Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės, Evaldo Pašilio ir Jurgos Vasiliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams;

- pagal BK 153 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir A. A. paskirta subendrinta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 6 (šešeriems) metams.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo A. A. sulaikymo vykdant šį nuosprendį dienos.

A. A. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2023 m. sausio 7 d. 15.45 val. iki 2023 m. sausio 9 d. 14.24 val., t. y. 2 dienos, įskaitytas į bausmę vieną sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. A. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 153 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis atliko mažametės B. B. tvirkinimo veiksmus: jis laikotarpiu nuo 2017 m. liepos mėnesio iki 2023 m. sausio 7 d., tiksliai nenustatytu laiku, turėdamas vieningą tyčią tvirkinti savo sutuoktinės C. C. mažametę dukrą B. B., gimusią (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl mažametystės, dėl kurios ji negalėjo suprasti su ja atliekamų veiksmų esmės, netinkamo A. A. veiksmų pobūdžio ir adekvačiai tokiems veiksmams priešintis, savo šeimos gyvenamojoje vietoje, t. y. buto, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, iš viršaus užgulė ant lovos gulinčią nukentėjusiąją ir ją apie 10 minučių bučiavo į lūpas, po ko turėdamas vieningą tyčią tvirkinti savo podukrą, sistemingai, daug kartų ateidavo į pirmiau nurodyto buto nukentėjusiosios kambarį ir liesdavo per drabužius jos krūtinę, kojas, ne mažiau kaip tris kartus gulėsi šalia nukentėjusiosios ant lovos, per drabužius liesdavo jos krūtinę, po ko matant nukentėjusiajai lietė save rankomis ir masturbavosi, tokiu būdu A. A. atliko veiksmus, galinčius sukelti per ankstyvą mažametės domėjimąsi lytinėmis funkcijomis, iškreiptą suaugusių ir vaikų tarpusavio santykių ir elgesio suvokimą bei sutrikdyti vaiko fizinį bei psichologinį vystymąsi ir taip ją tvirkino.

2. Be to, A. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 4 dalį už tai, kad jis pasikėsino išžaginti mažametę B. B.: jis 2019 m. liepos mėnesį, tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) (koordinatės (duomenys neskelbtini)), esančiame apie 1,2 km nuo (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą tenkinti savo lytinę aistrą ir lytiškai santykiauti su savo sutuoktinės C. C. mažamete dukra B. B., pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl mažametystės, dėl kurios ji negalėjo suprasti su ja atliekamų veiksmų esmės, netinkamo A. A. veiksmų pobūdžio ir adekvačiai tokiems veiksmams priešintis, bei panaudodamas mažametės atžvilgiu fizinį smurtą, t. y. tyčia čiupo nukentėjusiąją už liemens, numovė iki kelių jos kelnes ir kelnaites, po ko šią pargriovė ant žolės ant nugaros, nusimovė savo kelnes ir apatinius iki kelių ir laikydamas nukentėjusiąją už kojų kišo savo lytinį organą B. B. į makštį, tačiau B. B. pasipriešinus, nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, t. y. pasikėsino lytiškai santykiauti natūraliu būdu su B. B. ir taip pasikėsino ją išžaginti.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

3. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. A. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 25 d. nuosprendį ir paskirti jam švelnesnę bausmę.

4. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

4.1. Apeliantas nurodo prisipažįstantis padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir dėl jų labai gailisi. Teigia, kad dėl padarytų nusikaltimų norėjo prisipažinti ir pirmosios instancijos teismo posėdyje per jam suteiktą paskutinį žodį, tačiau to nepadarė, nes po prokuroro pasiūlytos labai griežtos bausmės labai susijaudino ir išsigando.

4.2. Nuteistasis tvirtina atsiprašęs nukentėjusiosios B. B., už padarytą skriaudą padovanojo jai savo butą, nukentėjusioji jam atleido. Apeliantas prašo atsižvelgti į tai, kad jis yra vienintelis šeimos maitintojas, be to, jam nuo gimimo diagnozuota įgimta (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini), naujų nusikalstamų veikų ir administracinių nusižengimų nėra padaręs.

