- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-03-06
- Bylos Nr.
- I-686-406/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Čekanauskas
- Pareiškėjas
- Ž. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, atstovui A. A. P.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Ž. R. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde (b. l. 5-9) ir teismo posėdžio metu nurodė, kad Kauno tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2016 m. rugsėjo 20 d. iki 2016 m. spalio 6 d. netinkamomis, antisanitarinėmis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Akcentavo, jog buvo laikomas kamerose, kuriose plotas apie 12 kv. m ir kartu su juo kameroje gyveno du – keturi asmenys, be to daug kameros ploto užėmė unitazas ir praustuvė, kurių užimamas plotas neturi būti įskaičiuojamas į vienam asmeniui tenkantį plotą. Paaiškino, kad kameros sienos ir lubos buvo pažeistos pelėsio, grybelio. Nors buvo nerūkantis kamerose kiti nuteistieji rūkė, apšvietimas buvo blogas, sanitarinis mazgas buvo sujungtas kartu su kamera, todėl kameroje jautėsi blogas kvapas, kamerose sienos, lubos, grindys buvo sugadintos, todėl neįmanoma buvo jas išplauti. Pažymėjo, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži. Pareiškėjo nuomone, atsakovas laikydamas jį netinkamomis sąlygomis pažeidė Konstitucijos 18, 21, 29 straipsnius, Konvencijos 14 straipsnį, todėl jis patyrė moralinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniu sukrėtimu, fiziniais skausmais, depresija. Prašė skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo 1000 Eur neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepime į skundą (b. l. 15-20) bei atstovas teismo posėdžio metu su pareiškėjo skundu nesutiko. Paaiškino, kad pareiškėjas į Kauno tardymo izoliatorių atvyko 2016 m. rugsėjo 20 d., išvyko – 2016 m. rugsėjo 22 d., taip pat buvo atvykęs ir 2016 m. spalio 4 d. ir išvyko 2016 m. spalio 6 d. Pažymėjo, jog minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista. Paaiškino, kad Kauno tardymo izoliatoriaus kamerų sanitariniame mazge yra įrengta 2,10 m aukščio sienelė, taip pat mechaninė vėdinimo sistema ir taip yra užtikrinamas higienos normų laikymasis. Teigė, kad kamerose, kuriose bausmę atliko pareiškėjas įrengti tipiniai atidaromi langai, kurie netrukdo patekti šviesai į kameras, be to esant reikalui, kameroje esančių asmenų prašymu įjungiamas dirbtinis apšvietimas. Atkreipė dėmesį, kad kameras valyti privalo patys jose laikomi asmenys, be to, jos yra reguliariai remontuojamos, jų stovį tikrina Kauno visuomenės sveikatos centro specialistai. Pažymėjo, kad tardymo izoliatoriuje yra įrengta 16 pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotai yra nuo 11,22 iki 17,43 kv. m. bei teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir nenustato vienam asmeniui tenkančios pasivaikščiojimo kiemelio ploto normos. Asmuo, atvykęs į Kauno tardymo izoliatorių ir deklaravęs esąs nerūkantis, talpinamas į kamerą su kitais nerūkančiais asmenimis. Paaiškino, kad pareiškėjas nesikreipė į tardymo izoliatoriaus administraciją ar kitas institucijas dėl gyvenimo sąlygų ištyrimo ar gerinimo. Buvimo Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpiu pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesiskundė, jo fizinė, psichinė ir psichologinė būklė ginčo laikotarpiu buvo gera. Pareiškėjas argumentuoja savo patirtą neturtinę žalą nekonkrečiai, nenurodo, kaip jo laikymo Kauno tardymo izoliatoriuje sąlygos veikė kiekvieną iš jo nuomone pažeistų gėrių. Kauno tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, todėl jo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas nepagrįstas ir atmestinas.
Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 20 d. iki 2016 m. spalio 6 d. netinkamomis sąlygomis.
