- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-05-06
- Bylos Nr.
- I-822-386/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00279-2014-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Remigijus Arminas, Daliai Gumuliauskienė, Laimutė Jokubauskaitė
- Pareiškėjas
- V. M.
- Atsakovas
- Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, atstovaujamo Klaipėdos teritorinio padalinio
- Trečiasis asmuo
- Palangos miesto savivaldybės administracijai
- Kategorijos
- 14.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Dalios Gumuliauskienės, Laimutės Jokubauskaitės (pirmininkaujanti ir pranešėja),
atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, atstovaujamo Klaipėdos teritorinio padalinio, atstovui A. U.,
2014 m. balandžio 17 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. M. ir V. M. skundą atsakovui Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, atstovaujamam Klaipėdos teritorinio padalinio, trečiajam suinteresuotam asmeniui Palangos miesto savivaldybės administracijai dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio 2014-03-24 sprendimo Nr. (12.53-Kl)2Kl-571 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui“ panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjai V. M. ir V. M. (toliau tekste – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą, prašydami:
1) panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio (toliau tekste - ir KPD Klaipėdos teritorinis padalinys, ir atsakovas) 2014 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. (12.53.-K1)2Kl-571;
2) įpareigoti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinį padalinį dar kartą apsvarstyti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) mieste, planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, ir jį suderinti arba pateikti motyvuotą atsisakymą jį suderinti.
Pareiškėjai taip pat prašo priteisti 1500 Lt bylinėjimosi išlaidas (b.l. 5-11).
Pareiškėjai nurodo, kad jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso 4.0600 ha žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau tekste – ir Žemės sklypas). Žemės sklypo paskirtis – kita, naudojimo būdas – bendro naudojimo (miestų, miestelių ir kaimų ar savivaldybių bendro naudojimo) teritorijos, naudojimo pobūdis – urbanizuotų teritorijų viešųjų erdvių. Nurodo, kad siekia turimą Žemės sklypą padalinti į 26 sklypus. Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012-08-23 įsakymu Nr. A1-849 leista rengti Žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui. Palangos miesto savivaldybės administracija nurodė, jog naujai formuojami žemės sklypai patenka į nekilnojamųjų kultūros vertybių teritoriją, todėl būtina nustatyti atitinkamus apribojimus šiems sklypams, tai būtina derinti su Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritoriniu padaliniu (toliau tekste - ir KPD Klaipėdos teritorinis padalinys). KPD Klaipėdos teritorinis padalinys 2013-01-14 sprendimu Nr. (12.53-Kl)2Kl-58 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui“ (toliau tekste – ir KPD Klaipėdos teritorinio padalinio 2013-01-14 sprendimas Nr. (12.53-Kl)2Kl-58) nederino teritorijų planavimo dokumento.
Pareiškėja V. M. minėtą KPD Klaipėdos teritorinio padalinio 2013-01-14 sprendimą Nr. (12.53-Kl)2Kl-58 apskundė Klaipėdos apygardos administraciniam teismui, Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014-02-14 sprendimu jos skundą tenkino (administracinė byla Nr. I-488-243/2014 (b.l.51-56). Įsiteisėjus minėtam teismo sprendimui, pareiškėja V. M. 2014-03-10 raštu kreipėsi į KPD Klaipėdos teritorinį padalinį, prašydama pakartotinai suderinti Žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, ir pridėjo to paties ginčo plano sprendinius (2egz.).
KPD Klaipėdos teritorinis padalinys 2014-03-24 sprendimu Nr. (12.53.-K1)2KL-571 plano nederino ir nurodė kitą nederinimo pagrindą, nors geras viešojo administravimo principas reikalauja, kad visi atsisakymo tenkinti prašymą motyvai būtų pateikti iš karto. Mano, kad atsakovo atstovai, besirūpindami nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga, visiškai ignoruoja teritorijų planavimo procesą ir nesivadovauja teritorijų planavimą reglamentuojančiomis teisės normomis. Iš atsakovo 2014-03-24 sprendimo Nr. (12.53.-K1)2KL-571 galima suprasti, kad yra reikalaujama padalintiems sklypams nustatyti visai kitą žemės naudojimo paskirtį ir būdą - konservacinės paskirties žemė, kultūros paveldo objektų žemės sklypai. Toks reikalavimas prieštarauja galiojančiam Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012-08-23 įsakymui Nr. A1-849. Atsakovas nenurodė, kodėl reikalauja pakeisti sklypams žemės naudojimo paskirtį ir būdą bei nenurodomas šio reikalavimo teisinis pagrindas. Atsakovo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatoms.