4.3. Vadovaudamasis BK 41 straipsnyje įtvirtintais bausmės tikslais, apeliantas mano, kad yra pagrindas jam paskirti švelnesnę bausmę.

5. Teismo posėdžio metu nuteistasis A. A. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo A. A. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

6. Nuteistasis A. A. neskundžia byloje nustatytų nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių ir jų teisinio vertinimo. Teisėjų kolegijai šie klausimai taip pat nekelia abejonių. Pirmosios instancijos teismas ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų. Tinkamai įvertinęs įrodymus, jais remdamasis teismas teisingai nustatė nusikaltimų padarymo aplinkybes ir A. A. nusikalstamus veiksmus tinkamai kvalifikavo. Tačiau nuteistasis ginčija pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio dalį dėl jam paskirtos bausmės teigdamas, kad paskirta bausmė yra per griežta. Todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, pasisako tik dėl šio nuteistojo skunde keliamo klausimo.

7. Iš apeliacinio skundo turinio galima spręsti, kad nuteistasis A. A. prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažįsta padaręs nusikalstamas veikas, nuoširdžiai dėl jų gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir įvertinus tai, jog jis atsiprašė nukentėjusiosios, ši jam atleido, jis vienas išlaiko šeimą, turi sveikatos problemų, prašo paskirti jam švelnesnę bausmę. Šie apelianto prašymai pagrįsti tik iš dalies. Teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamame nuosprendyje apygardos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą pripažindamas A. A. atsakomybę sunkinančias aplinkybes ir paskyrė per griežtą bausmę, todėl šioje dalyje nuosprendis keičiamas (BPK 328 straipsnio 1 punktas). Taip pat teisėjų kolegija, atsižvelgdama į 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusius BK pakeitimus (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija; 2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija), įvertins šių pakeitimų įtaką nuteistojo A. A. teisinei padėčiai.

8. Bendrieji bausmių skyrimo pagrindai nurodyti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą.

9. Už BK 153 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą baudžiamajame įstatyme numatyta laisvės apribojimo, arešto arba laisvės atėmimo iki penkerių metų bausmės, o už BK 149 straipsnio 4 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą – laisvės atėmimo nuo penkerių iki penkiolikos metų bausmės. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis teismo nuosprendžio priėmimo metu galiojusia BK 61 straipsnio 2 dalies redakcija, įtvirtinusia bausmės skaičiavimo nuo jos vidurkio taisyklę, nuteistajam A. A. už nurodytas nusikalstamas veikas paskyrė laisvės atėmimo bausmes, kurių dydis mažesnis už sankcijose numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį, tačiau didesnis už šios bausmės minimumą. Atsižvelgdamas į tai, kad nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms, apygardos teismas, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtas bausmes subendrintino apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskyrė šešerius metus laisvės atėmimo.

10. Pirmosios instancijos teismas, nuteistajam A. A. skirdamas bausmes už atskiras nusikalstamas veikas, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, įvertino tai, kad A. A. padarė dvi tyčines nusikalstamas veikas, iš kurių viena priskiriama apysunkiems nusikaltimams (BK 11 straipsnio 4 dalis), o viena – labai sunkiems nusikaltimams (BK 11 straipsnio 6 dalis). Pastaroji nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad seksualinio pobūdžio veiksmai prieš mažametę nukentėjusiąją truko gana ilgą laiką, jos gyvenamojoje vietoje. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ir nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes. Bylos duomenimis A. A. yra vedęs, dirba, darbovietės charakterizuojamas teigiamai, išlaiko šeimą (t. 2, b. l. 1, 27, 28–29, 47), labai sunkaus nusikaltimo padarymo metu nebuvo teistas, tačiau nusikalstamą veiką, numatytą BK 153 straipsnio 1 dalyje, darė būdamas teistas dėl smurtinių nusikaltimų prieš savo šeimos narius įvykdymo (teistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (dvi veikos) ir BK 140 straipsnio 3 dalį Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. balandžio 19 d. nuosprendžiu, t. 2, b. l. 31–32, 37–44), administracine tvarka nebaustas (t. 2, b. l. 34), pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nuteistajam diagnozuota (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini), tačiau priverstinis gydymas jam nėra reikalingas (t. 1, b. l. 188; t. 2, b. l. 17–22), jam nustatytas (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 86–88).

