Alytaus apylinkės teismo nutartis

dalyvaujant Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorei L. M.-V.,

išvadą apie asmens sveikatos būklę teikiančios sveikatos priežiūros institucijos – VšĮ Prienų rajono pirminės sveikatos priežiūros centro psichikos sveikatos centro atstovei A. T.,

asmeniui, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, K. R., jo gynėjui advokatui V. A., įstatyminei atstovei – motinai V. R.,

uždarame teismo posėdyje išnagrinėjo VšĮ Prienų rajono pirminės sveikatos priežiūros centro Psichikos sveikatos centro teikimą dėl priverčiamosios medicinos priemonės – ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis K. R. panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmuose gautas VšĮ Prienų rajono pirminės sveikatos priežiūros centro psichikos sveikatos centro teikimas dėl K. R. taikomos priverčiamosios medicinos priemonės – ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis panaikinimo.

Teikime nurodoma, kad K. R. psichikos sveikatos centre lankosi reguliariai. Per paskutinius 6 mėnesius stacionarinis gydymas nebuvo taikytas. Pastoviai vartoja jam paskirtus vaistus. Kritika savo ligos atžvilgiu formali. Kontaktas pakankamas. Nusiskundimų psichikos sveikata neišsako jokių, teigia, kad jaučiasi gerai, akcentuoja sėkmingą integravimąsi į darbo rinką. Mechaninė, trumpalaikė ir ilgalaikė atmintis be defekto lygio. Bendras psichosocialinis funkcionavimas šiuo metu yra pakankamas. Geba palaikyti socialinius ryšius pagal savo galimybių ribas.

Išvadą apie asmens sveikatos būklę teikiančios sveikatos priežiūros atstovė teismo posėdyje nurodė, jog teikimą palaiko ir prašo jį tenkinti. Patvirtino, kad per stebėjimo laikotarpį (stebimas metus laiko) K. R. stacionare gydytas nebuvo, vaistus leidžiasi reguliariai, psichikos pakitimų nėra fiksuota, ligos proveržių ar suaktyvėjimų nebūta. Nurodė, kad diagnozuota liga nepagydoma, bet, tinkamai vartojant vaistus, ji prislopinama ir yra remisijoje. Paaiškino, kad socialiai pavojingų veiksnių fiksuota nebuvo, paskirti vaistai asmens pastoviai vartojami, centre stebimas asmuo lankosi reguliariai, jokių pretenzijų jam neturi. Turimais duomenimis gyvena kartu su mama (duomenys neskelbtini), jis nėra pavojingas, teigia, kad ir nesant skirto priverstinio stebėjimo atvyktų į centrą vaistų suleidimui.

Asmuo, kurio atžvilgiu paskirtos priverčiamos medicininės priemonės K. R. sutinka su gydytojos paaiškinimais. Nurodė, kad jaučiasi daug geriau palyginus kai buvo psichozėje, gydymas duoda teigiamų rezultatų. Gyvena pas mamą (duomenys neskelbtini), šeimos neturi, dabar neoficialiai dirba, prieš tai turėjo oficialų darbą, baigęs 10 klasių, pats išmoko statybos darbų, turi ribotą darbingumą. Paūmėjimo nejaučia, pavojingų veiksnių nebuvo fiksuota. Patikino, kad ir netaikant ambulatorinio gydymo, pats vyktų į medicinos įstaigą susileisti vaistų, nes, pakeisti nei pirmiau buvo skirti, vaistai jam padeda.

Asmens, kuriam paskirtos priverčiamos medicininės priemonės, K. R., šeimos narys – motina V. R. paaiškino, kad K. R. yra jos sūnus. Jo sveikatą po ligoninės, kurioje buvo gydomas prieš metus, ir lankymosi psichikos centre, šiuo metu vertina labai gerai, nebuvo jokių incidentų ir nesutarimų, gyvena kartu su juo, sūnus padeda namų ruošos darbuose.

Asmens, kuriam paskirtos priverčiamos medicininės priemonės, K. R. gynėjas advokatas V. A. palaiko teikimą, kuriame prašoma K. R. nutraukti ambulatorinį stebėjimą, pagal medicinos įstaigos atstovės motyvus, nes asmens sveikatos būklė leidžia nutraukti ambulatorinį stebėjimą, jis reguliariai lankosi medicinos įstaigoje, sveikata pagerėjusi ir priverstinis stebėjimas nereikalingas.

Prokurorė L. M. – V. teikimui pritaria, kadangi Baudžiamojo proceso kodekso 405 straipsnyje yra numatytas pagrindas, kada gali būti panaikinta taikyta priverčiamos medicininės priemonės. Nors visiškas pasveikimas šiuo atveju neįmanomas, bet iš gydytojos paaiškinimų seka, kad liga yra visiškoje remisijoje ir net vienkartiniai vaisto nepavartojimai, tokiai būklei išnykti neleidžia, juolab, kad gydytoja patvirtino, kad neatvykęs pacientas tuoj pat būtų ieškomas. Įvertinus ambulatorinio gydymo stebėjimo akte ir psichologinio tyrimo išvadoje pateiktus duomenis, mano, kad tikslinga priverčiamąją medicininę priemonę panaikinti, nes liga yra remisijos stadijoje, asmuo socializavosi, nėra visuomenei pavojingas, pats sutinka vartoti vaistus.