Šalies argumentai
Pareiškėjų atstovas prašo skundą patenkinti jame išdėstytų argumentų pagrindu. Papildomai nurodė, jog iš atsakovo atsiliepimo į skundą ir atsakovo atstovo nurodytų aplinkybių teismo posėdžio metu suprato KPD Klaipėdos teritorinio padalinio 2014-03-24 sprendimo Nr.(12.53.-K1)2K1-571 motyvus, todėl būtų nebetikslinga įpareigoti atsakovą pateikti motyvuotą atsisakymą suderinti Žemės sklypo planą.
Atsiliepimas
Atsakovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, atstovaujamas Klaipėdos teritorinio padalinio, atsiliepimu prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b.l. 63-65).
Šalies argumentai
Nurodo, jog, vykdant Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014-02-14 sprendimą administracinėje byloje Nr.I-488-243/2014, iš naujo išnagrinėjo V. M. atstovo pateiktą prašymą dėl Žemės sklypo ir 2014-03-24 priėmė sprendimą Nr.(12.53.-K1)2K1-571 nederinti teikiamo plano, nes teikiamas projektas neatitiko teisės aktų reikalavimų bei pasiūlė pataisyti planavimo dokumentą ir pateikti pataisytą dokumentą derinimui pakartotinai.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime nurodo, kad Žemės sklypo planavimo dokumentas yra pradėtas rengti Palangos m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2012-08-23 įsakymo Nr.Al-849 pagrindu, tačiau minėtas įsakymas su KPD Klaipėdos teritoriniu padaliniu nebuvo derinamas, nebuvo teikiamos planavimo sąlygos. Pažymi, kad nuo 2014-01-01 įsigaliojusio Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau tekste – ir Teritorijų planavimo įstatymas) 17 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog detalieji planai nerengiami neurbanizuotose ir neurbanizuojamose teritorijose. Tokiose teritorijose, vadovaujantis bendraisiais planais ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentais, pagal poreikį rengiami žemėtvarkos planavimo dokumentai (specialiojo teritorijų planavimo žemėtvarkos dokumentai arba žemės valdos projektai), miškotvarkos projektai, žemės gelmių naudojimo planai ar kiti specialiojo teritorijų planavimo dokumentai, kurie nustato viešųjų ir privačių subjektų ūkinės veiklos galimybes.
Ginčas yra kilęs dėl reikalavimo nustatyti konservacinę paskirtį naujai formuojamiems 26 žemės sklypams, patenkantiems į nekilnojamosios kultūros vertybės - Šventosios senovės gyvenvietės teritoriją, 1992-06-19 įregistruotą Kultūros vertybių registre, unikalus kodas 1813, saugomos vertingosios savybės - kultūrinis sluoksnis, reljefas. Ji pripažinta saugoma moksliniam pažinimui ir kurios apsaugai yra taikomi reikalavimai, nustatyti Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau tekste – ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas) 17 ir kituose straipsniuose bei kituose teisės aktuose. Kultūros vertybių registro duomenys vieši, skelbiami adresu http://kvr.kpd.lt/heritage/). Prašymų pagal minėto įstatymo 17 straipsnio 4 dalį dėl minėto objekto dalies perėmimo arba mokslinio ištyrimo organizavimo KPD Klaipėdos teritorinis padalinys nėra gavęs, todėl šiuo klausimu nepasisako.
Reikalavimas nustatyti žemės sklypo konservacinę paskirtį kyla iš Žemės įstatymo 28 straipsnio nuostatų, iš Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsnio 5 dalies nuostatų bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073 „Dėl Pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo nustatymo ir keitimo tvarkos bei sąlygų aprašo patvirtinimo" patvirtinto aprašo nuostatų.