11. Skundžiamame nuosprendyje taip pat atsižvelgta ir į tai, kad nuteistasis A. A. išgyvena dėl savo veiksmų, savo gailėjimąsi išreiškė ne kartą atsiprašydamas nukentėjusiosios B. B., padovanojo jai savo butą (t. 3, b. l. 89–92). Bylos duomenimis B. B. įstatyminė atstovė pateikė teismui paaiškinimą, kad nukentėjusioji jam atleido, šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę taip pat įvertino.

12. Taip pat teismas pagrįstai konstatavo, kad A. A. atsakomybę lengvinančių aplinkybių dėl abiejų jo padarytų nusikalstamų veikų nėra nustatyta.

13. Nuteistasis A. A. kaltės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir BK 149 straipsnio 4 dalyje, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nepripažino, dėl nusikaltimo, numatyto BK 153 straipsnio 1 dalyje, kaltę pripažino iš dalies. Atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus dėl visiško kaltės pripažinimo, nuteistasis buvo dar kartą apklaustas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje A. A. paaiškino, kad kaltę dėl abiejų nusikalstamų veikų visiškai pripažįsta. Patvirtino, kad jis bučiavo nukentėjusiąją, lietė jos krūtinę, šalia jos masturbavosi. Pripažino ir tai, kad miškelyje netoli namų, kaip ir nurodyta byloje, jis, norėdamas turėti lytinių santykių, numovė nukentėjusiajai kelnaites, pargriovė ją ant žolės, pats nusismaukė kelnes, bet nukentėjusioji ėmė priešintis, stūmė jį, todėl jis nukentėjusiąją paleido. Nuteistasis neprisiminė, ar laikė nukentėjusiąją už kojų, tačiau neneigė, kad galėjo taip būti, nelabai atsimena, nes tą dieną nebuvo išgėręs jam paskirtų vaistų. Nuteistasis taip pat nurodė, kad anksčiau kaltės nepripažino, nes labai bijojo policijos. Patvirtino, kad labai gailisi dėl savo elgesio, nurodė daugiau niekada taip nesielgs (t. 3, b. l. 163–167).

14. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo dalyje dėl bausmės A. A. paskyrimo, įvertina, kad nuteistasis A. A. apeliacinės instancijos teisme kaltę dėl nusikalstamų veikų pripažino ir gailėjosi jas įvykdęs, tačiau pripažinti šios aplinkybės jo atsakomybę lengvinančia neturi pagrindo.

15. Kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du šios aplinkybės aspektus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi (BK 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nesant bent vieno iš nurodytų momentų, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė negali būti konstatuota. Ši aplinkybė pripažįstama atsakomybę lengvinančia, jei kaltininkas pripažino padaręs nusikaltimą bylos tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, o nuoširdus gailėjimasis įvyko iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Kartu tai reiškia, kad kaltės nepripažinimas ikiteisminio tyrimo metu neeliminuoja teisės tai padaryti baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra kaltinamojo asmeninės valios aktas, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-450/2010, Nr. 2K‑7‑107/2013, Nr. 2K-77/2013, Nr. 2K-78/2014, Nr. 2K-479/2014, Nr. 2K‑381‑507/2016, Nr. 2K-334-699/2017, Nr. 2K-49-976/2020, Nr. 2K-210-697/2020).

