- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-30
- Bylos Nr.
- 2A-1057/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-59-3-00318-2013-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Alvydas Poškus, Dalia Višinskienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovė „Mimino“
- Atsakovas
- E. O., J. B., A. T., S. A., A. C.
- Kategorijos
- 27.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovė „Mimino“ ir atsakovų E. O., J. B., A. T. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-745-280/2013 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Mimino“ ieškinį atsakovams E. O., S. A., J. B., A. C. ir A. T. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiamas klausimas dėl įmonės vadovų ir dalyvių, jiems savalaikiai nesikreipus dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, civilinės atsakomybės.
Šalies argumentai
Ieškovas BUAB „Mimino“ kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą su ieškiniu atsakovams E. O., S. A., J. B., A. C. ir A. T., kuriuo prašė priteisti solidariai iš atsakovų 341 345,89 Lt nuostolių, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas (t. 1, b.l. 3-14). Nurodė, kad Panevėžio apygardos teismas 2012 m. birželio 25 d. nutartimi ieškovui iškėlė bankroto bylą. Ieškovo vadovais buvo: E. O. nuo 2009 m. kovo 26 d. iki 2010 m. balandžio 29 d., S. A. nuo 2010 m. balandžio 21 d. iki 2010 m. liepos 22 d., J. B. nuo 2010 m. rugsėjo 8 d. iki 2012 m. liepos 31 d., A. C. nuo 2012 m. liepos 31 d. iki bankroto bylos iškėlimo. Ieškovo akcininkais nuo 2009 m. kovo 26 d. iki 2009 m. rugpjūčio 31 d. buvo A. T., o nuo 2010 m. balandžio 29 d. iki bankroto bylos iškėlimo – A. C.. Administratorius, įvertinęs balansų duomenis nuo 2006 m., teigia, kad įmonė per visą savo veiklos laikotarpį buvo nemoki. Bankroto byla UAB „Mimino“ turėjo būti keliama dar 2009 m. balandžio 30 d., t.y. pasirašant 2008 metų balansą, kadangi jau tai dienai įmonės įsipareigojimai viršijo daugiau kaip pusę jos turto, tačiau nei tuometinė vadovė E. O., nei akcininkas A. T. nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. To nepadarė ir po jų buvę įmonės vadovai bei akcininkas, nors ieškovo finansinė būklė tebebuvo kritinė, ką patvirtina 2009, 2010 bei 2011 metų balansų duomenys bei skolų dydis VĮ Visagino energijai, VMI ir kt. Tvirtinant 2009 m. balansą, įmonės pradelsti įsipareigojimai buvo dar labiau padidėję, 2010 m. balandžio 30 d. UAB „Mimino“ skola vien VĮ „Visagino energija“ siekė 149 321,97 Lt, Valstybinei mokesčių inspekcijai - 10 944,85 Lt, o balanse apskaityta turto 63 383 Lt sumai, t. y. 2010 m. įmonės įsipareigojimai tris kartus viršijo turto vertę. Tuo metu ieškovui vadovavo S. A., o akcininku buvo A. C., todėl jie privalėjo inicijuoti bankroto bylą UAB „Mimino“. Tvirtinant 2010 metų balansą turtas sumažėjo iki 57 301 Lt, o skola VMI sudarė jau 29 418,42 Lt, skola VSDFV Utenos skyriui - 14 451,93 Lt, o VĮ „Visagino energija“ - 156 606,59 Lt. Ieškovo vadovas J. B. ir akcininkas A. C. ir šiomis aplinkybėmis nevykdė įstatymo įpareigojimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tvirtinant 2011 metų balansą, esant nepasikeitusiam vadovui ir akcininkui, skolos padidėjo, skola VSDFV sudarė 78 647, 65 Lt, VMI - 67 315,65 Lt, o VĮ Visagino energija - 156 606,59 Lt. Kaip minėta, tvirtinant 2008 metų balansą įmonė buvo nemoki, pagal šio balanso duomenis įmonės turtas sudarė 119 245 Lt, o įsipareigojimai - 185 868 Lt. Ieškinio pateikimo dienai bankroto byloje patvirtinta kreditorių reikalavimų 527 213,89 Lt sumai, likvidaus turto nebuvo. Todėl kreditoriniai reikalavimai išaugo 341 527,89 Lt suma, kurią administratorius laiko kreditoriams padaryta žala, atsakovams vengiant laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Ieškovas prašo atsakovams taikyti solidarią atsakomybę, nes dėl buvusių UAB „Mimino“ vadovų bei akcininkų bendrų neteisėtų veiksmų įmonės kreditoriams padaryta žala.