Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės, Ramūno Šarkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Astos Urbonienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos viešosios įstaigos sanatorija ,, (duomenys neskelbtini)“ skundą atsakovei Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pareiškėja viešoji įstaiga sanatorija ,,(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir VšĮ ,, (duomenys neskelbtini)“) prašo panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno klientų departamento direktoriaus 2021 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr. V1(19.2)-1647 „Dėl Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimo nutraukimo".

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno klientų departamento direktorius 2021 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr.V1(19.2)-1647 „Dėl Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimo nutraukimo" (toliau - Įsakymas), nutraukė viešajai įstaigai sanatorijai „(duomenys neskelbtini)" Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimą už šios įstaigos darbuotojus, kuriems Lietuvos Respublikos darbo kodekso 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju paskelbta prastova, nuo 2021 m. sausio 1 d.

Nurodytas Įsakymas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 41 straipsnio 5¹ dalies 6 punktu, Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymo darbdaviams tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2017 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. V-388 „Dėl Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymo darbdaviams tvarkos aprašo patvirtinimo“ 20¹¹ punktu, ir atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos 2021 m. sausio 12 d. rašte Nr. (21.2.19E)3-165 „Dėl ribojamųjų priemonių taikymo“ ir 2021 m. kovo 15 d. rašte Nr. ((21.2.19E)3-144 „Dėl sankcijų išimčių įgyvendinimo“ pateiktą informaciją, jog 2020 m. gruodžio 21 d. AB bankas „Swedbank“, vadovaudamasis Tarptautinių sankcijų įgyvendinimo priežiūros tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 1679 „Dėl tarptautinių sankcijų įgyvendinimo priežiūros tvarkos aprašo patvirtinimo“ 12 punkto nuostata, informavo, kad remiantis 2006 m. gegužės 18 d. Europos Sąjungos Tarybos reglamentu Nr. 765/2006 dėl Baltarusijai taikomų ribojamųjų priemonių, įšaldė viešosios įstaigos sanatorijos „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitas.

Iš Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos 2021 m. sausio 12 d. (21.2.19E)3-165 rašto „Dėl ribojamųjų priemonių taikymo“ matyti, kad juo pranešama, jog AB bankas „Swedbank“ 2020 m. gruodžio 21 d. raštu Nr. SR/20-22443 informavo Užsienio reikalų ministeriją, kad, vadovaujantis 2006 m. gegužės 18 d. Europos Sąjungos Tarybos reglamentu Nr. 765/2006 dėl Baltarusijai taikomų ribojamųjų priemonių, buvo užšaldytos viešosios įstaigos sanatorijos „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitos.

Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2021 m. kovo 9 d. raštu Nr. Sd-673 kreipėsi į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją su prašymu kiek įmanoma skubiau, priimti sprendimą dėl sutikimo/nesutikimo įgyvendinti išimtį – leisti atlikti aukščiau šiame rašte nurodytus subsidijų darbo užmokesčiui mokėjimus VšĮ sanatorijai „(duomenys neskelbtini)“.

Iš Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos 2021 m. kovo 15 d. rašto Nr. ((21.2.19E)3-144 „Dėl sankcijų išimčių įgyvendinimo“ matyti, kad Ministerija, atsakydama į Užimtumo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2021 m. kovo 9 d. raštą Nr. Sd-673, pagal kompetenciją pakartotinai informavo, kad 2020 m. gruodžio 21 d. AB „Swedbank“, vadovaudamasis Tarptautinių sankcijų įgyvendinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 1679, 12 punktu, pagal kurį „Finansų įstaigos, sustabdžiusios subjektų, dėl kurių įgyvendinamos finansinės sankcijos, disponavimą sąskaitomis, apie tai per dvi darbo dienas informuoja Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą prie Vidaus reikalų ministerijos ir Užsienio reikalų ministeriją“, informavo Ministeriją, kad remdamiesi Tarybos 2020 m. gruodžio 17 d. Įgyvendinimo reglamentu (ES) 2020/2129, kuriuo įgyvendinama 2006 m. gegužės 18 d. reglamento (EB) Nr. 765/2006 dėl Baltarusijai taikomų ribojamųjų priemonių 8a straipsnio 1 dalis, įšaldė viešosios įstaigos sanatorijos „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitas. Taip pat Ministerija informavo, kad, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos ekonominių ir kitų tarptautinių sankcijų įgyvendinimo įstatymo 4 straipsniu ir 2006 m. gegužės 18 d. Europos Sąjungos Tarybos reglamento (EB) Nr. 765/2006 „Dėl Baltarusijai taikomų ribojamųjų priemonių“ 3 straipsnio 1 dalimi, suteikiančia teisę tam tikromis sąlygomis įgyvendinti išimtis ir leisti naudotis tam tikromis lėšomis ar ekonominiais ištekliais, 2020 m. gruodžio 31 d. priėmė sprendimą išimties tvarka leisti AB bankui „Swedbank“ viešosios įstaigos sanatorijos „(duomenys neskelbtini)“ įšaldytose banko sąskaitose esančias lėšas panaudoti likusiems 2020 m. įsipareigojimams, susijusiems su sanatorijos darbuotojų darbo santykiais, atlikti (darbo užmokesčiui ir kt.), įskaitant ir prastovose esančių darbuotojų darbo užmokesčiui subsidijuoti.