Pažymi, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073 „Dėl Pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo nustatymo ir keitimo tvarkos bei sąlygų aprašo patvirtinimo" patvirtinto aprašo (toliau tekste – ir Aprašas) I dalies 6 punkte nustatyta, jog konservacinės paskirties žemei priskiriami valstybės saugomų kultūros paveldo objektų žemės sklypai, kuriuose draudžiama ūkinė veikla, nesusijusi su šių objektų ir jų užimtų teritorijų specialia priežiūra, tvarkymu ir apsauga.
Žemesnės instancijos teismas
Kolegialių institucijų 2013 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. 3D-830/D1-920 „Dėl žemės ūkio ministro ir aplinkos ministro 2005 m. sausio 20 d. įsakymo Nr. 3D-37/D1-40 „Dėl Pagrindinės žemės naudojimo paskirties žemės naudojimo būdų turinio, žemės sklypų naudojimo pobūdžių sąrašo ir jų turinio patvirtinimo" pakeitimo" yra patvirtintas aprašas, kuris taip pat yra privalomas plano rengėjams, todėl žemės paskirties nustatymo klausimas naujai formuojamiems 26 žemės sklypams valstybės saugomo nekilnojamojo kultūros paveldo objekto teritorijoje ir turėjo būti sprendžiamas paminėtų teisės aktų nustatyta tvarka.
Paminėto teisinio reglamentavimo taikymas yra privalomas todėl, kad planuojamo žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), planas, dydis, ribos ir apribojimai buvo nustatyti Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005-01-20 įsakymo Nr.(4.1)- Al-28 pagrindu. Minėtu įsakymu buvo nustatyta, kad šio sklypo pagrindinė tikslinė paskirtis, naudojimo būdas yra kitos paskirties žemė, bendro naudojimo teritorija, bendro naudojimo želdynams įrengti ir eksploatuoti. Pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą žemės paskirties keitimas miestuose buvo galimas tik atliekant detalųjį planavimą, tačiau toks planavimas nebuvo atliktas, todėl žemės paskirtis keistis negalėjo.
Pažymi, kad tuo metu galiojusio Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje buvo nustatyta, jog ministerijų, kitų valstybės valdymo institucijų ir savivaldybių priimami aktai, kurie gali turėti įtakos nekilnojamųjų kultūros vertybių ir jų teritorijų saugojimui, taip pat teritorinio planavimo dokumentai turi būti suderinti su Kultūros vertybių apsaugos departamentu, o nesuderinti aktai ir dokumentai yra negaliojantys nekilnojamųjų kultūros vertybių, jų teritorijų bei apsaugos zonų atžvilgiu.
Rengiamu planu siekiama suformuoti naujus žemės sklypus, kuriems nebūtų taikomi jokie apribojimai vykdyti naujas statybas, tačiau būtent tokie tikslai akivaizdžiai yra priešingi kultūros paveldo išsaugojimo tikslams.
KPD Klaipėdos teritorinis padalinys tinkamai išnagrinėjo pareiškėjų pakartotinai pateiktą projektą, pašalino perteklinius reikalavimus, savo sprendimą pagrindė teisės aktais, todėl naikinti priimtą sprendimą nėra pagrindo.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime išdėstytų argumentų pagrindu.
Tretysis suinteresuotas asmuo Palangos miesto savivaldybės administracija atsiliepimu nurodo, jog ginčą palieka spręsti teismo nuožiūra, o šalims siūlo ginčą spręsti taikiai. Prašo bylą nagrinėti jų atstovui nedalyvaujant (b.l. 59).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Pareiškėjų skundas tenkintinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2 punktas).
Byloje administracinis ginčas kilo dėl KPD Klaipėdos teritorinio padalinio 2014 m. kovo 24 d. sprendimo Nr. (12.53.-K1)2KL-571 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui“, kuriuo nederintas teritorijų planavimo dokumentas, teisėtumo (b.l. 13).
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas (1995 m. gruodžio 12 d. Nr. I-1120), Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas (1994 m. gruodžio 22 d. Nr. I-733), Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas (2010 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. XI-935 redakcija) bei kiti teisės aktai.
Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, jog pareiškėjams V. M. ir V. M. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso 4.0600 ha žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), kurio paskirtis – kita, naudojimo būdas – bendro naudojimo (miestų, miestelių ir kaimų ar savivaldybių bendro naudojimo) teritorijos, naudojimo pobūdis – urbanizuotų teritorijų viešųjų erdvių.