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Panevėžio apygardos teismas 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš E. O. 11 022 Lt, iš S. A. 4 259 Lt, iš J. B. 55 060 Lt, iš A. C. 55 060 Lt, iš A. T. 15 259 Lt žalos atlyginimo bei 5 proc. dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2013 m. liepos 8 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo BUAB „Mimino“ naudai. Kitą ieškinio dalį atmetė (t. 1, b.l. 174-181). Teismas sprendė, kad atsakovai, būdami UAB „Mimino“ vadovais ar akcininkais, pasirašydami ieškovo balansus ir matydami, kad įmonės skolos kiekvienais metais auga ir viršija turimo turto vertę, privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 str.), tačiau atsakovai įmonės vadovai E. O., S. A. ir J. B. to nepadarė. Įmonės akcininkai A. T. ir A. C., žinodami, kad ieškovas nebegali atsiskaityti su kreditoriais, neįpareigojo vadovų kreiptis į teismą ir nesikreipė patys dėl bankroto bylos iškėlimo, o atvirkščiai - su faktiškai nemokia įmone A. T. sudarinėjo paskolos sutartis, tuo didindamas įmonės skolas. A. C. žadėjo investuoti lėšas, bet nei bankroto bylos inicijavo, nei lėšas investavo keisdamas įstatinį kapitalą. Todėl teismas konstatavo, kad UAB „Mimino“ administracijos vadovai bei savininkai neveikė rūpestingai, atidžiai, sąžiningai ir išimtinai įmonės bei kreditorių interesais. Nors atsakovai savo neveikimą teisino tuo, kad įmonėje dirbo darbuotojai, nenorėjo, kad jie liktų bedarbiais, tačiau darbuotojai tapo įmonės kreditoriais bankroto byloje, jiems nesumokėtas darbo užmokestis, kuris neatlygintas ir Garantinio fondo lėšomis. Akcininkų A. T. ir A. C. siekis atkurti įmonės mokumą, skolinant jai pinigus, ir toliau tęsiant ūkinę–komercinę veiklą nedavė ir negalėjo duoti teigiamų rezultatų, įmonė nesugebėjo sumažinti nuostolingos veiklos. Veiklos vykdymas iki pat bankroto bylos iškėlimo nepašalina atsakovų atsakomybės už nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas konstatavo, kad tarp atsakovų veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Atsakovai nepateikė įrodymų, paneigiančių jų kaltę dėl žalos kreditoriams atsiradimo, todėl kaltės prezumpcija byloje nenuginčyta. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad BUAB „Mimino“ kreditoriai 2009-2010 m. turėjo realią galimybę labiau domėtis UAB „Mimino“ finansine padėtimi, tačiau dalis verslo subjektų, tarp jų ir VĮ „Visagino energija“, su UAB „Mimino“ sudarinėjo skolų išdėstymo sutartis, nereikalaudami skolų grąžinimo ar prekių apmokėjimo užtikrinimo, toliau teikė paslaugas, elgėsi nerūpestingai ir neapdairiai. Todėl teismas pripažino, kad dalį žalos nulėmė ir pačių kreditorių veiksmai. Be to, žalos atlyginimas mažintinas ir įvertinant verslo riziką - su Ignalinos atominės elektrinės uždarymu atsakovai galėjo tikėtis daugiau pajamų atvykstant į Ignaliną specialistams. Teismas sprendė, kad iš UAB „Mimino“ administracijos vadovų ir savininkų priteistina įmonei padaryta žala mažintina, priteisiant 140 660 Lt.
Teismas sprendė, kad ieškovo pozicija dėl solidarios atsakomybės taikymo nepagrįsta ir neteisinga, nes pagal CK 6.6 straipsnio 1 dalį solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų numatytas išimtis, ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu numatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Be to, ši prezumpcija taikoma tuomet, kai žala padaroma kelių asmenų bendrais veiksmais ir nėra galimybės atriboti kiekvieno iš jų atsakomybės laipsnio. Teismas nurodė, kad dėl skirtingų įmonės vadovų bei dalyvių funkcijų jų atsakomybė dėl bankroto bylos neinicijavimo negali būti solidari. Kiekvienam iš jų tokia pareiga atsiranda nuo tada, kai jiems tampa žinoma, kad įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriais ir šie nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta ĮBĮ 4 straipsnio 4 punkte. Teismas sprendė, kad visi atsakovai, UAB „Mimino“ vadovai, žinodami apie įmonės nemokumą, turėjo tą pačią pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Nustatyti tikslią žalos dalį, kurią padarė kiekvieno iš vadovų ir savininkų pareigos nevykdymas, yra neįmanoma, kadangi paprastai pirmiausia yra dengiamos seniausiai susidariusios skolos, todėl atėjęs naujas įmonės vadovas dengdavo seniau susidariusias skolas, taigi jo vadovavimo metu atsiradusios skolos likdavo neapmokėtos. Teismas priteisiamą žalą paskirstė atsižvelgiant į kiekvieno iš buvusių UAB „Mimino“ administracijos vadovų vadovavimo trukmę bei akcininkų konkrečius veiksmus po to, kai patvirtinus įmonės balansus buvo akivaizdu, kad įmonė yra nemoki. E. O. administracijos vadovu buvo nuo 2009 m. kovo 26 d. iki 2009 m. gruodžio 4 d., t. y. 8 mėnesius ir 4 dienas, S. A. nuo 2010 m. balandžio 21 d. iki 2010 m. liepos 22 d., t. y. 3 mėnesius, J. B. nuo 2010 m. rugsėjo 8 d. iki 2012 m. gegužės 25 d., t. y. 20 mėnesių, A. C. – tik iš esmės jau bankroto bylos kėlimo metu. Bet jis nuo 2010 m. balandžio 29 d. buvo vienvaldis akcininkas, kuris žadėjo investuoti lėšas, bet to nedarė, bankroto bylos neinicijavo ir savo pažadais kurį laiką kliudė tai daryti vadovui J. B.. Iki tol akcininku buvo A. T., kuris realiai įmonei skolino pinigus, tikėdamasis, kad įmonė po Ignalinos atominės elektrinės uždarymo pradės veikti pelningai, tačiau tai tik padidino skolas. Kadangi A. T. skolų iš įmonės grąžinti nereikalauja, bet neatsisako šios teisės, teismas iš jo priteisė 15 259 Lt žalos atlyginimo (lygiomis dalimis su atsakovais E. O. ir S. A.). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas priteisė iš atsakovų žalos atlyginimą taip: iš E. O. - 11 022 Lt, iš S. A. - 4 259 Lt, iš J. B. ir A. C. - po 55 060 Lt iš kiekvieno, iš A. T. - 15 259 Lt.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Ieškovas BUAB „Mimino“ apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai (t. 1, b.l. 185-192). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas neteisėtai ir nepagrįstai nustatė aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas. Teismas nepagrįstai sumažino atsakovų padarytą žalą 58,81 proc. motyvuodamas ieškovo kreditorių kalte ir atsakovų pagrįsto tikėjimo verslo sėkme. Teismas, nustatinėdamas kreditorių kaltę, nukrypo nuo ĮBĮ 8 straipsnio ir teismų praktikos taikymo. Apelianto teigimu, jokie neapdairūs ar nerūpestingi veiksmai negali įtakoti atsakovų pareigos – esant įmonei nemokiai kreiptis į teismą dėl bankroto bylos kėlimo – netinkamą vykdymą. Teismas sprendime nepagrindė kreditorių elgesio nerūpestingumo ir neapdairumo, kuris užkirto kelią atsakovams įgyvendinti savo pareigą kelti nemokiai įmonei bankroto bylą. Byloje nenustatyta, kad kreditoriams buvo žinoma informacija apie įmonės finansinę būklę. Be to, byloje atsakovai neįrodinėjo, kad kreditoriai buvo nerūpestingi ir neapdairūs, kokie kreditoriai bei kokią žalą lėmė konkrečių kreditorių konkretūs veiksmai, todėl teismas pažeidė ne tik materialiąsias teises normas (CK 6.248 str. 3 d.), bet netinkamai tyrė ir vertino įrodymus, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, peržengė ginčo ribas. Teismas nevertino fakto, kad įmonė yra privatus juridinis asmuo, o jos vadovų ir akcininkų siekis yra tenkinti privačius interesus, t. y. prisiimant verslo riziką ir investuojant lėšas gauti pelną. Jeigu įmonės veikla neša tik nuostolį, tam numatytas įstatyminis reikalavimas – pasiekus nemokumo būseną stabdyti įmonės veiklą skelbiant bankrotą (ĮBĮ 8 str.). Todėl šios pareigos nevykdymas įmonės vadovams ir akcininkams užtraukia civilinę atsakomybę, o atsakovų asmeninės rizikos prisiėmimas negali būti vertinamas kaip kriterijus mažinti atsakomybę ar nuo jos atleisti (CK 6.253 str.). Pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį asmenys, atsakingi už žalos padarymą, atsako solidariai (preziumuojama solidari atsakomybė pagal CK 6.1 str. 1 d.). Todėl ieškovas prašė žalą priteisti iš atsakovų solidariai. Teismas padarė klaidą vertindamas, kad žala yra dalinė prievolė. Žala padaryta atsakovų daugeto, nesant konkrečių įrodymų, kuriuos į bylą pateikti privalėjo atsakovai - kiek tokie atskirų atsakovų veiksmai (kiek per laikotarpį uždirbta lėšų, padengta skolų, kiek prisiimta naujų įsipareigojimų) įtakojo žalos padarymą. Teismas neturėjo teisės nustatinėti atsakomybės ribų taikant abejotinus kriterijus, tuo pažeidžiant rungtyniškumo principą ir įrodinėjimo pareigą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovus siejo bendri veiksmai pasekmių ir neteisėtų veiksmų atžvilgiu, bendra kaltė bei į tai, kad neįmanoma nustatyti, kiek kiekvienas prisidėjo prie žalos atsiradimo, atsakovų atžvilgiu taikytina solidari atsakomybė. Net ir teigiant, kad prievolė yra dalinė, teismas neteisėtai ir nepagrįstai pasirinko vertinimo kriterijus. Teismas neatskleidė, koks santykis tarp dalinės atsakomybės nustatyto vertinant vadovų vadovavimo trukmę, ir koks santykis tarp akcininkų neatliktų veiksmų ir kokių, kodėl būtent toks laikotarpis ar tokie veiksmai sąlygojo būtent tokį žalos dydį. Net ir teigiant, kad teismo pasirinkti kriterijai nustatant dalinę atsakomybę yra tinkami, teismas CK 6.6 straipsnio 1 ir 3 dalių netaikė ir neaiškino sistemiškai su CK 6.279 straipsnio 2 dalimi, kur nurodyta, kad teismas nustatydamas solidariai atsakingų asmenų tarpusavio reikalavimus atsižvelgia į šių asmenų kaltę. Todėl šie kriterijai galėjo būti taikomi tik atsakovų tarpusavio atgręžtiniams reikalavimams vertinant šių asmenų kaltę. Apelianto teigimu, teismas neteisėtai ir nepagrįstai paneigė atsakovų solidarios atsakomybės prezumpciją bei nukrypo nuo teismų praktikos.
