- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-23
- Bylos Nr.
- eA-730-438/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01466-2017-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius (pirm.), Stasys Gagys, Romanas Klišauskas (pran.)
- Atsakovas
- V. P.
- Pareiškėjas
- Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, Vilniaus rajono savivaldybės administarcija V. PAŠKEVIČ personalinė įmonė
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo V. P. personalinės įmonės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos prašymą atsakovui V. P. personalinei įmonei dėl vietinės rinkliavos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas Vilniaus rajono savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) padavė teismui prašymą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo V. P. personalinės įmonės (toliau – ir Įmonė) 1 407,02 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas prašyme nurodė, kad:
1.1. Vadovaujantis Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatais (toliau – ir Nuostatai), vietinės rinkliavos mokėtojais pripažinti visi atliekų turėtojai (fiziniai arba juridiniai asmenys), privalantys mokėti vietinę rinkliavą.
1.2. Įmonei nuosavybes teise priklauso pastatas – parduotuvė su kavinės patalpomis, – esantis (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Pastatas), o tai reiškia, jog atsakovas yra vietinės rinkliavos mokėtojas ir jam tenka pareiga mokėti vietinę rinkliavą už atliekų surinkimą ir atliekų tvarkymą į Vilniaus rajono savivaldybės biudžetą.
1.3. Atsakovo įsiskolinimas už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. yra 1 407,02 Eur. Administracija buvo informuota, kad dalis Pastato yra nuomojama, todėl Įmonei vietinė rinkliava skaičiuojama už likusią dalį, t. y. 257,07 kv. m.
Atsiliepimas
2. Atsakovas Įmonė atsiliepimu prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:
2.1. Įmonė nuo 2012 m. nevykdo maitinimo veiklos, todėl dėl Įmonės veiklos atliekos nesusidaro ir jos nėra surenkamos. Įmonė nėra sudariusi su AB „Energijos skirstymo operatorius“ sutarties, dėl to elektros energija nėra tiekiama.
2.2. Dalis Įmonei nuosavybės teise priklausančio Pastato yra išnuomota UAB „Pavilona“, o dalis Pastato yra nesuremontuota ir neeksploatuojama. Be to, Įmonė nuo 2014 m. nuolat kreipėsi į Administraciją dėl lengvatos taikymo, atleidžiant nuo vietinės rinkliavos mokėjimo, tačiau buvo atleista nuo rinkliavos mokesčio tik už 2016 m.
II.
3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 19 d. sprendimu pareiškėjo Administracijos prašymą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui Administracijai iš atsakovo Įmonės 882,62 Eur vietinės rinkliavos įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.
4. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilęs dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, susidariusios laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., priteisimo iš Įmonės.
5. Teismas nustatė, kad atsakovui priklauso Pastatas, dėl to Įmonė, vadovaujantis Nuostatais, laikytina vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėtoju. Susidariusios vietinės rinkliavos įsiskolinimo ir Administracijos prašomos priteisti sumos dydį patvirtina teismui pateikti Įmonei suformuoti mokėjimo pranešimai. Mokėtina vietinė rinkliava atsakovui apskaičiuota vadovaujantis Vilniaus rajono savivaldybės tarybos patvirtintais vietinės rinkliavos dydžiais ir Nekilnojamojo turto registro duomenimis apie atsakovo naudojamo turto plotą.
6. Teismas pabrėžė, kad atsakovo argumentai, jog Įmonė nuo 2014 m. nuolat kreipėsi į Administraciją dėl lengvatos taikymo, atleidžiant nuo vietinės rinkliavos mokėjimo, yra nereikšmingi, nes sprendimai dėl lengvatos taikymo nebuvo priimti, t. y. duomenų, kad Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimu Įmonei suteikta lengvata ir ji neprivalo mokėti vietinės rinkliavos arba pareigą mokėti vietinę rinkliavą yra įvykdžiusi, atsakovas nepateikė. Todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėja pagrįstai reikalauja priteisti iš atsakovo nesumokėtą vietinę rinkliavą už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. Vis dėlto, įvertinęs bylos duomenis, teismas konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovo vietinę rinkliavą už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. yra nepagrįstas.
Žemesnės instancijos teismas
7. Teismas pabrėžė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-9695-331/2015 pripažino, jog Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. T3-301 2 punktu patvirtinti Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai, pakeisti Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2013 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. T3-38 ir Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2014 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. T3-14, bei Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. T3-301 3 punktu patvirtinti Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžiai, pakeisti Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. T3-95, nuo šių teisės aktų priėmimo tiek, kiek jie nenustato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal atliekų tvarkymo srityje taikomą principą „teršėjas moka“, prieštarauja Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 daliai ir 30² straipsnio 1 ir 2 dalims (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.). Minėtas teismo sprendimas įsiteisėjo, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. vasario 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-394-662/2017 paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.
8. Teismas konstatavo, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą apskaičiavimo procedūra iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-394-662/2017 oficialaus paskelbimo buvo užbaigta. Įmonė, gaudama mokėjimo pranešimus nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 22 d. (atsiliepimo teismui pateikimo diena), dėl priskaičiuotų sumų nei į pareiškėją, nei į teismą nesikreipė. Galimybė koreguoti vietinės rinkliavos apskaičiavimą išnykusi, nes vietinės rinkliavos apskaičiavimo teisiniai santykiai tarp pareiškėjo ir atsakovo 2016 m. gruodžio 31 d. susiklostė galutinai – atsakovui buvo apskaičiuota vietinės rinkliavos suma ir išrašyti mokėjimo pranešimai.
9. Teismas pabrėžė, kad teismas, nagrinėdamas bylą po to, kai atitinkami norminiai administraciniai aktai buvo pripažinti neteisėtais, turi vadovautis būtent tomis normomis, kurios ginčo laikotarpiu buvo galiojančios. Taigi, teismo vertinimu, vien tai, kad Nuostatuose nebuvo numatyta galimybė vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį komunalinių atliekų kiekį, nepaneigia atsakovo pareigos mokėti šią rinkliavą. Todėl Įmonės mokėtina rinkliava už ginčo laikotarpį pareiškėjo buvo pagrįstai apskaičiuota pagal valdomo nekilnojamojo turto plotą ir šio turto naudojimo paskirtį už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.
III.
10. Atsakovas Įmonė padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo prašymą. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad:
10.1. Aplinkybė, kad nebuvo priimti atskiri sprendimai dėl vietinės rinkliavos lengvatų Įmonei skyrimo, nėra pagrindas išvadai, jog lengvatos nebuvo suteikiamos (nebuvo pagrindo jų suteikti). Pavyzdžiui, Administracija poziciją dėl lengvatos suteikimo Įmonei išreiškė perskaičiuojant rinkliavą, pateikiant tik informacinį pranešimą apie vietinės rinkliavos perskaičiavimą.
10.2. Nuolatiniai Įmonės kreipimaisi į Administraciją, informuojant, kad nėra vykdoma veikla dalyje Pastato arba vykdoma ne pagal paskirtį, leidžia daryti išvadą, kad, Įmonei paskaičiavus vietinės rinkliavos dydį ne pagal faktinį Pastato naudojimą (susidariusį atliekų kiekį), yra pažeidžiami protingumo, teisingumo ir proporcingumo principai. Tai patvirtina ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-9695-331/2015, kuriuo dalį Nuostatų teismas pripažino prieštaraujančiais Atliekų įstatymui. Vadovautis teisės aktais (Nuostatais), kurie buvo pripažinti prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktui, šioje byloje nėra pagrindo.
10.3. Įmonė, nesinaudodama dalimi Pastato, yra priversta mokėti už atliekų, kurios nesusidarė dėl nevykdomos veiklos, surinkimą ir tvarkymą. Pareiškėjo reikalavimas priteisti vietinę rinkliavą nagrinėjamu atveju pažeidžia principą „teršėjas moka“.
Atsiliepimas
11. Pareiškėjas Administracija atsiliepimu prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjas atsiliepime nurodo, kad:
11.1. Administracijos Vietinio ūkio skyrius 2014 m. rugpjūčio 4 d. priėmė administracinį sprendimą Nr. A33(7)-627(27.4) atsisakyti taikyti vietinės rinkliavos lengvatą Įmonei. Įmonė šio administracinio sprendimo neapskundė teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi atsakovas yra vietinės rinkliavos mokėtojas ir jam tenka pareiga mokėti vietinę rinkliavą už atliekų surinkimą ir atliekų tvarkymą į Vilniaus rajono savivaldybės biudžetą pagal Administracijos atsakovui siunčiamus mokėjimo pranešimus.
11.2. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad Administracija privalo vietinę rinkliavą skaičiuoti Įmonei pagal faktinį atliekų kiekį, o ne nekilnojamojo turto plotą ir paskirtį. Tai, kad savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu, yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą įsiskolinimo priteisimo.
13. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos prašymą iš dalies ir priteisė vietinės rinkliavos įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. iš atsakovo V. P. personalinės įmonės.
14. Atsakovas, nesutikdamas pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo prašymą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nors atsakovas apeliaciniame skunde ir prašo panaikinti visą skundžiamą teismo sprendimą, tačiau iš apeliacinio skundo turinio yra akivaizdu, kad Įmonė ginčija tik tą teismo sprendimo dalį, kurią pareiškėjo prašymas tenkintas iš dalies, t. y. priteistas vietinės rinkliavos įsiskolinimas už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.
15. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
16. Atsižvelgiant, kad atsakovas teismo sprendimo dalies, kuria dalis pareiškėjo prašymo dėl vietinės rinkliavos įsiskolinimo priteisimo už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 gruodžio 31 d. netenkinta, nekvestionuoja, o pareiškėjas apeliacinio skundo šioje byloje nepateikė, konstatuotina, kad šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje ginčas kyla tik dėl pareiškėjo prašymo dalies, kuria prašoma priteisti vietinės rinkliavos įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. iš atsakovo už Įmonės valdomą dalį pastato (257,07 kv. m), esančio (duomenys neskelbtini), pagrįstumo.
17. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad Vilniaus rajono savivaldybės tarybos patvirtinti Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai ir su jais susijusios kitos teisės normos tam tikra apimtimi prieštarauja aukštesnės galios teisės normoms. Tai konstatavo Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m gruodžio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-9695-331/2015, kuris pripažino, kad Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. T3-301 2 punktu patvirtinti Nuostatai, pakeisti 2013 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. T3-38 ir 2014 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. T3-14, bei 3 punktu patvirtinti Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžiai, pakeisti 2012 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. T3-95, nuo šių teisės aktų priėmimo tiek, kiek jie nenustatė galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal atliekų tvarkymo srityje taikomą principą „teršėjas moka“, prieštaravo Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 daliai ir 30² straipsnio 1 ir 2 dalims (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. vasario 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-394-662/2017 minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m gruodžio 18 d. sprendimą paliko nepakeistą.
18. Vis dėlto pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog vietinės rinkliavos nuostatai, kurie buvo pripažinti prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams tiek, kiek juose nenumatyta (jokia) galimybė rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą mokėti pagal faktinį šių atliekų kiekį, negali būti vertinami kaip pažeidžiantys rinkliavos mokėtojo, kurio perduodamų tvarkyti konkretaus komunalinių atliekų kiekio identifikuoti iš viso neįmanoma, teises. Vien tai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo numatyta aptariamą vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį komunalinių atliekų kiekį, savaime negali paneigti mokėtojo pareigos mokėti šią rinkliavą. Bylą nagrinėjantis administracinis teismas nukrypti nuo rinkliavos nuostatų gali tik tuo atveju, kai byloje esantys įrodymai ir kiti duomenys leidžia nustatyti ginčo laikotarpiu faktiškai susidariusių ir į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų (patekusių) komunalinių atliekų kiekį. Ir priešingai – tais atvejais, kai bylos duomenys nesudaro objektyvaus ir pakankamo pagrindo vertinti, jog iš konkretaus rinkliavos mokėtojo prašomos priteisti ginčo vietinės rinkliavos (ar jos dalies) dydis galėjo (gali) būti apskaičiuotas pagal minėtą faktinį atliekų kiekį, šios prievolės apimtis nustatoma pagal atitinkamas rinkliavos nuostatų taisykles (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, 2014 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1350/2014, 2018 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2196-415/2018).
19. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų spręsti, kad atsakovas nelaikytinas atliekų turėtoju Nuostatų prasme. Atsakovas nepateikė ir byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog ginčui aktualiu laikotarpiu Pastate (257,07 kv. m) jokios atliekos nesusidarė ir objektyviai negalėjo susidaryti. Byloje nėra ir duomenų, kurie patvirtintų, kad Pastatas (257,07 kv. m) būtų netinkamas naudoti pagal paskirtį (maitinimo). Šiuo aspektu pažymėtina, kad, byloje pateikti duomenys apie tai, kad Įmonė nėra sudariusi sutarties dėl elektros energijos tiekimo į Pastatą, nepagrindžia, kad Pastatas (257,07 kv. m) buvo visiškai nenaudojamas ar naudojamas ne pagal paskirtį ir atliekos jame nesusidarė, nes tokią sutartį buvo sudariusi kitos Pastato dalies nuomininkė UAB „Pavilona“ (b. l. 74). Taigi nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad ginčo nekilnojamojo turto objektas šiai bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. nebuvo naudojamas ar buvo naudojamas ne pagal paskirtį ir atliekos jame nesusidarė. Pabrėžtina ir tai, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų nustatyti Įmonės laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. į Vilniaus rajono savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų komunalinių atliekų faktinį kiekį, taip pat nėra duomenų, kurie galėtų patvirtinti realų Įmonės turėtą siekį deklaruoti atliekas ir vietinę rinkliavą mokėti atsižvelgiant į deklaruotų atliekų kiekį. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų atleistas nuo vietinės rinkliavos mokėjimo ar jos dalies mokėjimo už minėtą laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.
20. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad Įmonės mokėtina rinkliava už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 21 d. pareiškėjo buvo pagrįstai apskaičiuota vadovaujantis Nuostatais, t. y. pagal Įmonės valdomo nekilnojamojo turto plotą (257,07 kv. m) ir šio turto naudojimo paskirtį (maitinimo). Taigi nėra pagrindo ir išvadai, kad atsakovui apskaičiavus vietinę rinkliavą už minėtą laikotarpį buvo pažeisti apeliaciniame skunde nurodyti teisės principai ar kitos teisės normos. Taip pat akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju Įmonė nekelia ginčo dėl aritmetinio rinkliavos apskaičiavimo teisingumo, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl to nepasisako.
21. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą priteisti 882,62 Eur dydžio vietinės rinkliavos įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. iš atsakovo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo V. P. personalinės įmonės apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.