- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-11-10
- Bylos Nr.
- I-1192-243/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00633-2014-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Aušrelė Mažrimienė, Eglė Kiaurakytė, Vida Stonkuvienė
- Pareiškėjas
- V. M.
- Atsakovas
- Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, atstovaujamo Klaipėdos teritorinio padalinio
- Trečiasis asmuo
- Palangos miesto savivaldybės administracijos
- Kategorijos
- 14.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vidos Stonkuvienės (pirmininkaujanti ir pranešėja), Aušrelės Mažrimienės, Eglės Kiaurakytės, dalyvaujant posėdžių sekretorei Dianai Šėperienei, pareiškėjų V. M. ir V. M. atstovui V. P., atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, atstovaujamo Klaipėdos teritorinio padalinio, atstovui Arūnui Umbrasui, trečiojo suinteresuoto asmens Palangos miesto savivaldybės administracijos atstovui Vytautui Korsakui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. M. ir V. M. skundą atsakovui Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, atstovaujamam Klaipėdos teritorinio padalinio, trečiajam suinteresuotam asmeniui Palangos miesto savivaldybės administracijai dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio 2014-06-03 sprendimo Nr. (3.7.Kl)2Kl-1075 panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjai V. M. ir V. M. skundu nurodo, joms jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso 4,0600 ha žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini) Palangos mieste. Žemės sklypo paskirtis – kita, naudojimo būdas – bendro naudojimo (miestų, miestelių ir kaimų ar savivaldybių bendro naudojimo) teritorijos, naudojimo pobūdis – urbanizuotų teritorijų viešųjų erdvių. Pareiškėjai siekia žemės sklypą padalinti į 26 sklypus. Nurodo, jog Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012-08-23 įsakymu Nr. A1-849 leista rengti žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, tačiau parengto plano nederino Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinis padalinys 2013-01-14 sprendimu Nr. (12.53-Kl)2Kl-58 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Palanga, plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui“. Nurodo, jog Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-488-243/2014 Klaipėdos teritorinio padalinio 2013-01-14 sprendimas panaikintas ir jis įpareigotas iš naujo nagrinėti 2012-12-14 prašymą dėl Žemės sklypo plano prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui derinimo. Pareiškėjų teigimu, įsiteisėjus teismo sprendimui Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritoriniam padaliniui 2014-03-10 padavė prašymą pakartotinai suderinti Planą, tačiau Klaipėdos teritorinis padalinys 2014-03-24 raštu Nr.(12.53.-Kl)2Kl-571 Plano nederino. Sprendimą ginčijo ir Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014-05-06 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-822-386/2014 skundą patenkino. Įsiteisėjus teismo sprendimui dar kartą 2014-05-19 Klaipėdos teritoriniam padaliniui padavė prašymą suderinti Planą, tačiau Klaipėdos teritorinis padalinys 2014-06-03 raštu Nr. (3.7.-Kl)2Kl-1075 vėl atsisakė suderinti Plano sprendinius ir uždraudė atlikti planavimo darbus iki 6 mėnesių, kol bus priimtas sprendimas dėl nekilnojamosios kultūros vertybės Šventosios senovės gyvenvietės apsaugos reikalavimų patikslinimo. Pareiškėjai prašo panaikinti šį sprendimą ir įpareigoti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinį padalinį suderinti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Palangos mieste, planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, arba pateikti motyvuotą atsisakymą jį suderinti. Pareiškėjų teigimu, nepagrįstas atsakovo argumentas, jog jis nebuvo informuotas apie įsakymą, kurio pagrindu buvo leista pradėti rengti Planą. Nurodo, jog atsakovui apie įsakymą tapo žinoma 2013 metų sausio mėnesio pirmomis dienomis, kai pirmą kartą derinimui pateikė Planą. Argumentuoja, jog dėl atsisakymo derinti planą jau yra įvykę du teisminiai procesai ir dėl šio Įsakymo neteisėtumo nekilo klausimų. Pažymi, jog įsakymas nebuvo ginčijamas, jis yra nepanaikintas ir galiojantis. Pareiškėjų teisimu, atsakovas nurodo naują Plano nederinimo argumentą, tačiau nėra naujų aplinkybių, susijusių su žemės sklypo formavimu. Pareiškėjų teigimu, nepagrįsta ir kita sprendime nurodyta plano nederinimo priežastis – pasikeitus teisiniam reglamentavimui ir nuo 2014-01-01 įsigaliojus Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymui, pagal jo 17 straipsnio 4 dalį ir 6 straipsnio 2 dalį, pareiškėjai nebeteko teisės būti planavimo organizatoriais, o pagal 3 straipsnio 4 dalį Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriui atsirado pareiga spręsti dėl pradėto plano rengimo baigties. Argumentuoja, jog atsakovas neteisingai aiškina teisės normas, nes įstatymas nepanaikino jų teisės būti planavimo organizatoriais. Pažymi, jog naujos redakcijos Teritorijų planavimo įstatymas leidžia planavimo organizatorei pabaigti rengti teritorijų planavimo dokumentą anksčiau galiojusia tvarka. Nurodo, jog dėl kitos nederinimo priežasties – reikalavimo nustatyti žemės sklypo konservacinę paskirtį, nepagrįstumo pasisakyta Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-822-386/2014.