Iš pareiškėjos šioje byloje dėstomų argumentų matyti, kad atsakovės priimto Įsakymo neteisėtumą pareiškėja grindžia tuo, kad atsakovė pati nenustatė Įsakymui priimti teisiškai reikšmingos aplinkybės - „darbdaviui pritaikytos tarptautinės finansinės sankcijos“ - nors Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 5¹ dalies 6 punktas ir Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymo darbdaviams tvarkos aprašas nenumato, kad Užimtumo tarnyba galėtų pati nenustatinėti ir nevertinti šios aplinkybės ir galėtų vadovautis kitų asmenų (tuo labiau - privačių) priimtais sprendimais. Pareiškėjos teigimu, toks sprendimo priėmimo „delegavimas" kitam privačiam asmeniui neatitinka viešojo administravimo įstatymo reikalavimų. Taip pat pareiškėja pažymi, kad raštuose, kuriais Įsakyme remiasi atsakovė, Užsienio reikalų ministerija nevertino „Swedbank", AB veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo dėl Europos Sąjungos ribojamųjų priemonių (sankcijų) taikymo VšĮ sanatorijai „(duomenys neskelbtini)", o šiai raštais tik informavo atsakovę apie banko „Swedbank“, AB veiksmus. Tuo tarpu sprendimo dėl Europos Sąjungos ribojamųjų priemonių (sankcijų) taikymo VšĮ sanatorijai „(duomenys neskelbtini)" nei ministerija, nei jokia kita viešojo administravimo institucija nėra priėmusi. Pareiškėja teigia, kad tarptautinės sankcijos jai nėra taikomos ir banko veiksmai buvo neteisėti, todėl ir atsakovė neturėjo pagrindo priimti Įsakymą. Be to, papildomuose 2021 m. spalio 6 d. rašytiniuose paaiškinimuose, taip pat teismo posėdyje, pareiškėjos atstovas prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl Reglamente (EB) Nr. 765/2006 įtvirtintos „kontrolės“ sąvokos aiškinimo, kadangi mano, jog bankas „Swedbank“, AB, remdamasis Reglamentu ir įšaldydamas pareiškėjos banko sąskaitose esančias lėšas, neteisingai ir netinkamai aiškino šią sąvoką tam, kad pagrįstų V. V. Š. „kontrolę“ VšĮ sanatorijos „(duomenys neskelbtini)" finansinėms lėšoms.

Spręsdamas kilusį ginčą teismas pirmiausiai akcentuoja, kad ginčo santykius tarp šalių, kurie susiklostė dėl priimto Įsakymo, reguliuoja Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 5¹ dalies 6 punktas ir Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymo darbdaviams tvarkos aprašo, patvirtino Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2017 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. V-388 „Dėl Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymo darbdaviams tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau - Aprašas) 20¹¹ punktas, o ne 2006 m. gegužės 18 d. Europos Sąjungos Tarybos reglamentas (EB) Nr. 765/2006 dėl Baltarusijai taikomų ribojamųjų priemonių (toliau - Reglamentas (EB) Nr. 765/2006). Atsakovė neįgyvendino jokių ribojamųjų priemonių pagal šį Reglamentą, t. y. nepritaikė tarptautinės finansinės sankcijos pareiškėjai, o tik išsprendė Užimtumo įstatymu reglamentuojamos remiamojo įdarbinimo priemonės (Užimtumo įstatymo 41 str. 1 d. 1 p., 2¹ d.) nutraukimo klausimą pagal nacionalinę teisę. Tarptautines sankcijas pagal Reglamentą (EB) Nr. 765/2006) pareiškėjai pritaikė bankas „Swedbank“, AB, kuris nėra šioje byloje sprendžiamo ginčo šalis.

Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 5¹ dalies 6 punktas numato, kad šio straipsnio 2¹ dalyje nurodytos subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimas, kai darbo vietos yra išlaikomos šio įstatymo 25 straipsnio 14 punkte nurodytiems užimtiems asmenims, nutraukiamas kai darbdaviui pritaikytos tarptautinės finansinės sankcijos.

Aprašo 20¹¹ punkte numatyta, kad Subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimas nutraukiamas atsiradus bent vienam iš Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 5¹ dalyje nustatytų pagrindų apie tai raštu informuojant darbdavį.

Atsižvelgiant į tokį teisinį subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimo nutraukimo reglamentavimą teismas sprendžia, kad vertinant subsidijos mokėjimo nutraukimo pagrindą, kuriuo rėmėsi atsakovė priimdama ginčijamą Įsakymą, vienintelė faktinė aplinkybė, kurią Užimtumo tarnyba turėjo nustatyti tam, kad galėtų taikyti Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 5¹ dalies 6 punkte ir Aprašo 20¹¹ punkte numatytas pasekmes darbdaviui, yra tai, kad egzistuoja faktas, jog darbdaviui „pritaikytos tarptautinės finansinės sankcijos“. Pažymėtina, kad nustačius tokį faktą Užimtumo tarnybai atsiranda ne diskrecijos teisė, o imperatyvi pareiga priimti sprendimą nutraukti Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nurodytos subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimą.

Teismas pažymi, kad ginčo kontekste termino „pritaikytos tarptautinės finansinės sankcijos“ aiškinimui svarbus tiek Reglamente (EB) Nr. 765/2006 įtvirtintas tarptautinių finansinių sankcijų reglamentavimas, tiek lingvistinė sąvokos “pritaikytas“ reikšmė.

Reglamento (EB) Nr. 765/2006 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įšaldomos visos I priede išvardytiems fiziniams ar juridiniams asmenims, subjektams ir institucijoms priklausančios, jų nuosavybės teise turimos, valdomos arba kontroliuojamos lėšos ir ekonominiai ištekliai. Tai reiškia, kad sankcijos taikomos tiek tiesiogiai į I priedo sąrašą įtrauktiems asmenims, tiek ir į sąrašą neįtrauktiems asmenims, tačiau su sąlyga, kad jie nuosavybės teise priklauso arba yra kontroliuojami pirmiau minėtų subjektų. Atitinkamai tai reiškia, kad yra du būdai, kaip nustatoma, ar subjektui yra taikomos arba galimos taikyti finansinės sankcijos: 1) subjektas yra įtrauktas į Reglamento (EB) Nr. 765/2006 I priedą; 2) subjektas nors ir nėra įtrauktas į Reglamento (EB) Nr. 765/2006 I priedą, tačiau nustatoma, kad jis yra kontroliuojamas į I priedą įtraukto subjekto.