Šalies argumentai
Atsakovė E. O. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimo dalį jos atžvilgiu ir ieškovo ieškinį toje dalyje atmesti (t. 1, b.l. 195-198). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas nepagrįstai konstatavo, kad apeliantė neveikė rūpestingai, atidžiai, sąžiningai ir išimtinai įmonės bei kreditorių interesais. Apeliantė UAB „Mimino“ vadove buvo nepilnus 9 mėnesius. Ji susipažino su įmonės finansiniais dokumentais už 2008 m., pagal kuriuos turtas sudarė 119 245 Lt, o pelnas 51 342 Lt. Nors įmonė turėjo įsiskolinimų kreditoriams, tačiau UAB „Mimino“ turėjo galimybę juos padengti. Apeliantė nurodo, kad ji netvirtino bei neturėjo galimybės susipažinti su įmonės finansine atskaitomybe už 2009 m., nes jos kaip įmonės vadovės įgaliojimai nutrūko iki finansinių metų pabaigos. Apeliantės vadovavimo UAB „Mimino“ laikotarpiu įmonė vykdė veiklą, todėl turėjo pastovias pajamas, kurias naudojo atsiskaitymams su kreditoriais. Be to, pagrindinis kreditorius VĮ Visagino energija sutiko išdėstyti skolos sumokėjimą, todėl nebuvo susiklosčiusi situacija, jog įmonė negalėjo atsiskaityti su kreditoriais, taip pat nebuvo pagrindo manyti, kad ji ateityje negalės su jais atsiskaityti. Taip pat per apeliantės vadovavimo laikotarpį UAB „Mimino“ viešai neskelbė bei kitais būdais nepranešinėjo kreditoriams, kad negali arba neketina vykdyti savo įsipareigojimų, todėl nėra pagrindo teigti, kad apeliantė pažeidė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį. Viešbutis „Aukštaitija“, kuriame patalpas nuomojosi UAB „Mimino“, yra vienintelis tokio dydžio viešbutis Utenos regione. Todėl su Ignalinos atominės elektrinės uždarymu susijusios statybos turėjo didelės reikšmės UAB „Mimino“ verslui, kuris buvo susijęs su apgyvendinimo bei maitinimo paslaugų teikimu. Apeliantės vadovavimo laikotarpiu įmonėje dirbo 44 darbuotojai, o su darbo santykiais susijusios sąnaudos viršijo 30 000 Lt per mėnesį. Įmonės akcininkas skolino pinigus darbo užmokesčio išmokėjimui, siekiant palaikyti įmonės veiklą iki panaudoto branduolinio kuro saugyklos ir kietųjų radioaktyviųjų atliekų tvarkymo bei saugojimo komplekto statybos pradžios, kuri buvo numatyta 2009 metais. Be to, visi darbuotojų reikalavimai atsirado po to, kai apeliantė baigė vadovauti įmonei. Apeliantei vadovaujant įmonei atlyginimai darbuotojams buvo mokami, taip pat buvo atsiskaitoma su VSDFV Utenos skyriumi, Utenos apskrities VMI bei kitais tiekėjais. Vienintelis likęs darbo užmokesčio įsiskolinimas už 2009 m. yra skola pačiai apeliantei, su kuria nebuvo atsiskaityta nutraukus darbo sutartį. Apeliantės vadovavimo metu nebuvo sudaryta kokių nors abejotinų ar nuostolingų sandorių. UAB „Mimino“ vienintelis akcininkas A. T. skolino įmonei pinigus atsiskaitymui su kreditoriais. Todėl tiek apeliantės, tiek A. T. elgesys negali būti vertinamas kaip nesąžiningas, t.y. didinantis įmonės skolą. Per apeliantės vadovavimo laikotarpį ji neatliko neteisėtų veiksmų, įmonės kreditoriams žala nepadaryta, todėl tarp priteistos iš apeliantės žalos ir jos veiksmų nėra priežastinio ryšio.
Šalies argumentai
Atsakovas J. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimą (t. 1, b.l. 201-202). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliantui pradėjus dirbti UAB „Mimino“ direktoriumi bei įmonės akcininkui A. C. žadant investuoti pinigus, nuspręsta didinti įmonės įstatinį kapitalą. Nepavykus jo padidinti, akcininkas žadėjo suteikti įmonei paskolą skolų padengimui, tačiau nebuvo paskolinta tiek, kiek žadėta, t.y. kad užtektų visoms UAB „Mimino“ skoloms padengti. Apeliantui esant UAB „Mimino“ direktoriumi, kreditoriai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl apeliantas nesutinka, kad padarė žalos kreditoriams. Visos lėšos buvo skiriamos atsiskaitymui su kreditoriais, o kelti įmonei bankroto bylą apeliantas negalėjo dėl akcininko A. C. pažadų. Be to, įmonėje dirbo virš 20 darbuotojų, todėl bankroto atveju juos būtų reikėję atleisti. Apeliantas nurodo, kad nenorėjo, jog darbuotojai liktų be darbo. Teismas nepagrįstai iš apelianto priteisė 55 060 Lt žalos, nes, apelianto teigimu, jis nėra kaltas dėl jos padarymo.
Šalies argumentai
Atsakovas A. T. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimo dalį, kuria iš jo priteista 15 259 Lt žalos bei pripažinti ieškovo reikalavimus apelianto atžvilgiu nepagrįstais (t. 2, b.l. 3-4). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
UAB „Mimino“ 2008 m. veikė pelningai ir turėjo daug pajamų. Iš 2008 m. pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad įmonė 2008 m. turėjo 123 207 Lt pelną, todėl tuo metu kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Mimino“ nebuvo pagrindo. 2009 m. turėjo prasidėti statybos, susijusios su Ignalinos atominės elektrinės uždarymu, o UAB „Mimino“ pajamos labai priklausė nuo šalia vykdomų statybos projektų, nes statybininkai buvo apgyvendinami bei maitinami UAB „Mimino“ valdomame viešbutyje „Aukštaitija“. Todėl nepagrįsta teismo išvada, kad jam būnant įmonės vieninteliu akcininku, UAB „Mimino“ ūkinė – komercinė veikla negalėjo duoti teigiamų rezultatų.Apeliantas, kaip vienintelis UAB „Mimino“ akcininkas, skolino įmonei pinigus tam, kad toliau būtų vykdoma ūkinė – komercinė veikla, laiku būtų mokami atlyginimai darbuotojams, mokesčiai valstybei, socialinio draudimo įmokos bei būtų atsiskaitinėjama su tiekėjais. Apeliantas tikėjosi, jog įmonė galės pati save išlaikyti, dirbs pelningai, galės grąžinti paskolintus pinigus bei mokėti dividendus. Nepagrįsta teismo išvada, kad apeliantas pinigus skolino nemokiai įmonei ir taip didino jos skolas. Pinigai buvo skolinami tam, kad galima būtų atsiskaityti su kreditoriais, todėl nesuprantama, kokiais veiksmais apeliantas padarė žalą įmonės kreditoriams. Aplinkybė, kad apeliantui skolinant pinigus atsiskaitymui su kreditoriais didėjo UAB „Mimino“ įsiskolinimas jam pačiam, negali būti vertinama kaip žalos UAB „Mimino“ kreditoriams padarymas, nes žalą apeliantas patyrė asmeniškai. Be to, apeliantas nėra pareiškęs įmonei jokių reikalavimų dėl paskolos grąžinimo, todėl teismas neturėjo pagrindo suteiktų paskolų vertinti kaip įmonės skolos didinimą bei žalos darymą jos kreditoriams. Teismas nenustatė UAB „Mimino“ nemokumo tuo metu, kai apeliantas buvo vieninteliu akcininku. Visos skolos, kurių negalėjo padengti UAB „Mimino“ apeliantui būnant jos vieninteliu akcininku, buvo dengiamos iš apelianto asmeninių lėšų, todėl tuo metu skolos kreditoriams negalėjo didėti. Byloje nenustatyta, kad tuo metu, kai apeliantas buvo vienintelis UAB „Mimino“ akcininkas, buvo neatsiskaityta su kokiu nors kreditoriumi, dėl kurio bankroto administratorius reikalauja žalos atlyginimo, todėl žalos iš apelianto priteisimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.