16. Nagrinėjamu atveju, nuteistasis kaltės nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nepripažino. Nors tvirtino, kad gailisi dėl savo elgesio ir atsiprašė nukentėjusiosios, nukentėjusiosios atstovė pateikė raštišką patvirtinimą, kad nukentėjusioji atleido kaltininkui, tačiau A. A. savo parodymais ne tik, kad nepripažino kaltės, bet ir kaltino nukentėjusiąją jį melagingai apkalbant, galimai supykus dėl jo auklėjimo metodų. Dėl tokių parodymų bylą nagrinėjant teisme buvo atliekamas papildomas įrodymų tyrimas, skirta Teismo psichologijos ekspertizė nukentėjusiajai nepilnametei, siekiant įvertinti, ar jai yra būdingas padidintas polinkis fantazuoti, polinkis į įtaigumą priimti klaidingą melagingą informaciją, ar jos parodymai galėjo būti jos sukurti ar išgalvoti, ar gali kiti asmenys įtakoti jos parodymus, jei duotų juos pakartotinai, tačiau tokių aplinkybių specialaus tyrimo metu nebuvo nustatyta. Taigi nuteistojo parodymai niekaip neprisidėjo prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje, net gi jį apsunkino, o jo kaltė buvo įrodyta kitais byloje surinktais įrodymais. Todėl nuteistojo A. A. kaltės pripažinimas, išdėstytas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, labiau vertintinas kaip išskaičiavimas siekiant švelnesnės bausmės, o ne geros valios aktas. Taigi nors pirmosios instancijos teismas ir pripažino, kad nuteistasis gailisi dėl savo elgesio, su tuo neturi pagrindo nesutikti ir apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, tačiau nesant nustatyto visiško kaltės pripažinimo, pripažinti šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę nėra teisinio pagrindo.

17. Teismas A. A. atsakomybę sunkinančia aplinkybe dėl nusikaltimo, numatyto BK 153 straipsnio 1 dalyje padarymo, pripažino tai, kad veika padaryta nepilnamečiam asmeniui, pasinaudojus jo priklausomumu, piktnaudžiaujant pasitikėjimu, autoritetu ir įtaka (BK 60 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Sunkinančia atsakomybę aplinkybe dėl abiejų nusikalstamų veikų padarymo teismas pripažino tai, kad šias veikas nuteistasis padarė būdamas nukentėjusiojo nepilnamečio šeimos narys ar su nukentėjusiuoju kartu gyvenantis asmuo (BK 60 straipsnio 1 dalies 14 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, netinkamai taikė įstatymą (BK 60 straipsnio nuostatas).

18. BK 60 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veika padaryta asmeniui, kuris dėl ligos, neįgalumo, senatvės ar kitų priežasčių buvo bejėgiškos būklės, be jo prašymo arba veika padaryta nepilnamečiam asmeniui, pasinaudojus jo priklausomumu ar piktnaudžiaujant pasitikėjimu, autoritetu ar įtaka. BK 153 straipsnio 1 dalyje apibrėžta šios nusikalstamos veikos dispozicija. Vienas iš šios veikos objektyviųjų požymių – jaunesnio nei šešiolikos metų asmens tvirkinimas rodo, kad šio nusikaltimo nukentėjusysis yra nepilnametis. Pagal BK 60 straipsnio 2 dalį skirdamas bausmę teismas neatsižvelgia į tokią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri įstatyme numatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuteistasis nusikalstamą veiką padarė pasinaudojęs nukentėjusiosios nepilnametės priklausomumu. Kaip matyti iš teismo motyvacijos, šį priklausomumą teismas daugiausiai motyvavo šeiminiais ryšiais, t. y. tuo, kad nuteistasis ir nukentėjusioji yra šeimos nariai, nuteistasis aktualiu laikotarpiu buvo pagrindinis šeimos išlaikytojas, nukentėjusiajai savo podukrai pirkdavo dovanas, ją lepino, išskyrė iš kitų vaikų, prašydavo apie jo veiksmus niekam nesakyti, nukentėjusioji gyveno jo bute. Nesutikti su tokiomis teismo nustatytomis aplinkybėmis teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas sunkinančia aplinkybe dėl tos pačios nusikalstamos veikos pagrįstai pripažino ir BK 60 straipsnio 1 dalies 14 punkte numatytą sunkinančią aplinkybę, t. y. kad veika padaryta nukentėjusiojo nepilnamečio šeimos nario. Taigi tą pačią nepilnamečio šeimos nario aplinkybę, kas savaime suponuoja nepilnamečio priklausomumą nuo kaltininko, didesnį pažeidžiamumą bei mažesnes galimybes pasipriešinti neteisėtiems veiksmams, teismas panaudojo nustatydamas dvi sunkinančias aplinkybes.