Akivaizdu, kad nekyla sunkumų ir abejonių nustatant subjektą, kuriam sankcijos taikomos pirmuoju atveju, nes tai patvirtina pats Reglamento (EB) Nr. 765/2006 I priedas, tiesiogiai apibrėžiantis sankcionuojamų subjektų ratą. Antruoju atveju, atsakymui į klausimą, ar subjektui taikytinos sankcijos, nepakanka vadovautis vien tik Reglamento (EB) Nr. 765/2006 I priedo sąrašais, nes tokiu atveju kažkas turi atlikti papildomą vertinimą ir konstatuoti, kad į I priedo sąrašą neįtrauktas subjektas yra kontroliuojamas į sąrašą įtraukto subjekto. Jeigu tokia aplinkybė („kontrolės“) konstatuojama, finansinės sankcijos pritaikomos ir į I priedo sąrašą neįtrauktam, tačiau tokio subjekto kontroliuojamam subjektui. Kitaip tariant, finansinės sankcijos taikomos tiesiogiai Reglamento (EB) Nr. 765/2006 pagrindu (kai subjektas yra įtrauktas į I priedo sąrašus) ir netiesiogiai (kai subjektas nėra įtrauktas į I priedo sąrašus, tačiau atitinkamos kompetentingos institucijos nustato, kad jis yra kontroliuojamas į sąrašą įtraukto subjekto) (antrinės sankcijos).

Lingvistine prasme situacija kai finansinės sankcijos taikomos Reglamento (EB) Nr. 765/2006 I priedo sąraše esančiam subjektui savaime apimtų ir faktinę situaciją, nurodytą Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 5¹ dalies 6 punkte (darbdaviui „pritaikytos“ tarptautinės finansinės sankcijos), nes sankcijos būtų „pritaikytos“ pačiu Reglamentu (EB) Nr. 765/2006. Tokiu atveju Užimtumo tarnybai pakaktų tik patikrinti, ar subsidijas gaunantis darbdavys yra įtrauktas į Reglamento (EB) Nr. 765/2006 I priedą ir remtis vien tik Reglamentu (EB) Nr. 765/2006 nustatyti sankcijų taikymo darbdaviui faktą. Tačiau situacijai, kai reikia nustatyti, ar darbdaviui, kuris nėra įtrauktas į Reglamento (EB) Nr. 765/2006 I priedą, yra „pritaikytos“ tarptautinės finansinės sankcijos, dar būtina nustatyti, kad kompetentinga institucija faktiškai „pritaikė“ finansines sankcijas Reglamento (EB) Nr. 765/2006 2 straipsnio 1 dalies pagrindu, kaip sankcionuoto subjekto kontroliuojamam subjektui. Tokiu atveju Užimtumo tarnyba neišvengiamai turi vadovautis kitų kompetentingų institucijų veiksmais ir sprendimais, kuriais darbdaviui faktiškai „pritaikomos“ finansinės sankcijos Reglamento (EB) Nr. 765/2006 2 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Byloje nėra ginčo ir nėra abejonės, kad VšĮ sanatorija „(duomenys neskelbtini)“ nėra įtraukta į Reglamento (ES) Nr. 765/2006 I priedo subjektų, kuriems taikomos ribojamosios priemonės, sąrašą, o vienas iš pareiškėjo skundo argumentų yra tai, kad nei Užsienio reikalų ministerija, nei jokia kita viešojo administravimo institucija nėra priėmusi sprendimo dėl sankcijų taikymo pareiškėjai. Tačiau teismas pažymi, kad remiantis Lietuvos Respublikos ekonominių ir kitų tarptautinių sankcijų įgyvendinimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 8 straipsnio 1 dalimi, Europos Sąjungos reglamentai dėl tarptautinių sankcijų ir jų įgyvendinimo išimčių, priimti remiantis Europos bendrijos steigimo sutartimi, yra tiesiogiai taikomi Lietuvos Respublikoje nuo jų įsigaliojimo. Ši Įstatymo norma atkartoja Reglamento (ES) Nr. 765/2006 11 straipsnį, kuris taip pat numato, kad šis reglamentas privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, pagal Įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, tik koordinuoja tarptautinių sankcijų įgyvendinimą Lietuvos Respublikoje ir teikia informaciją fiziniams ir juridiniams asmenims tarptautinių sankcijų įgyvendinimo klausimais bei, remiantis Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punktu, yra atsakinga už ekonominių sankcijų įgyvendinimo priežiūrą. Tačiau pati ministerija neįgyvendina Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje apibrėžtų tarptautinių ekonominių sankcijų. Ji tik turi teisę leisti taikyti konkrečių nustatytų išimčių įgyvendinimą, remiantis šio 8 straipsnio 1 dalyje nustatytomis išimtimis. Įstatymo 13 straipsnio 1 dalis numato, kad juridiniai ir fiziniai asmenys privalo pateikti tarptautinių sankcijų priežiūrą vykdančioms institucijoms visus priežiūrai atlikti reikalingus duomenis, o šio straipsnio 2 dalis numato, kad institucijos, atsakingos už tarptautinių sankcijų įgyvendinimo priežiūrą, ir finansų įstaigos teikia informaciją apie tarptautinių sankcijų įgyvendinimą, jų pažeidimus ir nagrinėjamas bylas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 1679 patvirtinto „Tarptautinių sankcijų įgyvendinimo priežiūros tvarkos aprašo“ (toliau – Aprašas) 12 punktą, finansų įstaigos, sustabdžiusios subjektų, dėl kurių įgyvendinamos finansinės sankcijos, disponavimą sąskaitomis, apie tai per dvi darbo dienas informuoja Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą prie Vidaus reikalų ministerijos ir Užsienio reikalų ministeriją.

Taigi, pagal Reglamento (ES) Nr. 765/2006 11 straipsnį, Įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, Europos Sąjungos reglamentai dėl tarptautinių sankcijų yra tiesiogiai taikomi, todėl už tarptautinių sankcijų įgyvendinimą atsakingi, ir jas konkretiems subjektams faktiškai pritaiko, patys juridiniai asmenys, veikiantys Lietuvoje. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju tam, kad bankas „Swedbank", AB, įgyvendindamas Reglamentu (EB) Nr. 765/2006 taikomas sankcijas, nuspręstų įšaldyti pareiškėjos banko sąskaitas, bankui, kaip finansų įstaigai, pakako savarankiško sprendimo pritaikyti sankcijas ir tam nebuvo būtinas jokios viešojo administravimo institucijos joks atskiras formalus sprendimas, kaip nepagrįstai traktuoja pareiškėja.

Teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, remiantis Reglamento (ES) Nr. 765/2006 11 straipsniu, Įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, 13 straipsnio 1, 2 dalimis, Aprašo 12 punktu, bankas „Swedbank", AB yra kompetentinga institucija įgyvendinti Reglamento (EB) Nr. 765/2006 2 straipsnio 1 dalyje numatytas sankcijas, todėl įšaldydamas pareiškėjos banko sąskaitas bankas faktiškai kaip tik ir pritaikė finansines sankcijas pareiškėjai, nors sankcijos ir nėra laikomos savaime taikomomis remiantis vien tik Reglamentu (EB) Nr. 765/2006 ir jį įgyvendinančiais vėlesniais reglamentais. Todėl tai, kad nei Užsienio reikalų ministerija, nei jokia viešojo administravimo institucija nėra priėmusi sprendimo dėl sankcijų taikymo pareiškėjai nėra nei skundžiamo Įsakymo neteisėtumą pagrindžianti aplinkybė, nei kliūtis atsakovei vadovautis banko, kuris pritaikė pareiškėjai sankcijas, veiksmais, nustatinėjant faktinę aplinkybę – „darbdaviui pritaikytos tarptautinės finansinės sankcijos“.

Pareiškėjos argumentas, kad atsakovė pati nenustatė aplinkybės - „darbdaviui pritaikytos tarptautinės finansinės sankcijos“ - nepagrįstas, nes šią aplinkybę atsakovė nustatė remdamasi iš Užsienio reikalų ministerijos gautais 2021 m. sausio 12 d. raštu Nr. (21.2.19E)3-165 ir 2021 m. kovo 15 d. raštu Nr. ((21.2.19E)3-144, kuriais ministerija informavo, jog bankas „Swedbank", AB, remiantis Reglamentu (EB) Nr. 765/2006, įšaldė viešosios įstaigos sanatorijos „(duomenys neskelbtini)" banko sąskaitas. Pažymėtina, kad Užimtumo tarnyba po 2021 m. sausio 12 d. rašto Nr. (21.2.19E)3-165 papildomai kreipėsi į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją 2021 m. kovo 9 d. raštu Nr. Sd-673 su prašymu kiek įmanoma skubiau, priimti sprendimą dėl sutikimo/nesutikimo įgyvendinti išimtį – leisti atlikti subsidijų darbo užmokesčiui mokėjimus VšĮ sanatorijai „(duomenys neskelbtini)“, todėl pareiškėjos argumentas, kad atsakovė „pati nenustatinėjo“, ar pritaikytos sankcijos yra nepagrįstas. Gavusi Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos 2021 m. kovo 15 d. atsakymą Nr. ((21.2.19E)3-144, į minėtą kreipimąsi, atsakovė nustatė, kad AB „Swedbank“, įgyvendinamas Reglamentą (EB) Nr. 765/2006, įšaldė viešosios įstaigos sanatorijos „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitas, o ministerija 2020 m. gruodžio 31 d. priėmė sprendimą išimties tvarka leisti AB bankui „Swedbank“ viešosios įstaigos sanatorijos „(duomenys neskelbtini)“ įšaldytose banko sąskaitose esančias lėšas panaudoti tik likusiems 2020 m. įsipareigojimams, susijusiems su sanatorijos darbuotojų darbo santykiais, atlikti (darbo užmokesčiui ir kt.). Todėl sekančiais metais pareiškėjai paprašius mokėti subsidiją darbo užmokesčiui atsakovė jos mokėjimą nutraukė pagrįstai, nes pareiškėjai sankcijos buvo pritaikytos, o išimtis 2021 metams nebuvo pritaikyta.

Skundžiamame Įsakyme yra nurodyta, kad būtent nurodytais dviem Užsienio reikalų ministerijos raštais remiantis yra taikomas Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 5¹ dalies 6 punktas ir Aprašo 20¹¹ punktas, todėl iš Įsakymo turinio, skirtingai nei teigia pareiškėja, yra visiškai aišku, kuo remiantis atsakovė nustatė, kad pareiškėjai yra pritaikytos tarptautinės sankcijos ir tai nepažeidžia Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų dėl tinkamo administracinio akto motyvavimo.