Argumentuoja, jog nepagrįstas ir ginčijamame sprendime įtvirtintas atsakovo draudimas tęsti pradėtus plano rengimo ir derinimo darbus iki 6 mėnesių, kol bus priimtas sprendimas dėl nekilnojamosios kultūros vertybės Šventosios senovės gyvenvietės apsaugos reikalavimų patikslinimo. Nurodo, jog pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 9 straipsnio 5 dalį numatytas ne absoliutus draudimas saugomoje teritorijoje atlikti bet kokius darbus, bet gali būti apriboti ar uždrausti tik tie darbai, kurie galėtų pažeisti vertingąsias savybes. Teigia, jog atsakovas nenurodė, kaip planavimo darbai, rengiant planą gali pažeisti saugomą objektą ir jo vertingąsias savybes, nes planuojama teritorija yra saugomas objektas - Šventosios senovės gyvenvietės buvusi teritorija, kurioje buvo rengiami ir derinami detalieji planai, teritoriją padaliję į daug sklypų, išdalintų asmenims atkuriant nuosavybės teises. Pažymi, kad rengiant teritorijų planavimo dokumentą, fizinio poveikio saugomai teritorijai nėra, todėl ir vertingosios saugomo objekto savybės nebus pažeistos, nėra numatoma teritoriją užstatyti, sprendiniai tik numato padalinti sklypą ir nustatyti specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, tarp jų ir nekilnojamųjų kultūros vertybių teritoriją. Argumentuoja, jog Įstatymo 9 straipsnio 5 dalis gali būti taikoma tik priėmus sprendimą dėl jau saugomo objekto naujai aptiktų vertingųjų savybių nustatymo bei apsaugos reikalavimų pakeitimo ir kad atsakovas nepateikė duomenų, patvirtinančių tokio sprendimo priėmimą.
Šalies argumentai
Pareiškėjų atstovas prašo skundą patenkinti jame išdėstytų argumentų pagrindu.
Atsiliepimas
Atsakovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, atstovaujamas Klaipėdos teritorinio padalinio, atsiliepimu prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nuodo, jog planavimo dokumentas yra pradėtas rengti Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012-08-23 įsakymo Nr. A1-849 pagrindu. Teigia, jog įsakymas su teritoriniu padaliniu nederintas, todėl nežinojo apie pradėtą galimai paveldosauginių reikalavimų neatitinkantį teritorijų planavimo procesą. Atsakovo teigimu, planavimo dokumentas buvo rengiamas, vadovaujantis nebegaliojančiu teisės aktu - Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010-07-21 nutarimu Nr. 1124 patvirtintu Žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo, derinimo ir tvirtinimo miestų teritorijose tvarkos aprašu, kurio 2 punkte nurodyta, jog žemės sklypo planas rengiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymu, Lietuvos Respublikos žemės įstatymu, kitais įstatymais ir jų įgyvendinamaisiais teisės aktais, todėl plano rengėjai turėjo pareigą vadovautis ir vertinti sprendinius pagal visus teisės aktus nurodytus taisyklėse. Argumentuoja, jog nuo 2014-01-01 įsigaliojusio Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad detalieji planai nerengiami neurbanizuotose ir neurbanizuojamose teritorijose, o 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumentų rengimą organizuoja savivaldybės administracijos direktorius. Atsakovo teigimu, įstatymas nebesuteikia teisės kitiems subjektams būti detaliojo planavimo organizatoriais ir įstatymu yra panaikinta V. M. teisė būti planavimo užsakovu, ji gali būti tik planavimo iniciatoriumi. Be to, Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta, jog iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėti rengti detalieji planai planavimo organizatoriaus sprendimu gali būti nerengiami ar nebaigiami rengti, todėl Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriui yra atsiradusi pareiga spręsti dėl pradėto plano rengimo baigties. Nurodo, jog ginčas kilo dėl reikalavimo nustatyti konservacinę paskirtį naujai formuojamiems 26 žemės sklypams, patenkantiems į nekilnojamosios kultūros vertybės - Šventosios senovės gyvenvietės teritoriją, įregistruotą Kultūros vertybių registre nuo 1992-06-19, unikalus kodas 1813, saugomos vertingosios savybės - kultūrinis sluoksnis, reljefas, kuri Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005-04-29 įsakymu Nr. ĮV-190 pripažinta saugoma moksliniam pažinimui, ir kurios apsaugai yra taikomi reikalavimai, nustatyti Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 17 ir kituose straipsniuose bei kituose teisės aktuose. Argumentuoja, jog