19. Pažymėtina ir tai, kad teismas sprendžia atsakomybę sunkinančių aplinkybių pripažinimą, esant tokioms alternatyvioms sąlygoms: 1) baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė nurodyta kaltinamajame akte; 2) nors aplinkybė ir nenurodyta kaltinamajame akte, tačiau tokią aplinkybę atitinkantys faktai yra aprašyti kaltinamajame akte ar byloje nustatyta tvarka gautame rašytiniame prašyme pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Pažymėtina, kad teismai, spręsdami dėl asmens baudžiamąją atsakomybę sunkinančių aplinkybių pripažinimo, turi nepažeisti kaltinamojo teisės žinoti, kuo jis yra kaltinamas, jo teisės į gynybą, o teismo sprendimas negali būti netikėtas asmeniui, kuriam tokios aplinkybės nustatomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-15-489/2019, Nr. 2K‑304-648/2019). Nagrinėjamu atveju, teismo pripažinta sunkinanti atsakomybę aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 6 punkte, nebuvo nurodyta kaltinamajame akte, pasinaudojimas nepilnamečio asmens priklausomumu nebuvo numanomas ir iš kitų kaltinamojo akto duomenų. Nors prokuroras šią aplinkybę prašė pripažinti baigiamųjų kalbų metu, tačiau teismas nesiėmė priemonių kaltinamajam išaiškinti, kad toks prokuroro prašymas sunkina jo padėtį, nesudarė galimybių pasiruošti gynybai dėl šios aplinkybės, taigi pripažindamas A. A. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pasinaudojimą nepilnamečio priklausomumu (BK 60 straipsnio 1 dalies 6 punktas), nesilaikė proceso taisyklių ir pažeidė nuteistojo procesines teises.

20. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nustatyta minėta A. A. atsakomybę sunkinanti aplinkybė iš skundžiamo nuosprendžio šalinama. Tai padaroma pakeičiant skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo (BK 60 straipsnio 1 dalies 6 punkto) pritaikymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 153 straipsnio 1 dalyje, nustatė sunkinančią atsakomybę aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 14 punkte, t. y. kad veiką padarė nukentėjusio nepilnamečio artimas giminaitis, šeimos narys ar kartu gyvenantis asmuo. Nors ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė taip pat nebuvo nurodyta kaltinamajame akte, baigiamosios kalbos metu prokuroras dėl jos irgi nepasisakė, tačiau tai negali užkirsti kelio šią aplinkybę konstatuoti, jeigu iš kaltinamajame akte nurodytų duomenų galima daryti išvadą, jog ši aplinkybė egzistuoja. Šiuo atveju aplinkybės, kad tvirkinamuosius veiksmus nuteistasis atliko prieš savo sutuoktinės mažametę dukrą, savo podukrą, savo šeimos gyvenamoje vietoje, buvo nurodytos inkriminuotame kaltinime, taigi jos buvo žinomos teisiamajam, nebuvo netikėtos, todėl galimybių gintis neapribojo ir procesinės padėties nepasunkino.

22. Visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 14 punkte, dėl BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 149 straipsnio 4 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, netinkamai taikė įstatymą.

23. BK 3 straipsnio 1 dalyje imperatyviai įtvirtinta, jog veikos nusikalstamumą ir baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Toje pačioje nuostatoje įtvirtinta, jog nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku. A. A. pasikėsino išžaginti mažametę 2019 m. Pagal tuo metu galiojusią BK 60 straipsnio 1 dalies redakciją buvo numatyta 13 atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Minėtas straipsnis 14 punktu, su jame nustatyta nauja atsakomybę sunkinančia aplinkybe – BK 149 straipsnio 3 ir 4 dalyse, 150 straipsnio 3 ir 4 dalyse, 151 straipsnio 2 dalyje, 151¹, 152¹, 153, 162 straipsniuose, 307 straipsnio 3 dalyje, 308 straipsnio 3 dalyje, 309 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytas veikas padarė nukentėjusio nepilnamečio artimasis giminaitis, šeimos narys ar kartu gyvenantis asmuo – buvo papildytas 2020 m. lapkričio 5 d. (įstatymo Nr. XIII-3350 redakcija). Esant tokioms nustatytoms faktinėms aplinkybėms, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai nuteistojo A. A. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, jog BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 149 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikaltimą padarė nukentėjusios mažametės šeimos narys – motinos sutuoktinis. Todėl ir ši pirmosios instancijos teismo nustatyta A. A. atsakomybę sunkinanti aplinkybė iš skundžiamo nuosprendžio šalinama pakeičiant skundžiamą nuosprendį dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo (BK 60 straipsnio 1 dalies 14 punkto) pritaikymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