2013-01-14 sprendimu Nr. (12.53.-Kl)2Kl-58 KPD Klaipėdos teritorinis padalinys netenkino pateikto prašymo dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, suderinimo. Sprendime nurodė, jog planuojamas sklypas yra nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės – Šventosios senovės gyvenvietės (unikalus kodas kultūros vertybių registre 1813) teritorijoje, kuri Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 pripažinta saugoti moksliniam pažinimui, teritorijoje. Pažymėta, kad šios teritorijos apsauga reglamentuojama Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 17, 23 straipsnių ir Paveldo tvarkybos reglamento PTR 2.13.01:2011 „Archeologinio paveldo tvarkyba“ nuostatomis. KPD Klaipėdos teritorinio padalinio 2013-01-14 sprendime nurodyta, kad Žemės sklypo planas nederintas vadovaujantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 10 dalimi, 19 straipsnio 6 dalimi bei atsižvelgus į 2012 m. gruodžio 20 d. Komisijos kultūros paveldo klausimams nagrinėti sprendimą ir pateiktos šios pastabos: vadovaujantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 17 straipsnio 3 dalimi, neištirtame moksliniam pažinimui saugomame objekte valdytojas gali vykdyti tik priežiūros ir konservavimo darbus, o to paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad apsaugos sutartimi gali būti nustatytos sąlygos saugomo objekto teritoriją ar vietovę ribotai naudoti žemės ūkio, miškų ūkio ar kitokia paskirtimi. Remiantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 14 straipsnio 2 dalimi bei 16 straipsniu, pasiūlyta žemės sklypo valdytojams sudaryti nekilnojamojo kultūros paveldo objekto apsaugos sutartį su Kultūros paveldo departamentu, užtikrinant Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 17 straipsnių nuostatų ir Paveldo tvarkybos reglamento PTR 2.13.01:2011 „Archeologinio paveldo tvarkyba“ nuostatų laikymąsi.
Pareiškėja V. M. minėtą KPD Klaipėdos teritorinio padalinio 2013-01-14 sprendimą Nr. (12.53-Kl)2Kl-58 apskundė Klaipėdos apygardos administraciniam teismui, prašydama: 1) panaikinti KPD Klaipėdos teritorinio 2013-01-14 sprendimą Nr. (12.53-Kl)2Kl-58; 2) įpareigoti KPD Klaipėdos teritorinį padalinį dar kartą apsvarstyti žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, ir jį suderinti arba pateikti motyvuotą atsisakymą jį suderinti. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013-04-12 sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą (administracinė byla Nr. I-456-162/2013, b.l. 29-36).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau tekste – ir LVAT) 2013-12-10 nutartimi apeliacinį skundą tenkino iš dalies – panaikino Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013-04-12 sprendimą ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo (administracinė byla Nr. A602-1902/2013, b.l. 37-50).
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014-02-14 sprendimu pareiškėjos V. M. skundą tenkino - panaikino KPD Klaipėdos teritorinio padalinio 2013-01-14 sprendimą Nr. (12.53.-KL)2KL-58 ir įpareigojo KPD Klaipėdos teritorinį padalinį iš naujo nagrinėti pareiškėjos V. M. 2012-12-14 prašymą dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, derinimo (administracinė byla Nr. I-488-243/2014, b.l. 51-56).
Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012-08-23 įsakymu Nr. A1-849 „Dėl žemės sklypo, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo pradžios ir reikalavimų nustatymo žemės sklypui (duomenys neskelbtini)“ leista rengti žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, kurio tikslas – žemės sklypo padalijimas į 26 sklypus (b.l. 18). Įsakymo 2 punktu nustatyti plano rengimo reikalavimai, iš kurių 2.5 papunkčiu nurodyta, jog teritorija patenka į nekilnojamosios kultūros vertybės teritoriją (senovės gyvenvietė, kodas A1705), Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005-04-29 įsakymu Nr. ĮV-190 pripažinta saugoma.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, nederinimo. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nustatytais atvejais miestų teritorijose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010-07-21 nutarimu Nr. 1124 patvirtinto Žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo, derinimo ir tvirtinimo miestų teritorijose tvarkos aprašo (toliau tekste – ir Aprašas) nustatyta tvarka parengti ir savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtinti žemės sklypų planai yra prilyginami detaliojo teritorijų planavimo dokumentams. Aprašo 34.4 punkte yra nustatyta, kad žemės sklypo planas derinamas su Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos teritoriniu padaliniu, jeigu žemės sklypas formuojamas ar pertvarkomas kultūros paveldo objektų ar vietovių, kuriems taikoma pradinė teisinė apsauga arba kurie paskelbti saugomais valstybės, teritorijose ar jų apsaugos zonose.
