Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-09-04 · Administracinė byla Nr. P-662-192-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Iv-795-473/2011Sprendimas · 2011-02-10Regionų apygardos administracinis teismas
  2. Iv-795-473/2011Nutartis · 2011-05-26Regionų apygardos administracinis teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2011-05-26Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  4. P-662-192-13Nutartis · 2013-09-04Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-09-04
Bylos Nr.
P-662-192-13
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02689-2010-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Veslava Ruskan (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Arūnas Sutkevičius
Pareiškėjas
V. Š.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai
Kategorijos
  • 80.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P662-192/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02689-2010-1Procesinio sprendimo kategorija: 80.3; 80.13 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. rugsėjo 4 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas) Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus, rašytiniame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo V. Š. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-2914/2011 pagal pareiškėjo V. Š. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į tarnybą ir darbo užmokesčio priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti Krašto apsaugos ministro 2010 m. birželio 29 d. įsakymą Nr. P-770 (toliau – ir Įsakymas), kuriuo su pareiškėju nutraukta profesinės karo tarnybos sutartis ir jis išleistas į atsargą; 2) grąžinti jį į profesinę karo tarnybą; 3) priteisti darbo užmokestį ir kitas išmokas už visą priverstinio nebuvimo tarnyboje laiką; 4) atlyginti patirtas atstovavimo išlaidas.

Pareiškėjas skunde nurodė ir teismo posėdyje jo atstovas paaiškino, kad dėl Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos (toliau – KPAT) pertvarkymo Įsakymu su juo nutraukta profesinės karo tarnybos sutartis dėl to, kad Lietuvos kariuomenėje, kitose krašto apsaugos sistemos institucijose nebuvo laisvų jo karinį laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Minėta profesinės karo tarnybos sutartis galiojo iki 2013 m. balandžio 18 d. Skundžiamas Įsakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes jį priimant buvo netinkamai aiškinti, taikyti ir dėl to pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnis, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir KASOKTĮ) 21 straipsnio 1 dalis, 3 dalis, 28 straipsnio 1 dalis, 38 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 41 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 1 straipsnio 2 dalies, 3 straipsnio 2 dalies, 5 straipsnio 1 dalies, 9 straipsnio, 10 straipsnio, 11 straipsnio, 129 straipsnio, 135 straipsnio nuostatos. KASOKTĮ nenustato tikslių profesinės karo tarnybos kario atleidimo sąlygų (pvz., kad panaikinus pareigybę privaloma siūlyti kitas kvalifikaciją atitinkančias lygiavertes ar žemesnes pareigas, pirmenybės likti darbe sąlygų ir panašiai), todėl vadovaujantis Konstitucijos 48 straipsnio ir DK 5, 9 straipsnių nuostatomis turėjo būti taikomi bendri darbo santykius reglamentuojantys teisės aktai. Krašto apsaugos ministro 2010 m. birželio 30 d. įsakymas Nr. P-913 priimtas atsižvelgiant į Patariamosios komisijos kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatūroms siūlyti 2010 m. birželio 1 d. protokole Nr. RK-4 išdėstytus siūlymus. Minėtame protokole išdėstyti siūlymai taip pat priimti netinkamai aiškinant, taikant ir dėl to pažeidžiant ankščiau paminėtas teisės aktų nuostatas ir visiškai nenagrinėjant visų laisvų krašto apsaugos sistemos institucijų pareigybių. Krašto apsaugos ministras tinkamai aiškindamas ir taikydamas minėtas teisės aktų nuostatas privalėjo patikrinti, ar visoje krašto apsaugos sistemoje nėra pareiškėjo karinį laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. To nepadarė nei Krašto apsaugos ministras, nei Patariamoji komisija kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatūroms siūlyti, tik formaliai konstatavo minėtas aplinkybes. Nei vienas iš minėtų subjektų nenagrinėjo laisvų krašto apsaugos sistemos institucijų pareigybių sąrašų. Krašto apsaugos ministras turėjo teisę nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį, tačiau tik įvykdęs visas minėtas įstatymų nustatytas sąlygas, t. y. siūlyti pareiškėjui jo laipsnį, o ne laipsnį ir kvalifikaciją, atitinkančias pareigas, žemesnes arba aukštesnes pareigas, įvertinti jo pirmenybę likti darbe. Visiškai nepagrįstai buvo reikalaujama atitikti dvi sąlygas, t. y. turėti tam tikrą laipsnį ir kvalifikaciją, nes visos minėtos KASOKTĮ nuostatos reikalauja turėti tik atitinkamą laipsnį, t. y. sistema sukurta taip, kad atitinkamas laipsnis suteikiamas tik jei asmuo turi reikalingą kvalifikaciją, vadinasi, jei turi suteiktą laipsnį, tai gali eiti bet kurias pareigas, kurioms reikia ne aukštesnio nei turimas laipsnis. Pareiškėjo teigimu, jo kvalifikacija yra pakankamai aukšta, t. y. turi aukštąjį išsilavinimą, baigęs anglų kalbos kursus ir pan. Tokia kvalifikacija ir turimas tarnybos stažas leido suteikti jam vyresniojo leitenanto laipsnį, atitinkamai iki jam sukaks 40 metų jis turėjo teisę eiti krašto apsaugos sistemoje pareigas, kurioms reikia ne aukštesnio kaip vyresniojo leitenanto laipsnio, o tam tikrais atvejais ir aukštesnes pareigas.

