Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Paulikas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs kreditorės (apeliantės) UAB „Minibank“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 29 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditorės UAB „Minibank“ pareiškimą skolininkei D. K. dėl teismo įsakymo išdavimo, kuria atsisakyta priimti kreditorės UAB „Minibank“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kreditorė UAB „Minibank“ pareiškimu kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydama išduoti teismo įsakymą dėl 92,32 EUR skolos, 11,70 EUR nuostolių, 5 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 39,30 EUR bylinėjimosi išlaidų (iš jų 36,30 EUR už UAB „Ekonomistas“ teisines paslaugas) išieškojimo iš skolininkės D. K..

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 29 d. nutartimi atsisakė priimti kreditorės pareiškimą kaip aiškiai nepagrįstą. Teismas nustatė, kad kreditorė prašo priteisti iš skolininkės 36,30 EUR už UAB „Ekonomistas“ suteiktas teisines paslaugas. Pateiktas išrašas iš 2015 m. liepos 1 d. teisinių paslaugų teikimo sutarties, sudarytos tarp kreditorės ir UAB „Ekonomistas“, išrašas iš UAB „Ekonomistas“ ir advokatų kontoros „Žlioba & Žlioba“ 2015 m. liepos 15 d. sudarytos sutarties dėl teisinės pagalbos, 2017 m. kovo 23 d. UAB „Ekonomistas“ ir advokato Gedimino Žliobos paslaugų perdavimo-priėmimo aktas, 2017 m. kovo 16 d. PVM sąskaita faktūra Serija EK Nr. 17-049, kurią UAB „Ekonomistas“ išrašė kreditorei už suteiktas teisines paslaugas, 2017 m. kovo 18 d. mokėjimo nurodymas, kuriuo kreditorė apmokėjo UAB „Ekonomistas“ pateiktą PVM sąskaitą faktūrą Serija EK Nr. 17-049.Teismas konstatavo, kad kreditorės ir advokatų kontoros „Žlioba & Žlioba“ 2015 m. liepos 15 d. sudaryta atstovavimo sutartis patvirtina, kad kreditorė 2015 m. liepos 15 d. teisinių paslaugų teikimo sutarties, sudarytos tarp kreditorės ir UAB „Ekonomistas“, pagrindu paveda advokatui atstovauti UAB „Minibank“, tačiau kartu su pareiškimu nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių kreditorės patirtas išlaidas už advokato suteiktas paslaugas, t. y. kreditorės pateiktos PVM sąskaita faktūra ir mokėjimo nurodymas, patvirtinantis išlaidų už procesinių dokumentų rengimą sumokėjimą UAB ‚Ekonomistas“, nepatvirtina, kiek kreditorė patyrė išlaidų už advokato kontoros „Žlioba & Žlioba“ suteiktas teisines paslaugas. Kadangi nagrinėjamu atveju nustačius, jog kreditorės reikalavimai negali būti tenkinami visiškai, o CPK XXIII skyriaus nuostatose nėra numatyta teismui galimybė, priimant teismo įsakymą, tenkinti kreditoriaus pareiškimą iš dalies, kreditorės pareiškimą atsisakytina priimti kaip aiškiai nepagrįstą (CPK 435 straipsnio 2 dalis).

III. Atskirojo skundo argumentai

Kreditorė UAB „Minibank“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartį ir pareiškimo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:Pagal CPK 437 straipsnio 2 dalies 4 punktą, teismas byloje dėl teismo įsakymo išdavimo apskritai neturėtų vertinti reikalavimų pagrįstumo, o toks pareiškimo atmetimo pagrindas – dėl nepateiktų įrodymų, patvirtinančių, kad kreditorei atstovaujanti kompanija advokatui sumokėjo konkrečią pinigų sumą už pareiškimo parengimą, yra nepagrįstas, nes teismams nereikia atlikti paslaugos teikimo komercinės-finansinės analizės, o tik nustatyti du dalykus: pirma, kokias išlaidas dėl teisinių paslaugų patyrė kreditorius, ir, antra, ar jos suteiktos advokato.Nors kreditorė teisinių paslaugų sutartį sudarė su UAB „Ekonomistas“, tačiau faktiškai pareiškimą parengė advokatas, todėl prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra būtent kreditorės turėtos išlaidos už advokato suteiktas paslaugas, nors ir sumokėtos kreditorei įvairias teisines paslaugas teikiančiai UAB „Ekonomistas“. Taigi teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad šios išlaidos nepriskirtinos prie būtinųjų bylinėjimosi išlaidų. Be to, prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos buvo pagrįstos įrodymais. Byloje pateikti dokumentai patvirtina advokato suteiktos teisinės paslaugos kreditorei faktą, leidžia nustatyti patirtas išlaidas dėl konkrečios teisinės paslaugos bei suteikia pagrindą priteisti prašomas bylinėjimosi išlaidas.Tokios praktikos, kai už atstovavimą ar/ ir procesinių dokumentų rengimą priteisiama iš bylą pralaimėjusios šalies neatsižvelgiant į tai, kad bylininkas moka už advokato teisines paslaugas per tarpininką, laikosi ir kiti teismai.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atsisakė priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo kaip aiškiai nepagrįstą (Civilinio proceso kodekso 435 straipsnio 2 dalis).CPK XXIII skyrius nustato bylų dėl teismo įsakymo nagrinėjimo ypatumus. Teismo įsakymo institutu realizuojami CPK įtvirtinti proceso operatyvumo ir koncentruotumo principai, kurie leidžia veiksmingiau ginti pažeistas teises. Prašydamas išduoti teismo įsakymą kreditorius neprivalo pagrįsti savo reikalavimo ir jo faktinio pagrindo įrodymais (CPK 433 straipsnio 3 dalis), o teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo (CPK 435 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimą, tik formaliai patikrina, ar pareiškimas atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus, bei tikrina parengtų dokumentų turinį, kartu patvirtindamas, kad pareiškimas atitinka formalius įstatymo reikalavimus. Tačiau, pagal CPK 435 straipsnio 2 dalį, teismas turi atsisakyti priimti pareiškimą išduoti teismo įsakymą tuo atveju, jeigu jis yra aiškiai nepagrįstas. CPK 433 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad pareiškime dėl teismo įsakymo turi būti nurodomas reiškiamas reikalavimas ir jo faktinis pagrindas, taip pat įrodymai, galintys pagrįsti reiškiamą reikalavimą. Pagal CPK 436 straipsnio 2 dalies 6-8 punktus, išduotame teismo įsakyme turi būti nurodyta ne tik priteisiama pagrindinė skola, bet ir priteisiami delspinigiai bei bylinėjimosi išlaidos (jei tokių buvo reikalaujama). Nagrinėjamu atveju teismui pateiktame pareiškime apeliantė, be kita ko, prašė priteisti iš skolininkės 36,30 EUR už UAB „Ekonomistas“ suteiktas teisines paslaugas. Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškimą kaip aiškiai nepagrįstą, nustatęs, kad negali būti tenkinamas apeliantės reikalavimas dėl teisinės pagalbos išlaidų priteisimo. Teismas nurodė, kad apeliantės pateikti PVM sąskaita faktūra ir mokėjimo nurodymas patvirtina išlaidų už procesinių dokumentų rengimą sumokėjimą UAB „Ekonomistas“, tačiau nepatvirtina, kiek apeliantė patyrė išlaidų už advokato suteiktas teisines paslaugas. Nors apeliantė teigia, kad CPK IV dalies XXIII skyriaus nuostatos, reglamentuojančios bylų dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjimo ypatumus, apskritai neįpareigoja kreditoriaus pagrįsti savo reikalavimų pagrįstumo, ir atitinkamai teismas neturėtų jo vertinti, šios bylos kontekste apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teisminė praktika teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo klausimu jau yra susiformavusi, atvejai, kuriems esant, šios išlaidos negali būti priteisiamos, aiškiai išvardyti, todėl paprastai teismui vien iš paties pareiškimo turinio tampa aišku, ar pareikštas reikalavimas dėl teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo yra iš esmės galimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kreditorius gali neįrodinėti tik materialinio teisinio pobūdžio reikalavimų pagrįstumo, bet šios teisės normos neatleidžia kreditoriaus nuo pareigos įrodyti procesinio pobūdžio aplinkybes – procesinio atstovavimo santykius, žyminio mokesčio sumokėjimą, patirtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 435 str. 3 d.).Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015 suformuotos praktikos. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi naujausia Kasacinio teismo praktika, kurioje išplėstas atstovavimo civiliniame procese pagal pavedimą išlaidų atlyginimo, kuomet buvo sumokėta teisines paslaugas teikiančiai įmonei, klausimas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įstatymas nustato civilinio proceso dalyviui, kurio naudai priimtas sprendimas, teisę reikalauti iš kitos (pralaimėjusios) šalies savo patirtų atstovavimo civiliniame procese pagal pavedimą išlaidų atlyginimo tik tuo atveju, kai jam atstovavo advokatas arba advokato padėjėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-7-334-687/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015). Toliau plėtodamas savo praktiką bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimu, kasacinis teismas nurodė, kad nėra būtina, jog už advokato ar advokato padėjėjo suteiktas teisines paslaugas byloje klientas advokatui ar advokato padėjėjui sumokėtų tiesiogiai, tam, kad šios išlaidos būtų pripažintos išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu. Tais atvejais, kai iš kliento ir advokato ar advokato padėjėjo atstovavimo sutarties atsiranda kliento pareiga atsiskaityti su advokatu, advokatas gali nurodyti šią prievolę įvykdyti tarpininkui. Tačiau tokiu atveju tam, kad šios išlaidos būtų pripažintos išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu, turi būti nustatytos dvi sąlygos: 1) kad advokatas ar advokato padėjėjas teisines paslaugas suteikė; 2) kad advokatui ar advokato padėjėjui, kad ir per tarpininką, buvo sumokėta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2017).Nors apeliantė nagrinėjamu atveju pabrėžia, kad faktiškai pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo parengė advokatas, teismas atkreipia dėmesį, kad įrodymų, jog advokatui už šias paslaugas buvo sumokėta, apeliantė nepateikė ir nenurodė (CPK 433 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Kartu su pareiškimu apeliantė pateikė tik UAB „Ekonomistas“ naudai atlikto mokėjimo nurodymą. Todėl, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, apeliantės prašymas dėl teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo negali būti tenkinamas.Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimą, pagrįstai vertino bylinėjimosi išlaidų pagrįstumą ir, konstatavęs, jog kreditoriaus pareiškimas aiškiai nepagrįstas, atsisakė priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo. Todėl apelianto (kreditoriaus) atskirasis skundas netenkintinas ir pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartį palikti nepakeistą.