LVAT 2013-12-10 nutartyje (administracinė byla Nr. A602-1902/2013 pagal V. M. skundą, b.l. 37-50) pažymėjo, kad nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos teisinis reglamentavimas nustatytas iki 2005 m. balandžio 20 d. galiojusiame Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatyme (toliau tekste – ir Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatyme) bei Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme, įsigaliojusiame 2005 m. balandžio 20 d. Nagrinėjamu atveju nekyla abejonių dėl to, jog ginčo teritorija yra nekilnojamojo kultūros paveldo vertybės – Šventosios senovės gyvenvietės (unikalus kodas kultūros vertybių registre 1813), kuri Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005-04-29 įsakymu Nr. ĮV-190 pripažinta saugoti moksliniam pažinimui, teritorijoje ir kad Šventosios senovės gyvenvietės teritorijai taikomos Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatos, susijusios su apribojimais moksliniam pažinimui saugomo objekto naudojimui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat konstatavo, jog specialiojo plano buvimo ar nebuvimo klausimas nagrinėjamoje byloje nėra aktualus. Pažymėjo, jog ginčo atveju taikytinos Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatos (b.l. 37-50).
KPD Klaipėdos teritorinis padalinys, kaip viešojo administravimo subjektas, privalo vadovautis bendraisiais viešosios teisės principais, įtvirtintais Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau tekste – ir Viešojo administravimo įstatymas). Šis įstatymas sudaro prielaidas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms; nustato viešojo administravimo principus, viešojo administravimo sritis, viešojo administravimo subjektų sistemą ir administracinės procedūros organizavimo pagrindus; garantuoja asmenų teisę apskųsti viešojo administravimo subjektų veiksmus, neveikimą ar administracinius sprendimus, taip pat teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą; įtvirtina kitas asmenų ir viešojo administravimo subjektų teises ir pareigas viešojo administravimo srityje (Viešojo administravimo įstatymo 1 straipsnis).
KPD Klaipėdos teritorinio padalinio 2014-03-24 sprendimas Nr. (12.53-Kl)2Kl-571, kuris laikytinas individualiu administraciniu aktu, turi atitikti tokiam aktui nustatytus reikalavimus. Bendro pobūdžio taisyklės, keliamos individualaus administracinio akto turiniui, yra įtvirtintos Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-15/2010). Nurodytos nuostatos taip pat patvirtina, jog individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Nesilaikant minėtų nuostatų kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose. A556-1898/2008; Nr. A756-2036/2008).
Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-336/2011 pažymėjo, jog kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438‑1116/2010). Tai reiškia, jog individualių administracinių aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui, todėl privalo būti grindžiamas faktais ir teisės normomis. Tam, kad individualus teisės aktas būtų teisėtas, jis turi apimti faktinių aplinkybių tyrimą, taikytinos teisės normos paiešką, teisinį nustatytų faktų vertinimą (kvalifikavimą). Esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti.
Žemesnės instancijos teismas
Iš ginčijamo sprendimo turinio matyti (b.l. 13), jog jog jis priimtas vadovaujantis Žemės įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 2 dalies 2 punkto bei Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 17 straipsnio 3 dalies nuostatomis.