reikalavimas nustatyti žemės sklypo konservacinę paskirtį kyla iš Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 28 straipsnio, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsnio 5 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-09-29 nutarimu Nr. 1073 patvirtinto Pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo nustatymo ir keitimo tvarkos bei sąlygų aprašo nuostatų. Nurodo, jog pagal šio Aprašo 6 punktą konservacinės paskirties žemei priskiriami valstybės saugomų kultūros paveldo objektų žemės sklypai, kuriuose draudžiama ūkinė veikla, nesusijusi su šių objektų ir jų užimtų teritorijų specialia priežiūra, tvarkymu ir apsauga. Žemės ūkio ministro ir Aplinkos ministro 2005-01-20 įsakymas Nr. 3D-37/D1-40 (2013-12-11 įsakymo Nr. 3D-830/D1-920 redakcija), kuriuo patvirtintas Pagrindinės žemės naudojimo paskirties žemės naudojimo būdų turinys, žemės sklypų naudojimo pobūdžių sąrašas ir jų turinys, taip pat yra privalomas plano rengėjams, o pagal jį planuojamiems žemės sklypams valstybės saugomo nekilnojamojo kultūros paveldo objekto teritorijoje turi būti nustatoma konservacinė paskirtis. Nurodo, jog planuojamo 4,06 ha žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), Palangoje, planas, dydis, ribos ir apribojimai buvo nustatyti Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005-01-20 įsakymu Nr.(4.1)-Al-28, kuriuo nustatyta sklypo pagrindinė tikslinė paskirtis, naudojimo būdas - kitos paskirties žemė, bendro naudojimo teritorija, bendro naudojimo želdynams įrengti ir eksploatuoti. Argumentuoja, jog pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą žemės paskirties keitimas miestuose buvo galimas tik atliekant detalųjį planavimą, tačiau toks planavimas atliktas nebuvo, o pagrindinė tikslinė žemės paskirtis pakeista. Teigia, jog tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje buvo įtvirtinta, jog ministerijų, kitų valstybės valdymo institucijų ir savivaldybių priimami aktai, kurie gali turėti įtakos nekilnojamųjų kultūros vertybių ir jų teritorijų saugojimui, taip pat teritorinio planavimo dokumentai turi būti suderinti su Kultūros vertybių apsaugos departamentu, o nesuderinti aktai ir dokumentai yra negaliojantys nekilnojamųjų kultūros vertybių, jų teritorijų bei apsaugos zonų atžvilgiu. Teigia, jog Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005-01-20 įsakymas Nr.(4.1)-A1-28 su Departamentu derintas nebuvo, todėl vadovaujantis imperatyvia įstatymo nuostata, įsakymu nustatyta pagrindinė tikslinė žemės sklypo paskirtis yra negaliojanti konkrečios nekilnojamosios kultūros vertybės ir jos teritorijos atžvilgiu ir tokio akto Departamentas neturėjo ginčyti teisės aktų nustatyta tvarka, o naujai formuojamiems žemės sklypams privalo būti nustatoma pagrindinė konservacinė žemės naudojimo paskirtis teisės aktų nustatyta tvarka. Argumentuoja, jog rengiamu planu siekiant suformuoti naujus žemės sklypus, kuriems nebūtų taikomi apribojimai vykdyti naujas statybas, nesuderinama su nekilnojamojo kultūros paveldo išsaugojimo tikslu, nustatytu Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje. Teigia, jog prašomo derinti plano sprendiniai, kuriais valstybės saugomo nekilnojamojo kultūros paveldo objekto teritorija yra dalijama į 26 dalis ir žemės sklypams nustatoma kitokia nei nustatyta įstatymuose paskirtis, yra priešingi kultūros paveldo išsaugojimo tikslams ir teisiniam reguliavimui taip pat nurodo, jog įvertinus valstybės saugomo nekilnojamojo kultūros paveldo objekto reikšmingumą ir iškilusią grėsmę tokio objekto dalies sunaikinimui, Departamento Mokslinė archeologijos komisija svarstė klausimą dėl šio objekto apsaugos ir 2014-06-03 sprendimu nutarė siūlyti papildyti Šventosios senovės gyvenvietės saugojimo tikslą - saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui. Akcentuoja, kad vadovaujantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 9 straipsnio 5 dalimi, Teritorinis padalinys pagrįstai nusprendė uždrausti pradėtus žemės sklypo planavimo darbus iki 6 mėnesių, kol bus priimtas sprendimas dėl nekilnojamosios kultūros vertybės Šventosios senovės gyvenvietės (unikalus kodas kultūros vertybių registre 1813) apsaugos reikalavimų patikslinimo, nes atliekamo planavimo tikslai ir sprendiniai kelia grėsmę kultūros vertybės ir jos vertingųjų savybių išsaugojimui.
Atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, atstovaujamo Klaipėdos teritorinio padalinio, atstovas prašo pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime išdėstytų argumentų pagrindu.
Trečiojo suinteresuoto asmens Palangos miesto savivaldybės administracijos atstovas pareiškėjų skundą siūlo atmesti kaip nepagrįstą atsakovo atsikirtimų pagrindu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
pareiškėjai V. M. ir V. M. ginčija Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio 2014-06-03 sprendimą Nr. (3.7.Kl)2Kl-1075 „Dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014-05-06 sprendimo administracinėje byloje Nr. I-822-386/2014 vykdymo“, kuriuo nepritarta žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Palanga, plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, projektui ir uždrausti žemės sklypo planavimo darbai iki 6 mėnesių, kol bus priimtas sprendimas dėl nekilnojamosios kultūros vertybės Šventosios senovės gyvenvietės apsaugos reikalavimų patikslinimo.
Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, jog pareiškėjams V. M. ir V. M. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso 4,0600 ha žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), Palangoje, kurio paskirtis – kita, naudojimo būdas – bendro naudojimo (miestų, miestelių ir kaimų ar savivaldybių bendro naudojimo) teritorijos, naudojimo pobūdis – urbanizuotų teritorijų viešųjų erdvių. Žemės sklypo planas, dydis, ribos ir apribojimai nustatyti Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005-01-20 įsakymu Nr. (4.1)-A1-28. Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012-08-23 įsakymu Nr. A1-849 „Dėl žemės sklypo, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo pradžios ir reikalavimų nustatymo žemės sklypui (duomenys neskelbtini), Palangoje“ leista rengti žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, kurio tikslas – žemės sklypo padalijimas į 26 sklypus. Įsakymo 2 punktu nustatyti plano rengimo reikalavimai, iš kurių 2.5 papunkčiu nurodyta, jog teritorija patenka į nekilnojamosios kultūros vertybės teritoriją (senovės gyvenvietė, A1705), pripažinta saugoma. Dėl šios priežasties žemės sklypo plano projektas turi būti derinamas Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio. Ginčijamu Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio 2014-06-03 sprendimu Nr. (3.7.Kl)2Kl-1075 nepritarta žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, projektui ir uždrausti žemės sklypo planavimo darbai iki 6 mėnesių. Ginčijamas sprendimas priimtas nagrinėjant pareiškėjų 2014-03-10 prašymą ir vykdant Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014-05-06 sprendimą administracinėje byloje Nr. I-822-386/2014, kuriuo panaikintas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio (toliau – Klaipėdos teritorinis padalinys) 2014-03-24 sprendimas Nr. (12.53.-Kl)2Kl-571, kuriuo nederintas teritorijų planavimo dokumentas, ir Klaipėdos teritorinis padalinys įpareigotas iš naujo nagrinėti pareiškėjų prašymą dėl žemės sklypo plano, prilyginamo teritorijų planavimo dokumentui, derinimo. Iš ginčijamo akto turinio matyti, jog atsakovas žemės sklypo plano projekto vėl nederina iš esmės dėl teritorijos statuso, t.y. jog planuojama teritorija patenka į nekilnojamosios kultūros vertybės teritoriją, o tai, atsakovo teigimu, reiškia, jog žemės sklypui turi būti nustatyta konservacinė paskirtis.
Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinis padalinys yra viešojo administravimo subjektas, todėl privalo vadovautis bendraisiais viešosios teisės principais, įtvirtintais ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme. Pareiškėjams ginčijant Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio 2014-06-03 sprendimą Nr. (3.7.Kl)2Kl-1075, kuris laikytinas individualiu administraciniu aktu, šis sprendimas visų pirma turi atitikti tokiam aktui nustatytus reikalavimus. Bendro pobūdžio taisyklės, keliamos individualaus administracinio akto turiniui, yra įtvirtintos Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-15/2010). Nurodytos nuostatos taip pat patvirtina, jog individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Nesilaikant minėtų nuostatų kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose. A556-1898/2008; Nr. A756-2036/2008). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-336/2011 pažymėjo, jog kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438?1116/2010). Tai reiškia, jog individualių administracinių aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui, todėl privalo būti grindžiamas faktais ir teisės normomis. Tam, kad individualus teisės aktas būtų teisėtas, jis turi apimti faktinių aplinkybių tyrimą, taikytinos teisės normos paiešką, teisinį nustatytų faktų vertinimą (kvalifikavimą). Esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamu atveju nekyla abejonių dėl aplinkybės, jog ginčo teritorija yra nekilnojamojo kultūros paveldo vertybės – Šventosios senovės gyvenvietės (unikalus kodas kultūros vertybių registre 1813), teritorijoje, kuri Kultūros vertybių registre registruota 1992-06-19, o Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005-04-29 įsakymu Nr. ĮV-190 pripažinta saugoma moksliniam pažinimui. Teritorijos statusas – valstybės saugoma. Nagrinėjamas ginčas dėl kultūros paveldo apsaugos yra sudėtinė teritorijos planavimo proceso dalis. Ginčas kilo dėl plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, nederinimo. Teritorijos planavimo dokumentas pradėtas rengti vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2014-01-01) 21 straipsnio 3 dalies 2 punktu, kuriame buvo įtvirtinti atvejai, kai miestų teritorijose Vyriausybės nustatyta tvarka parengti ir savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtinti žemės sklypų planai yra prilyginami detaliojo teritorijų planavimo dokumentams. Tokie planai buvo rengiami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010-07-21 nutarimu Nr. 1124 patvirtinto Žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo, derinimo ir tvirtinimo miestų teritorijose tvarkos aprašo reikalavimus. Aprašo 34.4 punkte nustatyta, kad žemės sklypo planas derinamas su Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos teritoriniu padaliniu, jeigu žemės sklypas formuojamas ar pertvarkomas kultūros paveldo objektų ar vietovių, kuriems taikoma pradinė teisinė apsauga arba kurie paskelbti saugomais valstybės, teritorijose ar jų apsaugos zonose. Pažymėtina, jog atsakovo argumentai ginčijamame sprendime, susiję su teisės aktų, reglamentuojančių teritorijų planavimą, pasikeitimu, nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamu atveju ir nepagrįsti. Pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalį iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėti rengti teritorijų planavimo dokumentai, dėl kurių rengimo kreiptasi planavimo sąlygų, gali būti baigiami rengti, derinami, tikrinami ir tvirtinami pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusį teritorijų planavimo teisinį reguliavimą. Tai, jog pagal nuo 2014-01-01 įsigaliojusį teisinį reglamentavimą savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumentų rengimo organizavimas perduotas savivaldybės administracijos direktoriaus kompetencijai (Teritorijų planavimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalis), nereiškia, jog įstatymu yra panaikinta pareiškėjų teisė būti planavimo organizatoriais, kaip nepagrįstai teigia atsakovas. Atsakovui argumentuojant, jog priimti sprendimą dėl pradėto planavimo baigties pagal naują teisinį reglamentavimą yra Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pareiga, pažymėtina, jog Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatyme įtvirtinta planavimo organizatoriaus teisė priimti sprendimą nerengti ar nebaigti rengti iki įstatymo įsigaliojimo pradėtus rengti detaliuosius planus (Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalis). Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorius nėra priėmęs sprendimo dėl pradėto planavimo baigties ir iš Palangos miesto savivaldybės administracijos atstovo paaiškinimų teismo posėdžio metu matyti, jog savivaldybės administracijos direktorius neketina stabdyti pradėto ginčo teritorijos planavimo.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-12-10 nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-1902/2013 nagrinėjant ginčą tarp tų pačių proceso šalių konstatuota, jog nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos teisinis reglamentavimas nustatytas iki 2005-04-20 galiojusiame Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatyme bei Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme, įsigaliojusiame 2005-04-20. Minėta, jog ginčo teritorija yra nekilnojamojo kultūros paveldo vertybės – Šventosios senovės gyvenvietės (unikalus kodas kultūros vertybių registre 1813), kuri Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005-04-29 įsakymu Nr. ĮV-190 pripažinta saugoti moksliniam pažinimui, teritorijoje ir kad Šventosios senovės gyvenvietės teritorijai taikomos Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – Įstatymas) nuostatos, susijusios su apribojimais moksliniam pažinimui saugomo objekto naudojimui. Įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2014-01-01) 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas byloje aktualus nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos tikslas, o 17 straipsnyje - vadovaujantis šiuo tikslu įtvirtintas nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos reglamentavimas. Šio straipsnio 1 dalyje detalizuoti draudžiami atlikti veiksmai moksliniam pažinimui saugomame objekte, jo teritorijoje, vietovėje, o 3 dalyje nurodyta, jog neištirtame moksliniam pažinimui saugomame objekte valdytojas gali vykdyti tik priežiūros ir konservavimo darbus. Ginčijamame sprendime atsakovas nedetalizuoja, kokia apimtimi šios teisės normos taikytinos pareiškėjų planuojamo sklypo atžvilgiu, kokių konkrečiai veiksmų negali atlikti pareiškėjai rengdami žemės sklypo planą, kaip plano suderinimas įtakotų šiuos draudimus. Tuo tarpu iš ginčijamo akto turinio matyti, jog iš esmės teritorijų planavimo dokumento projektas nederinamas dėl teritorijos statuso ir dėl to, jog planuojamas sklypas yra kitos, o ne konservacinės paskirties. Minėta, jog žemės sklypas suformuotas Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005-01-20 įsakymu Nr. (4.1)-A1-48, kuriuo nustatyta sklypo paskirtis – kita, naudojimo būdas bendro naudojimo teritorijos, naudojimo pobūdis – urbanizuotų teritorijų viešųjų erdvių. Duomenų, kad šiuo įsakymų būtų pakeista žemės paskirtis, byloje nėra, todėl nepagrįstas atsakovo argumentas, jog nurodytu įsakymu keičiant žemės sklypo paskirtį turėjo būti parengtas detalusis planas. Kita žemės sklypo paskirtis nurodyta ir Nekilnojamojo turto registro duomenyse. Be to, iš prašomo suderinti teritorijų planavimo dokumento sprendinių matyti, kad pagal Palangos miesto bendrąjį planą dalis planuojamos teritorijos patenka į mažo užstatymo intensyvumo gyvenamąsias teritorijas su jose dominuojančia gyvenamąja veikla, kita planuojamos teritorijos dalis patenka į kurorto paslaugų ir kompleksų teritoriją be gyvenamosios veiklos, tai teritorijos, skirtos visuomenės poreikiams, kurorto paslaugoms. Ginčijamame sprendime Kultūros paveldo departamentas perrašo eilės teisės aktų normas ir nurodo, jog saugomo objekto teritorijoje esantiems sklypams ar jų dalims nustatoma konservacinė (saugojimo) paskirtis (Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsnio 5 dalis), konservacinės paskirties žemei priskiriami valstybės ir savivaldybių saugomų gamtos ir kultūros paveldo objektų žemės sklypai, kuriuose draudžiama ūkinė veikla, nesusijusi su šių objektų ir jų užimtų teritorijų specialia priežiūra, tvarkymu ir apsauga (Žemės įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 2 punktas), konservacinės paskirties žemei priskiriami valstybės ir savivaldybių saugomų gamtos ir kultūros paveldo objektų žemės sklypai, kuriuose draudžiama ūkinė veikla, nesusijusi su šių objektų ir jų užimtų teritorijų specialia priežiūra, tvarkymu ir apsauga (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-09-29 nutarimu Nr. 1073 (redakcija, galiojantis nuo 2014-01-21) patvirtinto Pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo nustatymo ir keitimo tvarkos bei sąlygų aprašo (toliau – Aprašas) 6 punktas). Teisėjų kolegija sutinka, jog nagrinėjamu atveju Kultūros paveldo departamentas sprendžia klausimą dėl nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos, t. y. dėl kultūros paveldo dalies, kurią sudaro praeities kartų pastatytos, įrengtos, sukurtos ar istorinių