- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-03-28
- Bylos Nr.
- e2-5275-1035/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-00314-2018-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Valerij Lauš
- Ieškovas
- AB „L.“
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės AB „L.“ ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) dėl žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės 60,69 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad Vilniuje, Liepyno g. 9, 2016 m. rugsėjo 14 d. įvykusio įvykio metu buvo apgadinta transporto priemonė Honda CR-V, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Eismo įvykis įvyko dėl transporto priemonės Renault Kangoo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo T. L. (T. L.) kaltės. Šios transporto priemonės valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta ieškovės, draudėjas – T. L.. Eismo įvykio metu padarytai žalai atlyginti ieškovė draudimo sutarties pagrindu išmokėjo 60,69 Eur draudimo išmoką (už veidrodėlio gaubto apgadinimą). Pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 22 straipsnį draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką eismo įvykio metu nukentėjusiajam asmeniui, turi atgręžtinio reikalavimo teisę į draudėją ar apdraustąjį, jei draudėjas ar apdraustasis pasišalino iš eismo įvykio vietos. Eismo įvykio kaltininkas T. L. pasišalino iš eismo įvykio vietos, todėl ieškovė įgijo regreso teisę į apdraustąjį T. L.. Pastarasis dėl eismo įvykio nebuvo patrauktas administracinėn atsakomybėn, nes pateikė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos išduotą Akreditacijos pažymėjimą, kuriame nurodyta, kad jam pagal 2015 m. kovo 19 d. susitarimą, kuriuo papildomas Paryžiaus protokolas, yra taikomas imunitetas ir privilegijos. Ieškovė Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2006 m. spalio 12 d. įsakymo Nr. V-1024 patvirtintu Turtinių reikalavimų, teikiamų Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių dėl karinių pajėgų statuso pagrindu, nagrinėjimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) pagrindu pateikė atsakovei 2017 m. lapkričio 27 d. pretenziją dėl žalos atlyginimo, tačiau žala nebuvo atlyginta.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškinį atsakovė prašo ieškinį atmesti. Nurodo, kad ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris pagal įstatymus turi atsakyti. Tarp ieškovės ir T. L. susiklostė sutartiniai draudimo teisiniai santykiai, kurių nereglamentuoja Šiaurės Atlanto Sutarties Šalių Susitarimas dėl jų karinių pajėgų statuso (toliau – NATO SOFA). Ieškovė netinkamai vykdė savo pareigą supažindinti draudėją su esminėmis draudimo sutarties sąlygomis, o reikšdama ieškinį neigiamas tokių savo veiksmų padarinius nori perkelti atsakovei, kuri šiame teisiniame santykyje nedalyvavo ir neprivalo atsakyti už asmenį, kuris pažeidė savo sutartinius įsipareigojimus. Ieškovė nenurodo, kokiu pagrindu už sutartinės prievolės netinkamą vykdymą ir dėl to kylančią regresinę prievolę prieš kitą tos pačios sutarties šalį turi atsakyti už T. L. sutartiniuose teisiniuose santykiuose nedalyvavęs trečiasis asmuo, t. y. atsakovė. Tam, kad būtų pagrindas taikyti TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, turi būti nustatyta, kad T. L. civilinė atsakomybė buvo apdrausta konkretaus draudiko, kad jis kaltas dėl sukelto įvykio ir kad jis pasišalino iš įvykio vietos. Byloje neginčijama, kad ieškovę ir T. L. siejo sutartiniai draudimo teisiniai santykiai, todėl po eismo įvykio ieškovei atsirado pareiga nukentėjusiam asmeniui atlyginti žalą, tačiau nėra įrodyta aplinkybė, kad T. L. pasišalino iš eismo įvykio vietos. Ieškovės pateiktame nutarime nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo bylos teisena nutraukiama Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 250 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Minėta TPVCAPDĮ nuostata suteikia teisę