Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ryčio Krasausko ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo viešosios įstaigos sanatorijos „Belorus“ apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. vasario 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos sanatorijos ,,Belorus“ skundą atsakovui Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) sanatorija „Belorus“ (toliau – ir pareiškėjas, Sanatorija) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) Kauno klientų departamento direktoriaus 2021 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr. V1(19.2)-1647 „Dėl Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimo nutraukimo" (toliau – ir Įsakymas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Užimtumo tarnybos Kauno klientų departamento direktorius Įsakymu nusprendė nuo 2021 m. sausio 1 d. nutraukti Sanatorijai Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimą už šios įstaigos darbuotojus, kuriems Lietuvos Respublikos darbo kodekso 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju paskelbta prastova. Pareiškėjo teigimu, Įsakymas yra nepagrįstas ir neteisėtas, pažeidžia jo teises ir teisėtus interesus. Sanatorijai subsidijos mokėjimas buvo nutrauktas tuo pagrindu, kad neva buvo pritaikytos tarptautinės finansinės sankcijos. Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, jog būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų, valstybės institucijos turi veikti nešališkai ir objektyviai. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ) nustato reikalavimus, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Todėl viešojo administravimo subjektas turi pareigą priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindą, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas.

3. Pareiškėjo vertinimu, Įsakymas šiurkščiai pažeidžia gero viešojo administravimo principus ir VAĮ įtvirtintą skaidrumo principą, nes buvo priimtas be jokių motyvų, neaišku, kuo remiantis nustatyta, kad Sanatorijai neva buvo pritaikytos tarptautinės finansinės sankcijos. Įsakyme atsakovas pats nenustatė (net nenagrinėjo ir nenustatinėjo) esminės aplinkybės, ar pareiškėjui yra pritaikytos tarptautinės finansinės sankcijos, o rėmėsi tik Užsienio reikalų ministerijos pateikta informacija apie „Swedbank“, AB nuomonę šiuo teisės ir fakto klausimu ir banko priimtu sprendimu įšaldyti pinigines lėšas. Įsakyme nurodyta, kad atsakovas jį priėmė atsižvelgdamas į Užsienio reikalų ministerijos 2021 m. sausio 12 d. rašte Nr. (21.2.19E)3-165 „Dėl ribojamųjų priemonių taikymo“ ir 2021 m. kovo 15 d. rašte Nr. ((21.2.19E)3-144 „Dėl sankcijų išimčių įgyvendinimo“ pateiktą informaciją, jog 2020 m. gruodžio 21 d. AB bankas „Swedbank“, vadovaudamasis Tarptautinių sankcijų įgyvendinimo priežiūros tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 1679 „Dėl tarptautinių sankcijų įgyvendinimo priežiūros tvarkos aprašo patvirtinimo" 12 punkto nuostata, informavo, jog remiantis 2006 m. gegužės 18 d. Europos Sąjungos Tarybos reglamentu Nr. 765/2006 dėl Baltarusijai taikomų ribojamųjų priemonių, įšaldė Sanatorijos banko sąskaitas. Kaip matyti iš Užsienio reikalų ministerijos raštų, jais tik buvo perduota informacija, kad „Swedbank“, AB įšaldė pareiškėjo lėšas sąskaitoje, t. y. informavo apie šio privataus asmens (komercinio banko) priimtą sprendimą įšaldyti Sanatorijos lėšas. Nei Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 5¹ dalies 6 punktas, nei Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymo darbdaviams tvarkos aprašas nenumato, kad atsakovas gali pats nenustatinėti ir nevertinti šiuose teisės aktuose numatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės darbdaviui pritaikytos tarptautinės finansinės sankcijos, o galėtų vadovautis kitų asmenų (tuo labiau – privačių) priimtais sprendimais. Toks sprendimo priėmimo „delegavimas“ kitam privačiam asmeniui neatitinka VAĮ reikalavimų.

4. Pareiškėjas pažymi, kad raštuose, kuriais remiasi atsakovas, Užsienio reikalų ministerija „Swedbank“, AB veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo nevertino. Užsienio reikalų ministerija ne kartą raštu ir oficialiai viešai yra pabrėžusi, kad sprendimo dėl Europos Sąjungos ribojamųjų priemonių (sankcijų) taikymo VšĮ sanatorijai „Belorus“ nėra priėmusi. Tokio sprendimo nėra priėmusi nei viena viešojo administravimo institucija. Įsakymas buvo priimtas išimtinai vadovaujantis „Swedbank“ , AB nuomone ir veiksmais, apie kuriuos atsakovą informavo Užsienio reikalų ministerija (netikrindama ir nevertindama „Swedbank“, AB veiksmų teisėtumo). Taigi Įsakymas neatitinka VAĮ reikalavimų.

5. Atsakovas Užimtumo tarnyba atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad Užsienio reikalų ministerija 2021 m. sausio 12 d. raštu Nr. (21.2.19E)3-165 „Dėl ribojamųjų priemonių taikymo“ ir 2021 m. kovo 15 d. raštu Nr. ((21.2.19E)3-144 „Dėl sankcijų išimčių įgyvendinimo“ pateikė informaciją, jog 2020 m. gruodžio 21 d. AB bankas „Swedbank“, vadovaudamasis Tarptautinių sankcijų įgyvendinimo priežiūros tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 1679 „Dėl tarptautinių sankcijų įgyvendinimo priežiūros tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) 12 punkto nuostata, informavo, kad remiantis Europos Sąjungos Tarybos 2020 m. gruodžio 17 d. Įgyvendinimo reglamentu (ES) 2020/2129, kuriuo įgyvendinama 2006 m. gegužės 18 d. reglamento (EB) Nr. 765/2006 dėl Baltarusijai taikomų ribojamųjų priemonių 8a straipsnio 1 dalis, įšaldė VšĮ Sanatorijos „Belorus“ banko sąskaitas. Užimtumo tarnyba, vadovaudamasi Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ ir 2⁴ dalimis, priėmė sprendimus VšĮ sanatorijai „Belorus“ skirti subsidijas darbuotojų darbo užmokesčiui prastovų metu bei subsidijas darbo užmokesčiui, skirtas darbuotojų darbo vietoms išlaikyti, už 2020 m. lapkričio ir gruodžio mėnesius ir atliko darbo užmokesčio subsidijos darbuotojų prastovų laikotarpiu mokėjimus. Užimtumo tarnybai 2021 m. vasario 22 d. tapo žinoma, kad minėti mokėjimai nėra įvykdyti, piniginės lėšos sustabdytos, nes Luminor Bank AS (toliau – ir Bankas) kreipėsi į Užsienio reikalų ministeriją dėl tolimesnių veiksmų.

7. Atsakovas paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos ekonominių ir kitų tarptautinių sankcijų įgyvendinimo įstatymo (toliau - ir Įstatymas) 4 straipsnio 2 dalį, Užsienio reikalų ministerija yra atsakinga už nustatytų išimčių įgyvendinimą, todėl Užimtumo tarnyba 2021 m. kovo 7 d. raštu Nr. Sd-673 kreipėsi į Užsienio reikalų ministeriją, prašydama priimti sprendimą dėl sutikimo/nesutikimo įgyvendinti išimtį – leisti atlikti subsidijų darbo užmokesčiui mokėjimus VšĮ sanatorijai „Belorus“. Užsienio reikalų ministerija 2021 m. kovo 15 d. rašte Nr. (21.2.19E)3-1444 „Dėl sankcijų išimčių įgyvendinimo“ nurodė, jog 2020 m. gruodžio 31 d. priėmė sprendimą išimties tvarka leisti AB bankui „Swedbank“ VšĮ sanatorijos „Belorus“ įšaldytose banko sąskaitose esančias lėšas panaudoti likusiems 2020 m. įsipareigojimams, susijusiems su darbuotojų darbo santykiais, atlikti, o taip pat ir prastovose esančių darbuotojų darbo užmokesčiui subsidijuoti. Pareiškėjas 2021 m. balandžio 19 d. pateikė Užimtumo tarnybai 2021 m. sausio 31 d. prašymą išmokėti darbo užmokesčio subsidiją už darbuotojus, kuriems paskelbta prastova. Kartu pareiškėjas pateikė Užimtumo tarnybai darbo užmokesčio už 2021 m. sausio mėn. kiekvienam darbuotojui pagrindžiančius dokumentus. Atsižvelgiant į tai, jog VšĮ sanatorijai „Belorus“ yra pritaikytos tarptautinės finansinės sankcijos, Įsakymu pareiškėjui nuo 2021 m. sausio 1 d. buvo nutrauktas Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nustatytos subsidijos mokėjimas.

