Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos E. Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. Ž. skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir L. G. (L. G.)) dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

2016 m. gruodžio 2 d. Vilniaus apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjos prašymas priteisti 750 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro atstovui sumokėta suma už skundo ir jo patikslinimų surašymą ir padavimą teismui.

II.

Teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 44 straipsniu ir nustatė, kad pareiškėjai Vilniaus apygardos administraciniame teisme atstovavo J. Ž. (J. Ž.), kuriam ji 2015 m. lapkričio 7 d. sumokėjo 750 Eur už 2015 m. balandžio 1 d. skundo, 2015 m. balandžio 22 d. patikslinto skundo ir 2015 m. spalio 12 d. patikslinto skundo surašymą bei padavimą Vilniaus apygardos administraciniame teismui. Teismo vertinimu, iš Vilniaus m. 16-ojo notaro biuro notarės D. J. patvirtinto įgaliojimo matyti, kad pareiškėja įgaliojo J. Ž. atstovauti jai ne kaip asmenį, užsiimantį individualia veikla, bet kaip sutuoktinį. Be to, įgaliojime nėra numatytas atlyginimas už atstovavimą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.578 str.) ir nebuvo pateiktas J. Ž. individualios veiklos pažymėjimas.

Teismas, vadovaudamasis CK 3.87 straipsniu ir 3.88 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pažymėjo, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu; pajamos, gautos iš abiejų sutuoktinių bendros veiklos, ir pajamos, gautos iš vieno sutuoktinio veiklos, išskyrus lėšas, būtinas sutuoktinio profesinei veiklai, pripažįstamos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Įvertinęs nurodytą teisinį reglamentavimą bei atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėja, pervesdama pinigus iš savo sąskaitos į savo sutuoktinio – jos atstovo išnagrinėtoje administracinėje byloje J. Ž. – sąskaitą, realių atstovavimo išlaidų nepatyrė, todėl jos prašymą pripažino nepagrįstu.

III.

Pareiškėja laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismo reikalavimas pateikti pareiškėjos įgalioto asmens individualios veiklos pažymėjimą yra formalus ir perteklinis, nes ABTĮ nebuvo įtvirtinti konkretūs reikalavimai, keliami atstovui. Be to, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino Vilniaus m. 16-ojo notarų biuro notarės D. J. 2013 m. sausio 18 d. patvirtintą įgaliojimą, kuriame buvo tikslingai nurodytas įgalioto asmens J. Ž. šeiminis santykis su pareiškėja. Aplinkybė, kad Vilniaus m. 16-ojo notarų biuro notarės D. J. 2013 m. sausio 18 d. patvirtintame įgaliojime nėra nurodytas paslaugų atlygintinumas, nereiškia, jog dėl šio dalyko pareiškia ir jos atstovas negalėjo susitarti vėliau, nes teisės aktai to nedraudžia daryti. Be to, įgaliojime taip pat nėra nurodyta, kad visi atstovavimo veiksmai bus atliekami neatlygintinai. Dėl atlygintinų paslaugų teikimo pareiškėja su atstovu susitarė 2015 m. kovo 10 d., pasirašydami tarpusavio sutartį, kurios pirmosios instancijos teismas iš viso nevertino ir nepasisakė dėl jos reikšmės.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi ne tik teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, bet ir pareigą įrodyti / pagrįsti tokių išlaidų buvimą. Atsakovas laikosi pozicijos, kad pareiškėja realių atstovavimo išlaidų šiuo atveju nepatyrė, nes neįrodė asmeninio turto sumažėjimo, atsiradusio dėl sumokėjimo už paslaugas. Nors pareiškėja teigia, kad turėjo asmeninių paveldėtų lėšų, iš kurių sumokėjo J. Ž. už suteiktas paslaugas, tačiau, atsakovo teigimu, kartu su atskiruoju skundu pateiktas banko sąskaitos išrašas neįrodo, jog praėjus metams paveldėti pinigai vis dar buvo neišleisti ir 2015 m. lapkričio 7 d. mokėta suma (750 Eur) yra padengta būtent iš šių asmeninių lėšų. Be to, net ir asmeninių piniginių lėšų pervedimas į sutuoktinio sąskaitą banke tokias lėšas padaro bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, todėl pareiškėja nepatyrė ir neįrodė realių atstovavimo išlaidų.

Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu patenkino tik dalį pareiškėjos reikalavimų, o pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką teismo sprendimą iš dalies priėmus pareiškėjos naudai, ji turi teisę gauti iš atsakovo patirtų išlaidų atlyginimą proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai (2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-113/2012). Atsakovas taip pat prašo atsižvelgti į prašomų priteisti išlaidų dydį, nurodydamas, kad šios išlaidos turėtų būti sumažintos, nes nors mokamas teisines paslaugas teikiantis asmuo privalo tinkamai vykdyti susitarimą ir parengti visus reikalavimus atitinkantį skundą, tačiau šiuo atveju pirminis skundas teismo buvo pripažintas kaip neatitinkantis įstatymo reikalavimų. Atsakovas nurodo, kad skundas yra mažos apimties, o abu patikslinti skundai savo turiniu iš esmės nesiskiria nuo pradinio skundo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis, kuria, vadovaujantis ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 44–45 straipsniais, netenkintas pareiškėjos E. Ž. prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas už skundo bei patikslintų skundų surašymą ir padavimą pirmosios instancijos teismui.

Vadovaujantis bendruoju ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo principu – proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas (ABTĮ 44 str. 2 d.). Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas (ABTĮ 44 str. 6 d.). ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009; 2011 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011; 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012). Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjai pirmosios instancijos teisme atstovavo jos sutuoktinis, konstatavo, jog pareiškėja, pervesdama pinigus iš savo sąskaitos į savo sutuoktinio sąskaitą, realių atstovavimo išlaidų nepatyrė, nes sutuoktinių turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, todėl pareiškėjos prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas atmetė.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS143-31/2012 nurodė, kad, vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 6 dalies pirmu sakiniu, administracinių bylų teisenoje proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka reikalauti atlyginti jai tokias atstovavimo išlaidas, kurias ji patyrė ne tik advokato ar advokato padėjėjo, bet ir kitų asmenų, kurie teisėtai atstovavo proceso šaliai, teisinėms paslaugoms apmokėti. Taigi šiuo atveju faktas, kad pareiškėjai atstovavo jos sutuoktinis, pats savaime neužkerta kelio pareiškėjai reikalauti atlyginti atstovavimo išlaidas.

Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjos atstovas J. Ž. yra jos sutuoktinis, kuris vykdo individualią teisinę veiklą ir atstovavo pareiškėjai pirmosios instancijos teisme pagal Vilniaus m. 16-ojo notaro biuro notarės D. J. 2013 m. sausio 18 d. patvirtintą įgaliojimą. Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime į atskirąjį skundą nepagrįstai nurodo, kad tarp pareiškėjos ir J. Ž. sutartis dėl paslaugų suteikimo sudaryta ir pasirašyta tik 2016 m. kovo 10 d., nes kartu su prašymu priteisti bylinėjimosi išlaidas buvo pateikta 2015 m. kovo 10 d. sutartis, kuria pareiškėja įsipareigojo už skundo parengimą atstovui sumokėti 450 Eur. Patirtoms bylinėjimosi išlaidoms pagrįsti pareiškėja pateikė 2015 m. balandžio 1 d. (450 Eur už skundo surašymą), 2015 m. balandžio 22 d. (200 Eur už 2015 m. balandžio 22 d. patikslinto skundo surašymą), 2015 m. spalio 12 d. (100 Eur už 2015 m. spalio 12 d. patikslinto skundo surašymą) sąskaitas faktūras, kurias J. Ž. išrašė kaip asmuo, vykdantis individualią veiklą, ir 2015 m. lapkričio 7 d. mokėjimo nurodymą, iš kurio matyti, kad pareiškėja 2015 m. lapkričio 7 d. pervedė J. Ž. 750 Eur už skundo ir patikslintų skundų surašymą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėja realiai sumokėjo už jai teiktas teisines paslaugas pagal išrašytas sąskaitas faktūras, nepripažįsta pagrįstu pirmosios instancijos teismo argumento, su kuriuo atsiliepime į atskirąjį skundą sutiko ir atsakovas, kad pareiškėja realių atstovavimo išlaidų nepatyrė. Atsakovo akcentuojama aplinkybė, kad 2015 m. balandžio ir spalio mėnesiais išrašytos sąskaitos faktūros buvo apmokėtos tik 2015 m. lapkričio 7 d., nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšminga. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėja turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nors pareiškėja atskirajame skunde prašo klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo perduoti tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo, tačiau teisėjų kolegija nenustatė kliūčių šį klausimą išnagrinėti iš esmės, nes visi reikalingi dokumentai yra pateikti, ginčo šalių pozicijos taip pat yra aiškios.

