. Viena proceso šalis privalo teisiškai gerbti kitą šalį, jos teisėtus interesus. Siekdama savo tikslų ir naudodamasi savo procesinėmis teisėmis šalis negali jomis piktnaudžiauti, t. y. naudotis per didelėmis, neproporcingomis priemonėmis, darančiomis nuostolių kitai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2005). Byloje nėra duomenų dėl šalių lygiateisiškumo pažeidimo, nėra duomenų, jog ieškovė, reikšdama ieškinį, būtų elgusis nesąžiningai. Vien pareikšto ieškinio nepagrįstumo konstatavimas nesudaro pagrindo pripažinti ieškovę piktnaudžiaujant procesinėmis teisėmis bei skirti jai baudą pagal LR CPK 95 str. Juolab, kad ieškovė naudojosi jai Valstybės paskirto advokato teisine pagalba (12 b. l.).

Vadovaujantis nurodytais motyvais teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovės apeliacinis skundas dėl sprendimo panaikinimo atmestinas, o Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 15 d. sprendimas paliktinas iš esmės nepakeistu.

Kadangi atsakovės V. J. apeliacinis skundas atmestas ir teismo sprendimas paliktas iš esmės nepakeistas, bylinėjimosi išlaidos, t.y. apeliantės sumokėtas 131 Lt žyminis mokestis (125 b. l.), iš ieškovės G. Š. nepriteistinos (LR CPK 93 str.1d.). Rašymo apsirikimo ištaisymas nėra laikomas apeliacinio skundo patenkinimu, nes, vadovaujantis LR CPK 276 str., bylos šalies prašymu arba teismo iniciatyva, jis galėjo būti ištaisytas nepareiškiant apeliacinio skundo ir nemokant jokio žyminio mokesčio valstybei.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 276 str., 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 15 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.

Ištaisyti rašymo apsirikimą Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 15 d. sprendimo motyvuojamosios dalies antro lapo ketvirtoje pastraipoje, nurodant, kad V. J. nuosavybės teise valdo ne 0,0443 ha žemės sklypą, o 0,0483 ha žemės sklypą ir sakinį sprendime išdėstyti taip: „Iš atsakovės pateiktų duomenų matyti, kad ji pagal paveldėjimo teisės liudijimą asmeninės nuosavybės teise valdo 0,0483 ha žemės sklypą, esantį sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini) nuo 2001-08-31, atlikta jo teisinė registracija ir žemės sklypas kaip ir ieškovės suformuotas atliekant preliminarius matavimus (b. l. 8,43,45)“.