įvykių sureikšmintos išlikusios ar neišlikusios medžiaginės kultūros vertybės, tiesiogiai susijusios su užimama ir joms naudoti reikalinga teritorija, tačiau atsakovas neanalizuoja ginčijamame sprendime nurodytų normų taikymo ginčo sklypui, nesiaiškina, ar visam sklypui, ar jo daliai turėtų būti nustatyta konservacinė paskirtis, ar tokios paskirties nustatymas pasidarytų neįmanomas suderinus teritorijų planavimo dokumentą, pagal kurį teritorija būtų suskirstyta į 26 sklypus. Pažymėtina, jog pagal Aprašo 8 punktą vienam žemės sklypui gali būti nustatyti vienas ar daugiau žemės naudojimo būdų, jeigu tai numatyta teritorijų planavimo dokumente ar žemės valdos projekte, pagal kuriuos šis žemės sklypas formuojamas. Be to, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 13 straipsnio 5 dalyje numatyta galimybė kultūros paveldo objektams konservacinę (saugojimo) paskirtį nustatyti ne kaip pagrindinę, o kaip papildomą, tačiau nurodytų galimybių atsakovas ginčijamame sprendime taip pat neanalizuoja. Reikalaudamas pakeisti žemės sklypo paskirtį atsakovas nevertina galimybės jam pačiam inicijuoti sklypo paskirties ar naudojimo būdo pakeitimą. Pagal Aprašo 2 punktą pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir būdas (būdai) nustatomi Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovo ar jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu pagal parengtus ir patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus (žemės reformos žemėtvarkos, žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo, žemės paėmimo visuomenės poreikiams, žemės konsolidacijos projektus) formuojant naujus žemės sklypus (teritorijose, kuriose iki teritorijų planavimo dokumento ar žemės valdos projekto patvirtinimo nebuvo suformuoti žemės sklypai). Vadovaujantis Aprašo 9 punktu Departamentas galėtų teikti prašymą Nacionalinei žemės tarnybai, tačiau byloje nėra duomenų, kad tai padarė. Departamentas taip pat nesvarsto pareiškėjams priklausančio sklypo paėmimo visuomenės poreikiams (Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 30 straipsnis) ar specialiojo ginčo teritorijos planavimo organizavimo (Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 1 punktas) galimybių, nors iš ginčijamo akto turinio matyti, jog kategoriškai nesutinka su sklypo planavimu ir galimų statybų jame vykdymu. Tai reiškia, jog atsakovas nederindamas sklypo projekto, iš esmės imasi prevencinių veiksmų ir siekia, kad pareiškėjai negalėtų ateityje vykdyti tam tikrų veiksmų (statybų), kuriuos galimai galėtų pradėti, jeigu būtų suderintas teritorijų planavimo dokumentas, tačiau nenurodo, kokias konkrečiai neigiamas pasekmes šiuo metu sukeltų prašomo teritorijų planavimo dokumento suderinimas. Viešojo administravimo subjektai, vykdydami jiems priskirtas funkcijas, sprendžia klausimą dėl viešojo intereso. Dėl viešojo intereso, būtent su juo siejamų vertybių apsaugos, gali būti ribojamos asmenų konstitucinės teisės – nuosavybės neliečiamumas ar ūkinės veiklos laisvė. Ginčijamas sprendimas, kuriuo Klaipėdos teritorinis padalinys įgyvendino savo kompetenciją, skirtą tam tikrų vertybių saugojimui, yra kartu susijęs su pareiškėjų privačios nuosavybės teisės ribojimu, todėl toks ribojimas turi būti paremtas įstatymu ir proporcingas siekiamam tikslui. Nors Lietuvos kultūros vertybių apsauga yra valstybės konstitucinė pareiga (Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalis), kurios įgyvendinimas adekvačiomis priemonėmis yra teisinės valstybės principų turinio dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo jurisprudencijoje pabrėžiama konstitucinė privačios nuosavybės teisės apsaugos svarba. Pabrėžtina, kad privačios nuosavybės apsauga įtvirtinta ir tarptautiniuose teisės aktuose – Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnyje, tad aktuali ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, kurioje nagrinėjami nuosavybės teisių ribojimo klausimai. EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendime Pyrantienė prieš Lietuvą (Nr. 45092/07) priminė, kad bet koks valstybės institucijos trukdymas asmeniui naudotis nuosavybės teise turi būti teisėtas, skirtas apsaugoti viešąjį interesą bei siekti teisėto tikslo tokiomis priemonėmis, kurios yra proporcingos šiam tikslui pasiekti (EŽTT 2006 m. gegužės 30 d. sprendimas byloje Dogrusoz ir Aslan prieš Turkiją, 27 punktas; EŽTT 2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje Moskal prieš Lenkiją, 49-50 punktas). Nuosavybės teisių ribojimas yra išimtis iš bendro nuosavybės neliečiamumo principo, o išimtys turi būti aiškinamos siaurai (lot. exceptiones non sunt extendae).