Nors atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu patenkino tik dalį pareiškėjos reikalavimų, tačiau iš šio teismo sprendimo, kurį Lietuvos vyriausiais administracinis teismas 2016 m. lapkričio 22 d. nutartimi paliko nepakeistą, turinio matyti, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjos skundą iš esmės patenkino, t. y. pareiškėja pasiekė rezultatą, dėl kurio kreipėsi į teismą.

Atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atsižvelgti į procesinių dokumentų turinį, apimtį ir sumažinti priteistinas išlaidas. Šiame kontekste akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju taikytinos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos pirmininko 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisiamo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d., nes skundas teismui buvo pateiktas 2015 m. balandžio 1 d.

Rekomendacijų 2 punkte nustatyta, kad nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes. Pagal Rekomendacijų 7 punktą rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių).

Nagrinėjamu atveju už 2015 m. balandžio 1 d. skundo parengimą taikytinas 2014 m. ketvirtojo ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių), kuris Lietuvos statistikos departamento duomenimis 2014 m. ketvirtąjį ketvirtį sudarė 714,50 Eur. Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą už skundo parengimą nustatytas koeficientas 2,5, todėl rekomenduojama priteisti maksimali užmokesčio suma už skundo parengimą yra 1 786,25 Eur (714,50 × 2,5). Taigi pareiškėjos prašoma priteisti suma – 450 Eur – už skundo parengimą neviršija Rekomendacijose nustatytos maksimalios sumos. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo abstraktūs argumentai apie skundo turinį ir jo apimtį nesudaro pagrindo pripažinti, kad pareiškėjos už skundą prašoma priteisti suma turėtų būti vertinama kaip pernelyg didelė ar neprotinga.

Dėl išlaidų už patikslintų skundų surašymą (ne)priteisimo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog tais atvejais, kai šalinami anksčiau to paties advokato ruoštų procesinių dokumentų trūkumai, išlaidos tokiems dokumentams turėtų būti įskaičiuojamos į išlaidas pirminiam skundui surašyti (2012 m. balandžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS552-303/2012). Atsižvelgusi į tai, kad patikslintais skundais šiuo atveju buvo šalinami pradinio skundo trūkumai, teisėjų kolegija sprendžia, kad už jų parengimą pareiškėjai bylinėjimosi išlaidos atskirai nepriteistinos.

Apibendrindama tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai iš viso atsisakė priteisti pareiškėjai bylinėjimosi išlaidas, todėl atskirasis skundas iš dalies tenkinamas ir ginčijama nutartis pakeičiama, priteisiant pareiškėjai dalį pareiškėjos prašytų bylinėjimosi išlaidų – 450 Eur.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 2 punktu (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos E. Ž. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartį pakeisti.

Pareiškėjos E. Ž. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjai E. Ž. iš atsakovo valstybės įmonės Registrų centro 450 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.