Pareiškėjo nuomone, nepagrįstas yra skundžiamo sprendimo motyvas ir pagrindas, kad profesinės karo tarnybos sutartis yra nutraukiama vadovaujantis KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata, kad sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija (arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Lietuvos Respublikos principinės kariuomenės struktūros 2010 metais, planuojamos principinės kariuomenės struktūros 2015 metais nustatymo, krašto apsaugos sistemos (toliau ir – KAS) karių ribinių skaičių ir statutinių valstybės tarnautojų ribinio skaičiaus 2010 metais ir 2015 metais patvirtinimo įstatymas, kuris įsigaliojo 2010 m. birželio 10 d., nustato, kad bendras ribinis KAS karių, tai yra profesinės ir privalomosios pradinės karo tarnybos karių, karių savanorių ir kitų aktyviojo rezervo karių, kariūnų, skaičius 2010 metais nustatomas nuo 12 650 iki 15 200. Iš to skaičiaus: 1) profesinių karo tarnybos karių – nuo 7 700 iki 8 400, iš jų generolų ir admirolų – iki 9, pulkininkų ir jūrų kapitonų – iki 30, pulkininkų leitenantų ir komandorų – iki 130, majorų ir komandorų leitenantų – iki 385; 2) privalomosios pradinės karo tarnybos karių, dalyvaujančių būtinuosiuose kariniuose mokymuose savanoriškumo pagrindu, – nuo 300 iki 600; 3) karių savanorių ir kitų aktyviojo rezervo karių – nuo 4 500 iki 6 000; 4) kariūnų – nuo 150 iki 200. Vadinasi, krašto apsaugos sistemoje profesinės karo tarnybos karių skaičius dar iki pareiškėjo atleidimo dienos buvo padidintas ir dėl to nebuvo pagrindo taikyti KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir tuo pagrindu nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį su pareiškėju. Ginčijamu įsakymu iš esmės yra neužtikrinamas Konstitucijoje įtvirtintas teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principas, kuriuo preziumuojama, jog asmenys, pasirinkdami darbą, yra įsitikinę, kad valstybė užtikrins savo pačios nustatytas darbuotojų teises ir socialines garantijas. Patariamosios komisijos kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatūroms teikti 2010 m. birželio 1 d. protokolas Nr. RK-4 nepagrįstas ir dėl to, kad kai kuriems žemesnius už pareiškėją balus turintiems asmenims nebuvo nutrauktos profesinės karo tarnybos sutartys, todėl minėtos komisijos vertinimai ir siūlymai nebuvo objektyvūs. Įsakymo neteisėtumą patvirtina ir pareiškėjo 2010 m. liepos 1 d. skunde nurodyti motyvai, kad Patariamosios komisijos kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatūroms teikti 2010 m. birželio 1 d. protokolas Nr. RK-4 nepagrįstas ir neobjektyvus dėl to, jog netinkamai nurodytas jo amžius.

Šalies argumentai

Atsakovas Krašto apsaugos ministerija su skundu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į skundą atsakovas paaiškino ir teismo posėdyje atsakovo atstovas nurodė, kad Krašto apsaugos ministro įsakymu 2009 m. gruodžio 10 d. Nr. V-1160 patvirtinta nauja Karo prievolės administravimo tarnybos struktūra bei KPAT nuostatai. Krašto apsaugos ministras 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 1161 „Dėl Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos pareigybių, tarp jų ir pareigybių, kuriais užimtiems asmenims reikia leidimų dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimų (NATO, ES) sąrašo patvirtinimo“ patvirtino naują KPAT pareigybių sąrašą ir tokiu būdu aiškiai sumažino karių, valstybės tarnautojų ir darbuotojų skaičių. Vėliau krašto apsaugos ministras 2010 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. V-104 „Dėl Karo prievolės administravimo tarnybos prie krašto apsaugos ministerijos darbo organizavimo pakeitimo“ nuo 2010 m. balandžio 15 d. pakeitė KPAT darbo organizavimą, nutraukdamas dalies KPAT teritorinių skyrių veiklą perduodant jų teises, pareigas ir turtą kitiems krašto apsaugos sistemos padaliniams. Iki įsakymų, pakeitusių KPAT administracinę struktūrą, priėmimo egzistavo 47 teritoriniai skyriai. Tai patvirtina įstatymo leidėjo tikslą – suteikti krašto apsaugos ministrui diskrecijos teisę, užtikrinant karo prievolės administravimą, pačiam spręsti, vieną ar kelias savivaldybių teritorijas gali aptarnauti vienas teritorinis skyrius, vadovaujantis ekonomiškumo, racionalumo ir protingumo principais. Karo prievolei administruoti 60-ies savivaldybių teritorijose 47 teritoriniai skyriai buvo tol, kol egzistavo nuolatinis, nepertraukiamas šaukimo į privalomąją pradinę karo tarnybą procesas, kurio metu buvo šaukiamas sąlyginai didelis šauktinių skaičius. Tačiau, atsižvelgiant į pertvarkomą karo prievolės modelį Lietuvoje bei šauktinių karių poreikį, t. y. mažėjant šauktinių karių skaičiui, karo prievolės įstatyme numatytoms karo prievolės administravimo funkcijoms vykdyti savivaldybių teritorijose pakanka 10 teritorinių skyrių. Krašto apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. V-1161 buvo patvirtinta KPAT nauja šios institucijos struktūra ir pareigybių sąrašas, kurie įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 15 d. Lyginant su ankstesniu pareigybių sąrašu, KPAT vietoje buvusių 260 pareigybių (iš jų karininkų – 88, puskarininkių – 21, seržantų – 53), iš viso patvirtinta 88 naujos pareigybės (iš jų, karininkų – 22, puskarininkių – 8, seržantų – 21). Iš pateiktų duomenų matyti, kad ženkliai sumažėjo karių skaičius, be to, buvo panaikinta pareiškėjo pareigybė. Priimdamas sprendimą pertvarkyti KPAT sistemą, sumažinant teritorinių skyrių skaičių ir atitinkamai darbuotojų, tarnautojų ir karių skaičių krašto apsaugos ministras savo įgaliojimų neperžengė ir veikė, atsižvelgdamas į realias aplinkybes ir vadovaudamasis ekonomiškumo, racionalumo ir protingumo principais, KPAT sistemoje tarnaujančiu karių, valstybės tarnautojų ir darbuotojų mažinimas kaip ir teritoriniu skyrių mažinimas buvo realus.