Atsisakymas derinti žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, ir ginčijamame sprendime išdėstyti nekonkretūs ribojimai tiesiogiai įtakoja ir pareiškėjų nuosavybės teisės į žemės sklypą įgyvendinimo bei teisių, susijusių su teritorijų planavimu, apimtį. Ginčijamas sprendimas, kuriuo atsakovas įgyvendino savo kompetenciją, skirtą tam tikrų vertybių saugojimui, yra susijęs su pareiškėjų privačios nuosavybės teisės ribojimu, todėl toks ribojimas turi būti paremtas įstatymu ir proporcingas siekiamam tikslui. Nekonkretizavus apribojimų ir jų nepagrindus negali būti pripažįstama, jog jie nustatyti teisėtai ir atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje 1 dalyje įtvirtintą reikalavimą motyvuoti taikomas poveikio priemones.
Po ginčijamo sprendimo priėmimo Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2014-07-10 įsakymu Nr. ĮV-545 pakeistas Šventosios senovės gyvenvietės (u.k. 1813) teritorijos saugojimo tikslas ir nustatyti kiti apsaugos tikslai: panaikintas „saugoti moksliniam pažinimui“ ir suteiktas „saugoti moksliniam pažinimui bei saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui“. Atsakovas pasikeitusio apsaugos tikslo „saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui“ bei taikymo Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymo 19 straipsnio nuostatų nevertino. Teismas nagrinėdamas bylą taip pat negali tai padaryti, atsižvelgiant į administracinio teismo kontrolės funkcijų pobūdį, nes materialinės teisės normas taiko ne teismas, o viešojo administravimo subjektas, kuris sprendžia klausimą dėl administracinio sprendimo priėmimo, o administracinis teismas revizuoja, ar viešojo administravimo subjektas teisingai taikė materialinės teisės normas.
Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio 2014-06-03 sprendimas Nr. (3.7.Kl)2Kl-1075 „Dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014-05-06 sprendimo administracinėje byloje Nr. I-822-386/2014 vykdymo“, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio požiūriu yra ydingas, jame nėra aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės ir teisiniai pagrindai, kuriais grindžiami pareiškėjų teisių apribojimai. Nurodyti viešojo administravimo subjekto padaryti pažeidimai, teisėjų kolegijos vertinimu, yra esminiai, administracinis aktas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu, todėl naikintinas Lietuvos Respublikos ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinis padalinys įpareigotinas iš naujo nagrinėti pareiškėjų V. M. ir V. M. 2014-03-10 prašymą dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Palanga, plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, derinimo. Pareiškėjų skundas tenkintinas vadovaujantis Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 2 punktu.
Pareiškėjai prašo priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas – 1075 litų, kurias sudaro 75 Lt sumokėtas žyminis mokestis ir 1000 Lt už skundo surašymą, sumokėti pareiškėjų įgalioto asmens R. M. atstovei UAB „Almontus“ pagal PVM sąskaitą-faktūrą LT Nr. 00217.
ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 44 straipsnio 6 dalis proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, suteikia teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas ir nustato, kad atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012-04-20 nutartyje administracinėje byloje Nr. AS143-31/2012 nurodė, jog, vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 6 dalimi, administracinių bylų teisenoje proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka reikalauti atlyginti jai tokias atstovavimo išlaidas, kurias ji patyrė ne tik advokato ar advokato padėjėjo, bet ir kitų asmenų, kurie teisėtai atstovavo proceso šaliai, teisinėms paslaugoms apmokėti. Darytina išvada, jog pareiškėjams gali būti priteistinos išlaidos dėl teisinių veiksmų, atliktų UAB „Almontus“.
Pažymėtina, jog, remiantis CPK 98 straipsniu, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos). Nors Rekomendacijos reglamentuoja maksimalius užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) dydžius, tačiau į jas galima atsižvelgti sprendžiant ir dėl šioje byloje patirtų išlaidų (ABTĮ 4 straipsnio 6 dalis, 44 straipsnio 6 dalis) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-04-20 nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-31/2012). Byloje sprendimas priimtas pareiškėjų naudai ir patenkinti jų reikalavimai, todėl, vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 2 dalimi, protingumo, proporcingumo principu, įvertinus Rekomendacijų dydžius, pareiškėjams iš Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos priteistinos patirtos išlaidos – 75 litų žyminis mokestis ir 1000 Lt už skundo teismui surašymą, iš viso 1075 Lt.
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio 2014-06-03 sprendimą Nr. (3.7.Kl)2Kl-1075 „Dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014-05-06 sprendimo administracinėje byloje Nr. I-822-386/2014 vykdymo“,
įpareigoti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinį padalinį iš naujo nagrinėti pareiškėjos V. M. ir V. M. 2014-03-10 prašymą dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Palanga, plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, derinimo,
priteisti V. M. ir V. M. 1075 Lt (vieną tūkstantį septyniasdešimt penkis litus) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, iš Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos.
Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba apeliacinės instancijos teismui.