Motyvuojamoji dalis

Teikimas tenkintinas.

Pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 1 dalies e punktą laisvė gali būti apribota, atimta tik įvykdžius tris minimalias sąlygas: turi būti patikimai įrodyta, kad asmuo yra psichiškai nesveikas; psichikos sutrikimas turi būti tokios rūšies ar laipsnio, kad dėl to būtų būtinas priverstinis gydymas; besitęsiančio laisvės atėmimo pagrįstumas priklauso nuo to, ar toks psichikos sutrikimas asmeniui išlieka ir toliau (Liuiza v. Lithuania, no. 13472/06, judgment of 31 July 2012). Dėl antrosios nurodytos sąlygos pažymėtina, kad psichiškai nesveiko asmens laisvės atėmimas gali būti būtinas ne tik tuo atveju, kai jam reikia gydymo, vaistų ar kitos klinikinės priežiūros siekiant jį išgydyti arba pagerinti jo būklę, bet ir tuo atveju, kai asmeniui reikia kontrolės bei priežiūros siekiant neleisti jam, pavyzdžiui, padaryti žalos sau ar kitiems (žr. ten pat).

Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. Pažymėtina, kad taikydamas priverčiamąją medicinos priemonę, teismas nenustato jos taikymo laiko. Jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 98 straipsnio 6 dalis, BPK 405 straipsnio 1 dalis). Teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo (BPK 405 straipsnio 2 ir 3 dalys, BK 98 straipsnio 6 dalis). Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris, parinkdamas medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis), bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Taigi yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: asmens psichinė sveikata bei su ja susijęs asmens socialinis pavojingumas. BPK 405 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodyta, kad teismas gali priimti nutartį pratęsti priverčiamosios medicinos priemonės taikymą tik asmeniui, kurio sveikatos būklė nepasikeitė. Taigi, įstatymas nenumato jokių kitų aplinkybių, o tik gydomo asmens sveikatos būklės nepasikeitimą kaip būtiną sąlygą tęsti priverčiamosios medicinos priemonės taikymą.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartimi pripažinta, kad K. R. baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje, padarė būdamas nepakaltinamu. K. R. paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis, kuri 2021 m. balandžio 22 d. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų nutartimi pratęsta, o 2021 m. spalio 27 d. to paties teismo nutartimi pakeista į priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal K. R. gyvenamąją vietą ir gydymas pratęstas. Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2022 m. balandžio 27 d. nutartimi ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis dar kartą pratęstas.

Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad K. R. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu ir bylos nagrinėjimo metu buvo konstatuotas (duomenys neskelbtini). Teismui kartu su teikimu pateiktoje psichologinio vertinimo išvadoje nurodyta, jog K. R. stebėtas ir vertintas dinamikoje, reguliariai lankantis Prienų psichikos sveikatos centre, esant priverstinio ambulatorinio gydymosi sąlygoms. Apsirengęs tvarkingai, mandagus, bendrauja daugiau formaliai. Šiek tiek įsitempęs, poza mažai kintanti. Žvilgsnis įtemptas, įsmeigtas į pašnekovą, vienodą akių kontaktą išlaiko visos konsultacijos-tyrimo metu. Emocinė raiška vienoda, mažai kintanti, blanki, nuolat neprasmingai šypsosi. Nusiskundimų psichikos sveikata neišsako jokių, netgi neigia, pabrėžtinai teigdamas, kad viskas yra labai gerai. Akcentuoja sėkmingą integravimąsi darbo rinkoje. Savo psichinei būklei kritika formali. Tyrimo metu užduotis atlieka motyvuotai. Kai kurių užduočių atlikimui turi patirtį, todėl taikytos papildomos, labiau orientuojantis į projekcines, metodikos. Dėmesį fiksuoja, išlaiko ir paskirsto pakankamai produktyviai. Tiesiogine tvarka atgamina 5 skaičių eilės stimulus, atvirkštine tvarka 4 stimulus. Linkęs dėmesį fiksuoti ties nereikšmingomis detalėmis. Epizodiškai dėmesys linkęs nutrūkti. Bendruoju vertinimu dėmesio funkcijos stokoja tolygumo. Atminties apimtis vidutinės normos ribose. Mechaninė, trumpalaikė ir ilgalaikė atmintis be defekto lygio. Mąstymo funkcijos netolygios. Išlaisvinti asociatyviniai ryšiai. Asociacijos kyla sunkiau, vyrauja projekcijose rigidiškumas. Kai kada stokoja loginių sąsajų tarp stebimų objektų sekos. Skirtumų-panašumų išskyrime daromos klaidos. Linkęs pateikti savas interpretacijas. Socialinis interesas žemas. Daugiau uždaras. Bendras psichosocialinis funkcionavimas šiuo metu yra pakankamas. Geba palaikyti socialinius ryšius pagal savo galimybių ribas.