24. Nustačius, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino nuteistojo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, iš naujo spręstinas klausimas dėl nuteistajam A. A. pagal nurodytus BK straipsnius skirtinų bausmių rūšies bei jų dydžio. Be to, po skundžiamo nuosprendžio priėmimo, t. y. nuo 2025 m vasario 1 d., įsigaliojo ir BK 61 straipsnio, reglamentuojančio bausmių skyrimo taisykles, pakeitimai, priimti 2024 m. balandžio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2573. Pagal šiuo metu galiojančią BK 61 straipsnio 2 dalį, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. Taigi, bausmės dydis nebėra skaičiuojamas nuo vidurkio, kaip buvo numatyta iki 2025 m. vasario 1 d. galiojusioje BK 61 straipsnio 2 dalies redakcijoje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija). Todėl šiuo atveju, vertinant pirmosios instancijos teismo parinktos bausmės rūšį bei nustatytus jų dydžius nuteistajam G. G., vadovaujamasi nauja BK 61 straipsnio 2 dalies redakcija, kuri yra lengvinanti nuteistojo teisinę padėtį ir turi grįžtamąją galią, t. y. taikoma ir nusikalstamoms veikoms, padarytoms iki šio įstatymo įsigaliojimo.

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi išdėstytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, nuteistojo asmenybę, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. A. už nusikalstamas veikas turi būti skirtos realios laisvės atėmimo bausmės.

26. Už BK 153 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą įstatymas numato ne tik laisvės atėmimo bausmę, tačiau įvertinus tai, kad dėl šio nusikaltimo padarymo pagrįstai nėra nustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė – A. A. nusikalto būdamas teistas už smurtinių nusikaltimų padarymą prieš savo šeimos narius, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nukentėjusiosios amžių nusikalstamos veikos padarymo metu, tai, jog nuteistojo tvirkinamieji veiksmai truko ilgą laiko tarpą, atsižvelgiant į kitas išdėstytas nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė, jos rūšis ir trukmė yra proporcinga nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos bei jo asmenybės pavojingumui, atitinka bausmės tikslus, bendrąsias bausmės skyrimo taisykles, yra teisinga ir tinkamai individualizuota, neprieštarauja teisingumo, proporcingumo principams ir bausmės paskirčiai. Tokia bausmė nelaikytina per griežta, todėl jos keisti nėra teisinio pagrindo.

27. Už BK 149 straipsnio 4 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą įstatymas numato vienintelę bausmę, t. y. laisvės atėmimą nuo penkerių iki penkiolikos metų. Šiuo nuosprendžiu nustačius, kad dėl nusikaltimo, numatyto BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 149 straipsnio 4 dalyje, teismas nepagrįstai nustatė atsakomybę sunkinančią aplinkybę, bausmę dėl šios nusikalstamos veikos padarymo teismas skyrė vadovaudamasis ir BK 61 straipsnio nustatyta bausmės vidurkio taisykle, atsižvelgiant į tai, kad šią nusikalstamą veiką A. A. padarė būdamas neteistas, įvertinus kitas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, yra pagrindas skirti švelnesnę nei paskyrė pirmosios instancijos teismas, bausmę. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors nagrinėjamu atveju nebuvo teisinio pagrindo nustatyti atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 14 punkte, tačiau faktinė aplinkybė, kad A. A. nusikalto būdamas nukentėjusiosios mažametės šeimos narys, išlieka ir yra reikšminga skiriant bausmę. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, skiriant bausmę nuteistajam, buvo nepakankamai įvertinta tai, kad nusikalstama veika truko itin trumpą laiką, smurtiniai veiksmai nebuvo intensyvūs, veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, žalos nukentėjusiosios sveikatai nebuvo nustatyta, nuteistasis išgyveno dėl savo elgesio, savo gailėjimąsi išreiškė ne tik atsiprašymu, bet ir turtine kompensacija nukentėjusiajai, kurią tiek nukentėjusioji, tiek jos įstatyminė atstovė priėmė. Be to, svarbi ir pačios nukentėjusiosios pozicija dėl prieš ją įvykdyto nusikaltimo – B. B. įstatyminė atstovė pateikė teismui paaiškinimą nurodydama, kad B. B. jam atleido. Taigi, įvertinus visumą išdėstytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, nuteistajam A. A. skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė švelninama iki minimalios straipsnio sankcijoje numatytos bausmės - penkerių metų laisvės atėmimo, atitinkamai sumažinant ir subendrintą bausmę.