8. Atsakovas nesutiko, kad Įsakymas šiurkščiai pažeidžia gero viešojo administravimo principus ir yra nemotyvuotas. Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 5¹ dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimas nutraukiamas, kai darbdaviui yra pritaikytos tarptautinės finansinės sankcijos, o Aprašo 20¹¹ punkte nustatyta, jog subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimas nutraukiamas atsiradus bent vienam iš Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 5¹ dalyje nustatytų pagrindų apie tai raštu informuojant darbdavį. Pagal VAĮ 3 straipsnio 4 punkto nuostatas viešojo administravimo subjektai privalo vadovautis įstatymo viršenybės principu, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektų priimti administraciniai sprendimai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Užimtumo tarnyba, vadovaudamasi Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 5¹ dalies 6 punkte įtvirtinta nuostata, nutraukė pareiškėjui subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimą, kadangi yra draudžiama viešojo administravimo subjektui laisvai interpretuoti ir plečiamai aiškinti viešosios teisės, kuriai būdingas imperatyvusis reguliavimo metodas, normas. Pareiškėjas teigia, jog Užimtumo tarnyba pati nenustatė ir nenagrinėjo svarbios aplinkybės, ar pareiškėjui yra pritaikytos tarptautinės finansinės sankcijos, o tik rėmėsi Ministerijos pateikta informacija ir banko priimtu sprendimu įšaldyti Sanatorijai pinigines lėšas. Atsakovas pažymėjo, kad Europos Sąjungos sankcijų įgyvendinimo tvarką Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Įstatymas, kurio 8 straipsnio 1 dalyje imperatyviai įtvirtinta, jog Europos Sąjungos reglamentai dėl tarptautinių sankcijų ir jų įgyvendinimo išimčių, priimti remiantis Europos bendrijos steigimo sutartimi, yra tiesiogiai taikomi Lietuvos Respublikoje nuo jų įsigaliojimo<...>. Vadinasi, Europos Tarybai priėmus Reglamento 765/2006 pakeitimus „Dėl Baltarusijai taikomų ribojamųjų priemonių“, jo nuostatos įsigalioja nedelsiant Lietuvos Respublikoje ir visi Lietuvos Respublikos fiziniai ir juridiniai asmenys privalo laikytis ir tiesiogiai taikyti minėto Reglamento nuostatas nuo jų įsigaliojimo dienos. Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Užsienio reikalų ministerija koordinuoja tarptautinių sankcijų įgyvendinimą Lietuvos Respublikoje ir teikia informaciją fiziniams ir juridiniams asmenims tarptautinių sankcijų įgyvendinimo klausimais, o 12 straipsnio 1 dalyje yra išvardintos institucijos, atsakingos už tarptautinių sankcijų įgyvendinimo priežiūrą. Įstatymas nesuteikia teisės vertinti šių sprendimų ne tik Užimtumo tarnybai, kuri nėra įtraukta į Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje išvardintų institucijų, atsakingų už tarptautinių sankcijų įgyvendinimo priežiūrą, sąrašą, bet ir šiame sąraše išvardintoms institucijoms, atsakingoms už tarptautinių sankcijų įgyvendinimo priežiūrą. Juo labiau, kad Užimtumo įstatymas nereglamentuoja tarptautinių sankcijų įgyvendinimo tvarkos. Taigi minėtas pareiškėjo teiginys neturi teisinio pagrindo. Skundžiamame įsakyme yra išsamiai išdėstytos faktinės aplinkybės – pareiškėjui pritaikytos tarptautinės finansinės sankcijos – ir teisinis pagrindas - Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 5¹ dalies 6 punktas ir Aprašo 20¹¹ punktas, nurodyta šio įsakymo apskundimo tvarka, kuria pareiškėjas pasinaudojo. Be to, pareiškėjui kartu su Įsakymu pateiktame 2021 m. balandžio 22 d. rašte Nr. VI(19.2)-1647 nuosekliai buvo išdėstytos visos Įsakymo priėmimo faktinės aplinkybės ir teisinis pagrindas.

9. Užimtumo tarnyba vadovavosi Užsienio reikalų ministerijos pateikta informacija, nes ji koordinuoja sankcijų įgyvendinimą ir atsakinga už informacijos teikimą dėl sankcijų įgyvendinimo. Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 5¹ dalies 6 punkte įtvirtinta norma yra imperatyvi ir Užimtumo tarnyba negalėjo nepriimti Įsakymo, jei pareiškėjui buvo pritaikyta ES sankcija. Be to, svarstant 2021 m. sausio 14 d. įstatymą Nr. XIV-172, dėl Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 35 ir 41 straipsnių pakeitimo, pateikta Lietuvos Respublikos Seimo socialinių reikalų ir darbo komiteto 2021 m. sausio 12 d. papildoma išvada (1) Nr. 103-P-3 patvirtina, kad Sanatorijai buvo pritaikytos tarptautinės sankcijos, todėl ir buvo priimtos atitinkamos įstatymų pataisos. Atsakovas teisingai nustatė, kad pareiškėjui buvo pritaikytos tarptautinės sankcijos, o pareiškėjo atstovė pripažino, jog minėtos įstatymo 35 ir 41 straipsnių pataisos įsigaliojo 2021 m. sausio 20 d., todėl sutiko, kad Įsakymu subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimas nepagrįstai nutrauktas nuo 2021 m. sausio 1 d.

II.

10. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. vasario 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Panaikino Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno klientų departamento direktoriaus 2021 m. balandžio 22 d. įsakymo Nr. V1(19.2)-1647 „Dėl Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimo nutraukimo" dalį, kuria subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimas VšĮ sanatorijai ,,Belorus“ buvo nutrauktas nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. sausio 19 d. įskaitytinai. Kitą Įsakymo dalį, kuria subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimas VšĮ sanatorijai ,,Belorus“ nutrauktas nuo 2021 m. sausio 20 d., paliko galioti. Priteisė pareiškėjui iš atsakovo 140,38 Eur bylinėjimosi išlaidų.

11. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Užimtumo tarnyba Įsakymu nutraukė Sanatorijai Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimą už šios įstaigos darbuotojus, kuriems Darbo kodekso 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju paskelbta prastova, nuo 2021 m. sausio 1 d. Įsakymas priimtas vadovaujantis Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 5¹ dalies 6 punktu, Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymo darbdaviams tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2017 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. V-388 „Dėl Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymo darbdaviams tvarkos aprašo patvirtinimo“ 20¹¹ punktu, ir atsižvelgiant į Užsienio reikalų ministerijos 2021 m. sausio 12 d. rašte Nr. (21.2.19E)3-165 „Dėl ribojamųjų priemonių taikymo“ ir 2021 m. kovo 15 d. rašte Nr. ((21.2.19E)3-144 „Dėl sankcijų išimčių įgyvendinimo“ pateiktą informaciją, jog 2020 m. gruodžio 21 d. AB bankas „Swedbank“, vadovaudamasis Aprašo 12 punkto nuostata, informavo, kad remiantis 2006 m. gegužės 18 d. Europos Sąjungos Tarybos reglamentu Nr. 765/2006 dėl Baltarusijai taikomų ribojamųjų priemonių, įšaldė Sanatorijos banko sąskaitas.

12. Teismas nurodė, kad Užsienio reikalų ministerijos 2021 m. sausio 12 d. (21.2.19E)3-165 rašte „Dėl ribojamųjų priemonių taikymo“ nurodyta, jog juo pranešama, kad AB bankas Swedbank 2020 m. gruodžio 21 d. raštu Nr. SR/20-22443 informavo Užsienio reikalų ministeriją, jog, vadovaujantis 2006 m. gegužės 18 d. Europos Sąjungos Tarybos reglamentu Nr. 765/2006 dėl Baltarusijai taikomų ribojamųjų priemonių, buvo užšaldytos Sanatorijos banko sąskaitos. Užimtumo tarnyba 2021 m. kovo 9 d. raštu Nr. Sd-673 kreipėsi į Užsienio reikalų ministeriją su prašymu kiek įmanoma skubiau priimti sprendimą dėl sutikimo/nesutikimo įgyvendinti išimtį – leisti atlikti aukščiau šiame rašte nurodytus subsidijų darbo užmokesčiui mokėjimus Sanatorijai.