Atsiliepimas
Atsakovė E. O. atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti (t. 2, b.l. 10-11). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Ieškovas, vertindamas UAB „Mimino“ nemokumą, rėmėsi įmonės turimu turtu 2008 m. gruodžio 31 d. ir pradelstais įsipareigojimais 2009 m. balandžio 30 d., tačiau finansinių rodiklių skirtingomis datomis palyginimas yra negalimas. Be to, 2008 m. UAB „Mimino“ uždirbo 51 342 Lt grynojo pelno.Nesutiktina, kad 2009 m. balandžio 30 d. įmonė turėjo 88 449,53 Lt pradelstų įsipareigojimų, nes iš 2009 m. balandžio 30 d. VĮ „Visagino energija“ PVM sąskaitos faktūros Nr. 0713753 matyti, kad UAB „Mimino“ pradelsta skola buvo 16 416,94 Lt, o ne 28 216,94 Lt kaip nurodo ieškovas. Be to, šios skolos mokėjimas buvo išdėstytas.Byloje nėra duomenų, kad 2009 m. balandžio 30 d. įsiskolinimas VMI (4151,06 Lt) bei VSDFV Utenos skyriui (8120,44 Lt) būtų pradelstas. Taip pat prie ieškovo nurodytų pradelstų įsipareigojimų darbuotojams nepagrįstai sumuojamas avansas, o apskaičiuojant pradelstus įsipareigojimus tiekėjams remiamasi sąskaitos išrašymo data, o ne jos apmokėjimo terminu, kuris reikšmingas nustatant pradelsimo faktą. Nepagrįsti ieškovo argumentai, kad E. O. už padarytą žalą turėtų atsakyti su kitais atsakovais solidariai, nes jos su kitais atsakovais nesieja jokie bendri veiksmai, tuo labiau kaltė. Iš kreditorinių reikalavimų sąrašo matyti, kad praktiškai visi kreditorių reikalavimai atsirado tuo metu, kai E. O. nebevadovavo UAB „Mimino“. Todėl ji negali būti atsakinga už ieškovo reikalaujamą žalą tiek viena, tiek kartu su įmonės vieninteliu akcininku A. T., kuris skolino įmonei pinigus atsiskaitymui su kreditoriais. Apeliantė, būdama UAB „Mimino“ vadovė, turėjo atsižvelgti tiek į kreditorių, tiek į dalininkų, tiek į darbuotojų interesus. Jos vadovavimo metu pirmenybė buvo teikiama atsiskaitymui su darbuotojais, valstybe bei tiekėjais, nes tokia buvo vienintelio akcininko A. T. pozicija. Apeliantė nesudarė jokių sandorių bei neatliko jokių veiksmų, kurie viršytų įprastą ūkinę – komercinę riziką, todėl vadovo pareigų nepažeidė. Atsakovė negali atsakyti už tai, kad jos vadovavimo metu padidėjo skola akcininkui A. T., kuris pats sutiko skolinti pinigus įmonei, o šių paskolų dėka buvo mažinamos skolos kitiems įmonės kreditoriams.
Atsiliepimas
Ieškovas BUAB „Mimino“ atsiliepimu į atsakovų apeliacinius skundus prašo juos atmesti bei tenkinti ieškovo apeliacinį skundą (t. 2, b.l. 13-15). Papildomai ieškovas nurodo šiuos argumentus:
BUAB „Mimino“ bankroto administratorius nustatė, kad tvirtinant 2008 m. balansą, t.y. 2009 m. balandžio 30 d. iš viso pradelstų įsipareigojimų buvo 88 449,53 Lt, o įmonė turto turėjo 119 248 Lt sumai. Bankroto byla UAB „Mimino“ turėjo būti keliama dar 2009 m. balandžio 30 d., tačiau nei tuometinė įmonės vadovė E. O., nei akcininkas A. T. nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tai, kad vėliau buvo pasirašomi susitarimai su kreditoriais dėl skolų išdėstymo ir buvo iš dalies dengiami įsipareigojimai darbuotojams, nereiškia, kad E. O. turėjo teisę nevykdyti imperatyvaus ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimo. E. O., net ir baigusi vadovauti įmonei 2009 m. gruodžio 4 d., paliko įmonę skolose jų nesumažindama, o paaiškinimai, kad neva 2009 m. balanse atsiradusios skolos tiekėjams ir darbuotojams atsirado metų pabaigoje, kada ji jau nėjo vadovaujančių pareigų, yra nepagrįstos jokiais byloje esančiais dokumentais. Jeigu ji, pasirašydama 2009 m. balansą būtų vykdžiusi ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimą, nesivadovaudama akcininko pažadais ar nenoru palikti darbuotojų be darbo vietos, įmonės veikla būtų sustabdyta, skolos nebūtų pasiekusios tokio didžiulio masto koks dabar yra kreditorių reikalavimų dydis bankroto byloje. J. B. apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip neteisėti ir nepagrįsti bei nieko nesusiję su pareigos numatytos ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies vykdymu. Nepagrįsti A. T. argumentai, kad nenustatytas įmonės nemokumas tuo metu kai jis buvo akcininkas, nes UAB „Mimino“ nemokumas konstatuotas jau 2008 m. balanso tvirtinimo metu, t.y. 2009 m. balandžio 30 d. Todėl jam atsirado pareiga kelti įmonei bankroto bylą arba likviduoti skolas nuosavomis lėšomis, o ne pavienėmis piniginėmis paskolomis, kurios neatkūrė įmonės mokumo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenurodė ir apeliantai, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinių skundų ribose (CPK 320 str. 2 d.).
