Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-07-07 · Administracinė byla Nr. I-4861-281/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-07-07
Bylos Nr.
I-4861-281/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-05565-2015-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Mefodija Povilaitienė
Pareiškėjas
V. L.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-4861-281/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05565-2015-2Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. liepos 7 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė, dalyvaujant pareiškėjui V. L. (V. L.), viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas V. L. 2015-11-23 teismui paštu padavė skundą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – LAVL), priteisti 1 200 € neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 1-2).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš laikymo LAVL sąlygų, kurios esą neatitinka teisės aktų reikalavimų. Paaiškino, kad ligoninėje buvo gydomas laikotarpiu nuo 2015-06-12 iki 2015-06-19, nuo 2015-07-17 iki 2015-07-24 ir nuo 2015-09-11 iki 2015-09-18. Kamerų plotas neatitiko vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimų, be to, inventorius neatsparus drėgmei, nebuvo dezinfekuojamas drėgnuoju būdu, dušai nėra tinkamai atitverti, neatitinka higienos sąlygų, tualete nėra atskiros ventiliacijos sistemos. 2015-09-11 atvykus į ligoninę, pareiškėjas buvo uždarytas į laikiną kamerą, kur praleido 3,5 val., negavo pietų. 2015-07-17 pareiškėjas buvo atvežtas į ligoninę konsultacijai dėl kojos lūžio, kuri turėjo įvykti 2015-07-21, bet neįvyko, nes konvojaus pareigūnai nuvežė jį ne į tą ligoninę. Pareiškėjo buvimo ligoninėje laikotarpiu vyko remontas, jautėsi dažų kvapas, grindys buvo slidžios, todėl pareiškėjui buvo sunku judėti. Dėl šių sąlygų mano, kad yra pagrindas atlyginti patirtą neturtinę žalą.

Per teismo posėdį pareiškėjas skundą prašė tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti (b. l. 10-12).

Nurodė, kad ligoninė nefiksuoja, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir suimtųjų, nes teisės aktai to daryti neįpareigoja. Ligoninė nedaro įtakos atvykstančiųjų gydytis asmenų skaičiui, nes stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos suteikiamos visiems to reikalaujantiems asmenims, dėl to ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. Chirurgijos skyriuje, kuriame buvo gydomas pareiškėjas, yra sudaryta galimybė nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro būti gryname ore lokaliniame sektoriuje. Todėl minimalaus ploto reikalavimo neatitikimas buvo kompensuotas sudarant galimybę laisvai judėti lokaliniame sektoriuje ir gyvenamosiose patalpose. Teisės aktai nenustato, kokie baldai turi būti įrengti gyvenamojoje patalpoje. Kiekvienoje kameroje yra ventiliacinė vėdinimo šachta, langai, tai užtikrina oro cirkuliaciją ir vėdinimą. Remontas atliekamas pagal poreikį, valymo ir dezinfekcijos darbai atliekami nustatyta tvarka. Pacientams suteikiama teisė vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, gauti išskalbtą patalynę, rankšluosčius. Ligoninei išduotas leidimas-higienos pasas patvirtina, kad ligoninės patalpos atitinka higienos reikalavimus. Mano, kad pareiškėjo reikalavimas grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais, neturtinės žalos priteisti nėra pagrindo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje atsakovė nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už laikymą LAVL jo gydymo laikotarpiais nuo 2015-06-12 iki 2015-06-19, nuo 2015-07-17 iki 2015-07-24 ir nuo 2015-09-11 iki 2015-09-18 sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 d. nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė jį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Kaip ne kartą pažymėjo EŽTT savo praktikoje, ypač mažas kameros plotas yra labai svarbi aplinkybė, kurią būtina įvertinti sprendžiant, ar kalinimo sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 str. prasme. Ypač mažas kamerų plotas yra savaiminis pagrindas pripažinti, kad kalinimo sąlygos yra žeminančios (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 53254/98).

Pareiškėjas teigia, kad jis LAVL patalpose buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkantį minimalųjį gyvenamąjį plotą.

Remiantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 11¹.4 p., vienam asmeniui LAVL palatose tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis 5,1 kv. m.

Nustatyta, kad pareiškėjas jo gydymo LAVL laikotarpiais buvo laikomas 7 lovų 24,92 kv. m ploto Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 2 ir 6 lovų 28,49 kv. m ploto Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 3. Atsakovė pripažįsta aplinkybę, kad pareiškėjui galėjo būti neužtikrintas minimalus plotas, o pateikti konkretaus skaičiaus, kiek palatoje buvo laikoma asmenų atitinkamomis dienomis, negalėjo. Tai, kad LAVL nefiksuoja tokios statistikos, vertintina pareiškėjo naudai, dėl to pripažintina, kad pareiškėjas buvo laikomas patalpoje, kurioje vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis už teisės aktuose nustatytą minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą.

Pabrėžtina, kad LAVL neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, todėl neteisėtumo faktas yra pakankamai įrodytas (žr. analogišką poziciją Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-438-121/2009, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2810/2011), o jos motyvai, kad ji nėra kalta dėl šio pažeidimo, nėra reikšmingi.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad palatose esantis inventorius neatsparus drėgmei, nedezinfekuojamas drėgnuoju būdu, dušai nėra tinkamai atitverti, neatitinka higienos sąlygų, tualete nėra atskiros ventiliacijos sistemos.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 p. įtvirtinta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.5 p. nurodoma, kad, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos <...>. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Analogiškos sanitarinio mazgo įrengimo nuostatos numatytos ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 35.5 punkte. Ligoninėje įrengtas sanitarinis mazgas nurodytus reikalavimus atitiko, turi oro traukos kanalą. Teisės aktai nenumato, keliems asmenims naudotis turi būti skirtas sanitarinis mazgas.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nereglamentuoja, kokie baldai turi būti įrengti gyvenamojoje įstaigos patalpoje. Ligoninės 2015-07-17 pažyma (b. l. 38) bei pateiktos nuotraukos (b. l. 51, 63) patvirtina, kad LAVL palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi. Teismas vertina, kad byloje nėra objektyvių įrodymų dėl netinkamo palatų įrengimo, duomenų, kad pareiškėjas jo laikymo ligoninėje metu būtų kreipęsis į ligoninės administraciją dėl baldų, ir kitų priemonių nebuvimo ar netinkamumo, nėra pateikta, todėl šie pareiškėjo argumentai vertinami kaip subjektyvūs.

Lietuvos higienos normos 24 p. nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Bylos medžiaga patvirtina, kad LAVL turi mechaninę patalpų vėdinimo sistemą. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.1 p. nustatyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą. Teismo vertinimu, natūrali kamerų vėdinimo sistema (per langus) atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovės atstovės veiksmų neteisėtumas šiuo atveju nenustatytas.

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Iš byloje esančio Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto matyti, jog pareiškėjo gydymo ligoninėje laikotarpiu palatos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, netikrintos (b. l. 39-40, 44-45, 52-53, 64-65). Įstaiga yra sudariusi parazitų kontrolės paslaugų teikimo sutartis (b. l. 46-49). Duomenų, kad pareiškėjas jo gydymo laikotarpiu būtų kreipęsis į ligoninės administraciją dėl jo laikymo sąlygų ar reiškęs skundus, nenustatyta. Pažymėtina, kad pareiškėjo skundo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio ir nekonkretūs, duomenų apie nustatytus pažeidimus ar skundus dėl netinkamų laikymo sąlygų ir dėl to atsiradusių neigiamų pasekmių nenustatyta. Faktą, kad ligoninės palatų įrengimas ir sanitarinės sąlygos jose atitinka higienos reikalavimus, patvirtina ligoninei 2013-07-29 išduotas leidimas – higienos pasas (b. l. 67).

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad atvykęs į ligoninę 2015-09-11 praleido 3,5 val. laikinojoje kameroje, kurioje pareiškėjui nebuvo duoti pietūs.

Asmenų, kuriems ribojama laisvė, aprūpinimą maistu reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 173 str. 4 d. bei Suėmimo vykdymo įstatymo 44 str. 5 d. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių 5 p. nustatyta, kad maitinimą organizuoja kalinimo įstaigos administracija. Taisyklių 32 p. nustatyta, jog kalinimo įstaigų, iš kurių konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybos iš vakaro informuoja kalinimo įstaigų, į kurias konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybas apie planuojamų atsiųsti asmenų skaičių. Išvykus konvojui, nedelsiant informuojama apie tikslų atvykstančių asmenų skaičių. Pagal Taisyklių 34 p. kalinimo įstaigos, į kurias atvyksta konvojuojami asmenys, užtikrina atvykusių asmenų maitinimą pagal įstaigose patvirtintą dienotvarkę. Asmenims, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę, gali būti išduodamas ne ilgiau kaip vieną parą sausas davinys. Valstybės institucijos, kurių žinioje yra nuteistas laisvės atėmimo ar arešto bausme arba suimtas asmuo, privalo tinkamai keistis informacija ir siekti, kad asmuo, kuris į laisvės atėmimo atlikimo vietą atvyksta po nustatyto maitinimo laiko, praėjus pakankamam laikotarpiui nuo paskutinio maitinimo ir pageidauja gauti maisto, nesant galimybės pamaitinti jį karštu maistu, turėtų teisę į sausą maisto davinį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-649/2014). Nustatyta, kad pareiškėjas 2015-09-11 į LAVL buvo pristatytas 13.30 val. (b. l. 43). Duomenų, patvirtinančių ligoninės dienotvarkėje numatytą maitinimo laiką, nepateikta. Kita vertus, taip pat nepateikta duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas, kaip numatyta Taisyklėse, buvo išreiškęs pageidavimą dėl maitinimo. Pabrėžtina, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjui dėl maitinimo neužtikrinimo būtų atsiradusios neigiamos pasekmės. Be to, nenustatyta, jog atsakovės atstovė būtų sąmoningai siekusi pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl neužtikrintos teisės į maitinimą nevertinami kaip objektyvūs.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad 2015-07-17 buvo atvežtas konsultacijai dėl kojos lūžio, bet konsultacija neįvyko dėl konvojaus pareigūnų kaltės. Gydymo stacionare istorija patvirtina, kad pareiškėjas 2015-07-17 pristatytas į ligoninę dėl būklės po dešinio kulnikaulio lūžio, 2015-07-21 paskirta konsultacija (b. l. 42). Remiantis pareiškėjo ligos istorijos epikrize, pareiškėjo būklė patenkinama, komplikacijų nėra, skirtini vaistai nuo skausmo, o traumatologo konsultacija neįvyko dėl konvojaus kaltės, rekomenduota užsakyti planine tvarka gydytojo traumatologo konsultaciją (b. l. 4). Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2015-09-11 pareiškėjas vėl buvo konsultuotas dėl būklės po seno sugijusio kulnikaulio lūžio, jam diagnozuota potrauminė dešinės pėdos artropatija (b. l. 43). Darytina išvada, kad pareiškėjui sveikatos priežiūros paslaugos LAVL buvo teikiamos, o tai, jog konsultacija atidėta, atsižvelgiant į nurodytą pareiškėjo būklę, neįrodo pareiškėjui sukeltų kokių nors neigiamų pasekmių. Be to, bylos medžiaga patvirtina ir pareiškėjas nurodo, kad konsultacija atidėta dėl konvojaus pareigūnų veiksmų, o šis klausimas nėra nagrinėjamos bylos dalykas, todėl nevertinamas.

Pareiškėjo teigimu, jo buvimo ligoninėje laikotarpiu vyko remontas, jautėsi dažų kvapas, grindys buvo slidžios, todėl pareiškėjui buvo sunku judėti. Teismo vertinimu, šie pareiškėjo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio, neaišku, kokiu būdu pareiškėjui pasireiškė neturtinė žala. Duomenų, kad pareiškėjas būtų pareiškęs įstaigos administracijai skundų dėl nurodytų aplinkybių, nenustatyta.

Teismo nustatytos aplinkybės, kad tam tikrą laikotarpį pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, sudaro pakankamą pagrindą išvadai, jog pareiškėjui kilo tam tikrų neigiamų padarinių. Vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nustatyti pažeidimai nebuvo nepertraukiami, nes pareiškėjui sudaryta galimybė nuo 6 val. iki 22 val. laisvu nuo medicininių procedūrų laiku būti gryname ore Chirurgijos skyriaus lokaliniame sektoriuje, todėl pareiškėjo dėl to patirti tam tikri išgyvenimai buvo trumpalaikiai. Be to, tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, įvertinęs pažeidimo trukmę (24 dienas), sukeltas pasekmes, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais, teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (pvz., už kiekvieną praleistą dieną Laisvės atėmimo vietų ligoninėje yra priteisiamas vidutiniškai 7,48 € atlyginimas už vieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną (žr., pvz., 2015 m. birželio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1826-624/2015; 2015 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-850-858/2015), teismas daro išvadą, jog dėl pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti priteistina 180 € suma.

Remiantis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies (ABTĮ 88 str. 5 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 5 p., 132 str. (ABTĮ redakcija, galiojanti nuo 2016-07-01),

nusprendė:

pareiškėjo V. L. (V. L.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti V. L. (V. L.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 180 € (vieną šimtą aštuoniasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą skundo dalį atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Mefodija Povilaitienė