13. Užsienio reikalų ministerija informavo, kad 2020 m. gruodžio 21 d. AB Swedbank, vadovaudamasis Aprašo 12 punktu, informavo Užsienio reikalų ministeriją, kad remdamiesi Tarybos 2020 m. gruodžio 17 d. Įgyvendinimo reglamentu (ES) 2020/2129, kuriuo įgyvendinama 2006 m. gegužės 18 d. reglamento (EB) Nr. 765/2006 dėl Baltarusijai taikomų ribojamųjų priemonių 8a straipsnio 1 dalis, įšaldė Sanatorijos banko sąskaitas. Taip pat informavo, kad, vadovaudamasi ekonominių ir kitų tarptautinių sankcijų įgyvendinimo įstatymo 4 straipsniu ir 2006 m. gegužės 18 d. Europos Sąjungos Tarybos reglamento (EB) Nr. 765/2006 „Dėl Baltarusijai taikomų ribojamųjų priemonių“ 3 straipsnio 1 dalimi, suteikiančia teisę tam tikromis sąlygomis įgyvendinti išimtis ir leisti naudotis tam tikromis lėšomis ar ekonominiais ištekliais, 2020 m. gruodžio 31 d. priėmė sprendimą išimties tvarka leisti AB bankui Swedbank Sanatorijos įšaldytose banko sąskaitose esančias lėšas panaudoti likusiems 2020 m. įsipareigojimams, susijusiems su sanatorijos darbuotojų darbo santykiais, atlikti (darbo užmokesčiui ir kt.), įskaitant ir prastovose esančių darbuotojų darbo užmokesčiui subsidijuoti.

14. Teismas nurodė, kad pareiškėjas Įsakymo neteisėtumą grindžia tuo, jog atsakovas pats nenustatė Įsakymui priimti teisiškai reikšmingos aplinkybės – darbdaviui pritaikytos tarptautinės finansinės sankcijos – nors Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 5¹ dalies 6 punktas ir Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymo darbdaviams tvarkos aprašas nenumato, kad Užimtumo tarnyba galėtų pati nenustatinėti ir nevertinti šios aplinkybės ir galėtų vadovautis kitų asmenų (tuo labiau – privačių) priimtais sprendimais. Pareiškėjo teigimu, toks sprendimo priėmimo „delegavimas" kitam privačiam asmeniui neatitinka VAĮ reikalavimų. Pareiškėjas pažymi, kad raštuose, kuriais Įsakyme remiasi atsakovas, Užsienio reikalų ministerija nevertino AB Swedbank veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo dėl Europos Sąjungos ribojamųjų priemonių (sankcijų) taikymo Sanatorijai, o šiais raštais tik informavo atsakovą apie banko veiksmus. Tuo tarpu sprendimo dėl Europos Sąjungos ribojamųjų priemonių (sankcijų) taikymo VšĮ sanatorijai „Belorus“ nei Užsienio reikalų ministerija, nei jokia kita viešojo administravimo institucija nėra priėmusi. Pareiškėjo teigimu, tarptautinės sankcijos jam nėra taikomos ir banko veiksmai buvo neteisėti, todėl ir atsakovas neturėjo pagrindo priimti Įsakymą.

15. Teismas rėmėsi Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 5¹ dalies 6 punktu, Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymo darbdaviams tvarkos aprašo, patvirtino Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2017 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. V-388 „Dėl Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymo darbdaviams tvarkos aprašo patvirtinimo“ 20¹¹ punktu. Pažymėjo, kad ginčo santykiams netaikomas 2006 m. gegužės 18 d. Europos Sąjungos Tarybos reglamentas (EB) Nr. 765/2006 dėl Baltarusijai taikomų ribojamųjų priemonių (toliau – Reglamentas (EB) Nr. 765/2006). Atsakovas neįgyvendino jokių ribojamųjų priemonių pagal šį Reglamentą, t. y. nepritaikė tarptautinės finansinės sankcijos pareiškėjui, o tik išsprendė Užimtumo įstatymu reglamentuojamos remiamojo įdarbinimo priemonės (Užimtumo įstatymo 41 str. 1 d. 1 p., 2¹ d.) nutraukimo klausimą pagal nacionalinę teisę. Tarptautines sankcijas pagal Reglamentą (EB) Nr. 765/2006) pareiškėjui pritaikė bankas Swedbank, AB, kuris nėra šioje byloje sprendžiamo ginčo šalis.

16. Atsižvelgdamas į teisinį subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimo nutraukimo reglamentavimą teismas sprendė, kad vertinant subsidijos mokėjimo nutraukimo pagrindą, kuriuo rėmėsi atsakovas priimdama ginčijamą Įsakymą, vienintelė faktinė aplinkybė, kurią Užimtumo tarnyba turėjo nustatyti tam, jog galėtų taikyti Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 5¹ dalies 6 punkte ir Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymo darbdaviams tvarkos aprašo 20¹¹ punkte numatytas pasekmes darbdaviui, yra tai, kad egzistuoja faktas, jog darbdaviui pritaikytos tarptautinės finansinės sankcijos. Nustačius tokį faktą, Užimtumo tarnybai atsiranda ne diskrecijos teisė, o imperatyvi pareiga priimti sprendimą nutraukti Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nurodytos subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimą.

17. Teismas pažymėjo, kad ginčo kontekste termino „pritaikytos tarptautinės finansinės sankcijos“ aiškinimui svarbus tiek Reglamente (EB) Nr. 765/2006 įtvirtintas tarptautinių finansinių sankcijų reglamentavimas, tiek lingvistinė sąvokos „pritaikytas“ reikšmė.

18. Reglamento (EB) Nr. 765/2006 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įšaldomos visos I priede išvardytiems fiziniams ar juridiniams asmenims, subjektams ir institucijoms priklausančios, jų nuosavybės teise turimos, valdomos arba kontroliuojamos lėšos ir ekonominiai ištekliai. Tai reiškia, kad sankcijos taikomos tiek tiesiogiai į I priedo sąrašą įtrauktiems asmenims, tiek ir į sąrašą neįtrauktiems asmenims, tačiau su sąlyga, kad jie nuosavybės teise priklauso arba yra kontroliuojami pirmiau minėtų subjektų. Atitinkamai tai reiškia, kad yra du būdai, kaip nustatoma, ar subjektui yra taikomos arba galimos taikyti finansinės sankcijos: 1) subjektas yra įtrauktas į Reglamento (EB) Nr. 765/2006 I priedą; 2) subjektas nors ir nėra įtrauktas į Reglamento (EB) Nr. 765/2006 I priedą, tačiau nustatoma, kad jis yra kontroliuojamas į I priedą įtraukto subjekto. Akivaizdu, kad nekyla sunkumų ir abejonių nustatant subjektą, kuriam sankcijos taikomos pirmuoju atveju, nes tai patvirtina pats Reglamento (EB) Nr. 765/2006 I priedas, tiesiogiai apibrėžiantis sankcionuojamų subjektų ratą. Antruoju atveju, atsakymui į klausimą, ar subjektui taikytinos sankcijos, nepakanka vadovautis vien tik Reglamento (EB) Nr. 765/2006 I priedo sąrašais, nes tokiu atveju kažkas turi atlikti papildomą vertinimą ir konstatuoti, kad į I priedo sąrašą neįtrauktas subjektas yra kontroliuojamas į sąrašą įtraukto subjekto. Jeigu tokia aplinkybė („kontrolės“) konstatuojama, finansinės sankcijos pritaikomos ir į I priedo sąrašą neįtrauktam, tačiau tokio subjekto kontroliuojamam subjektui. Kitaip tariant, finansinės sankcijos taikomos tiesiogiai Reglamento (EB) Nr. 765/2006 pagrindu (kai subjektas yra įtrauktas į I priedo sąrašus) ir netiesiogiai (kai subjektas nėra įtrauktas į I priedo sąrašus, tačiau atitinkamos kompetentingos institucijos nustato, kad jis yra kontroliuojamas į sąrašą įtraukto subjekto) (antrinės sankcijos).

