Šiaulių apygardos teismo nutartis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens J. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2020 m. rugsėjo 25 d. nutarimo, kuriuo J. B. pripažintas kaltu, padarius administracinius nusižengimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 417 straipsnio 1 dalyje ir 426 straipsnio 2 dalyje, ir vadovaujantis ANK kodekso 38 straipsnio taisyklėmis, paskirtas baudas subendrinus, galutinė subendrinta administracinė nuobauda paskirta – 1450 (vieno tūkstančio keturių šimtų penkiasdešimties) eurų bauda.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Apeliacinis skundas netenkinamas.

4. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu J. B. pripažintas kaltu padarius administracinius nusižengimus, numatytus ANK 417 straipsnio 1 dalyje ir 426 straipsnio 2 dalyje. Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo nesutinka su teismo išvadomis dėl jo kaltės pagal ANK 426 straipsnio 2 dalį ir prašo šioje dalyje administracinio nusižengimo teiseną nutraukti.

5. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Remiantis ANK 5 straipsnio 1 dalimi, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas, neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK ypatingoje dalyje, sudėtis. Tam, kad asmenį pripažinti kaltu padarius administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę.

6. Pagal ANK 569 straipsnio nuostatas, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Remiantis šio straipsnio 4 dalimi, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

7. Taigi, nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

8. Susipažinus su administracinio nusižengimo medžiaga, priimtu apylinkės teismo nutarimu nustatyta, kad administracinio nusižengimo protokole J. B. veikos kvalifikuotos pagal ANK 417 straipsnio 1 dalį, numatančią atsakomybę už kelio ženklų ar ženklinimo nesilaikymą, vairuotojų pareigų pėstiesiems, išskyrus šio straipsnio 4 dalyje nurodytas pareigas, nevykdymą, važiavimą šaligatviu, veja ar pėsčiųjų (dviračių) taku, Kelių eismo taisyklėse nustatytos įspėjamųjų signalų naudojimo tvarkos pažeidimą, apsisukimą pėsčiųjų perėjose, tuneliuose, ant tiltų, estakadų, viadukų ir po jais, tolimųjų šviesų neperjungimą į artimąsias šviesas tamsoje likus iki atvažiuojančios priešpriešiais transporto priemonės mažiau kaip 150 metrų, reikalavimo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto nesilaikymą, eismo tvarkos automagistralėse ir greitkeliuose, žmonių vežimo taisyklių pažeidimą; 426 straipsnio 2 dalį, numatančią atsakomybę už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles, kai padaryta žala viršija penkiolika bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių.

9. Apeliaciniame skunde J. B. neneigia sukėlęs eismo įvykį, kurio metu buvo padaryta žala, tačiau tvirtina, kad savo veiksmais nesiekė sąmoningai (tyčia) pasišalinti iš eismo įvykio vietos, nurodydamas, jog tai buvo atlikta dėl patirto šoko. Aukštesnės instancijos teismas su tokiais apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nesutinka, kadangi apeliaciniame skunde nurodyti motyvai prieštarauja administracinio nusižengimo byloje esantiems duomenims.

10. Sutiktina su apeliaciniame skunde dėstoma pozicija, kad ANK 426 straipsnio 2 dalyje numatytas administracinis nusižengimas gali būti padaromas tik tyčia, t. y. asmuo turi suvokti, kad jis yra susijęs su eismo įvykiu ir iš jo vietos pasišalinti suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET. Papildomai pažymėtina, kad toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-7-3-2013). Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas pagal bylos medžiagą vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose 2AT-41-2014, 2AT-54-2014, 2AT-17-139/2015).

11. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje surinkti įrodymai leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog J. B. suvokė, kad dėl jo veiksmų kilo eismo įvykis, kurio metu nukentėjusioji L. L. nuvažiavo į griovį ir be abejo, apgadino savo automobilį, pasišalino iš įvykio vietos suprasdamas, jog elgiasi neteisėtai ir pažeidžia KET. Kaip matyti iš administracinio nusižengimo protokolo, J. B. nepripažino kaltės ir nurodė, jog transporto priemonės nebuvo sukabintos, tačiau ši jo versija buvo paneigta pirmosios instancijos teismo, su kuo sutinka ir aukštesnysis teismas. Iš paties J. B. paaiškinimų matyti, kad jis neneigė, jog matė kaip vairuotoja trenkėsi į traktorių, po to sustojo, išlipo iš automobilio, o jis, pagalvojęs, kad nieko neatsitiko, nieko nelaukęs išėjo namo. Vėliau nuėjo į įvykio vietą ir pripažino vairavęs traktorių. Tačiau nukentėjusioji L. L. parodė, kad po įvykio jai įvažiavus į griovį, per galinio vaizdo veidrodėlį matė, kad ant važiuojamosios dalies vaikščiojo vyriškis, tačiau jai išlipus ir atėjus prie traktoriaus, jo nebebuvo. Vėliau, laukiant policijos pareigūnų, atėjo moteris (D. B.) ir vyriškis, kurį atpažino, kaip asmenį, kurį matė per veidrodėlį. Liudytoja D. B. parodė, kad jai būnant namuose parėjo J. B., kuris paaiškino, kad automobilis pravažiavo tarp automobilio ir traktoriaus ir taip kliudė patį trosą ir traktorių. Visos šios aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad J. B., žinodamas, jog dėl jo kilo eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas automobilis, sąmoningai pasišalino iš eismo įvykio vietos, todėl jo veikoje yra visi ANK 426 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties elementai. Dar daugiau, vertinant ne tik J. B., kaip eismo įvykio dalyvio veiksmus ir pareigas, tačiau ir iš žmogiškosios pusės, matydamas, kad automobilis įvažiavo į griovį, paliko jį ten ir nuėjo, neįsitikinęs, kad automobilyje esančių žmonių gyvybei negresia pavojus. Apeliantas turėjo visas galimybes apžiūrėti nukentėjusiosios automobilį, kad įsitikintų, ar jis iš tiesų apgadintas ir kaip stipriai, tačiau taip nepasielgė, niekam apie įvykį nepranešė ir iš eismo įvykio vietos pasišalino, o be to, kaip ir nustatyta bylos duomenimis, galimą jo pasišalinimą iš eismo įvykio vietos lėmė jo neblaivumas. Visa tai rodo, kad J. B. suvokė, jog nesilaikydamas visų būtinų atsargumo priemonių sukėlė eismo įvykį dėl ko buvo apgadinta kita transporto priemonė, o iš eismo įvykio vietos, su kuria yra susijęs, pasišalino tyčia, lengvabūdiškai tikėdamasis išvengti atsakomybės. Įvertinęs aukščiau išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas neabejoja, jog apeliantas J. B. jam inkriminuotą administracinį nusižengimą, numatytą ANK 426 straipsnio 2 dalyje padarė tyčia.

12. Apygardos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertino byloje esančius įrodymus (ANK 569 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą pripažindamas J. B. kaltu pagal ANK 417 straipsnio 1 dalį ir 426 straipsnio 2 dalį. Taip pat, Nutarime aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, kad apylinkės teismas tinkamai taikė ir teisės normas, reglamentuojančias administracinių nuobaudų ir administracinio poveikio priemonių skyrimo taisykles. Pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar pakeisti jį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Remiantis išdėstytu, J. B. apeliacinis skundas netenkinamas, o Nutarimas paliekamas galioti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2020 m. rugsėjo 25 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje palikti nepakeistą ir J. B. apeliacinio skundo netenkinti.

Teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.