28. Kadangi padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinama su bausme, paskirta pagal BK 153 straipsnio 1 dalį, taikant bausmių apėmimą ir nuteistajam skirtina subendrinta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė.

29. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tiek BK 62 straipsnio, tiek BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, suteikiančios teisę teismui išeiti už baudžiamojo įstatymo ribų ir skirti kaltininkui švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, taip pat buvo pakeistos nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusiais BK pakeitimais (2024 m. balandžio 25 d. įstatymas Nr. XIV-2573). Nors naujasis baudžiamasis įstatymas ir išplėtė galimybes šių straipsnių pagrindu nuteistiesiems skirti švelnesnes bausmes, kas atitinkamai švelnina baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų padėtį, tačiau šiuo atveju net ir pasikeitus minėtoms įstatymo nuostatoms teisėjų kolegija nenustatė pagrindo ar išskirtinių aplinkybių, kurios leistų nuteistajam A. A. skirti švelnesnes bausmes, nei numatyta įstatyme. Nagrinėjamoje byloje sąlygų taikyti BK 62 straipsnio nuostatas nenustatyta, o pagal suformuotą teismų praktiką BK 54 straipsnio 3 dalis paprastai taikoma, esant visumai išimtinių aplinkybių, dėl kurių įstatyme numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei ir kitoms bylos aplinkybėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, Nr. 2K‑98‑1073/2019, Nr. 2K-40-648/2020 ir kt.). Tokių aplinkybių teisėjų kolegija nagrinėjamuoju atveju taip pat nenustatė.

Dėl proceso išlaidų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

30. Lietuvos apeliaciniame teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2025 m. kovo 28 d. pažyma, kurioje nurodytas apskaičiuotas antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydis teikiant antrinę teisinę pagalbą nuteistajam A. A. pagal 2025 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. KTS-2025-01393 ir prašoma išspręsti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo klausimą. Pažymoje nurodoma, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba patyrė 154,17 Eur dydžio išlaidas (t. 3, b. l. 159–162).

31. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K 304-942/2015, Nr. 2K-226-942/2016 ir kt.).

32. Pažymėtina, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Nagrinėjamu atveju baudžiamoji byla dėl A. A. nuteisimo apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris buvo tenkintas iš dalies. Nuteistajam paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, taigi jo galimybės sumokėti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos pažymoje nurodytą sumą už jam suteiktą teisinę pagalbą yra apribotos. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog konkrečiu atveju nėra tikslinga iš nuteistojo išieškoti dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apskaičiuotas 154,17 Eur išlaidas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 25 d. nuosprendį:

iš nuosprendžio pašalinti A. A. nustatytas jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 153 straipsnio 1 dalyje, jis padarė pasinaudodamas nepilnamečio priklausomumu (BK 60 straipsnio 1 dalies 6 punktas) bei, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 149 straipsnio 4 dalyje, jis padarė būdamas nukentėjusios mažametės šeimos narys – motinos sutuoktinis (BK 60 straipsnio 1 dalies 14 punktas).

G. G., pripažintam kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 4 dalį paskirtą 6 (šešerių) metų laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 5 (penkerių) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, taikant bausmių apėmimą šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti su Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 25 d. nuosprendžiu paskirta bausme pagal BK 153 straipsnio 1 dalį, ir nuteistajam skirti galutinę subendrintą 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausmę.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apskaičiuotų antrinės teisinės pagalbos suteikimo išlaidų iš nuteistojo neišieškoti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.