Atsakovas teigė, jog KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatos krašto apsaugos ministrui suteikia teisę nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį ir karį atleisti iš tarnybos kai sumažinamas karių skaičius arba pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija, neatsižvelgiant į aplinkybę, ar nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Šio ginčo atveju vien ši aplinkybė negali nulemti pareiškėjo atleidimo iš tarnybos pagrįstumo ir teisėtumo. Šioje byloje reikšminga faktinė aplinkybė yra karių skaičiaus sumažinimas arba pertvarkymas krašto apsaugos sistemos institucijos, tarnybos. Šios aplinkybės atsirado pirmiausiai. KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata ,,(arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų“ laikytina savarankišku kario atleidimo iš tarnybos pagrindu. Esant dabartiniam specifiniam karo tarnybos santykių reglamentavimui vykdant krašto apsaugos institucijų pertvarkymus (keičiant dalinių struktūrą, steigiant naujus ir pan.) profesinės karo tarnybos kariams negarantuojamos tarnybos vietos. Nurodė KASOKTĮ 31 straipsnio 4 ir 1 dalis. Pareiškėjas apie galimą profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimą buvo įspėtas. Panaikinus KPAT tarnaujančio pareiškėjo (ir kitų karių) pareigybes, Krašto apsaugos ministro 2010 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. P-394 pareiškėjas buvo perkeltas į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą KASOKTĮ 42 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Pareiškėjas sprendimo perkelti jį į minėtą rezervą neskundė ir tokiu būdu laikė, kad jo teisės nepažeistos. KASOKTĮ 42 straipsnio 1 dalies nuostata suteikia teisę pačiam įgaliotam asmeniui (atsakovui) spręsti kario paskyrimo į kitas pareigas klausimą be kario sutikimo ar prašymo. Panaikinus pareiškėjo pareigybę, jo paskyrimas į kitas pareigas buvo svarstomas Patariamosios komisijos kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatūroms siūlyti. Ši komisija, turėdama visą informaciją apie laisvas karių pareigybes krašto apsaugos sistemoje ir pareigybių kvalifikacinius reikalavimus, konstatavo, kad pareigų, į kurias pareiškėjas galėtų būti perkeltas (paskirtas), nėra. Jeigu karys atleidžiamas iš tarnybos dėl karių mažinimo arba dėl krašto apsaugos sistemos institucijos pertvarkymo, įstatymas (KASOKTĮ) nenumato reikalavimo patikrinti aplinkybę, ar yra jo karinį laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių laisvų pareigybių.

Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, jog KASOKTĮ nepakankamai reglamentuoja profesinės karo tarnybos karių atleidimo iš tarnybos santykius, todėl turėjo būti taikomas DK ir jo 135 straipsnyje nustatyta pirmenybės teisė būti paliktam dirbti, kai mažinamas darbuotojų skaičius. Pagal patvirtintas krašto apsaugos sistemos gaires, vykdant bendrą krašto apsaugos sistemos reformą ir Kariuomenės transformaciją prisiimtas įsipareigojimas optimizuoti karininkų, puskarininkių, seržantų ir eilinių pareigybių skaičių siekiant sudaryti sąlygas daugiau priimti į kariuomenę profesinės karo tarnybos eilinių karių. Tokiu būdu keičiasi personalo administravimo politika, ribojanti paskyrimą į tam tikros kategorijos pareigas jau tarnaujančių karių. Kasmet laipsniškai mažinamas karininkų, puskarininkių ir seržantų skaičius, o didinamas eilinių karių skaičius. Pareiškėjas priklauso karininkų kategorijai ir negali būti skiriamas į eilinio laipsnio pareigybę. KASOKTĮ nuostatos krašto apsaugos ministrui suteikia diskrecinę teisę, atsižvelgus į įstatyme keliamus krašto apsaugos sistemai uždavinius ir nustatytas funkcijas, sistemos poreikius ir interesus, spręsti personalo komplektavimo klausimus, nustatyti karinėms pareigybėms reikalavimus ir tuo pačiu nuspręsti, kokių kategorijų (pagal laipsnį, specialybę ir kt. kriterijus) kariai šiuo metu yra reikalingi, todėl teismas neturėtų vertinti priimtų sprendimų dėl personalo komplektavimo tikslingumo ir pagrįstumo. Karys skiriamas į tam tikrą patvirtintą pareigybę turi atitikti ir jai nustatytus reikalavimus, t. y. ne tik turimą karinį laipsnį. Pareiškėjas pagal savo turimą vyresniojo leitenanto laipsnį negali būti paskirtas ir eiti tokį patį laipsnį atitinkančio karo lakūno, karo mediko, ryšininko ir kt. pareigas, vien tik dėl to, kad jis turi tokį patį karinį laipsnį, nors jo turima kvalifikacija neatitinka pareigybei keliamų reikalavimų. Perkėlimas į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą arba kitas pareigas kaip atskiras sprendimas gali būti skundžiamas atskira tvarka, numatyta teisės aktuose. KASOKTĮ įtvirtintos terminuotos profesinės karo tarnybos sutartys, kurios gali būti nutrauktos nepasibaigus nustatytam laikotarpiui, kai atsiranda įstatyme nustatyti atvejai. Kiekvienas asmuo, sudarydamas profesinės karo tarnybos sutartį, žino šių sutarčių terminuotų santykių prigimtį, todėl jokie pagrįsti lūkesčiai dėl profesinės karo tarnybos santykių tęstinumo iki kariui atsiras teisė gauti valstybinę pensiją negali kilti. Nagrinėjant šią bylą turi būti atsižvelgta į karo tarnybą kaip specifinę veiklos sritį, kuriai taikomas ir specialus įstatyminis reguliavimas, į krašto apsaugos institucijų vykdomas funkcijas, keliamus uždavinius ir reikšmę. Krašto apsaugos sistemai, karo tarnybai keliami nauji uždaviniai ir dėl to atsiranda poreikis kitaip organizuoti karo tarnybą, pertvarkyti personalo komplektavimą. Tokiu atveju šiuo metu esantis karo tarnybos organizavimo įstatyminis reglamentavimas negarantuoja kariams karo tarnybos tęstinumo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. vasario 10 d. sprendimu pareiškėjo V. Š. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, jog panaikinus KPAT Kauno karo prievolės centro Teritorinio Prienų skyriaus vedėjo pareigybę, pareiškėjas vadovybės valia buvo perkeltas į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą (KPAT viršininko 2010 m. balandžio 14 d. įsakymas Nr. P-394) bei raštu įspėtas apie galimą sutarties nutraukimą ir atleidimą iš tarnybos. Pareiškėjas nuo 2010 m. balandžio 15 d. pareigų nevykdė, į kitas pareigas perkeltas (paskirtas) nebuvo, todėl Karo tarnybos įstatymo 42 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu buvo perkeltas į laikinąjį personalo rezervą. Pareiškėjas sprendimo perkelti jį į minėtą rezervą neskundė. Teismas nustatė, kad panaikinus pareiškėjo pareigybę, jo tolimesnės karjeros klausimas (be jo dalyvavimo) 2010 m. birželio 1 d. buvo svarstomas Patariamojoje komisijoje kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatūroms siūlyti, kuri, turėdama visą informaciją apie laisvas karių pareigybes krašto apsaugos sistemoje ir pareigybių kvalifikacinius reikalavimus, konstatavo, jog Krašto apsaugos sistemoje nėra pareiškėjo išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Todėl, teismo nuomone, nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad atsakovas nepatikrino, ar krašto apsaugos sistemoje yra jo karinį laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigybių.

Teismas taip pat akcentavo, jog KASOKTĮ 21 straipsnis nustato, kad darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantis teisės aktai kariams netaikomi, išskyrus įstatyme numatytus atvejus. KASOKTĮ 42 straipsnio 1 dalis kario paskyrimą ar perkėlimą į kitas pareigas ar personalo rezervą sieja tik su vadovybės valia ir tarnybos interesais (poreikiais), t. y. suteikia teisę vadovybei spręsti kario paskyrimo į kitas pareigas klausimą be kario sutikimo ar prašymo. Atsakovas neturėjo prievolės pareiškėjui siūlyti (ieškoti) kitas pareigas arba privalomai perkelti jį į kitas pareigas, panaikinus jo pareigybę, nes KASOKTĮ numatyta kitokia, negu darbo įstatymuose, karių paskyrimo į pareigas ar perkėlimo į jas tvarka, ir tokios pareigos (privalomos procedūros) šis specialus įstatymas nenustato. Teismo nuomone, ginčo atveju pagrįstai buvo taikomos specialios karo tarnybos santykius reglamentuojančios teisės normos įtvirtintos KASOKTĮ, o ne DK normos.