19. Lingvistine prasme situacija, kai finansinės sankcijos taikomos Reglamento (EB) Nr. 765/2006 I priedo sąraše esančiam subjektui, savaime apimtų ir faktinę situaciją, nurodytą Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 5¹ dalies 6 punkte (darbdaviui „pritaikytos“ tarptautinės finansinės sankcijos), nes sankcijos būtų „pritaikytos“ pačiu Reglamentu (EB) Nr. 765/2006. Tokiu atveju Užimtumo tarnybai pakaktų tik patikrinti, ar subsidijas gaunantis darbdavys yra įtrauktas į Reglamento (EB) Nr. 765/2006 I priedą ir remtis vien tik Reglamentu (EB) Nr. 765/2006 nustatyti sankcijų taikymo darbdaviui faktą. Tačiau situacijai, kai reikia nustatyti, ar darbdaviui, kuris nėra įtrauktas į Reglamento (EB) Nr. 765/2006 I priedą, yra „pritaikytos“ tarptautinės finansinės sankcijos, dar būtina nustatyti, kad kompetentinga institucija faktiškai „pritaikė“ finansines sankcijas Reglamento (EB) Nr. 765/2006 2 straipsnio 1 dalies pagrindu, kaip sankcionuoto subjekto kontroliuojamam subjektui. Tokiu atveju Užimtumo tarnyba neišvengiamai turi vadovautis kitų kompetentingų institucijų veiksmais ir sprendimais, kuriais darbdaviui faktiškai „pritaikomos“ finansinės sankcijos Reglamento (EB) Nr. 765/2006 2 straipsnio 1 dalies pagrindu.

20. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo ir abejonės, jog VšĮ sanatorija „Belorus“ nėra įtraukta į Reglamento (ES) Nr. 765/2006 I priedo subjektų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, sąrašą, o vienas iš pareiškėjo skundo argumentų yra tai, kad nei Užsienio reikalų ministerija, nei jokia kita viešojo administravimo institucija nėra priėmusi sprendimo dėl sankcijų taikymo pareiškėjui. Teismas pažymėjo, kad remiantis Įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, Europos Sąjungos reglamentai dėl tarptautinių sankcijų ir jų įgyvendinimo išimčių, priimti remiantis Europos bendrijos steigimo sutartimi, yra tiesiogiai taikomi Lietuvos Respublikoje nuo jų įsigaliojimo. Ši Įstatymo norma atkartoja Reglamento (ES) Nr. 765/2006 11 straipsnį, kuris taip pat numato, kad šis reglamentas privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse. Užsienio reikalų ministerija pagal Įstatymo 11 straipsnio 1 dalį tik koordinuoja tarptautinių sankcijų įgyvendinimą Lietuvos Respublikoje ir teikia informaciją fiziniams ir juridiniams asmenims tarptautinių sankcijų įgyvendinimo klausimais, bei, remiantis Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punktu, yra atsakinga už ekonominių sankcijų įgyvendinimo priežiūrą. Tačiau pati Užsienio reikalų ministerija neįgyvendina Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje apibrėžtų tarptautinių ekonominių sankcijų. Ji tik turi teisę leisti taikyti konkrečių nustatytų išimčių įgyvendinimą, remiantis šio Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytomis išimtimis. Įstatymo 13 straipsnio 1 dalis numato, kad juridiniai ir fiziniai asmenys privalo pateikti tarptautinių sankcijų priežiūrą vykdančioms institucijoms visus priežiūrai atlikti reikalingus duomenis, o šio straipsnio 2 dalis numato, kad institucijos, atsakingos už tarptautinių sankcijų įgyvendinimo priežiūrą, ir finansų įstaigos teikia informaciją apie tarptautinių sankcijų įgyvendinimą, jų pažeidimus ir nagrinėjamas bylas Užsienio reikalų ministerijai. Pagal Aprašo 12 punktą finansų įstaigos, sustabdžiusios subjektų, dėl kurių įgyvendinamos finansinės sankcijos, disponavimą sąskaitomis, apie tai per dvi darbo dienas informuoja Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą prie Vidaus reikalų ministerijos ir Užsienio reikalų ministeriją.

21. Taigi pagal Reglamento (ES) Nr. 765/2006 11 straipsnį, Įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, Europos Sąjungos reglamentai dėl tarptautinių sankcijų yra tiesiogiai taikomi, todėl už tarptautinių sankcijų įgyvendinimą atsakingi ir jas konkretiems subjektams faktiškai pritaiko patys juridiniai asmenys, veikiantys Lietuvoje. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju tam, jog bankas Swedbank, AB, įgyvendindamas Reglamentu (EB) Nr. 765/2006 taikomas sankcijas, nuspręstų įšaldyti pareiškėjo banko sąskaitas, bankui, kaip finansų įstaigai, pakako savarankiško sprendimo pritaikyti sankcijas ir tam nebuvo būtinas jokios viešojo administravimo institucijos joks atskiras formalus sprendimas, kaip nepagrįstai traktuoja pareiškėjas.

22. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju, remiantis Reglamento (ES) Nr. 765/2006 11 straipsniu, Įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, 13 straipsnio 1, 2 dalimis, Aprašo 12 punktu, bankas Swedbank, AB yra kompetentinga institucija įgyvendinti Reglamento (EB) Nr. 765/2006 2 straipsnio 1 dalyje numatytas sankcijas, todėl įšaldydamas pareiškėjo banko sąskaitas bankas faktiškai kaip tik ir pritaikė finansines sankcijas pareiškėjui, nors sankcijos ir nėra laikomos savaime taikomomis remiantis vien tik Reglamentu (EB) Nr. 765/2006 ir jį įgyvendinančiais vėlesniais reglamentais. Todėl tai, kad nei Užsienio reikalų ministerija, nei jokia viešojo administravimo institucija nėra priėmusi sprendimo dėl sankcijų taikymo pareiškėjui nėra nei skundžiamo Įsakymo neteisėtumą pagrindžianti aplinkybė, nei kliūtis atsakovui vadovautis banko, kuris pritaikė pareiškėjui sankcijas, veiksmais, nustatinėjant faktinę aplinkybę – „darbdaviui pritaikytos tarptautinės finansinės sankcijos“.

23. Teismas pareiškėjo argumentą, kad atsakovas pats nenustatė aplinkybės „darbdaviui pritaikytos tarptautinės finansinės sankcijos“ vertino kaip nepagrįstą, nes šią aplinkybę atsakovas nustatė remdamasis iš Užsienio reikalų ministerijos gautais 2021 m. sausio 12 d. raštu Nr. (21.2.19E)3-165 ir 2021 m. kovo 15 d. raštu Nr. ((21.2.19E)3-144, kuriais Užsienio reikalų ministerija informavo, jog bankas Swedbank, AB, remiantis Reglamentu (EB) Nr. 765/2006, įšaldė Sanatorijos banko sąskaitas. Pažymėjo, kad Užimtumo tarnyba po 2021 m. sausio 12 d. rašto Nr. (21.2.19E)3-165 papildomai kreipėsi į Užsienio reikalų ministeriją 2021 m. kovo 9 d. raštu Nr. Sd-673 su prašymu, kiek įmanoma skubiau, priimti sprendimą dėl sutikimo/nesutikimo įgyvendinti išimtį – leisti atlikti subsidijų darbo užmokesčiui mokėjimus VšĮ sanatorijai „Belorus“, todėl pareiškėjo argumentas, kad atsakovas pats nenustatinėjo, ar pritaikytos sankcijos, yra nepagrįstas. Gavęs Užsienio reikalų ministerijos 2021 m. kovo 15 d. atsakymą Nr. ((21.2.19E)3-144, atsakovas nustatė, kad AB bankas Swedbank, įgyvendinamas Reglamentą (EB) Nr. 765/2006, įšaldė Sanatorijos banko sąskaitas, o Užsienio reikalų ministerija 2020 m. gruodžio 31 d. priėmė sprendimą išimties tvarka leisti AB bankui Swedbank Sanatorijos įšaldytose banko sąskaitose esančias lėšas panaudoti tik likusiems 2020 m. įsipareigojimams, susijusiems su Sanatorijos darbuotojų darbo santykiais, atlikti (darbo užmokesčiui ir kt.). Todėl kitais metais pareiškėjui paprašius mokėti subsidiją darbo užmokesčiui, atsakovas jos mokėjimą nutraukė pagrįstai, nes pareiškėjui sankcijos buvo pritaikytos, o išimtis 2021 m. nebuvo pritaikyta. Skundžiamame Įsakyme yra nurodyta, kad būtent nurodytais dviem Užsienio reikalų ministerijos raštais remiantis yra taikomas Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 5¹ dalies 6 punktas ir Aprašo 20¹¹ punktas, todėl iš Įsakymo turinio, skirtingai nei teigia pareiškėjas, yra visiškai aišku, kuo remiantis atsakovas nustatė, jog pareiškėjui yra pritaikytos tarptautinės sankcijos ir tai nepažeidžia VAĮ reikalavimų dėl tinkamo administracinio akto motyvavimo.

24. Teismas pareiškėjo skundo argumentą, kad nei Užimtumo įstatymas, nei Aprašas nenumato, jog Užimtumo tarnyba galėtų pati nenustatinėti ir nevertinti aplinkybės „darbdaviui pritaikytos tarptautinės finansinės sankcijos“ ir galėtų vadovautis kitų asmenų (tuo labiau – privačių) priimtais sprendimais, o toks sprendimo priėmimo „delegavimas“ kitam privačiam asmeniui neatitinka VAĮ reikalavimų, vertino kaip visiškai nepagrįstą ir neatitinkantį Užimtumo įstatymo ir Aprašo esmės. Šiuo atveju pareiškėjas painioja du skirtingus dalykus: 1) sankcijos pritaikymą pareiškėjai ir 2) nustatymą (konstatavimą), kad sankcijos pareiškėjui yra pritaikytos. Akivaizdu, kad tarptautines sankcijas pareiškėjui faktiškai pritaikė bankas, o Užimtumo tarnyba iš Užsienio reikalų ministerijos pateiktos informacijos tik nustatė, kad šis faktas egzistuoja. Tai reiškia, kad Užimtumo tarnyba „nedelegavo“ savo pareigos nustatinėti sprendimo priėmimui reikšmingą faktą, o pati jį nustatė iš oficialiai gautos informacijos apie banko pritaikytas sankcijas. Taip pat Užimtumo tarnyba „nedelegavo“ bankui sprendimo priėmimo dėl sankcijų taikymo, nes bankas, kaip finansų institucija, sankcijas pritaiko tiesiogiai, savo savarankišku sprendimu. Teismas pareiškėjo argumentus dėl atsakovo savo pareigų neatlikimo ir neteisėto jų „delegavimo“ privačiam asmeniui vertino kaip nepagrįstus ir nesudarančius pagrindo Įsakymą pripažinti neteisėtu.

25. Nors pareiškėjas Užsienio reikalų ministerijos informaciją apie banko veiksmus vertino kaip nepakankamą pagrindą atsakovui konstatuoti aplinkybę „darbdaviui pritaikytos tarptautinės finansinės sankcijos“, taip pat pateikė savo argumentus, jog bankas sankcijas pareiškėjui pritaikė neteisėtai, o Užsienio reikalų ministerija teisėtumo netikrino, teismas pripažino, kad atsakovas neturėjo jokio pagrindo nesivadovauti ministerijos pateikta informacija ir ignoruoti banko veiksmus. Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Užsienio reikalų ministerija koordinuoja tarptautinių sankcijų įgyvendinimą Lietuvos Respublikoje ir teikia informaciją fiziniams ir juridiniams asmenims tarptautinių sankcijų įgyvendinimo klausimais, o bankas yra kompetentingas subjektas, kuris turi teisę (ir pareigą) pritaikyti sankcijas, jeigu yra įsitikinęs, kad yra pagrindas pagal Reglamento (EB) Nr. 765/2006 2 straipsnio 1 dalį. Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje yra išvardintos valstybės institucijos, atsakingos už tarptautinių sankcijų įgyvendinimo priežiūrą, tačiau atsakovas nėra įtrauktas į šį sąrašą. Be to, net ir šiame sąraše esančioms institucijoms Įstatymas nesuteikia teisės konstatuoti konkrečių juridinių asmenų sprendimų ir veiksmų neteisėtumo pritaikant tarptautines sankcijas. Tokių sprendimų ir veiksmų neteisėtumą gali konstatuoti tik teismas, bet ne Užsienio reikalų ministerija ar Užimtumo tarnyba. Pareiškėjas skunde iš esmės daugiausia ir ginčija banko veiksmų teisėtumą pritaikant pareiškėjui sankcijas, o ginčijamo Įsakymo neteisėtumą grindžia tuo, kad jį priimdamas atsakovas rėmėsi Užsienio reikalų ministerijos pateikta informacija, nors ministerija nevertino banko veiksmų teisėtumo. Teismas pažymėjo, kad šios bylos dalykas nėra nei banko, nei Užsienio reikalų ministerijos veiksmų teisėtumas, kadangi skundžiamas Užimtumo tarnybos Įsakymas, kuris priimtas vadovaujantis tik Užimtumo įstatymu ir Aprašu, o ne Reglamentu (EB) Nr. 765/2006, kurio taikymo teisėtumą kvestionuoja pareiškėjas. Šioje byloje nagrinėjamo ginčo šalimi ir teisinio santykio dėl subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimo nutraukimo dalyviu nėra bankas, kuris pritaikė pareiškėjui tarptautines sankcijas, todėl teismas banko veiksmų teisėtumo nevertino ir negali vertinti, juo labiau, kad bankas nėra viešojo administravimo subjektas. Pareiškėjas banko veiksmų, kuriais vadovavosi atsakovas, priimdama skundžiamą Įsakymą, teisėtumą buvo apskundęs bendrosios kompetencijos teismui, todėl visi argumentai dėl banko veiksmų teisėtumo ir Reglamento (EB) Nr. 765/2006 taikymo pagrįstumo bei „kontrolės“ sąvokos aiškinimo buvo būtent civilinės bylos, bet ne šio ginčo dalykas. Civilinė byla Nr. 2-7731-863/2021 dėl banko Swedbank, AB veiksmų neteisėtumo yra nutraukta ir banko neteisėti veiksmai pritaikant tarptautines sankcijas pareiškėjui nebuvo ir nėra konstatuoti, todėl ir atsakovas neturėjo pagrindo juos tokiais laikyti.

26. Teismas pripažino, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai nustatė Įsakymo priėmimui būtiną faktinę aplinkybę, jog pareiškėjui yra pritaikytos tarptautinės finansinės sankcijos, nes tokias sankcijas pareiškėjui faktiškai buvo pritaikęs bankas Swedbank, AB savo sprendimu ir savo veiksmais, apie kuriuos atsakovą informavo įstatymo įgaliotas tokią informaciją teikti viešojo administravimo subjektas – Užsienio reikalų ministerija. Atsakovas nei pagal Užimtumo įstatymą, nei pagal Aprašą neturi pareigos kvestionuoti banko sprendimų ir veiksmų teisėtumo ir neturi teisės ignoruoti ministerijos pateiktos informacijos, nes Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 5¹ dalies 6 punktas ir Aprašo 20¹¹ punktas imperatyviai nustato pareigą atsakovui nutraukti subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimą, jeigu paaiškėja, kad darbdaviui pritaikytos tarptautinės finansinės sankcijos. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su tarptautinių sankcijų pritaikymo jam teisėtumu, nesudaro pagrindo Užimtumo tarnybai nevykdyti Užimtumo įstatymo, kol nėra teismo sprendimo pripažinti sankcijų taikymą pareiškėjui neteisėtu. Nagrinėjamu atveju atsakovui priimant ginčijamą Įsakymą tarptautinių sankcijų pritaikymo pareiškėjui teisėtumas nebuvo paneigtas ir banko veiksmų pareiškėjas nebuvo nuginčijęs kaip neteisėtų. Todėl atsakovas neturėjo jokio pagrindo laikyti, kad bankui įšaldžius pareiškėjo banko sąskaitas pagal Reglamentą (EB) Nr. 765/2006 pareiškėjui nėra pritaikytos tarptautinės sankcijos ir toliau mokėti subsidijas darbo užmokesčiui. Pažymėjo, kad esant įšaldytoms lėšoms banko sąskaitose ir apribojus galimybę sąskaitomis naudotis, subsidijos mokėjimas nepasiektų Užimtumo įstatymo tikslų, nes lėšos nebūtų panaudojamos pagal paskirtį ir tai reikštų ne tik neteisėtą, bet ir neefektyvų valstybės lėšų naudojimą.

27. Teismas sprendė, kad ginčijamas Įsakymas atitinka VAĮ individualiam administraciniam aktui keliamus argumentavimo ir motyvavimo reikalavimus, jame nurodytas Įsakymo faktinis ir teisinis pagrindai. Pareiškėjas aiškiai suprato, kokiu teisiniu pagrindu priimtas Įsakymas ir kokia faktine aplinkybe jis grindžiamas, o tai, kad pareiškėjas nesutinka su faktinės aplinkybės (sankcijų pritaikymo) teisėtumu ir jį skirtingai traktuoja nei atsakovas, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad Įsakymas yra nemotyvuotas ar neaiškiai motyvuotas. Priimdamas Įsakymą atsakovas jame nurodytus teisės aktus iš esmės taikė teisingai, nes jie įpareigoja priimti skundžiamą Įsakymą, jeigu nustatoma, kad darbdaviui pritaikytos tarptautinės sankcijos, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti ginčijamą Įsakymą iš esmės. Tačiau teismas konstatavo, kad Įsakymu nustatant datą, nuo kurios subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimas buvo nutrauktas, Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 5¹ dalies 6 punkto ir Aprašo 20¹¹ punkto nuostatos buvo pritaikytos pažeidžiant principą lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja), todėl Įsakymas negali būti paliktas galioti visa apimtimi.

28. Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 35 ir 41 straipsnių pakeitimo įstatymas Nr. XIV-172, kuriuo Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 5¹ dalis buvo papildyta 6 punktu, buvo priimtas 2021 m. sausio 14 d., o įsigaliojo 2021 m. sausio 20 d. (https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/c08e2dd05a5711eb9dc7b575f08e8bea). Skundžiamą Įsakymą atsakovas priėmė vadovaudamasi Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 5¹ dalies 6 punktu, todėl šioje įstatymo normoje numatytą teisinį reglamentavimą galėjo taikyti tik nuo jo įsigaliojimo momento, kadangi Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 35 ir 41 straipsnių pakeitimo įstatymas Nr. XIV-172 nenumatė jokių šios normos įsigaliojimo išimčių, leidžiančių įstatymo pakeitimus taikyti ir teisiniams santykiams, buvusiems iki įstatymo pakeitimo. Aprašo 20¹¹ punktas, kuriuo taip pat vadovavosi atsakovas, numato, kad subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimas nutraukiamas atsiradus bent vienam iš Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 5¹ dalyje nustatytų pagrindų apie tai raštu informuojant darbdavį. Kadangi Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 5¹ dalies 6 punkte nustatytas pagrindas atsirado tik 2021 m. sausio 20 d., kai įsigaliojo pats Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 5¹ dalies papildymas 6 punktu, sudarantis galimybę taikyti ir Aprašo 20¹¹ punktą, tai Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nurodytos subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimas galėjo būti nutraukiamas tik nuo 2021 m. sausio 20 d., o ne nuo 2021 m. sausio 1 d., kaip nusprendė atsakovas.

29. Atsižvelgdamas į nurodytą teisės normų, kuriomis priimdama Įsakymą rėmėsi atsakovas, įsigaliojimo datą, teismas konstatavo, kad atsakovas ginčijamu Įsakymu nepagrįstai nustatė datą, nuo kurios nutraukė Sanatorijai Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimą, ir neteisėtai subsidijos nemokėjo nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. sausio 19 d. įskaitytinai. Todėl teismas Įsakymo dalį, kuria subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimas buvo nutrauktas nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. sausio 19 d. įskaitytinai, panaikino kaip neteisėtą iš esmės, savo turiniu prieštaraujantį aukštesnės galios teisės aktams.

30. Teismas kitą Įsakymo dalį paliko nepakeistą, nes nuo 2021 m. sausio 20 d. įsigaliojęs Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 5¹ dalies 6 punktas ir nuo 2020 m. gruodžio 21 d. banko Swedbank, AB pateikta informacija Užsienio reikalų ministerijai apie remiantis Reglamentu (EB) Nr. 765/2006 įšaldytas Sanatorijos banko sąskaitas, sudarė teisėtą pagrindą nuo 2021 m. sausio 20 d. nutraukti Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimą.

31. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Atsižvelgdamas į šioje byloje nagrinėjamo ginčo dalyką, kuris išimtinai susijęs su nacionalinės teisės aktų nuostatų dėl Užimtumo įstatymu reglamentuojamos remiamojo įdarbinimo priemonės nutraukimo aiškinimu ir taikymu, teismas konstatavo, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą kreiptis į Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu priimti prejudicinį sprendimą nurodytais klausimais dėl Reglamente (EB) Nr. 765/2006 įtvirtintos „kontrolės“ sąvokos aiškinimo. Šios sąvokos aiškinimas nėra šios administracinės bylos dalykas, nes teismas šioje byloje nesprendžia, ar teisingai „kontrolės“ sąvoką aiškino ir „kontrolės“ faktą nustatė bankas, pritaikydamas pareiškėjai sankcijas pagal Reglamentą (EB) Nr. 765/2006. Nagrinėjamoje byloje reikšmingas yra pats faktas, kad pareiškėjui bankas buvo pritaikęs sankcijas pagal Reglamentą (EB) Nr. 765/2006, o ne banko veiksmų teisėtumas. Atsakovas, remdamasis sankcijų pritaikymo faktu, turėjo pagrindą ir pareigą taikyti Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 5¹ dalies 6 punktą ir neturėjo jokio ją įpareigojančio teisinio pagrindo tikrinti banko veiksmų teisėtumą pritaikant sankcijas pareiškėjui. Ginčyti šiuos veiksmus yra pareiškėjo teisė, kuria jis ir buvo pasinaudojęs, kreipdamasis į bendrosios kompetencijos teismą, kuriame ir galėjo būti keliamas klausimas, ar bankas teisingai aiškino „kontrolės“ sąvoką Reglamento (EB) Nr. 765/2006 kontekste. Teismas pažymėjo, kad iš esmės pareiškėjas šioje administracinėje byloje daugiausiai ir ginčija banko veiksmų teisėtumą, tačiau už tai niekaip nėra atsakinga Užimtumo tarnyba, nes ji sankcijų pareiškėjui nepritaikė, o tik vadovavosi banko veiksmais. Todėl ir didelė dalis skundo argumentų nėra susijusi su ginčo esme šioje administracinėje byloje. Pareiškėjas, siekdamas apginti galbūt pažeistas savo teises dėl banko veiksmų, kurie buvo pagrindas atsakovui priimti ginčijamą Įsakymą, turi teisę reikalauti iš banko jo veiksmais galbūt padarytos žalos atlyginimo dėl netektos subsidijos darbo užmokesčiui, tačiau banko veiksmų neteisėtumą turi įrodinėti ne šioje administracinėje byloje, o civilinėje byloje pagal ieškinį bankui.

32. Teismas taip pat tenkino pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo proporcingai tenkintų reikalavimų daliai 140,38 Eur bylinėjimosi išlaidų (10,55 procento).

III.

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti visiškai.

34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir argumentais. Teigia, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas ir prieštarauja paties teismo šioje byloje 2021 m. rugsėjo 21 d. nutarčiai, Lietuvos Respublikos ekonominių ir kitų tarptautinių sankcijų įgyvendinimo įstatymui, Europos Sąjungos teisei, teismų praktikai, byloje pateiktiems įrodymams (Swedbank AB raštams) ir Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 8 d. nutarčiai civilinėje byloje Nr. 2S-2862-1012/2021.

35. Pareiškėjas pažymi, kad teismas 2021 m. rugsėjo 21 d. nutartyje, kuria atsisakyta sustabdyti šią bylą tol, kol bus išnagrinėta civilinė byla dėl Swedbank, AB sprendimo įšaldyti Sanatorijos pinigines lėšas teisėtumo, konstatavo, jog finansines sankcijas taiko Europos Sąjungos institucijos, o Swedbank, AB veiksmai (jų teisėtumas) nėra reikšmingi vertinant atsakovo sprendimo teisėtumą. Tačiau sprendime padarė priešingas išvadas.

36. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad sisteminė-loginė Ekonominių ir kitų tarptautinių sankcijų įgyvendinimo įstatymo bei Reglamento analizė patvirtina, jog Swedbank, AB nėra subjektas, kuriam yra numatyta kompetencija taikyti sankcijas. Juolab, kad bankas nėra kompetentingas subjektas taikyti sankcijas nepriklausomai nuo to, ar jos taikomos asmeniui, įrašytam į Reglamento I priedą, ar turtui, kurį toks asmuo kontroliuoja.

37. Pareiškėjas teigia, kad teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog sankcijas taiko ES institucijos, o įgyvendina fiziniai ir juridiniai asmenys. Viešai skelbiamoje oficialioje ES informacijoje taip pat nurodoma, kad sankcijas taiko ES institucijos.

38. Akcentuoja, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai – Swedbank, AB raštai, tačiau nei viename iš jų nenurodyta, jog bankas taiko sankcijas ir/ar yra kompetentingas subjektas taikyti sankcijas.

39. Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas įsiteisėjusia 2021 m. lapkričio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-2862-1012/2021 paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį, kurioje konstatuota, jog materialinis reikalavimas dėl Swedbank, AB veiksmų pripažinimo neteisėtais teisme yra negalimas. Skundžiamo sprendimo išvada, kad Swedbank, AB neva yra kompetentingas subjektas, kuris neva taiko sankcijas, bei motyvas, jog Swedbank, AB veiksmai nėra nuginčyti, todėl galiojantys, yra nesuderinami su Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-2862-1012/2021, kuri yra privaloma. Šiais tarpusavyje prieštaraujančiais teismų sprendimais yra suvaržoma (paneigiama) pareiškėjo teisė į teisminę gynybą.

40. Pareiškėjo vertinimu, išdėstyti argumentai patvirtina, kad skundžiamas sprendimas priimtas nenustačius Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 5¹ dalies 6 punkte nurodyto subsidijos mokėjimo nutraukimo pagrindo - darbdaviui pritaikytos tarptautinės finansinės sankcijos. Swedbank, AB sprendimas dėl pareiškėjo turto įšaldymo nėra tapatus fakto darbdaviui pritaikytos tarptautinės finansinės sankcijos egzistavimui ir nustatymui.

41. 2006 m. gegužės 18 d. Europos Sąjungos Tarybos reglamentas Nr. 765/2006 dėl Baltarusijai taikomų ribojamųjų priemonių yra tiesiogiai taikomas ES teisės aktas, todėl kiekvienas subjektas (bankas ir/ar atsakovas) privalo savarankiškai priimti sprendimą dėl šio Reglamento įgyvendinimo ir prisiimti priimto sprendimo teisines pasekmes. Šiuo atveju Užsienio reikalų ministerija atsiribojo nuo Swedbank, AB priimtų sprendimų. Atsakovui pateiktais raštais Užsienio reikalų ministerija tik informavo apie Užsienio reikalų ministerijoje gautus pranešimus iš Swedbank, AB, apie šio privataus asmens (komercinio banko) priimtą sprendimą įšaldyti Sanatorijos lėšas.

42. Pareiškėjo teigimu, nei Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 5¹ dalies 6 punktas, nei Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymo darbdaviams tvarkos aprašas nenumato, kad Tarnyba galėtų pati nenustatinėti ir nevertinti teisės aktuose numatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės darbdaviui pritaikytos tarptautinės finansinės sankcijos, o galėtų vadovautis kitų asmenų (privačių) priimtais sprendimais. Toks de facto sprendimo priėmimo „delegavimas“ kitam privačiam asmeniui neatitinka VAĮ reikalavimų, tuo labiau, kai yra priimamas sprendimas, kuriuo yra panaikinama teisė į didelės vertės valstybės paramą. Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 5¹ dalies 6 punkte ir Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymo darbdaviams tvarkos apraše 20¹¹ punkte numatytus sprendimus privalo priimti bei juos motyvuoti pati viešojo administravimo institucija, t. y. atsakovas.

43. Pareiškėjas nurodo, kad Užsienio reikalų ministerija atsiliepime į skundą paaiškino, kad Swedbank, AB sprendimą priėmė savarankiškai, be ministerijos įsikišimo, galiojantys teisės aktai, reglamentuojantys ekonominių ir kitų tarptautinių sankcijų įgyvendinimą, Užsienio reikalų ministerijai nenustato jokių teisių ir/ar pareigų teikti rekomendacijas, aiškinimus ar išvadas už tarptautinių sankcijų įgyvendinimą atsakingiems subjektams, pastariesiems priimant sprendimus dėl Europos Sąjungos finansinių sankcijų įgyvendinimo. Taigi skundžiamas aktas buvo priimtas išimtinai vadovaujantis Swedbank, AB nuomone ir veiksmais, apie kuriuos atsakovą informavo Užsienio reikalų ministerija (netikrindama ir nevertindama Swedbank, AB veiksmų teisėtumo).

44. Pareiškėjo nuomone, aplinkybės, ar Sanatorijai yra taikomos tarptautinės finansinės sankcijos, nustatymas nepatenka į šios bylos nagrinėjimo dalyką. Pareiškėjas teismui pateikė išsamius Swedbank, AB veiksmų neteisėtumo įrodymus, patvirtinančius, kad pareiškėjui sankcijos nebuvo taikomos ir jo turtas negalėjo būti įšaldytas. Šių aplinkybių teismas netyrė ir nenustatinėjo.

45. Pareiškėjas nesutinka su teismo aiškinimu, kad Swedbank, AB neva pritaikė sankcijas Sanatorijai ir tai leido konstatuoti esant įstatyme numatytą pagrindą sustabdyti subsidijų mokėjimą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad esant tokiam aiškinimui, teismas privalėjo įtraukti Swedbank, AB į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Skundžiamame sprendime teismas padarė esmines išvadas dėl Swedbank, AB, kuris nėra įtrauktas į bylą, veiksmų kvalifikavimo ir atsakomybės. Atsižvelgiant į tai, kad neišmokėta subsidija sudaro apie 1 mln. eurų, tokios išvados, darančios įtaką banko teisėms ir pareigoms bei pareiškėjo teisę į žalos atlyginimą reikalaujant nuostolių iš Swedbank, AB, negalėjo būti daromos neįtraukus šio asmens į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu.

46. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

47. Atsakovas nurodo, kad visiškai palaiko savo 2021 m. birželio 23 d. atsiliepime į pareiškėjo skundą nepagrįstumo ir neteisėtumo nurodytus argumentus ir motyvus, todėl pakartotinai šiame atsiliepime dėl jų nepasisako. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, atsakovas su jais sutinka ir jiems pritaria.

48. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas išsamiai išnagrinėjus visas jo priėmimui reikšmingas aplinkybes, todėl jį naikinti nėra teisinio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

49. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Užimtumo tarnybos Įsakymo, kuriuo viešajai įstaigai sanatorijai „Belarus“ nutrauktas Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimas už šios įstaigos darbuotojus, kuriems Lietuvos Respublikos darbo kodekso 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju paskelbta prastova, nuo 2021 m. sausio 1 d. teisėtumo ir pagrįstumo.

50. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu panaikino ginčijamo 2021 m. balandžio 22 d. įsakymo Nr. V1(19.2)-1647 dalį, kuria subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimas VšĮ sanatorijai ,,Belorus“ buvo nutrauktas nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. sausio 19 d. įskaitytinai, o kitą Įsakymo dalį, kuria subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimas VšĮ sanatorijai ,,Belorus“ nutrauktas nuo 2021 m. sausio 20 d., paliko galioti.

51. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad jis teismui pateikė išsamius Swedbank, AB veiksmų neteisėtumo įrodymus, patvirtinančius, kad pareiškėjui sankcijos nebuvo taikomos ir jo turtas negalėjo būti įšaldytas. Šių aplinkybių teismas netyrė ir nenustatinėjo, taip pat teigia, kad teismo argumentai, kad Swedbank, AB neva yra kompetentingas subjektas, kuris neva taiko sankcijas, bei motyvas, jog Swedbank, AB veiksmai nėra nuginčyti, todėl galiojantys, yra nesuderinami su Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-2862-1012/2021, kuri yra privaloma. Taigi, pareiškėjas iš esmės ginčija banko veiksmų teisėtumą, pritaikant pareiškėjui sankcijas, o ginčijamo Įsakymo neteisėtumą grindžia tuo, kad jį priimdamas atsakovas rėmėsi Užsienio reikalų ministerijos pateikta informacija, nors ministerija nevertino banko veiksmų teisėtumo.

52. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

53. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

54. Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno klientų departamento direktorius ginčijamu 2021 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr.V1(19.2)-1647 nutraukė viešajai įstaigai sanatorijai „Belarus“ Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimą už šios įstaigos darbuotojus, kuriems Lietuvos Respublikos darbo kodekso 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju paskelbta prastova, nuo 2021 m. sausio 1 d. Ginčijamas Įsakymas pagrįstas Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 41 straipsnio 5¹ dalies 6 punktu, Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymo darbdaviams tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2017 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. V-388 patvirtinto Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymo darbdaviams tvarkos aprašo 20¹¹ punktu, ir atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos 2021 m. sausio 12 d. rašte Nr. (21.2.19E)3-165 ir 2021 m. kovo 15 d. rašte Nr. ((21.2.19E)3-144 pateiktą informaciją, jog 2020 m. gruodžio 21 d. AB bankas „Swedbank“, vadovaudamasis Tarptautinių sankcijų įgyvendinimo priežiūros tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 1679, 12 punkto nuostata, įšaldė viešosios įstaigos sanatorijos „Belorus“ banko sąskaitas, remiantis 2006 m. gegužės 18 d. Europos Sąjungos Tarybos reglamentu Nr. 765/2006 dėl Baltarusijai taikomų ribojamųjų priemonių.

55. Iš Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos 2021 m. sausio 12 d. (21.2.19E)3-165 rašto „Dėl ribojamųjų priemonių taikymo“ matyti, kad juo pranešama, jog AB bankas „Swedbank“ 2020 m. gruodžio 21 d. raštu Nr. SR/20-22443 informavo Užsienio reikalų ministeriją, kad, vadovaujantis 2006 m. gegužės 18 d. Europos Sąjungos Tarybos reglamentu Nr. 765/2006 dėl Baltarusijai taikomų ribojamųjų priemonių, buvo užšaldytos viešosios įstaigos sanatorijos „Belorus“ banko sąskaitos. Iš Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos 2021 m. kovo 15 d. rašto Nr. ((21.2.19E)3-144 matyti, kad Ministerija, atsakydama į Užimtumo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2021 m. kovo 9 d. raštą Nr. Sd-673, pagal kompetenciją pakartotinai informavo, kad 2020 m. gruodžio 21 d. AB „Swedbank“, vadovaudamasis Tarptautinių sankcijų įgyvendinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 1679, 12 punktu, pagal kurį „Finansų įstaigos, sustabdžiusios subjektų, dėl kurių įgyvendinamos finansinės sankcijos, disponavimą sąskaitomis, apie tai per dvi darbo dienas informuoja Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą prie Vidaus reikalų ministerijos ir Užsienio reikalų ministeriją“, informavo Ministeriją, kad remdamiesi Tarybos 2020 m. gruodžio 17 d. Įgyvendinimo reglamentu (ES) 2020/2129, kuriuo įgyvendinama 2006 m. gegužės 18 d. reglamento (EB) Nr. 765/2006 dėl Baltarusijai taikomų ribojamųjų priemonių 8a straipsnio 1 dalis, įšaldė viešosios įstaigos sanatorijos „Belorus“ banko sąskaitas. Taip pat Ministerija informavo, kad, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos ekonominių ir kitų tarptautinių sankcijų įgyvendinimo įstatymo 4 straipsniu ir 2006 m. gegužės 18 d. Europos Sąjungos Tarybos reglamento (EB) Nr. 765/2006 „Dėl Baltarusijai taikomų ribojamųjų priemonių“ 3 straipsnio 1 dalimi, suteikiančia teisę tam tikromis sąlygomis įgyvendinti išimtis ir leisti naudotis tam tikromis lėšomis ar ekonominiais ištekliais, 2020 m. gruodžio 31 d. priėmė sprendimą išimties tvarka leisti AB bankui „Swedbank“ viešosios įstaigos sanatorijos „Belorus“ įšaldytose banko sąskaitose esančias lėšas panaudoti likusiems 2020 m. įsipareigojimams, susijusiems su sanatorijos darbuotojų darbo santykiais, atlikti (darbo užmokesčiui ir kt.), įskaitant ir prastovose esančių darbuotojų darbo užmokesčiui subsidijuoti.

56. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tarptautinės finansinės sankcijos pareiškėjo atžvilgiu pritaikytos 2006 m. gegužės 18 d. Europos Sąjungos Tarybos reglamento (EB) Nr. 765/2006 I priedo (2016 m. vasario 25 d. Tarybos įgyvendinimo reglamento (ES) 2016/276, kuriuo įgyvendinama Reglamento (EB) Nr. 765/2006 dėl Baltarusijai taikomų ribojamųjų priemonių 8a straipsnio 1 dalis, redakcija) pagrindu. 2006 m. gegužės 18 d. reglamentu (EB) Nr. 765/2006 Taryba nusprendė patvirtinti ribojančias priemones, skirtas Prezidentui Lukašenkai, Baltarusijos vadovams ir pareigūnams, atsakingiems už tarptautinių rinkimų standartų ir tarptautinės žmogaus teisių bei laisvių teisės pažeidimus ir represines priemones, kurių buvo imtasi prieš pilietinę visuomenę bei demokratinės opozicijos atstovus. Šiems asmenims pagal minėtą reglamentą turėtų būti taikomas draudimas išduoti vizas ir jiems gali būti taikomos kitos tikslinės priemonės.

57. Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 5¹ dalies 6 punkte nustatyta, kad šio straipsnio 2¹ dalyje nurodytos subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimas, kai darbo vietos yra išlaikomos šio įstatymo 25 straipsnio 14 punkte nurodytiems užimtiems asmenims, nutraukiamas, kai darbdaviui pritaikytos tarptautinės finansinės sankcijos. Aprašo 20¹¹ punkte numatyta, kad Subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimas nutraukiamas atsiradus bent vienam iš Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 5¹ dalyje nustatytų pagrindų apie tai raštu informuojant darbdavį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas išsprendė Užimtumo įstatymu reglamentuojamos remiamojo įdarbinimo priemonės nutraukimo klausimą pagal nacionalinę teisę.

58. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, pagal Įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, tik koordinuoja tarptautinių sankcijų įgyvendinimą Lietuvos Respublikoje ir teikia informaciją fiziniams ir juridiniams asmenims tarptautinių sankcijų įgyvendinimo klausimais bei, remiantis Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punktu, yra atsakinga už ekonominių sankcijų įgyvendinimo priežiūrą. Tuo pačiu ministerija turi teisę leisti taikyti konkrečių nustatytų išimčių įgyvendinimą, remiantis šio 8 straipsnio 1 dalyje nustatytomis išimtimis. Įstatymo 13 straipsnio 1 dalis numato, kad juridiniai ir fiziniai asmenys privalo pateikti tarptautinių sankcijų priežiūrą vykdančioms institucijoms visus priežiūrai atlikti reikalingus duomenis, o šio straipsnio 2 dalis numato, kad institucijos, atsakingos už tarptautinių sankcijų įgyvendinimo priežiūrą, ir finansų įstaigos teikia informaciją apie tarptautinių sankcijų įgyvendinimą, jų pažeidimus ir nagrinėjamas bylas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 1679 patvirtinto Tarptautinių sankcijų įgyvendinimo priežiūros tvarkos aprašo 12 punktą, finansų įstaigos, sustabdžiusios subjektų, dėl kurių įgyvendinamos finansinės sankcijos, disponavimą sąskaitomis, apie tai per dvi darbo dienas informuoja Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą prie Vidaus reikalų ministerijos ir Užsienio reikalų ministeriją.

59. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad aplinkybę dėl pritaikytos tarptautinės finansinės sankcijos atsakovas nustatė remdamasis Užsienio reikalų ministerijos gautais 2021 m. sausio 12 d. raštu Nr. (21.2.19E)3-165 ir 2021 m. kovo 15 d. raštu Nr. ((21.2.19E)3-144. Taip pat svarbu tai, kad vertinant subsidijos mokėjimo nutraukimo pagrindą, kuriuo rėmėsi atsakovas, priimdamas ginčijamą Įsakymą, vienintelė faktinė aplinkybė, kurią Užimtumo tarnyba turėjo nustatyti tam, kad galėtų taikyti Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 5¹ dalies 6 punkte ir Aprašo 20¹¹ punkte numatytas pasekmes darbdaviui, yra tai, kad egzistuoja faktas, jog darbdaviui pritaikytos tarptautinės finansinės sankcijos, kaip tai ir nustatyta Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 5¹ dalies 6 punkte.

60. Teisėjų kolegijai, remiantis nagrinėjamos bylos medžiaga, nekyla abejonių, kad bankas „Swedbank“, AB pritaikė tarptautines finansines sankcijas. Atsakovas, remdamasis Užimtumo įstatymu bei Aprašu, turėjo pareigą nutraukti subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimą, kai paaiškėjo, kad darbdaviui pritaikytos tarptautinės finansinės sankcijos. Iš Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2S-2862-1012/2021, yra aišku, kad 2021 m. rugpjūčio 31 d. šalys abipusio susitarimo pagrindu nutraukė santykius, visos ieškovės sąskaitos atsakovės banke buvo uždarytos, todėl neliko byloje pareikšto ieškinio pagrindo bei dalyko, taip pat, kad 2021 m. birželio 30 d. sprendimas dėl ribojimų naudotis sąskaitomis panaikinimo buvo priimtas dėl to, jog asmuo, galintis tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuoti ieškovės veiklą – V. V. S. buvo atleistas iš Baltarusijos Respublikos prezidento reikalų valdybos (duomenys neskelbtini) pareigų, todėl neliko pagrindo sankcijų taikymui. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-2862-1012/2021 negali pagrįsti, kad ginčijamo įsakymo metu nebuvo pritaikytos tarptautinės finansinės sankcijos. Atitinkamai laikyti, kad skundžiamas teismo sprendimas yra nesuderinamas su Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-2862-1012/202, nėra jokio teisinio pagrindo.

61. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų bei nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo viešosios įstaigos sanatorijos „Belarus“ apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.