- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-20
- Bylos Nr.
- 2S-858-212/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-05465-2018-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Zina Mickevičiūtė
- Ieškovas
- S. L.
- Atsakovas
- G. V.
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės S. L. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. rugsėjo 11 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės S. L. ieškinį atsakovui G. V. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio apskrities Vaiko teisių apsaugos skyrius,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė S. L. kreipėsi į teismą ir prašė nepilnamečio vaiko K. V. gyvenamąją vietą nustatyti su ja, vaiko motina.
2. Nurodė, kad jos sūnus gyvena kartu su ja, tėvas prie sūnaus išlaikymo neprisideda. Todėl 2014 m. ji išvyko laikinai dirbti į Norvegiją, išsinuomojo butą ir ten kartu su ja gyvena sūnus. Pagal terminuotą darbo sutartį, o nuo 2017 m. spalio 1 d. buvo sudaryta neterminuota būsto nuomos sutartį įsidarbino įmonėje ODDA GRILLEN, o nuo 2018 m. sausio 1 d. sudaryta neterminuota darbo sutartis. Atlyginimas mokamas per banką ir ji pajėgi išlaikyti nepilnametį sūnų. Sūnus K. nuo 2014 m. rugpjūčio mėn. pradėjo lankyti darželį, kurį lanko iki šiol. 2019 m. kovo 25 d. vaikui sukaks šešeri metai, laikas ruošti jį į mokyklą, tačiau pagal Norvegijos švietimo sistemos reikalavimus norint, kad vaikas būtų priimtas į mokyklą, būtinas arba tėvo sutikimas, arba teismo sprendimas apie vaiko gyvenamosios vietos nustatymą. Atsakovas atsisako duoti sutikimą, kad jo sūnus nuolat gyventų su ja, todėl kreipiasi į teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.
3. Pažymėjo, jog ji yra Lietuvos Respublikos pilietė, į Norvegiją išvyko dirbti ir gyventi laikinai. Iki šiol yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2018 m. rugsėjo 11 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės S. L. ieškinį, išaiškino ieškovei, kad ieškinys turi būti pateiktas kompetentingam Norvegijos teismui.
5. Teismas nustatė, kad ieškovė nuo 2014 metų kartu su nepilnamečiu sūnumi išvyko gyventi ir dirbti į Norvegiją, 2014 m. spalio 14 d. ten išsinuomojo butą, 2017 m. spalio 1 d. buto nuomos sutartis pratęsta neterminuotam laikui. 2018 m. sausio 1 d. su ja sudaryta neterminuota darbo sutartis. Ieškovės nepilnametis sūnus K. V. Norvegijoje lanko vaikų darželį nuo 2014 metų rugpjūčio mėnesio. Ieškovė su nepilnamečiu sūnumi K. V. gyvena Norvegijoje adresu (duomenys neskelbtini) nuo 2014 metų. Todėl sprendė, jog šalių nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta yra Norvegijoje.
6. Teismo vertinimu, ieškinio nagrinėjimas Lietuvos Respublikoje neatitiktų šalių vaiko interesų dėl objektyviai iškylančių sunkumų, tiriant vaiko gyvenimo sąlygas, kai bus sprendžiamas klausimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Todėl sprendė, kad pareiškimas teismingas ne Lietuvos Respublikos, o Norvegijos teismui.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
7. Atskiruoju skundu ieškovė S. L. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. rugsėjo 11 d. nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, jog teismas neturėjo atsisakyti priimti jos ieškinio dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, nes kasacinis teismas yra konstatavęs, kad šeimos bylose su užsienio elementu, ieškiniu pareikštų reikalavimų ne teismingumas Lietuvos Respublikos teismams automatiškai nereiškia, kad ieškinys dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo neteismingas Lietuvos Respublikos teismui. Vien ta aplinkybė, kad tiek ieškovė, tiek ir atsakovas (ir jų nepilnametis sūnus) yra Lietuvos Respublikos piliečiai, sudaro pagrindą ieškinį priimti, o dėl to tesimas skundžiamoje nutartyje nepasisakė, neaiškino Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 2.12 straipsnio l dalies. Pagal Civilinio kodekso 2.14 straipsnio l dalį nepilnamečių fizinių asmenų nuolatinė gyvenamoji vieta yra jo tėvų ar globėjų nuolatinė gyvenamoji vieta.
8. Teismas nesiaiškino ir nepasisakė dėl aplinkybės, kad byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovė ir jos nepilnametis sūnus K. Norvegijoje gyventų nuolatinai, t. y. toje šalyje būtų deklaruota jų gyvenamoji vieta. Byloje yra duomenys, kad ieškovė su sūnumi turi teisę gyventi Norvegijoje. Į bylą pateikta pažyma apie ieškovės deklaruotą gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini). Ieškovė tą aplinkybę nurodė, teismas nutartyje patvirtino, kad taip nurodyta ieškinyje, bet dėl gyvenamosios vietos deklaravimo, skundžiamoje nutartyje nepasisakė. Teismas nesiaiškino ir nepasisakė, kad nėra pagrindo byloje taikyti jurisdikcijos prorogacijos sąlygų (t. y. atidėjimo, pailginimo), nes ieškovė kartu su ieškiniu pateikė visus rašytinius įrodymus, kad nepilnametis K. Norvegijoje yra saugus: sudarytos tinkamos gyvenimo ir buities sąlygos, kad lanko vaikų darželį, t. y. nebūna be priežiūros. Egzistuojant šioms sąlygoms jurisdikcija, spręsti tėvų pareigų klausimą, šiuo atvejų vaiko gyvenamosios vietos nustatymą, suteikiama teismui. Atsižvelgiant į tai, mano, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo priimti ieškinį ir jį išnagrinėti iš esmės.
9. Šioje konkrečioje byloje, ginčo, jog šalių nepilnametis vaikas gyvena Norvegijoje ir kad nagrinėtina byla yra su tarptautiniu elementu, nėra. Reglamento „Briuselis II bis“ 9 - 13 straipsniuose įtvirtinti specialieji teismingumo pagrindai reikalavimams dėl tėvų pareigų, kuriais remdamasis teismas turi teisę nagrinėti tokius reikalavimus net ir tais atvejais, kai nėra pagrindo konstatuoti vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą toje valstybėje narėje.
10. Reglamentas „Briuselis II bis“ yra taikomas civilinėms byloms, susijusioms su tėvų pareigomis. Reglamento 2 straipsnio 7 p. tėvų pareigos apibrėžiamos kaip „visos tesiės ir pareigos, susijusios su vaiko asmeniu“. Ieškinio reikalavimai dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo priskiriami prie reikalavimų dėl tėvų pareigų.
11. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą ir nustatęs, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvoje, todėl ieškinys dėl tėvų pareigų Lietuvos Respublikos teismams yra neteismingas pagal „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalį turėtų patikrinti, ar iš ieškinio turinio ir kartu su ieškiniu pateiktų įrodymų nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti dėl ieškinio teismingumo Lietuvos Respublikos teismams remiantis kitais reglamente nustatytais jurisdikcijos pagrindais. Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti ieškovės ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo., nepatikrino aukščiau minėtų aplinkybių, todėl priėmė neteisėtą nutartį.
Atsiliepimas
12. Atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.
13. Atskirasis skundas atmestinas, Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. rugsėjo 11 d. nutartis paliktina nepakeista (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis).
14. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atsisakė priimti ieškovės ieškinį kaip neteismingą Lietuvos teismams, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
15. Apeliantė teigia, kad ji nuolatinę gyvenamąją vietą deklaravo Lietuvos Respublikoje ir todėl byla dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo yra teisminga Lietuvos teismams. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiuo apeliantės argumentu. Įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus teismas daro išvadą, jog apeliantės nuolatinė gyvenamoji vieta šiuo metu yra Norvegijoje, o ne Lietuvos Respublikoje.
16. Sutiktina su apeliantės argumentais, jog byla turi tarptautinį elementą ir klausimams, susijusiems su tėvų pareigomis vaikui, t. y. vaiko gyvenamosios vietos nustatymu, yra taikomas 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (toliau – Reglamentas Briuselis II bis). Reglamento Briuselis II bis 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendrasis teismingumo pagrindas reikalavimams dėl tėvų pareigų, pagal kurį valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje. Be to, Reglamente Briuselis II bis įtvirtinti specialieji teismingumo pagrindai reikalavimams dėl tėvų pareigų, kuriais remiantis teismas turi teisę nagrinėti tokius reikalavimus net ir tais atvejais, kai nėra pagrindo konstatuoti vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą esant toje valstybėje narėje: nenutrūkstama vaiko buvusios nuolatinės gyvenamosios vietos jurisdikcija tais atvejais, kai vaikas teisėtai persikelia iš vienos valstybės narės į kitą ir įgyja ten naują nuolatinę gyvenamąją vietą (9 straipsnis), jurisdikcija vaikų grobimo atvejais (10 straipsnis), jurisdikcijos prorogacija (12 straipsnis), jurisdikcija pagal vaiko buvimo vietą (13 straipsnis).
17. Jurisdikcijos pagrindai, susiję su tėvų pareigų įgyvendinimu, nustatyti Reglamente, yra suformuluoti labiausiai atsižvelgiant į vaiko interesus, ypač į artumo kriterijų, kuris reiškia tai, kad jurisdikcija turėtų pirmiausia priklausyti vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybei narei, išskyrus tam tikrus vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo atvejus arba pagal tėvų pareigų turėtojų susitarimą (preambulės 12 punktas). Pagrindinis šios kategorijos bylų teismingumą nusakantis kriterijus yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta.
18. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad nėra esminių skirtumų tarp nacionalinėje teisėje įtvirtintos nuolatinės gyvenamosios vietos sampratos (CK 2.12 straipsnis) ir Reglamente „Briuselis II bis“ naudojamos autonominės nuolatinės gyvenamosios vietos sampratos aiškinimo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-969/2016). Aiškindamas CK 2.12 straipsnio normą, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad asmens nuolatinė gyvenamoji vieta visų pirma parodo asmens santykį su tam tikra valstybe, kurią jis laiko savo asmeninių, socialinių, ekonominių ir kitų interesų centru. Taigi nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą yra svarbūs objektyvūs (trukmė, reguliarumas, gyvenimo sąlygos, nuolatinis darbas, namai ir pan.) ir subjektyvūs (persikėlimo priežastys, ketinimai įsikurti, ryšys su valstybe) veiksniai. Nuolatinė gyvenamoji vieta turi būti suprantama kaip vieta, kurioje asmuo įsikūrė ketindamas pasilikti. Šis ketinimas turi būti besitęsiantis, nuolatinis, siekiant sukurti toje vietoje savo interesų centrą. Būtent stabilių ryšių susiformavimas, tam tikras integravimosi į konkrečią aplinką laipsnis ir lemia nuolatinės gyvenamosios vietos atsiradimą. Kiekvienu atveju individualiai, vertindamas byloje surinktus įrodymus, teismas turi nustatyti, ar asmuo konkrečioje valstybėje yra tik laikinai, reziduoja, ar ten kuria savo interesų centrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-360-378/2015).
19. Iš bylos dokumentų matyti, jog 2014 m. sausio 24 d. ieškovei buvo išduotas registracijos pažymėjimas, pagal kurį jai suteikta teisė gyventi Norvegijoje. Atsakovas 2014 m. lapkričio 6 d. davė sutikimą, kad ieškovė su sūnumi išvyktų gyventi į Norvegiją ir ten deklaruotų gyvenamąją vietą. 2015 m. sausio 14 d. išduotas registracijos pažymėjimas, patvirtinantis nepilnamečio vaiko K. V. teisę gyventi Norvegijoje. Šalių nepilnametis vaikas nuo 2014 m. rugpjūčio mėnesio pilna apimtimi kiekvieną dieną lanko vaikų darželį „Eitrheimsvagen“ Norvegijoje (b. l. 30-36). Ieškovė S. L. nurodė, jog nuo 2014 m. gyveno ir dirbo pagal terminuotą darbo sutartį „Odda – Grillen“ Norvegijoje, o nuo 2018 m. sausio 1 d. pasirašė nuolatinę darbo sutartį su „Odda – Grillen“ bei 2017 m. spalio 1 d. pasirašė neterminuotą nuomos sutartį (b. l. 12-15, 16-17).
20. Nors ieškovė ir teigia, kad ji Norvegijoje gyvena laikinai, tačiau byloje esantys dokumentai patvirtina, kad nuo 2014 metų ji Lietuvoje negyvena, o jos nuolatinė (pastaruosius ketverius metus) gyvenamoji vieta yra Norvegijos Karalystėje. Be to, ieškovė moka mokesčius Norvegijoje, turi sąskaitą Norvegijos banke, pati nurodo, kad yra įregistruota Centriniame gyventojų registre (Norvegijos Mokesčių įstaigoje), o nuo 2014 m. liepos 18 d. įregistruotas ir jos nepilnametis sūnus K. V. (b. l. 37-38).
21. Ta aplinkybė, kad ieškovė su sūnumi nuo 2013 m. spalio 29 d. deklaravo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), nepaneigia aplinkybių, kad tiek ieškovės, tiek jos nepilnamečio sūnaus faktinė gyvenamoji vieta yra Norvegijos Karalystėje. Ieškovė patvirtina, kad šiuo metu jau turi nuolatinį darbą Norvegijoje, gyvenamąjį būstą, ketina leisti vaiką į mokyklą, todėl negalima laikyti, jog ieškovės nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje.
22. Apibendrindamas išdėstytus argumentus bei teisinį reglamentavimą apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad naikinti pirmosios instancijos teismo skundžiamą nutartį atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. rugsėjo 11 d. nutartį palikti nepakeistą.