Teismui pateiktame teikime nurodyta, kad K. R. psichikos sveikatos centre lankosi reguliariai. Per paskutinius 6 mėnesius stacionarinis gydymas nebuvo taikytas, nuolat vartoja jam paskirtus vaistus. Kritika savo ligos atžvilgiu formali, kontaktas pakankamas, nusiskundimų psichikos sveikata neišsako jokių, teigia, kad jaučiasi gerai, akcentuoja sėkmingą integravimąsi į darbo rinką, mechaninė, trumpalaikė ir ilgalaikė atmintis be defekto lygio, bendras psichosocialinis funkcionavimas šiuo metu yra pakankamas, geba palaikyti socialinius ryšius pagal savo galimybių ribas. Teismo posėdyje išvadą apie asmens sveikatos būklę teikiančios sveikatos priežiūros institucijos atstovė patvirtino, jog per stebėjimo laikotarpį (stebimas metus laiko) K. R. stacionare gydytas nebuvo, vaistus leidžiasi reguliariai, psichikos pakitimų nėra fiksuota, ligos proveržių ar suaktyvėjimų nebūta. Nurodė, kad diagnozuota liga nepagydoma, bet, tinkamai vartojant vaistus, ji prislopinama ir yra remisijoje. Paaiškino, kad socialiai pavojingų veiksnių fiksuota nebuvo, paskirti vaistai asmens pastoviai vartojami, centre stebimas asmuo lankosi reguliariai, jokių pretenzijų jam neturi, jis nėra pavojingas, teigia, kad ir nesant skirto priverstinio stebėjimo atvyktų į centrą vaistų suleidimui.

Kaip minėta, įstatymas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą sieja su asmens pasveikimu arba sveikatos būklės pagerėjimu ir pavojingumo išnykimu. Pastebėtina ir tai, kad įstatymas neįpareigoja vertinti galimo sveikatos pablogėjimo perspektyvų. Įstatymas neįtvirtina ir laiko tarpo, kurį turi gydytis asmuo tam, kad atsirastų galimybė naikinti paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę. Šiuo atveju išnagrinėjus baudžiamosios bylos duomenis, gautą Prienų rajono pirminės sveikatos priežiūros centro Psichikos sveikatos centro komisijos aktą, psichologinio tyrimo išvadą, išklausius sveikatos priežiūros įstaigos atstovės paaiškinimus dėl ilgalaikės remisijos ir psichinės būklės stabilizavimosi, nenustačius, kad komisijos akte ir psichologinio tyrimo išvadoje pateikiama informacija apie K. R. psichikos būklę yra neobjektyvi ir neatitinkanti tikrovės, taip pat išklausius kitų proceso dalyvių pasisakymus teismo posėdyje, spręstina, kad asmuo nors pagal ligos diagnozę ir visiškai nepasveiko, tačiau K. R. sveikatos būklė vartojant skirtus vaistus pastaruoju metu yra ženkliai pagerėjusi, psichinė sveikata stabilizavosi, liga yra remisijoje, jo socialinis pavojingumas išnyko ir jis gali toliau gydytis savarankiškai, su kuo beje ir pats K. R. sutinka, dėl ko tęsti priverstinį gydymą K. R. yra netikslinga, nes tai sąlygotų neproporcingą teisių ribojimą.

Tai atitinka ir teismų praktiką (žr., pvz., Kauno apygardos teismo 2011 m. sausio 19 d. nutartis byloje Nr. 1S-56-383/11, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 23 d. nutartis, bylos Nr. T-7-369/2016, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 28 d. nutartis, bylos Nr. Nr. T-261-576/2017 ir kt.). Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytą, į praėjusį gydymo tiek stacionare, tiek ir ambulatoriškai laiko tarpą bei jo sėkmę, paties K. R. racionalų požiūrį į jam teikiamas sveikatos priežiūros paslaugas, gerus tarpusavio santykius su motina, su kuria kartu gyvena, esant visoms įstatyme numatytoms sąlygoms asmeniui taikomą stebėjimo režimą nutrauki, nesutikti su medicininį išsilavinimą ir specialių žinių šioje srityje turinčios medicinos įstaigos atstovės paaiškinimais bei pateiktais dokumentais, neprieštaraujant kitiems proceso dalyviams bei palaikant gydytojos psichiatrės išsakytą poziciją, teismas pagrindo neturi, todėl Prienų rajono pirminės sveikatos priežiūros centro prašymas dėl priverstinio ambulatorinio gydymo bei stebėjimo nutraukimo K. R. tenkintinas (BK 98 straipsnio 6 dalis, BPK 405 straipsnio 3 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 98 straipsnio 6 dalimi, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 404 straipsniu, 405 straipsniu,

nutaria:

VšĮ Prienų rajono Prienų rajono pirminės sveikatos priežiūros centro Psichikos sveikatos centro teikimą tenkinti.

K. R. taikytas priverčiamąsias medicinos priemones – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis VšĮ Prienų pirminės sveikatos priežiūros centro Prienų rajono psichikos sveikatos centre nutraukti.

Nutartis per 7 (septynias) dienas nuo jos priėmimo dienos gali būti skundžiama Kauno apygardos teismui per Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmus.