Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimas

2020 m. kovo 4 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės AVPK, 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti, kurią jis galimai patyrė dėl Tauragės AVPK (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

Dėl viešosios atsakomybės sąlygų

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis). Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą anksčiau minėtų viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ( toliau - ir LVAT) praktikos, nagrinėjant bylas pagal bausmių vykdymo ir kardomojo kalinimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinime (Administracinė jurisprudencija Nr. 26, 2014, p. 541) nurodyta, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą. Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga.

Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, svarbu įvertinti ir nustatyti ar Tauragės AVPK (pareigūnų) veiksmuose (neveikime) yra deliktinės atsakomybės pažymių, taip pat tai, ar šie veiksmai (neveikimas) tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Dėl minimalaus kameros ploto dydžio neužtikrinimo

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš netinkamų jo laikymo kamerose sąlygų, kai areštinės kamerose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001-07-24 sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios” Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005-04-07 sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008-02-14 sprendimą byloje D. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012-01-10 sprendimą byloje A.ir kiti prieš Rusiją ir kt.).

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles tvirtina vidaus reikalų ministras, suderinęs su teisingumo ministru. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Minėto įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Nustatant vienam sulaikytajam asmeniui laikomam areštinės kameroje tenkančio minimalus ploto normatyvą būtina vadovautis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 Nr. 5-V-356 įsakymu patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktu, kuriame nustatyta, kad asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m., neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto į bendrą gyvenamąjį plotą. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje (žr., pvz., LVAT 2015-04-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A678-442/2015, 2015-07-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A2277-520/2015, 2015-09-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A2711-520/2015 ir kt.).

Iš Tauragės AVPK Operatyvaus valdymo skyriaus areštinės viršininko 2020-01-07 tarnybinio pranešimo (b. l. 13-14) turinio matyti, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 2, kurios plotas 13,12 kv. m.: laikotarpiu nuo 2016-08-04 iki 2016-08-07 kartu su dar vienu asmeniu; 2016-08-08 vienas; laikotarpiu nuo 2016-08-09 iki 2016-08-10 kartu su dar vienu asmeniu; 2016-08-11 vienas; 2016-08-12 kartu su dar vienu asmeniu. Pareiškėjas taip pat buvo laikomas kameroje Nr. 3, kurios plotas 12,68 kv. m., laikotarpiu nuo 2016-11-30 iki 2016-12-02 kartu su dar vienu asmeniu. Pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 5, kurios plotas 11,86 kv. m., laikotarpiu nuo 2018-03-30 iki 2018-04-03 vienas. Pažymėtina, jog pareiškėjas neginčija atsakovės atstovo pateiktų duomenų apie jo laikymo areštinėje laikotarpius bei kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad pareiškėjas, prašydamas neturtinės žalos atlyginimo, privalo pateikti atitinkamus įrodymus, leidžiančius teismui teisingai įvertinti patirtą neturtinę žalą, arba nurodyti reikšmingas aplinkybes, kodėl to padaryti negali. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas) (žr., pvz., LVAT 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Tik įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Nesant anksčiau minėtus atsakovės pateiktus duomenis paneigiančių įrodymų, teismas neturi pagrindo šiais duomenimis abejoti.

Pažymėtina tai, kad tarnybiniame pranešime nenurodyta, jog į kameros bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuotas sanitarinio mazgo užimamas plotas, nenurodyta, kokį plotą užima sanitarinis mazgas. LVAT praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinime (paskelbtas LVAT biuletenyje Nr. 26, 2014) pabrėžta, jog LVAT laikosi pozicijos, kad laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ir kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (173 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės atstovas teismui nepateikė duomenų, kiek ploto užima sanitarinis mazgas, spręstina, jog pareiškėjo laikymo sąlygos, kai jam teko plotas iki 6 kv. m., neatitiko teisės aktais nustatyto reglamentavimo.

Atlikus aritmetinius paskaičiavimus, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo laikymo Tauragės AVPK areštinėje laikotarpiais, pareiškėjui teko nuo 6,34 kv. m. iki 13,12 ploto, taigi teisės aktų reikalavimai šiuo aspektu nebuvo pažeisti. Atsakovės atstovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo ir daro išvadą, jog pareiškėjui visą ginčo laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovės atstovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 straipsnis).

Dėl prausimosi duše

Pareiškėjas teigia, kad nebuvo suteikta galimybė naudotis dušu, karštu vandeniu.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu. Analogiškos nuostatos reglamentuotos Higienos normos HN 134:2015 44 punkte. Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, jog yra įtvirtinamas mažiausias skaičius kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti po dušu, tačiau šios teisės normos nereglamentuoja asmens prausimosi trukmės.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės nedetalizuoja nurodyto pažeidimo – t. y., nėra aišku, ar jam nebuvo suteikta įstatyme nustatyta teisė pasinaudoti dušu; ar vanduo duše nebuvo šiltas. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi į administraciją su nusiskundimais dėl negalėjimo pasinaudoti įstatymu nustatyta teise maudytis duše, šilto vandens nebuvimo (prašymu suteikti galimybę pasinaudoti šiltu vandeniu ar dušu dėl to, kad juo nebuvo pasinaudota dėl šilto vandens nebuvimo; per mažos srovės ir pan.), taip pat, kad pareiškėjas kėlė pretenzijas dėl to, kad realiai jam tenkantis maudymosi laikas buvo nepakankamas, todėl galimybės vieną kartą per savaitę išsimaudyti po šiltu dušu suteikimas atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą, t. y. atsakovės atstovo neteisėti veiksmai nenustatyti.

Dėl higienos normų

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą taip pat kildina ir iš neteisėtų atsakovės veiksmų, neužtikrinus higienos normų reikalavimų, t. y. netinkamos ventiliacijos ir apšvietimo, blogo kvapo, netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, pelėsio, grybelio ant lubų, blusų.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai” (toliau – ir HN 134:2015) nustato policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą. Higienos normos HN 134:2015 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, o 13 punkte – kad asmenys turi būti apgyvendinti tik gyvenamosiose patalpose. Aptariamų higienos normų 14 punktas nustato, kad mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (HN 134:2015 15 punktas). HN 134:2015 nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (HN 134:2015 16, 17, 39 punktai).

LVAT ne kartą yra nurodęs, kad tokio pobūdžio bylose įrodinėjimo našta neteisėtų veiksmų vertinimo etape tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai (žr., pvz., LVAT 2017-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017, 2017-01-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017, 2016-02-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016 ir kt.).

Minėta, jog pareiškėjas privalo nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo teiginių dėl Tauragės AVPK areštinės kamerų neatitikimo vėdinimo, apšvietimo reikalavimams nedetalizavo, tik nurodė, jog jis kamerose negalėjo skaityti, kameros nebuvo vėdinamos, buvo blogas kvapas. Byloje nepateikta jokių pareiškėjo paaiškinimų, kaip jis nustatė apšvietos dydį, kaip išmatavo oro judėjimo greitį, sprendžiant, kad vėdinimas ar apšvietimas buvo netinkamas. Dėl šių aplinkybių teismas kaip abstrakčius ir nepagrįstus vertina pareiškėjo teiginius, jog nebuvo tinkamo vėdinimo ir buvo netinkama apšvieta. Be kita ko, teismas atkreipia dėmesį, kad patikrinimai dėl sąlygų tam tikrose kamerose atliekami pagal gautus skundus. Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad skundų dėl kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, nebuvo, taigi pareiškėjas dėl galimai netinkamų laikymo sąlygų nesiskundė ir laikymo sąlygų pagerinti neprašė.

Be kita ko, atkreiptinas dėmesys ir į tai, pagal Higienos normos HN 134:2015 veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ir patalpų rekonstrukcijos darbais, o ventiliacijos įrengimas, bei langų angų padidinimas yra susiję su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl HN reikalavimai ginčo situacijoje netaikytini (žr., pvz., LVAT 2016-12-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1908-261/2016).

Pareiškėjui reiškiant pretenzijas dėl areštinės kamerose buvusių blusų, pažymėtina, jog pagal atsakovės atstovo pateiktus duomenis nustatyta, jog areštinėje kenkėjų kontrolės paslaugas atlieka UAB „Dezinfa” pagal sutartis (b. l. 42 – 45, 46, 47,48, 49 - 53), byloje pateikti išrašai iš darbų atlikimo (registravimo) žurnalų (b. l. 54 - 58) patvirtina, jog kenkėjų naikinimo darbai buvo atliekami ir ginčo laikotarpiu. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų (blusų ar pan.) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Kaip minėta, pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 2, 3, 5, skunde nekonkretizavo kokiose kamerose buvo blusos, todėl skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjui skundžiantis privatumo neužtikrinimu naudojantis sanitariniu mazgu, pažymėtina, jog atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad kamerose įrengti 100 x 142 cm ploto sanitariniai mazgai su 120-130 cm aukščio pertvara. EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą ar akutę (žr., pvz., EŽTT 2012-05-10 sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., EŽTT 2012-01-10 sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.).

Nors sanitarinio mazgo atitvėrimas 120 – 130 cm sienele ir laikomas atitinkančiu higienos normos reikalavimus, įtvirtintus nacionaliniuose teisės aktuose, tačiau LVAT, atsižvelgdamas į minėtus EŽTT išaiškinimus, vertina, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (žr., pvz., LVAT 2017-06-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017-04-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017-12-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017 ir kt.).

Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu). Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas turėtų būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys.

Nustatytos aplinkybės įrodo, jog tualetai kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas nėra įrengti taip, kad jis būtų galėjęs privačiai pasinaudoti jais ir nepatirti nepatogumų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tik laikotarpiais nuo 2016-08-04 iki 2016-08-07, nuo 2016-08-09 iki 2016-08-10, 2016-08-12, nuo 2016-11-30 iki 2016-12-02 , t. y. 7 paras, pareiškėjas kamerose buvo laikomas kartu su kitu asmeniu. Visą kitą laikotarpį pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas. Teismas sprendžia, kad ginčo laikotarpiu 7 paras pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis areštinės kamerose įrengtais tualetais galėjo būti pažeista. Kita vertus, pažymėtina, kad pareiškėjas iš esmės nedetalizuoja neigiamų pasekmių, kurios jam galimai buvo sukeltos nurodytais neteisėtais veiksmais, o tik pažymi, kad nebuvo užtikrinta teisės aktuose nustatyta teisė ir pan. Pareiškėjas įrodymų, patvirtinančių sukeltų pasekmių mastą, taip pat nepateikė. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad dėl prastų gyvenimo sąlygų pareiškėjas patyrė sveikatos sutrikimų ar kreipėsi į administraciją su tokio pobūdžio nusiskundimais, kas leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo dvasinės bei fizinės būklės jo nurodyti pažeidimai nepaveikė, todėl teismo vertinimu, pareiškėjas nedetalizavo ir neįrodė, kad buvo viena iš būtinų civilinės atsakomybės sąlyga – žala.

.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo bei jo atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.; LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų bei žalos, t. y. nesant būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 88 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimą per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.