draudikui reikalauti grąžinti nukentėjusiam asmeniui išmokėtą draudimo išmoką iš žalą padariusio asmens, tačiau nenustato, kad šis reikalavimas gali būti nukreiptas dar į trečiuosius asmenis, kurie nėra susiję su žalos padarymu ar nėra susiję su draudiku sutartiniais draudimo teisiniais santykiais. Todėl šiuo atveju ieškovė nepagrįstai vadovaujasi TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktu. Be to, ieškovės minėtas Aprašas taip pat netaikytinas šioje byloje, nes jis nustato tik procedūras, kuriomis įgyvendinamas žalos atlyginimas asmenims, kai žala padaroma NATO kariuomenės personalo, vykdančio pareigas Lietuvos Respublikoje, tačiau nereglamentuoja pačios teisės į žalos atlyginimą atsiradimo. Teisę į tokį žalos atlyginimą nustato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys. Viena iš tokių sutarčių yra NATO SOFA, reglamentuojanti NATO valstybėms priklausančių pajėgų teisinį statusą kitose valstybėse. Atsakovės duomenimis, T. L. yra NATO valstybės, Lenkijos Respublikos pilietis, Lietuvos Respublikoje tarnavęs NATO integracinių pajėgų kariniame vienete ir vykdęs saugumo karininko pareigas, todėl jo veiklai Lietuvos Respublikoje taikytinos NATO SOFA nuostatos. Vienas pagrindinių NATO SOFA tikslų – reglamentuoti teisinius santykius, kai siunčiančios valstybės ginkluotosios pajėgos priimančiojoje valstybėje padaro žalos priimančiosios valstybės piliečiams, jų turtui ir pan. Tačiau NATO SOFA nereglamentuoja teisinių santykių, kylančių iš reikalavimų, reiškiamų pagal civilinės teisės sutartis (8 straipsnio 5 dalis). Remiantis NATO SOFA, negali būti reiškiami reikalavimai, kylantys iš sutartinių teisinių santykių. Nagrinėjamu atveju ieškovei kilo pareiga atlyginti nukentėjusiam asmeniui padarytą žalą dėl to, kad L. L. buvo sudaręs sutartį su ieškove, kurioje šalys susitarė, kad šiai sutarčiai taip pat taikomos TPVCAPDĮ nuostatos.
Ieškovė dublike į atsakovės atsiliepimą į ieškinį nurodo, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių atsiradimo tarp draudėjo ir draudiko pagrindas yra imperatyviųjų teisės normų reguliuojama sutartis. Vairuotojai privalo apdrausti savo civilinę atsakomybę, o draudikas negali atsisakyti sudaryti tokią sutartį, nes tai yra viešoji sutartis (CK 6.161 straipsnio 1, 2 dalys, TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalis). Draudikas privalo sudaryti draudimo sutartį su už draudimo sutarties sudarymą atsakingais asmenimis, kurie pateikia prašymą, būtiną informaciją ir dokumentus. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad ieškovė netinkamai vykdė supažindinimo su esminės draudimo sutarties sąlygomis. Šios standartinės sutarties sąlygos nustatytos įstatymu, o ne sutartos šalių susitarimu. Šiam ginčui nėra reikšmingos sutarties sąlygos, kadangi T. L. pažeidė ne draudimo sutarties nuostatas, o imperatyviose teisės normose numatytus reikalavimus, dėl kurių pažeidimo teisės aktuose nustatytos sankcijos vairuotojui. Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nustatė, kad eismo įvykis įvyko dėl T. L. kaltės, po eismo įvykio jis pasišalino iš įvykio vietos, apie įvykį policijai nepranešė. Kelių eismo taisyklių 234 punkte nustatyta pareiga vairuotojui, įvykus eismo įvykiui, kviesti policijos pareigūnus ir nepasišalinti iki jų atvykimo, jeigu su nukentėjusiu asmeniu nėra pasirašyta eismo įvykio deklaracija. Aplinkybė, kad T. L. šiuo atveju nebuvo nubaustas administracine tvarka, neturi teisinės reikšmės, kadangi šioje byloje sprendžiamas civilinės atsakomybės klausimas. Ieškovė yra pateikusi reikalavimą ne dėl civilinės sutarties pažeidimo, ne dėl sutartinių prievolių nevykdymo, bet įstatymo pagrindu, todėl padarytą žalą pagal NATO SOFA nuostatas privalo atlyginti atsakovė.
Atsakovė triplike į ieškovės dubliką nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į ieškinį.
Teismo posėdyje šalys palaikė savo procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas visiškai.