Pareiškėjos teiginys, kad nei Užimtumo įstatymas, nei Aprašas nenumato, jog Užimtumo tarnyba galėtų pati nenustatinėti ir nevertinti aplinkybės „darbdaviui pritaikytos tarptautinės finansinės sankcijos“ ir galėtų vadovautis kitų asmenų (tuo labiau - privačių) priimtais sprendimais, o toks sprendimo priėmimo „delegavimas" kitam privačiam asmeniui neatitinka viešojo administravimo įstatymo reikalavimų, yra visiškai nepagrįstas ir neatitinka Užimtumo įstatymo ir Aprašo esmės. Šiuo atveju pareiškėja painioja du skirtingus dalykus: 1) sankcijos pritaikymą pareiškėjai ir 2) nustatymą (konstatavimą), kad sankcijos pareiškėjai yra pritaikytos. Akivaizdu, kad tarptautines sankcijas pareiškėjai faktiškai pritaikė bankas, o Užimtumo tarnyba iš Užsienio reikalų ministerijos pateiktos informacijos tik nustatė, kad šis faktas egzistuoja. Tai reiškia, kad Užimtumo tarnyba „nedelegavo" savo pareigos nustatinėti sprendimo priėmimui reikšmingą faktą, o pati jį nustatė iš oficialiai gautos informacijos apie banko pritaikytas sankcijas. Taip pat Užimtumo tarnyba „nedelegavo“ bankui sprendimo priėmimo dėl sankcijų taikymo, nes, kaip minėta, bankas, kaip finansų institucija, sankcijas pritaiko tiesiogiai, savo savarankišku sprendimu. Taigi, pareiškėjos argumentai dėl atsakovės savo pareigų neatlikimo ir neteisėto jų „delegavimo“ privačiam asmeniui yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo Įsakymą pripažinti neteisėtu.

Nors pareiškėja ministerijos informaciją apie banko veiksmus vertina kaip nepakankamą pagrindą atsakovei konstatuoti aplinkybę „darbdaviui pritaikytos tarptautinės finansinės sankcijos“, taip pat pateikia savo argumentus, jog bankas sankcijas pareiškėjai pritaikė neteisėtai, o Užsienio reikalų ministerija teisėtumo netikrino, tačiau teismas pripažįsta, kad atsakovė neturėjo jokio pagrindo nesivadovauti ministerijos pateikta informacija ir ignoruoti banko veiksmus. Kaip minėta, Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Užsienio reikalų ministerija koordinuoja tarptautinių sankcijų įgyvendinimą Lietuvos Respublikoje ir teikia informaciją fiziniams ir juridiniams asmenims tarptautinių sankcijų įgyvendinimo klausimais, o bankas yra kompetentingas subjektas, kuris turi teisę (ir pareigą) pritaikyti sankcijas, jeigu yra įsitikinęs, kad yra pagrindas pagal Reglamento (EB) Nr. 765/2006 2 straipsnio 1 dalį. Pažymėtina, kad Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje yra išvardintos valstybės institucijos, atsakingos už tarptautinių sankcijų įgyvendinimo priežiūrą, tačiau atsakovė nėra įtraukta į šį sąrašą. Maža to, net ir šiame sąraše esančioms institucijoms Įstatymas nesuteikia teisės konstatuoti konkrečių juridinių asmenų sprendimų ir veiksmų neteisėtumo pritaikant tarptautines sankcijas. Tokių sprendimų ir veiksmų neteisėtumą gali konstatuoti tik teismas, bet ne Užsienio reikalų ministerija ar Užimtumo tarnyba. Pareiškėja savo skunde iš esmės daugiausia ir ginčija banko veiksmų teisėtumą pritaikant pareiškėjai sankcijas, o ginčijamo Įsakymo neteisėtumą grindžia tuo, kad jį priimdama atsakovė rėmėsi Užsienio reikalų ministerijos pateikta informacija, nors ministerija nevertino banko veiksmų teisėtumo. Tačiau teismas pažymi, kad šios bylos dalykas nėra nei banko, nei ministerijos veiksmų teisėtumas, kadangi skundžiamas Užimtumo tarnybos priimtas Įsakymas, kuris priimtas vadovaujantis tik Užimtumo įstatymu ir Aprašu, o ne Reglamentu (EB) Nr. 765/2006, kurio taikymo teisėtumą kvestionuoja pareiškėja. Šioje byloje nagrinėjamo ginčo šalimi ir teisinio santykio dėl subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimo nutraukimo dalyviu nėra bankas, kuris pritaikė pareiškėjai tarptautines sankcijas, todėl teismas banko veiksmų teisėtumo nevertina ir negali vertinti, juo labiau, kad bankas nėra viešojo administravimo subjektas. Pareiškėja banko veiksmų, kuriais vadovavosi atsakovė priimdama skundžiamą Įsakymą, teisėtumą buvo apskundusi bendrosios kompetencijos teismui, todėl visi argumentai dėl banko veiksmų teisėtumo ir Reglamento (EB) Nr. 765/2006 taikymo pagrįstumo bei „kontrolės“ sąvokos aiškinimo buvo būtent tos civilinės bylos, bet ne šio ginčo dalykas. Civilinė byla Nr. 2-7731-863/2021 dėl banko „Swedbank", AB veiksmų neteisėtumo yra nutraukta ir banko neteisėti veiksmai pritaikant tarptautines sankcijas pareiškėjai nėra nebuvo ir nėra konstatuoti, todėl ir atsakovė neturėjo pagrindo juos tokiais laikyti.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes teismas pripažįsta, kad atsakovė pagrįstai ir teisėtai nustatė Įsakymo priėmimui būtiną faktinę aplinkybę, kad pareiškėjai yra pritaikytos tarptautinės finansinės sankcijos, nes tokias sankcijas pareiškėjai faktiškai buvo pritaikęs bankas „Swedbank", AB savo sprendimu ir savo veiksmais, apie kuriuos atsakovę informavo įstatymo įgaliotas tokią informaciją teikti viešojo administravimo subjektas - Užsienio reikalų ministerija. Atsakovė nei pagal Užimtumo įstatymą, nei pagal Aprašą neturi pareigos kvestionuoti banko sprendimų ir veiksmų teisėtumo ir neturi teisės ignoruoti ministerijos pateiktos informacijos, nes Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 5¹ dalies 6 punktas ir Aprašo 20¹¹ punktas imperatyviai nustato pareigą atsakovei nutraukti subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimą, jeigu paaiškėja, kad darbdaviui pritaikytos tarptautinės finansinės sankcijos. Aplinkybė, kad pareiškėja nesutinka su tarptautinių sankcijų pritaikymo jai teisėtumu nesudaro pagrindo Užimtumo tarnybai nevykdyti Užimtumo įstatymo kol nėra teismo sprendimo pripažinti sankcijų taikymą pareiškėjai neteisėtu. Nagrinėjamu atveju atsakovei priimant ginčijamą Įsakymą tarptautinių sankcijų pritaikymo pareiškėjai teisėtumas nebuvo paneigtas ir banko veiksmų pareiškėja nebuvo nuginčijusi kaip neteisėtų. Todėl atsakovė neturėjo jokio pagrindo laikyti, kad bankui įšaldžius pareiškėjos banko sąskaitas pagal Reglamentą (EB) Nr. 765/2006 pareiškėjai nėra pritaikytos tarptautinės sankcijos ir toliau mokėti subsidijas darbo užmokesčiui. Pažymėtina, kad esant įšaldytoms lėšoms banko sąskaitose ir apribojus galimybę sąskaitomis naudotis, subsidijos mokėjimas nepasiektų Užimtumo įstatymo tikslų, nes lėšos nebūtų panaudojamos pagal paskirtį ir tai reikštų ne tik neteisėtą, bet ir neefektyvų valstybės lėšų naudojimą.

Ginčijamas Įsakymas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo individualiam administraciniam aktui keliamus argumentavimo ir motyvavimo reikalavimus (10 straipsnio 5 dalies 5, 6 punktai), nes jame nurodytas Įsakymo faktinis pagrindas (Užsienio reikalų ministerijos 2021 m. sausio 12 d. ir 2021 m. kovo 15 d. raštai, kurie patvirtino, kad pareiškėjai bankas „Swedbank", AB pritaikė tarptautines sankcijas pagal Reglamentą (EB) Nr. 765/2006) ir teisinis pagrindas (Užimtumo įstatymo 41 str. 5¹ d. 6 p. ir Aprašo 20¹¹ p.). Pareiškėja aiškiai suprato, kokiu teisiniu pagrindu priimtas Įsakymas ir kokia faktine aplinkybe jis grindžiamas, o tai, kad pareiškėja nesutinka su faktinės aplinkybės (sankcijų pritaikymo) teisėtumu ir jį skirtingai traktuoja nei atsakovė, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad Įsakymas yra nemotyvuotas ar neaiškiai motyvuotas.

Priimdama Įsakymą atsakovė jame nurodytus teisės aktus iš esmės taikė teisingai, nes jie įpareigoja priimti skundžiamą Įsakymą, jeigu nustatoma, kad darbdaviui pritaikytos tarptautinės sankcijos, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti ginčijamą Įsakymą iš esmės. Tai reiškia, kad pareiškėjos skundas iš esmės yra nepagrįstas ir atmestinas.

Tačiau teismas konstatuoja, kad Įsakymu nustatant datą, nuo kurios subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimas buvo nutrauktas, Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 5¹ dalies 6 punkto ir Aprašo 20¹¹ punkto nuostatos buvo pritaikytos pažeidžiant principą lex retro non agit (iš lot. – įstatymas atgal negalioja), todėl Įsakymas negali būti paliktas galioti visa apimtimi.

Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 35 ir 41 straipsnių pakeitimo įstatymas Nr. XIV-172, kuriuo Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 5¹ dalis buvo papildyta 6 punktu, buvo priimtas 2021 m. sausio 14 d., o įsigaliojo 2021 m. sausio 20 d. (https://www. (duomenys neskelbtini)). Skundžiamą Įsakymą atsakovė priėmė vadovaudamasi Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 5¹ dalies 6 punktu, todėl šioje įstatymo normoje numatytą teisinį reglamentavimą galėjo taikyti tik nuo jo įsigaliojimo momento, kadangi Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 35 ir 41 straipsnių pakeitimo įstatymas Nr. XIV-172 nenumatė jokių šios normos įsigaliojimo išimčių, leidžiančių įstatymo pakeitimus taikyti ir teisiniams santykiams, buvusiems iki įstatymo pakeitimo. Aprašo 20¹¹ punktas, kuriuo taip pat vadovavosi atsakovė, numato, kad subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimas nutraukiamas atsiradus bent vienam iš Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 5¹ dalyje nustatytų pagrindų apie tai raštu informuojant darbdavį. Kadangi Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 5¹ dalies 6 punkte nustatytas pagrindas atsirado tik 2021 m. sausio 20 d., kai įsigaliojo pats Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 5¹ dalies papildymas 6 punktu, sudarantis galimybę taikyti ir Aprašo 20¹¹ punktą, tai Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nurodytos subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimas galėjo būti nutraukiamas tik nuo 2021 m. sausio 20 d., o ne nuo 2021 m. sausio 1 d., kaip nusprendė atsakovė.