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos institucijos (nagrinėjamu atveju – Kauno tardymo izoliatorius) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Kauno tardymo izoliatorius arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad Kauno tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2016 m. rugsėjo 20 d. iki 2016 m. spalio 6 d., tačiau teismo posėdžio metu atsakovės atstovas paaiškino, jog pareiškėjas šioje kalinimo įstaigoje bausmę atliko nuo 2016 m. rugsėjo 20 d. iki 2016 m. rugsėjo 22 d. ir nuo 2016 m. spalio 4 d. iki 2016 m. spalio 6 d. Aplinkybę, kad pareiškėjas kameroje Nr. 203 buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 20 d. iki 2016 m. rugsėjo 22 d., kameroje Nr. 205 nuo 2016 m. spalio 4 d. iki 2016 m. spalio 6 d. patvirtina atsakovo atstovo į bylą pateikta lentelė (b. l. 16). Taigi, nagrinėjamu atveju sprendžiama, kad ginčo laikotarpis yra nuo 2016 m. rugsėjo 20 d. iki 2016 m. rugsėjo 22 d. (3 paros) ir nuo 2016 m. spalio 4 d. iki 2016 m. spalio 6 d. (3 paros).
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina dėl jo kalinimo perpildytose kamerose su daugiau nei dvejais, keturiais asmenimis, dėl ko jam trūko gyvenamojo ploto, tačiau nurodytoms aplinkybėms pagrįsti (dėl kameros perpildymo) pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Atsakovės atstovo į bylą pateiktais duomenimis nustatyta, kad kameros Nr. 203 plotas 15,96 kv. m, šioje kameroje ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 20 d. iki 2016 m. rugsėjo 22 d. buvo laikoma nuo 1 iki 4 asmenų, nuo 2016 m. spalio 4 d. iki 2016 m. spalio 6 d. buvo laikoma nuo 2 iki 3 asmenų (b. l. 16). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo į bylą pateiktais duomenimis, kadangi šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Įvertinus bylos duomenis sprendžiama, kad pareiškėjui atliekant bausmę kameroje Nr. 203, kurios plotas 15,96 kv. m teko nuo 3,99 kv. m iki 15,96 kv. m ploto ir atliekant bausmę kameroje Nr. 205, kurios plotas 15,44 kv. m teko nuo 5,15 kv. m iki 7,72 kv. m ploto, taigi pareiškėjui buvo užtikrinta Įsakymo 1.3.1 punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma.
Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad daug kameros ploto užėmė unitazas ir praustuvė, kurių užimamas plotas neturi būti įskaičiuojamas į vienam asmeniui tenkantį plotą. Pažymėtina, kad pagal Įsakymo 1.3.1 punktą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą – 3,6 kv. m – neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų bei įrenginių plotas. Į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).
Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad kamerose sienos ir lubos buvo pažeistos pelėsio. Remiantis ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - Higienos norma HN 135:2015) 39 punktu, ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Higienos normos HN 135:2015 35 punkte nurodyta, kad Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka. Pagal Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1-88 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų kamerų tvarkymo, kuriose patys gyvena tvarkos aprašo 6 punktą atsakingas už kameros tvarkymą asmuo tvarko kamerą, plauna grindis, sanitarinius įrengimus, vėdina patalpas ir palaiko kameroje švarą ir tvarką (b.l. 30). Taigi, pareiškėjo teiginys dėl kamerose buvusio pelėsio patvirtina aplinkybę, kad atsakingas už kameros tvarkymą asmuo neatliko tinkamai pareigos tvarkyti, valyti, vėdinti kamerą. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas dėl nurodytų aplinkybių kreipėsi į Kauno tardymo izoliatoriaus administraciją, taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo pelėsis ar, kad kamerų higieninė būklė neatitiko teisės aktų reikalavimų. Nurodytoms aplinkybėms pagrįsti pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų. Į bylą nėra pateikta duomenų apie avarinę Kauno tardymo izoliatoriaus patalpų būklę. Priešingai, iš atsakovės atstovo į bylą pateiktų kamerų nuotraukų (b. l. 22, 23) matyti, jog Kauno tardymo izoliatoriaus kamerų įrengimas atitinka teisinį reglamentavimą, kameros yra tvarkingos, suremontuotos. Nors pareiškėjas teigė, kad kameroje apšvietimas buvo blogas, tačiau pareiškėjo teiginiai yra per daug nekonkretūs, nenurodyta, kurioje konkrečiai kameroje visa tai buvo ir kuriuo paros metu jam netiko apšvietimas. Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. V-30 „Dėl laisvės atėmimo vietų lėšų taupymo plano patvirtinimo“ suimtųjų ir nuteistųjų kamerose šviesiu paros metu būna išjungtos dirbtinio apšvietimo lempos. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipiąsis į įstaigos administraciją dėl netinkamo apšvietimo ar, kad būtų įjungta šviesa dienos metu. Anot pareiškėjo, pasivaikščiojimo kiemeliai labai maži. Pažymėtina, jog suimtųjų (nuteistųjų), laikomų tardymo izoliatoriuje pasivaikščiojimo gryname ore tvarką nustato Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnis, įtvirtinantis nuostatą, jog suimtųjų teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, nereguliuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir nenustato vienam asmeniui tenkančios ploto normos. Be to, atsakovė atsiliepime patvirtino, kad Kauno tardymo izoliatoriuje įrengta 16 pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotai yra nuo 11,22 kv. m. iki 17,43 kv. m., iš jų du kiemeliai su sporto įranga bei teniso kambarys (b.l. 18, 37, 40). Teismas pažymi, kad pareiškėjas konkrečių pažeidimo aplinkybių nedetalizavo, nenurodė kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Atsižvelgiant į išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl kamerose buvusio pelėsio, netinkamo apšvietimo, pasivaikščiojimo kiemelių dydžių atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodė, kad kameroje buvo sanitarinis mazgas, dėl ko kameroje kaupėsi nemalonus kvapas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte numatyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa, kuri turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pažymėtina, jog pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, sanitarinių mazgų izoliuoti nuo gyvenamosios patalpos neprivaloma. Atskiros sanitarinio mazgo ventiliacijos sistemos ir gana aukštos sienelės įrengimą patvirtina į bylą pateiktos foto nuotraukos (b. l. 24-26), taip pat minėtas aplinkybes patvirtino ir atsakovės atstovas teismo posėdžio metu. Nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų dėl kamerų sanitarinių mazgų izoliavimo nuo gyvenamosios patalpos, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde bei teismo posėdžio metu neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad kameroje buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, nors pats nerūko. Higienos normos HN 134:2015 7 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo bylose yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje rūkoma, raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Atsakovės atstovas atsiliepime bei teismo posėdžio metu patvirtino, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nėra kreipęsis į Kauno tardymo izoliatoriaus administraciją dėl laikymo su nerūkančiais ar rūkančiais asmenimis. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, jog Kauno tardymo izoliatoriaus neteisėto veikimo ar neveikimo šioje dalyje nenustatyta.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Kaip jau buvo paminėta, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas, tokių duomenų pareiškėjas teismui nepateikė. Papildomai pabrėžtina ir tai, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Kauno tardymo izoliatoriuje nenustatyti, byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, kad būtų siekęs išskirti pareiškėją iš kitų įstaigoje laikomų asmenų tarpo ir tokiu būdu sudaryti jam teisės aktams prieštaraujančias kalinimo sąlygas. Be to, tam tikras kalinimo įstaigoje laikomų asmenų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2006 m. gegužės 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 (Teismų įstatymo 33 str.) imperatyviai nurodė, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.).
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad minėti pareiškėjo skundo argumentai yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo Ž. R. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.