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Įsakymas, kuriuo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu buvo nutraukta profesinės karo tarnybos sutartis su pareiškėju, ir jis buvo išleistas iš profesinės karo tarnybos į atsargą, yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jo nurodytais motyvais naikinti, grąžinti pareiškėją į profesinę karo tarnybą bei priteisti pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nėra jokio faktinio ar teisinio pagrindo.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti bei atlyginti patirtas atstovavimo išlaidas, kurias įrodantys dokumentai buvo pateikti pirmosios instancijos teismo posėdžio metu.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gegužės 26 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir pažymėjo, kad administracinių teismų praktikoje aiškinant šios teisės normos nuostatas konstatuota, kad šioje teisės normoje yra įtvirtintos dvi savarankiškos jos taikymo sąlygos: 1) sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija; 2) nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Dėl antrosios sąlygos taikymo išaiškinta, kad pagal KASOKTĮ 21 straipsnio 2 dalį, kario statusą nustato šis ir kiti kariuomenės veiklą bei karo tarnybą reglamentuojantys įstatymai, statutai ir kiti teisės aktai. Išskyrus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus atvejus, darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai kariams netaikomi. KASOKTĮ 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog į kitas pareigas, kitą dalinį, junginį ar vietovę arba į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą profesinės karo tarnybos karys gali būti perkeliamas krašto apsaugos ministro ar jo įgalioto vado sprendimu. Taigi KASOKTĮ numato kitokią karių paskyrimo į pareigas ar perkėlimo į jas tvarką negu darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai. Darytina išvada, kad vadovybė neturi prievolės kariui siūlyti (ieškoti) kitas pareigas arba privalomai perkelti jį į kitas pareigas, panaikinus jo pareigybę, kadangi Karo tarnybos įstatymas tokios pareigos (privalomos procedūros) nenustato. Tačiau pagal KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimą, atsakovas privalo perkelti karį į laisvas kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančias pareigas. Esant konkurencijai į laisvą pareigybę jis privalo atrinkti tinkamiausią karį pagal savo nustatytus vertinimo kriterijus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylos Nr. A261-2681/2011, Nr. A261-2711/2011).

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi. Kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje nebuvo nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės, dominuojančios šioje srityje, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Byloje nustatyta, kad pareiškėjo pareigybė buvo panaikinta, vykdant Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymą Nr. V-1161, kuriuo nuo 2010 m. balandžio 15 d. buvo patvirtina nauja Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos institucijos struktūra ir pareigybių sąrašas, vietoje buvusių 260 pareigybių, nustatant 88 naujas pareigybes. Taip pat Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2010 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. V-104 patvirtintame Karo prievolės administravimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos personalo atrankos reformuojant tarnybą procedūrų apraše buvo nustatyti vertinimo kriterijai, pagal kuriuos, esant konkurencijai į laisvą pareigybę, yra atrenkami tinkamiausi kariai (b. l. 119). Minėta, kad pagal KASOKTĮ nuostatas teisė nustatyti kriterijus, kuriais vadovaujantis atrenkami tinkamiausi kariai į laisvas pareigybes, yra suteikta krašto apsaugos vadovybei. Visa tai apibendrinus padaryta išvada, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2010 m. vasario 3 d. įsakymas Nr. V-104, kuriuo patvirtintas Karo prievolės administravimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos personalo atrankos reformuojant tarnybą procedūrų aprašas, yra tas teisės aktas, kurio nuostatos apsprendžia konkretaus kario pirmenybę būti paskirtam į konkrečią laisvą pareigybę.

Byloje nustatyta, kad karių, kurių pareigybės naikinamos, tinkamumo į laisvas pareigybes klausimas, pagal Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro nustatytus kriterijus, buvo svarstytas 2010 m. birželio 1 d. Patariamosios komisijos kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatūroms siūlyti posėdyje. Iš šios komisijos atliktos vertinimo lentelės buvo matyti, kad visų kandidatų atžvilgiu buvo taikomi vienodi vertinimo kriterijai bei kad pagal šiuos vertinimo kriterijus buvo padaryta išvada, jog pareiškėjo turima kvalifikacija bei išsilavinimas neatitinka reikalavimų, kurie yra nustatyti likusioms laisvoms pareigybėms užimti (b. l. 10-22). Byloje duomenų, kad pareiškėjas turėjo neabejotiną kvalifikacinį pranašumą prieš kitus karius, kurie buvo paskirti į laisvas pareigas, nebuvo. Taip pat nenustatyta, kad minėti vertinimo kriterijai pareiškėjo atžvilgiu, lyginant su kitais kariais, užėmusiais laisvas pareigybes, kurias galėjo užimti ir pareiškėjas, buvo taikyti pažeidžiant lygiateisiškumo principus ir pan. Tokių duomenų iš esmės nepateikė ir pareiškėjas. Šiuo atveju pareiškėjo argumentai, kurie yra grindžiami ne aptartomis teisės normomis, o teisės normomis, reglamentuojančiomis darbo ar valstybės tarnybos teisinius santykius, vertinti kaip nepagrįsti, nes kaip minėta, darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai kariams netaikomi, išskyrus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus atvejus (KASOKTĮ 21 str. 2 d.). Padaryta išvada, kad pareiškėjas neįrodė, jog Įsakymu buvo pažeistos jo subjektinės teisės, reglamentuotos karo tarnybos teisinių santykių srityje.

IV.

Pareiškėjas V. Š. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A438-2914/2011, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir 12 punkto pagrindais.

Prašyme nurodo, kad teismai visiškai neatsižvelgė į jo prašymą išreikalauti iš atsakovo informaciją apie laisvas krašto apsaugos sistemos institucijų pareigybes jo atleidimo metu, o vertino tik atsakovo pateiktą ne visą informaciją apie laisvas pareigybes KPAT. Nurodo, jog 2013 m. gegužės 22 d. dienraštyje Kauno diena buvo paskelbtas straipsnis apie tai, kad „Vienas iš 10-ies karininkų, siekusių per teismus sugrįžti į tarnybą – vyr. leitenantas V. M.. Jis netrukus vėl užsivilks uniformą. Vyriausiasis administracinis teismas pripažino, kad mažinant etatus iš Karo prievolės administravimo tarnybos Varėnos skyriaus vedėjo pareigų prieš trejus metus jis atleistas neteisėtai ir turi būti grąžintas į tarnybą.“

Paaiškina, kad 2013 m. gegužės 27 d. sužinojo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė analogišką sprendimą ir vyr. leitenanto L. P. atžvilgiu. Susipažinęs su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-966/2013 ir 2013 m. gegužės 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-593/2013, sužinojo, kad pagal bylų duomenis atsakovas 2010 m. birželio 30 d. paskyrė Lietuvos karo akademijos absolventus į 19 pareigybių. Lietuvos karo akademijos absolventams, kurie buvo paskirti į šias pareigybes, Lietuvos Respublikos Prezidento 2010 m. birželio 21 d. dekretu Nr. K-399 2010 m. birželio 30 d. suteikti pirmieji karininko laipsniai – leitenanto laipsniai. Iš atsakovo pateikto sąrašo pareigybių, į kurias 2010 m. birželio 30 d. buvo paskirti Lietuvos karo akademijos absolventai, matyti, jog buvo reikalaujamas anglų kalbos mokėjimo lygis – 2222, pareigybinis karinis laipsnis – vyr. leitenantas, leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta Lietuvos Respublikos informacija su žyma „Konfidencialiai“ ar „Slaptai“. Pagal bylų duomenis, pareigybės buvo neužimtos nuo 2010 m. gegužės 24 d., nuo 2010 m. birželio 17 d., nuo 2010 m. birželio 28 d., nuo 2010 m. birželio 29 d. Pareiškėjo teigimu, minėtas laisvas pareigas, į kurias paskyrė Lietuvos karo akademijos absolventus, turėjo siūlyti ir 2010 m. birželio 30 d. atleidžiamiems karininkams, kurie atitiko reikalavimus. Atsakovas nėra pateikęs įrodymų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad pareiškėjas, neįgijęs karinio išsilavinimo Lietuvos karo akademijoje, negalėjo pretenduoti į Lietuvos karo akademijos absolventų užimtas pareigybes. Atsakovas bylose neteikė įrodymų, susijusių su kvalifikacijos reikalavimais, kurie buvo būtini, kad pareiškėjas galėtų užimti laisvas pareigybes, kurias užėmė Lietuvos karo akademijos absolventai, bei kvalifikacijos reikalavimų nenagrinėjo ir nevertino, kai atsilaisvino pareigybės. Pareiškėjo teigimu, nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas neatitiko kvalifikacinių reikalavimų (specialių žinių) lygio, pareiškėjo kvalifikacija buvo žemesnė nei Lietuvos karo akademijos absolventų, kaip kad buvo nustatyta kitose administracinėse bylose (pvz., administracinė byla Nr. A492-l63/20134). Atsakovo argumentai, kad pareiškėjui negalėjo būti siūloma užimti pareigybes, į kurias buvo paskirti Lietuvos karo akademijos absolventai, vien dėl to, kad pareiškėjas neturėjo minėtų leidimų, nepripažintini pagrįstais. Iš atsakovo nurodomų aplinkybių matyti, kad pareiškėjas neturėjo leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta Lietuvos Respublikos informacija su žyma „Konfidencialiai“ ar „Slaptai“ ne dėl to, jog jam buvo atsisakyta išduoti tokius leidimus ar pareiškėjas atsisakė atlikti tam tikras procedūras dėl leidimų gavimo, o dėl to, kad atsakovas nebuvo sudaręs galimybės pareiškėjui gauti tokius leidimus. Pareiškėjo teigimu, jis atitiko minėtoms pareigybėms keliamus reikalavimus, t. y. turėjo vyr. leitenanto laipsnį, tuo metu buvo išlaikęs anglų kalbos testą reikalaujamu lygiu – 2222, taip pat mano, kad būtų atitikęs reikalavimus, keliamus asmeniui dėl jo patikimumo leidimui dirbti su įslaptinta informacija. Todėl turėjo būti svarstomas ir jo atitikimas minėtoms pareigoms, į kurias buvo paskirti Lietuvos karo akademijos absolventai. Minėtos aplinkybės paaiškėjo tik nuo 2013 m. gegužės 22 d. ir yra esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos jam bylos nagrinėjimo metu. Nagrinėjant jo bylą dėl neteisėto atleidimo minėtos aplinkybės nebuvo žinomos, nes Krašto apsaugos ministerija nebuvo pateikusi tokios informacijos, o teismai netenkino jo prašymo išreikalauti iš atsakovo informaciją apie visas laisvas pareigybes, buvusias iki jo atleidimo dienos. Todėl laikytina, kad egzistuoja ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytas pagrindas administracinės bylos procesui atnaujinti.