Atsižvelgiant į nurodytą teisės normų, kuriomis priimdama Įsakymą rėmėsi atsakovė, įsigaliojimo datą, teismas konstatuoja, kad atsakovė ginčijamu Įsakymu nepagrįstai nustatė datą, nuo kurios nutraukė viešajai įstaigai sanatorijai „(duomenys neskelbtini)" Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimą, ir neteisėtai subsidijos nemokėjo nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. sausio 19 d. įskaitytinai. Todėl Įsakymo dalis, kuria subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimas buvo nutrauktas nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. sausio 19 d. įskaitytinai panaikintina, kaip neteisėta iš esmės, savo turiniu prieštaraujanti aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).

Likusi Įsakymo dalis paliekama nepakeista, nes nuo 2021 m. sausio 20 d. įsigaliojęs Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 5¹ dalies 6 punktas ir nuo 2020 m. gruodžio 21 d. banko „Swedbank“, AB pateikta informacija Užsienio reikalų ministerijai apie remiantis Reglamentu (EB) Nr. 765/2006 įšaldytas viešosios įstaigos sanatorijos „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitas, sudarė teisėtą pagrindą nuo 2021 m. sausio 20 d. nutraukti Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimą.

Dėl prašymo kreiptis prejudicinio sprendimo

Pagal ABTĮ 4 straipsnio 3 dalį, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, prašydamas prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 40¹ straipsnio 1 dalį, teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to prejudicinį sprendimą.

Atsižvelgdamas į šioje byloje nagrinėjamo ginčo dalyką, kuris išimtinai susijęs su nacionalinės teisės aktų nuostatų dėl Užimtumo įstatymu reglamentuojamos remiamojo įdarbinimo priemonės nutraukimo aiškinimu ir taikymu, teismas konstatuoja, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą kreiptis į Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu priimti prejudicinį sprendimą nurodytais klausimais dėl Reglamente (EB) Nr. 765/2006 įtvirtintos „kontrolės“ sąvokos aiškinimo. Šios sąvokos aiškinimas nėra šios administracinės bylos dalykas, nes teismas šioje byloje nesprendžia, ar teisingai „kontrolės“ sąvoką aiškino ir „kontrolės“ faktą nustatė bankas, pritaikydamas pareiškėjai sankcijas pagal Reglamentą (EB) Nr. 765/2006. Nagrinėjamoje byloje reikšmingas yra pats faktas, kad pareiškėjai bankas buvo pritaikęs sankcijas pagal Reglamentą (EB) Nr. 765/2006, o ne banko veiksmų teisėtumas. Atsakovė, remiantis sankcijų pritaikymo faktu, turėjo pagrindą ir pareigą taikyti Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 5¹ dalies 6 punktą ir neturėjo jokio ją įpareigojančio teisinio pagrindo tikrinti banko veiksmų teisėtumą pritaikant sankcijas pareiškėjai. Ginčyti šiuos veiksmus yra pareiškėjos teisė, kuria ji ir buvo pasinaudojusi, kreipdamasi į bendrosios kompetencijos teismą, kuriame ir galėjo būti keliamas klausimas, ar bankas teisingai aiškino „kontrolės“ sąvoką Reglamento (EB) Nr. 765/2006 kontekste. Pažymėtina, kad iš esmės pareiškėja šioje administracinėje byloje daugiausiai ir ginčija banko veiksmų teisėtumą, tačiau už tai niekaip nėra atsakinga Užimtumo tarnyba, nes ji sankcijų pareiškėjai nepritaikė, o tik vadovavosi banko veiksmais. Todėl ir didelė dalis skundo argumentų nėra susijusi su ginčo esme šioje administracinėje byloje. Pareiškėja, siekdama apginti galimai pažeistas savo teises dėl banko veiksmų, kurie buvo pagrindas atsakovei priimti ginčijamą Įsakymą, turi teisę reikalauti iš banko jo veiksmais galimai padarytos žalos atlyginimo dėl netektos subsidijos darbo užmokesčiui, tačiau banko veiksmų neteisėtumą turi įrodinėti ne šioje administracinėje byloje, o civilinėje byloje pagal ieškinį bankui.

Likusieji proceso šalių argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau neanalizuotini. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti, o atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 str. 5 d.).

Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.).

2021 m. lapkričio 9 d. pareiškėja pateikė prašymą priteisti iš atsakovės 1 778,70 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų ir pateikė jų sumokėjimą patvirtinančius dokumentus. Advokato pažymoje apie suteiktas teisines paslaugas nurodyta, kad už skundo teismui rengimą sumokėta 580,80 Eur, už pranešimo teismui dėl skundo trūkumų pašalinimo rengimą ir susijusias teisinės konsultacijas - 108,90 Eur, už pasirengimą teismo posėdžiui ir atstovavimą teismo posėdyje - 580,80 Eur, už atsiliepimo į prašymą dėl bylos stabdymo rengimą - 145,20 Eur, už paaiškinimų teismui rengimą (2021-10-06) - 363,00 Eur.