Bylos duomenimis, ieškovė (draudikas) ir T. L. (draudėjas) 2015 m. gruodžio 1 d. sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Draudimo sutartis), kuria ieškovė apdraudė transporto priemonės Renault Kangoo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinę atsakomybę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (b. l. 9–10). Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2016 m. rugsėjo 20 d. pranešimu informavo ieškovę, kad 2016 m. rugsėjo 14 d. 07.40 val. Vilniuje, Liepyno g. 9, įvyko eismo įvykis, kurio metu transporto priemonė Honda CR-V, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) susidūrė su priešinga kryptimi važiavusia transporto priemone, kuri iš įvykio vietos pasišalino (b. l. 11). Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. gruodžio 20 d. nutarime (toliau – Nutarimas) nustatyta, kad 2016 m. rugsėjo 14 d. 07.41 val. gautas pranešimas, jog Vilniuje, Liepyno g. 9, lauks pranešėja, kurios automobilis Honda CR-V, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apgadintas, kita transporto priemonės iš eismo įvykio vietos pasišalino. Atvykę policijos pareigūnai rado minėtą automobilį, kurio vairuotoja N. S. paaiškino, kad važiavo Liepyno g. link Saltoniškių g. Ties Liepyno g. 9 ji sustojo, kadangi pamatė iš priekio atvažiuojantį automobilį Renault Kangoo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris išvažiavo iš namo garažo. Esant siaurai pravažiavimo erdvei ji sustojo, o automobilis Renault judėjo toliau, dėl ko kliudė jos vairuojamo automobilio kairės pusės veidrodėlį ir iš eismo įvykio vietos nuvažiavo. Policijos registro duomenimis, transporto priemonė Renault Kangoo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklauso T. L. (b. l. 12). N. S. kreipėsi į ieškovę dėl draudimo išmokos išmokėjimo (b. l. 13). Ieškovė, apžiūrėjusi transporto priemonę, apskaičiavusi remonto kainą, 2017 m. sausio 5 d. išmokėjo N. S. 60,69 Eur draudimo išmoką (b. l. 14–20). Ieškovė 2017 m. sausio 6 d. pretenzija kreipėsi į T. L., nurodydama, kad jis yra atsakingas dėl minėtos žalos atlyginimo, todėl pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnį, kuriame nurodyta, jog draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką nukentėjusiajam eismo įvykio metu asmeniui, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo (draudėjas, apdraustos transporto priemonės valdytojas ar pan.), jeigu jis pasišalino iš įvykio vietos (b. l. 8). Byloje nėra duomenų, kad T. L. būtų patenkinęs ieškovės pretenziją. Ieškovė kreipėsi ir į atsakovę su analogišku reikalavimu, nurodydama, kad T. L. yra NATO pareigūnas (b. l. 4), tačiau atsakovė, motyvuodama tuo, kad jai reikia laiko tinkamai įvertinti reikalavimą, kaip to reikalauja NATO SOFA 8 straipsnio 5 dalis, atsisakė tenkinti ieškovės reikalavimą (šalių susirašinėjimas el. laiškais, b. l. 5–7).
Pažymėtina, kad Nutarime nurodyta, jog T. L., atvykęs į Kelių policijos valdybą, pateikė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos išduotą Akreditacijos pažymėjimą, kuriame nurodyta, kad pagal 2015 m. kovo 19 d. susitarimą, kuriuo papildomas Paryžiaus protokolas, jam taikomas imunitetas ir privilegijos. Atsakovė atsiliepime į ieškinį pripažino, kad, jos duomenimis, T. L. yra NATO valstybės, t. y. Lenkijos Respublikos, pilietis, Lietuvos Respublikoje tarnavęs NATO integracinių pajėgų kariniame vienete ir vykdęs saugumo karininko pareigas, todėl jo veiklai taikytinos NATO SOFA nuostatos. Ši tarptautinės sutartis buvo sudaryta atsižvelgiant į tai, kad vienos Šiaurės Atlanto Sutarties Šalies karinės pajėgos susitarus gali būti pasiųstos tarnauti kitos Šalies teritorijoje, ketinant apibrėžti tokių pajėgų statusą jų buvimo kitos Šalies teritorijoje metu. NATO SOFA 8 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad reikalavimus atlyginti žalą (išskyrus sutartinius reikalavimus ir tuos reikalavimus, kuriems taikomos šio straipsnio 6 ir 7 dalys), pareikštus dėl karinių pajėgų ar civilių komponento narių veikimo ar neveikimo vykdant tarnybines pareigas arba dėl bet kokio kito veikimo, neveikimo ar įvykio, už kurį teisiškai atsakovo karinės pajėgos ar civilių komponentas, kai priimančiosios valstybės teritorijoje padaroma žala Susitariančiosiomis Šalimis nesančioms trečiosioms šalims, nagrinėja priimančioji valstybė.
Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2006 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. V-1024 patvirtintas Turtinių reikalavimų, teikiamų Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių dėl karinių pajėgų statuso pagrindu, nagrinėjimo tvarkos aprašas (toliau – Aprašas). Nagrinėjamu atveju aktuali Aprašo redakcija, galiojusi iki 2018 m. sausio 30 d. Lietuvos Respublikos (kaip priimančiosios valstybės) valstybės institucijos, kompetentingos nagrinėti turtinius reikalavimus dėl žalos, padarytos Lietuvos Respublikos teritorijoje užsienio valstybės (siunčiančiosios valstybės) karių ar karinėms pajėgoms priskirtų civilinių tarnautojų, funkcijas atlieka Krašto apsaugos ministerijos Teisės departamentas (Aprašo 3 p.). Aprašas nustato ikiteisminę turtinių ginčų sprendimo procedūrą, nagrinėjant turtinius Lietuvos Respublikos fizinių ar juridinių asmenų, vietos savivaldos institucijų (toliau – pareiškėjai) reikalavimus dėl žalos, kurią padarė užsienio valstybės kariai ar karinėms pajėgoms priskirti civiliai tarnautojai buvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje metu, atlyginimo, jei užsienio valstybės kariai ir karinėms pajėgoms priskirti civiliai tarnautojai Lietuvoje buvo Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių dėl karinių pajėgų statuso, kitų tarptautinių sutarčių ar susitarimų ir Lietuvos Respublikos tarptautinių operacijų, pratybų ir kitų karinio bendradarbiavimo renginių įstatymo pagrindu (Aprašo 5 p.). Aprašu nustatytos ikiteisminės turtinių ginčų procedūros nesilaikymas neužkerta pareiškėjui kelio kreiptis į teismą su ieškiniu dėl jam padarytos žalos atlyginimo (Aprašo 7 p.). Nors Aprašas tiesiogiai neįtvirtina, kad, patenkinus pareiškėjo turtinius reikalavimus Aprašu nustatytos procedūros arba teismo sprendimo ar nuosprendžio pagrindu, padarytą žalą atlygina būtent atsakovė, atsakovės atstovas teismo posėdyje patvirtino, jog tokiais atvejais padarytą žalą atlygina atsakovė. Taigi nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad NATO valstybės, t. y. Lenkijos Respublikos, piliečio T. L., Lietuvos Respublikoje tarnavusio NATO integracinių pajėgų kariniame vienete ir vykdžiusio saugumo karininko pareigas, veiksmais padarytą žalą trečiosioms šalims turėtų atlyginti būtent atsakovė, tačiau su sąlyga, jog reikalavimas atlyginti žalą nėra kilęs iš sutartinių reikalavimų (NATO SOFA 8 str. 5 p.).
Atsakovės teigimu, ieškovę ir T. L. siejo sutartiniai santykiai, t. y. ieškovei pareiga atlyginti nukentėjusiajam asmeniui padarytą žalą atsirado dėl to, kad ieškovė buvo sudariusi su T. L. Draudimo sutartį, kurioje šalys susitarė, jog šiai sutarčiai taikytinos ir TPVCAPDĮ nuostatos. Atsižvelgiant į tai, atsakovės nuomone, šiuo atveju NATO SOFA nuostatos netaikytinos. Teismas tik iš dalies sutinka su tokia atsakovės pozicija. Nepaisant to, kad ieškovę ir T. L. siejo sutartiniai santykiai, nagrinėjamu atveju žala atsirado ne dėl Draudimo sutarties netinkamo vykdymo, o dėl T. L. sukelto eismo įvykio, kurio metu jis apgadino kitą transporto priemonę. Ši aplinkybė, teismo vertinimu, laikyta esmine sprendžiant iškilusį ginčą. Pati atsakovė atsiliepime teisingai teigia, kad vienas pagrindinių NATO SOFA tikslų – reglamentuoti teisinius santykius, kai siunčiančios valstybės ginkluotosios pajėgos priimančiojoje valstybėje padaro žalos priimančiosios valstybės piliečiams, jų turtui ir pan.
Minėta, kad aptariama žala kilo dėl eismo įvykio. Teismas neturi abejonių, kad dėl eismo įvykio yra kaltas būtent T. L.. Tai matyti iš Nutarimo turinio. Nutarime, be jau minėtų N. S. paaiškinimų, kad esant siaurai pravažiavimo erdvei ji sustojo, o automobilis Renault judėjo toliau, nurodyti ir T. L. paaiškinimai. T. L. paaiškino, kad maždaug prieš 3 mėnesius, išvažiavęs iš požeminės aikštelės Liepyno g. 9, pamatė priekyje bandantį prisiparkuoti automobilį; tuo metu iš priekio pamatė atvažiuojantį automobilį, kurio vairuotojas matė, kad bus sudėtinga prasilenkti dviem automobiliams ir galėjo stabtelėti laisvoje vietoje; po to, kai prieš jį buvęs automobilis prisiparkavo prie šaligatvio, su kitu automobiliu jis stovėjo priešais; to automobilio vairuotojas galėjo užvažiuoti ant šaligatvio, kad būtų lengviau prasilenkti, tačiau to nepadarė; matydamas, kad tilps erdvėje tarp automobilių, jis užlenkė abu savo galinio vaizdo veidrodėlius ir judėjo lėtai į priekį; pravažiuodamas palietė savo sulenktu veidrodėliu stovėjusio automobilio veidrodėlį; to automobilio vairuotoja nuspaudė garso signalą išreikšdama nepasitenkinimą, o jis nuvažiavo toliau į darbą. Taigi abiejų eismo įvykyje dalyvavusių vairuotojų paaiškinimai patvirtina ne tik tai, kad dėl eismo įvykio kaltas T. L., bet ir tai, kad jis pasišalino iš eismo įvykio vietos. Aplinkybė, kad nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą T. L. pasinaudojo jam taikomu imunitetu ir privilegijomis, dėl ko negalėjo būti patrauktas administracinėn atsakomybėn nei dėl eismo įvykio sukėlimo, nei dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos, nesudaro pagrindo netaikyti TPVCAPDĮ 22 straipsnio nuostatų. Taigi atsakovės argumentai, kad byloje nėra įrodyta aplinkybė, jog T. L. pasišalino iš eismo įvykio vietos, atmestini kaip nepagrįsti.
Grįžtant prie ieškovės ir T. L. sutartinių santykių pažymėtina, kad jų buvimas nepaneigia T. L. civilinės atsakomybės už kitai transporto priemonei padarytą žalą. Tiesiog susiklosčiusioje situacijoje prievolę atlyginti eismo įvykio metu nukentėjusiajam asmeniui padarytą žalą, vadovaujantis Draudimo sutartimi, perėmė ieškovė, kuri, vadovaujantis TPVCAPDĮ 22 straipsniu, įgijo teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo. Atsižvelgiant į tai, kad šiam asmeniui galioja NATO SOFA nuostatos, ieškovė pagrįstai pareiškė šį reikalavimą atsakovei. Teismas sutinka su ieškovės argumentais, kad šiam ginčui nėra reikšmingos draudimo sutarties sąlygos, kadangi T. L. pažeidė ne draudimo sutarties nuostatas, o sukėlė eismo įvykį ir, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių reikalavimus, pasišalino iš įvykio vietos. Taigi teismas atmeta atsakovės argumentus, kad nagrinėjamu atveju tarp ieškovės ir T. L. susiklostę sutartiniai draudimo teisiniai santykiai eliminuoja NATO SOFA 8 straipsnio 5 dalies taikymą.
Byloje nesant ginčo dėl atlygintinos žalos dydžio, ieškinys tenkintinas visiškai ir ieškovei iš atsakovės priteistinas 60,69 Eur žalos atlyginimas.
Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad terminą įvykdyti prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas. Ieškovės reikalavimas dėl 6 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįstas ir tenkintinas.
Patenkinus ieškovės reikalavimus, ieškovei iš atsakovės priteistinas ieškovės sumokėtas 15 Eur žyminis mokestis (CPK 93 str.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263–268, 270 straipsniais,
nusprendžia:
ieškinį tenkinti visiškai.
Priteisti ieškovei AB „L.“, j. a. k. (duomenys neskelbtini), iš atsakovės Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini), j. a. k. (duomenys neskelbtini), 60,69 Eur (šešiasdešimt eurų ir 69 ct) žalos atlyginimo, 5 (penkių) proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (60,69 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. sausio 15 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 15 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.