Teigia, jog administracinės bylos procesui atnaujinti egzistuoja ir pagrindas, nustatytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte, nes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-966/2013 ir 2013 m. gegužės 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-593/2013 suformuota praktika iš esmės skiriasi nuo praktikos, suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A438-2914/2011. Paaiškina, kad apie ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 ir 12 punktuose esančių aplinkybių buvimą sužinojo 2013 m. gegužės 22 d., todėl prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo šios dienos. Taip pat nėra praėję penkeri metai nuo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. 1-795-473/2011 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 26 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A438-2914/2011 priėmimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkintinas

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas griežtai laikantis ABTĮ 23 skirsnyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 153 str. 1 d.) ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs (2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011), jog procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas tik tuo atveju, jeigu prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo pateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių proceso atnaujinimo pagrindų buvimą (ABTĮ 159 str. 1 d.).

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte (naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu) numatytu pagrindu.

Šiuo atveju terminas prašymui paduoti skaičiuojamas nuo sužinojimo apie esmines, pareiškėjo teigimu, naujai paaiškėjusias bylos aplinkybes. Anot pareiškėjo, naujos aplinkybės jam paaiškėjo 2013 m. gegužės 22 d. Taigi atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui buvo išsiųstas 2013 m. rugpjūčio 6 d. (pagal pašto spaudą ant voko, b. l. 75), konstatuotina, kad įstatyme įtvirtintas trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas, argumentuojant naujai paaiškėjusiomis esminėmis bylos aplinkybėmis, šiuo atveju yra nepraleistas.

Naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis laikytinos tik tokios, dėl kurių ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia, be to, jos turi atitikti ir šiuos kriterijus: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės; 3) apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) jos turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525–150/2010, 2011 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438–58/2011).

Nagrinėjamu atveju kaip naujai paaiškėjusias esmines bylos aplinkybes pareiškėjas nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-966/2013 ir 2013 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-593/2013, iš kurių sužinojo, kad pagal bylų duomenis atsakovas 2010 m. birželio 30 d. paskyrė Lietuvos karo akademijos absolventus į 19 pareigybių. Pareiškėjo teigimu, atsakovas laisvas pareigas, į kurias paskyrė Lietuvos karo akademijos absolventus, turėjo siūlyti ir 2010 m. birželio 30 d. atleidžiamiems karininkams, kurie atitiko reikalavimus. Anot pareiškėjo, jis atitiko minėtoms pareigybėms keliamus reikalavimus, t. y. turėjo vyr. leitenanto laipsnį, tuo metu buvo išlaikęs anglų kalbos testą reikalaujamu lygiu – 2222, taip pat mano, kad būtų atitikęs reikalavimus, keliamus asmeniui dėl jo patikimumo leidimui dirbti su įslaptinta informacija, todėl turėjo būti svarstomas ir jo atitikimas minėtoms pareigoms, į kurias buvo paskirti Lietuvos karo akademijos absolventai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme proceso atnaujinimo pagrindu laikomas tik esminių bylos aplinkybių paaiškėjimas tuo atveju, kai šios aplinkybės bylos šalims ne tik kad nebuvo žinomos bylos nagrinėjimo metu, bet ir dėl tam tikrų objektyvių priežasčių tuo metu apskritai negalėjo būti žinomos (žr., pvz., 2010 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P438-104/2010, 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-187/2010).

Vertinant pareiškėjo nurodomas aplinkybes kaip naujai paaiškėjusias ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto kontekste, pažymėtina, jog aplinkybė, kad atsakovas 2010 m. birželio 30 d. paskyrė Lietuvos karo akademijos absolventus į 19 pareigybių, egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį, tačiau byloje nėra įrodymų, jog ši aplinkybė pareiškėjui negalėjo būti žinoma nagrinėjat bylą iš esmės. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, nustatė, kad byloje duomenų, kad pareiškėjas turėjo neabejotiną kvalifikacinį pranašumą prieš kitus karius, kurie buvo paskirti į laisvas pareigas, nebuvo. Taip pat teisėjų kolegija, nagrinėjusi bylą, nenustatė, kad minėti vertinimo kriterijai pareiškėjo atžvilgiu, lyginant su kitais kariais, užėmusiais laisvas pareigybes, kurias galėjo užimti ir pareiškėjas, buvo taikyti pažeidžiant lygiateisiškumo principus ir pan. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjui apie jo prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytas aplinkybes anksčiau nebuvo ir negalėjo būti žinoma, ar kad pareiškėjui buvo sudaryta kliūčių savo iniciatyva rinkti naujus papildomus įrodymus ir pateikti šiuos įrodymus anksčiau. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, vertintina, jog pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl to, jog turėjo būti svarstomas ir jo atitikimas pareigoms, į kurias buvo paskirti Lietuvos karo akademijos absolventai, nelaikytinos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme. Be to, aplinkybę, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad krašto apsaugos sistemoje nėra jo laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigybių, pareiškėjas buvo nurodęs apeliaciniame skunde.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama prašymą atnaujinti procesą, pažymi, kad pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo turinys iš esmės patvirtina, jog pareiškėjas šiame prašyme kelia įrodymų vertinimo bei faktinių aplinkybių nustatymo klausimus, t. y. nurodo, jog atsakovas nepateikė įrodymų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad pareiškėjas negalėjo pretenduoti į Lietuvos karo akademijos absolventų užimtas pareigybes, taip pat tai, jog, pareiškėjo teigimu, jis atitiko reikalavimus ir jo kandidatūra turėjo būti svarstoma pareigoms, į kurias buvo paskirti Lietuvos karo akademijos absolventai ir kt. (b. l. 3-5). Teisėjų kolegija pabrėžia, jog, sistemiškai aiškinant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies nuostatas, dėl fakto klausimų, tai yra dėl tam tikrų faktinių bylos aplinkybių vertinimo, procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas tik tuomet, kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Vien tik galimai netinkamas faktinių aplinkybių ar fakto klausimų vertinimas, jei nėra nustatyta naujai paaiškėjusių aplinkybių, negali būti pripažintas savarankišku proceso atnaujinimo pagrindu. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo tirti ir vertinti įrodymus, iš naujo nagrinėti bylą iš esmės. Įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. Proceso atnaujinimo stadijoje tik patikrinama, ar prašyme dėl proceso atnaujinimo yra nurodyta argumentų, patvirtinančių konkrečių proceso atnaujinimo pagrindų buvimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P492-104/2012). Iš pateikto pareiškėjo prašymo galima spręsti, jog jis siekia, kad teismas dar kartą ištirtų ir įvertintų faktines bylos aplinkybes bei įrodymus ir priimtų prašymą padavusiam proceso dalyviui palankų sprendimą, tačiau įstatyme tokia galimybė (pagrindas) atnaujinti procesą administracinėje byloje nenumatyta.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kurių pagrindu jis prašo atnaujinti procesą, neatitinka ankščiau minėtų reikalavimų, keliamų aplinkybėms, kurios gali būti pagrindu atnaujinti procesą, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės negali būti laikomos naujai paaiškėjusiomis esminėmis bylos aplinkybėmis, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, todėl nėra teisinio pagrindo, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu, atnaujinti procesą.

Kaip matyti iš to, kas išdėstyta, naujai paaiškėjusias bylos aplinkybes pareiškėjas iš esmės tapatina su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniais sprendimais kitose bylose, kurie jam tapo žinomi 2013 m. gegužės 22 d., ir mano, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 20 d. nutartimi Nr. A520-966/2013 ir 2013 m. gegužės 27 d. nutartimi Nr. A520-593/2013 suformuota praktika iš esmės skiriasi nuo praktikos, suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-2914/2011, bei sudaro pagrindą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą atnaujinti procesą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog jeigu kaip proceso atnaujinimo pagrindas nurodoma būtinybė užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.), tokios aplinkybės paaiškėjimo momentas paprastai siejamas su baigiamojo teismo procesinio sprendimo byloje įsiteisėjimu, nes jau šią dieną asmuo turi galimybę įvertinti baigiamąjį aktą jo atitikimo buvusiai administracinių teismų praktikai aspektu (2009 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-16/2009).

Dėl pareiškėjo nurodyto ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatyto pagrindo laikytina, kad pareiškėjas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kuriomis šioje dalyje grindžia prašymą dėl proceso atnaujinimo, tada, kai jis gavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 26 d. nutarties nuorašą. Akivaizdu, kad 2013 m. rugpjūčio 6 d. paduodamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, pareiškėjas praleido ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatytą trijų mėnesių terminą, tačiau nenurodo svarbių priežasčių, nulėmusių termino praleidimą, ir neprašo jam šio termino atnaujinti.

Be to, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog naujai suformuota ar pasikeitusi teismų praktika dažniausiai negali būti taikoma išnagrinėtai bylai ir negali būti vertinama kaip pagrindas atnaujinti procesą, nes prieštarautų teisės principui lex retro non agit. Šis principas dėl įstatymų grįžtamosios galios negalimumo taikytinas ir teismo precedentui kaip teisės šaltiniui. Teismo precedento esmę sudaro stare decisis principas, grindžiamas teismo sprendimo autoritetu: visas tas pačias vėlesnes bylas būtina spręsti taip, kaip išspręsta byla, kurioje suformuotas teismo precedentas, šis principas negali būti taikomas ankščiau išnagrinėtoms byloms. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog atsakovo minima atitinkama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, kurioje suformuota kitokia nei pirmiau egzistavusi teismo praktika, nelaikytina pagrindu atnaujinti procesą anksčiau išnagrinėtoje administracinėje byloje, todėl ir sužinojimas apie šią nutartį nėra aktualus tikrinant, ar prašymas paduotas nepraleidus įstatymo nustatytų terminų (2012 m. liepos 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P520-40/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 19 d. aprobuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas, apibendrinimas; Administracinė jurisprudencija Nr. 23). Atsižvelgdama į tai, jog prašyme dėl proceso atnaujinimo pareiškėjo nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika buvo suformuota jau po 2011 m. gegužės 26 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A438-2914/2011 priėmimo, teisėjų kolegija prašymą dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu atmeta.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesas administracinėje byloje Nr. A438-2914/2011 neatnaujintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. Š. prašymo atnaujinti procesą netenkinti.

Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. A438-2914/2011 pagal pareiškėjo V. Š. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į tarnybą ir darbo užmokesčio priteisimo.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAudrius BakaveckasVeslava RuskanArūnas Sutkevičius