Žemės įstatymo (Žin., 1994, Nr. 34-620; 2004, Nr. 28-868) 28 straipsnyje nustatyta žemės sklypo konservacinė paskirtis. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad konservacinės paskirties žemei priskiriami valstybės ir savivaldybių saugomų gamtos ir kultūros paveldo objektų žemės sklypai, kuriuose draudžiama ūkinė veikla, nesusijusi su šių objektų ir jų užimtų teritorijų specialia priežiūra, tvarkymu ir apsauga. Šio straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatos nurodo, jog konservacinės paskirties žemei priskiriami žemės sklypai pagal teritorijų planavimno dokumentuose nustatytą naudojimo būdą skirstomi į kultūros paveldo objektų žemės sklypus (Įstatymo redakcija nuo 2014 01 01, 2013 06 27 įstatymas Nr. XII-4 , Žin., 2013, Nr. 76-3828). Ginčijamame sprendime atsakovas nurodė, kad pakoregavus analizuojamo Žemės sklypo sprendinius pagal Žemės įstatymo 28 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas, siūlo jį pateikti KPD Klaipėdos teritoriniam padaliniui nagrinėti pakartotinai (b.l. 13), tačiau nedetalizavo kaip pareiškėjai konkrečiai šioje situacijoje turėtų koreguoti Žemės sklypo sprendinius, kad būtų galimas Žemės sklypo suderinimas.
Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 10 dalyje išvardintos Kultūros paveldo departamento funkcijos, o 17 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad neištirtame moksliniam pažinimui saugomame objekte valdytojas gali vykdyti tik priežiūros ir konservavimo darbus.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014-02-14 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-488-243/2014 pagal pareiškėjos V. M. skundą dėl KPD Klaipėdos teritorinio padalinio 2013-01-14 sprendimo Nr. (12.53-Kl)2Kl-58 panaikinimo konstatavo, jog atsakovas, skundžiamame sprendime tik perrašė Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 17 straipsnio 3 dalies nuostatas, jog neištirtame moksliniam pažinimui saugomame objekte valdytojas gali vykdyti tik priežiūros ir konservavimo darbus, tačiau nedetalizavo, kokių konkrečiai veiksmų pareiškėja negali atlikti sklype, kaip konkrečiai šie apribojimai turėtų būti suprantami ir taikomi pareiškėjos planuojamo sklypo atžvilgiu, kaip juos galėtų įtakoti sklypo plano suderinimas (b.l. 51-56). KPD Klaipėdos teritorinis padalinys skundžiamame 2014-03-24 sprendime Nr. (12.53-Kl)2Kl-571 vėl tik perrašė Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 17 straipsnio 3 dalies nuostatas, tačiau nenurodė teismo sprendime konstatuotų svarbių aplinkybių - nedetalizavo, kokių konkrečiai veiksmų pareiškėjai negali atlikti sklype, kaip konkrečiai šie apribojimai turėtų būti suprantami ir taikomi pareiškėjų planuojamo sklypo atžvilgiu, kaip juos galėtų įtakoti sklypo plano suderinimas.
Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog Nekilnojamojo kultūros paveldo fundamentinį mokslinį tyrimą, atliekamą valstybės biudžeto lėšomis, pagal valstybines programas vykdo mokslo ir studijų bei kitos valstybinės tyrimų institucijos. Taikomuosius mokslinius ardomuosius tyrimus vykdo atitinkamos srities institucijos, mokslininkai ir kultūros ministro patvirtinta tvarka atestuoti tyrėjai. Atsakovo atstovas teisme nurodė, jog šiuo metu nėra numatyti jokie moksliniai tyrimai Šventosios senovės gyvenvietės (unikalus kodas kultūros vertybių registre 1813) teritorijoje ir neaišku, kada tokie tyrimai galėtų būti daromi.
Dėl viešojo intereso, būtent su juo siejamų vertybių apsaugos, gali būti ribojamos asmenų konstitucinės teisės – nuosavybės neliečiamumas ar ūkinės veiklos laisvė. Ginčijamas sprendimas, kuriuo KPD Klaipėdos teritorinis padalinys įgyvendino savo kompetenciją, skirtą tam tikrų vertybių saugojimui, yra kartu susijęs su pareiškėjos privačios nuosavybės teisės ribojimu, todėl toks ribojimas turi būti paremtas įstatymu ir proporcingas siekiamam tikslui. LVAT 2013 m. gruodžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-1902/2013 pagal V. M. skundą pažymėjo, kad nuosavybės teisių ribojimas yra išimtis iš bendro nuosavybės neliečiamumo principo, o išimtys turi būti aiškinamos siaurai, todėl nekonkretizavus apribojimų ir jų nepagrindus negali būti pripažįstama, jog jie nustatyti teisėtai ir atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje 1 dalyje įtvirtintą reikalavimą motyvuoti taikomas poveikio priemones.