Sprendžiant pareiškėjos prašymo priteisti advokato teisinės pagalbos išlaidas pagrįstumą teismas pirmiausiai pripažįsta, kad dėl dalies šių išlaidų atsakovė visiškai nėra atsakinga, todėl jos neįtrauktinos į bendrą bylinėjimosi išlaidų sumą, kurios priteisimo klausimas bus sprendžiamas teismo sprendimu. Šiuo atveju atsakovė nėra atsakinga už 108,90 Eur išlaidų už skundo trūkumų pašalinimo rengimą ir susijusias teisinės konsultacijas susidarymą, nes atsakovė savo veiksmais niekaip neįtakojo aplinkybės, kad skundą pareiškėja pateikė ne pagal visus įstatymo reikalavimus. Todėl atlyginti pareiškėjai tokių išlaidų atsakovė neturi pareigos, nepriklausomai nuo bylos baigties. Taip pažymėtina, kad pareiškėja skunde nurodė, kad nepageidauja bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, todėl byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka ir teikti rašytinių paaiškinimų byloje nebuvo procesinės būtinybės. Iš esmės tai buvo pertekliniai paaiškinimai, kadangi šalys visus argumentus galėjo teikti (ir teikė) žodinio bylos nagrinėjimo metu. Toks rašytinių paaiškinimų teikimas žodiniame procese, kai po kiekvieno teismo posėdžio ar į kiekvieną kitos šalies procesinį dokumentą šalis reaguoja rašytiniais paaiškinimais prieš teismo posėdį, laikytinas dirbtiniu proceso išlaidų didinimu, už kurį neturi atsakyti kita ginčo šalis. Todėl atlyginti pareiškėjai 363,00 Eur išlaidų už advokato rašytinių paaiškinimų teismui rengimą (2021-10-06) atsakovė neturi pareigos, nepriklausomai nuo bylos baigties.

Taigi, teismas konstatuoja, kad advokato teisinės pagalbos išlaidų, kurias pareiškėja turi teisę reikalauti priteisti iš atsakovės, suma yra 1 306,80 Eur (1 778,70 Eur - 108,90 Eur - 363,00 Eur).

Už advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).

Nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes (Rekomendacijų 2 punktas).

Atsižvelgiant į Rekomendacijų 8 punkte nustatytus rekomenduojamus priteistinus maksimalius užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas dydžius ir į byloje pareiškėjos pateiktų procesinių dokumentų pobūdį bei kiekį (surašytas skundas, atsiliepimas į atsakovės prašymą stabdyti bylą, prašymai prijungti papildomus įrodymus), vykusių teismo posėdžių skaičių ir trukmę (2021-09-02, 2021-11-09, 2022-01-04 posėdžiai, užtrukę iš viso 1 val. 37 min.), teisinių paslaugų kompleksiškumą ir sprendžiamo teisinio klausimo naujumą, teismas konstatuoja, kad 1 306,80 Eur suma už advokato suteiktas teisines paslaugas pareiškėjai neviršija maksimalios priteistinos sumos pagal Rekomendacijų 8 punkto dydžius (vien tik už skundo parengimą maksimali priteistina suma pagal Rekomendacijų 7 ir 8.2 punktus galėtų būti 3 810,50 Eur). Todėl pareiškėjai, kartu su sumokėtu 23,55 Eur žyminiu mokesčiu, tokia suma galėtų būti priteisiama, jeigu skundas būtų tenkinamas visiškai. Tačiau šiuo atveju teismas skundą tenkina tik iš dalies, todėl pareiškėjai iš atsakovės priteistina tik dalis nurodytos 1 330,65 Eur sumos (1 306,80 Eur + 23,55 Eur), proporcinga teismo patenkintų reikalavimų daliai (ABTĮ 40 str. 5 d., CPK 93 str. 2 d.).

Nustatant kokia skundo reikalavimo dalis tenkinama, o kokia atmetama, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proporcingumo aspektu šiuo atveju reikšmingas laikas, per kurį, remiantis skundžiamu Įsakymu, pareiškėjai buvo nutrauktas subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimas, ir tai, kokią dalį šio laiko subsidijos mokėjimas buvo nutrauktas neteisėtai.

Nustatyta, kad ginčijamu Įsakymu subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimas buvo nutrauktas nuo 2021 m. sausio 1 d., o Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento 2021 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. VI(19.2) – 3364 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo “ VšĮ sanatorijai „(duomenys neskelbtini)“ Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nustatyta subsidija darbo užmokesčiui vėl buvo skirta už 2021 m. liepos mėnesį. Taigi, subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimas buvo nutrauktas nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. liepos 1 d., t. y. 6 mėnesius.

Neteisėta teismas pripažino Įsakymo dalį, kuria subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimas buvo nutrauktas nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. sausio 19 d. įskaitytinai, t. y. 19 dienų laikotarpį. Šis 19 dienų laikotarpis sudaro 10,55 procento nuo viso 180 dienų (6 mėnesių) laikotarpio, per kurį subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimas buvo nutrauktas.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proporcingumo aspektu laikytina, kad iš dalies patenkinus skundą ir iš dalies panaikinus Įsakymą, teismas patenkina 10,55 procentų pareiškėjos reikalavimo. Tai reiškia, kad iš atsakovės pareiškėjai priteistina 10,55 procentų bylinėjimosi išlaidų nuo minėtos 1 330,65 Eur sumos, t. y. 140,38 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 2 punktais,

nusprendžia:

Pareiškėjos viešosios įstaigos sanatorija ,, (duomenys neskelbtini)“ skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno klientų departamento direktoriaus 2021 m. balandžio 22 d. įsakymo Nr.V1(19.2)-1647 „Dėl Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimo nutraukimo" dalį, kuria subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimas viešajai įstaigai sanatorijai ,, (duomenys neskelbtini)“ buvo nutrauktas nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2021 m. sausio 19 d. įskaitytinai.

Likusią Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno klientų departamento direktoriaus 2021 m. balandžio 22 d. įsakymo Nr.V1(19.2)-1647 „Dėl Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimo nutraukimo" dalį, kuria subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimas viešajai įstaigai sanatorijai ,,(duomenys neskelbtini)“ nutrauktas nuo 2021 m. sausio 20 d., palikti galioti.

Priteisti pareiškėjai viešajai įstaigai sanatorijai ,, (duomenys neskelbtini)“ 140,38 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt eurų 38 ct) su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų iš atsakovės Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.