Nurodytų aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog nagrinėjamas KPD Klaipėdos teritorinio padalinio 2014-03-24 sprendimas Nr. (12.53.-Kl)2Kl-571 Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio požiūriu yra ydingas, nes jame nėra aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės ir netinkamai pritaikytas teisinis pagrindas, kuriuo grindžiami pareiškėjų teisių apribojimai.
Viešojo administravimo subjektas privalo vadovautis gero administravimo principu, kuris reikalauja, kad spręsdamas klausimą dėl viešojo intereso, susijusio su tokiomis pagrindinėmis žmogaus teisėmis kaip nuosavybės teisė, valstybės institucijos veiktų greitai, tinkamai ir, svarbiausia, nuosekliai (EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas Pyrantienė prieš Lietuvą (Nr. 45092/07)). Iš nurodytų KPD Klaipėdos teritorinio padalinio sprendimų 2013-01-14 Nr. (12.53.-Kl)2Kl-58 ir 2014-03-24 Nr. (12.53-Kl)2Kl-571 matyti, kad atsakovas nurodė kitą teritorijų planavimo dokumento nederinimo pagrindą, o tai rodo, jog KPD Klaipėdos teritorinis padalinys nėra nuoseklus savo veikloje pakartotinai spręsdamas to paties pobūdžio prašymą, tuo pažeidžiamas efektyvumo principas - viešojo administravimo subjektas, priimdamas ir įgyvendindamas sprendimus, jam skirtus išteklius naudoja ekonomiškai, rezultatų siekia kuo mažesnėmis sąnaudomis (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 6 punktas).
Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, jog nurodyti viešojo administravimo subjekto padaryti pažeidimai yra esminiai, todėl administracinis aktas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Skundžiamas sprendimas naikintinas, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Naikinant skundžiamą sprendimą, KPD Klaipėdos teritorinis padalinys įpareigotinas iš naujo nagrinėti pareiškėjų prašymą dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, derinimo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pareiškėjai prašo priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas – 1500,00 Lt, kurias sudaro 100,00 Lt sumokėtas žyminis mokestis ir 1400,00 Lt už skundo surašymą, sumokėti pareiškėjų atstovei UAB „Almontus“ pagal 2014-03-26 PVM sąskaitą-faktūrą serija LT Nr. 00148. 2014-03-26 kasos pajamų orderyje nurodyta, jog pinigus 1400,00 Lt UAB „Almontus“ sumokėjo V. M. (b.l. 5-11, 26, 27).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau tekste – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 44 straipsnio 6 dalis numato atlyginti proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, ir atstovavimo išlaidas bei nustato, kad atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste - ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS143-31/2012 nurodė, jog, vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 6 dalies nuostatomis, administracinių bylų teisenoje proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka reikalauti atlyginti jai tokias atstovavimo išlaidas, kurias ji patyrė ne tik dėl advokato ar advokato padėjėjo teiktų teisinių paslaugų, todėl pareiškėjai V. M. priteistinos išlaidos dėl teisinių veiksmų, kurias atliko UAB „Almontus“ – surašė skundą teismui.
Remiantis CPK 98 straipsniu, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau tekste - ir Rekomendacijos). Nors Rekomendacijos reglamentuoja užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) dydžius, tačiau jomis taip pat vadovaujamasi sprendžiant ir dėl šioje byloje patirtų išlaidų (ABTĮ 4 straipsnio 6 dalis, 44 straipsnio 6 dalis). Pareiškėjos patirtos išlaidos atitinka Rekomendacijose numatytą dydį ir pagrįstos pateiktais įrodymais. Byloje sprendimas priimtas pareiškėjų naudai, todėl pareiškėjai V. M. iš atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos priteistinos jos patirtos išlaidos – 100 litų žyminis mokestis ir 1400,00 Lt už skundo teismui surašymą, iš viso 1500,00 Lt.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu,
nusprendė:
panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio 2014 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. (12.53.-K1)2Kl-571 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui“;
įpareigoti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinį padalinį iš naujo nagrinėti pareiškėjų V. M. 2014-03-10 prašymą dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, derinimo;
priteisti V. M. iš Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 1500,00 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.
Sprendimas gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos, paduodant apeliacinį skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba apeliacinės instancijos teismui.