Byloje nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 25 d. nutartimi UAB „Mimino“ iškelta bankroto byla (t. 1, b.l. 15-17). Juridinių asmenų registro duomenimis UAB „Mimino“ vadovais buvo šie atsakovai: nuo 2009 m. kovo 6 d. iki 2009 m. gruodžio 4 d. E. O.; nuo 2010 m. balandžio 21 d. iki 2010 m. liepos 22 d. S. A.; nuo 2010 m. rugsėjo 8 d. iki 2012 m. gegužės 25 d. J. B. ir nuo 2012 m. gegužės 28 d. iki bankroto bylos iškėlimo A. C.. UAB „Mimino“ akcininkais nuo 2009 m. kovo 26 d. iki 2009 m. rugpjūčio 31 d. buvo A. T., o nuo 2010 m. balandžio 29 d. A. C. (t. 1, b.l. 36-38). Ieškovas reiškia minėtiems atsakovams solidarų reikalavimą dėl 341 345,89 Lt žalos – nepatenkintų kreditorinių reikalavimų sumos dydžio - atlyginimo Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. laiku nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos UAB „Mimino“ iškėlimo. Pirmosios instancijos teismas atsakovų atžvilgiu taikė dalinę civilinę atsakomybę ir iš kiekvieno atsakovo priteisė bendrai 140 600 Lt žalos atlyginimo. Dėl priimto sprendimo tiek ieškovas BUAB „Mimino“, tiek atsakovai E. O., J. B. ir A. T. padavė apeliacinius skundus.
Ieškovo BUAB „Mimino“ apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Atsakovės E. O. ir atsakovo A. T. apeliaciniai skundai tenkintini. Atsakovo J. B. apeliacinis skundas netenkintinas.
Dėl įmonės vadovų ir akcininkų civilinės atsakomybės
Ieškininiai reikalavimai atsakovams reiškiami ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies pagrindu, kuriame numatyta įmonės savininkui (savininkams) ir įmonės administracijos vadovui teisė ir pareiga pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 5 str. 1 d.). Taigi, pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nustatyta tiek įmonės administracijos vadovui, tiek savininkui. Tokia pareiga šiems subjektams kyla, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog, jei dėl pareigos pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo padidėja įmonės skola kreditoriams, žala atsiranda tiek bankrutuojančiai įmonei, tiek ir jos kreditoriams. Žala bankrutuojančiai įmonei atsiranda tokiu būdu, kad padidėja jos skolų kreditoriams apimtis (pasyvas), kitaip tariant, pablogėja bendra įmonės turtinė padėtis. Tokia įmonės patiriama žala yra tiesioginė. Tuo tarpu žala kreditoriams atsiranda tokiu būdu, kad dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013).
ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis nustato, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Šiuo atveju turi būti sprendžiama, ar pagal konkrečias bylos aplinkybes įmonės vadovas ir/ar akcininkas neteisėtai uždelsė inicijuoti bankroto bylą, ar šis uždelsimas sukėlė ieškovo nurodomą žalą, t.y. būtina nustatyti visas sąlygas civilinei atsakomybei taikyti: neteisėtus veiksmus, žalą, ir priežastinį ryšį tarp jų, o vadovo ir/ar akcininko kaltė, nustačius pirmiau paminėtas sąlygas, preziumuojama (CK 6.246-6.249 str.).
Atsižvelgiant į tai, kad atsakovai skirtingais laikotarpiais buvo UAB „Mimino“ vadovais bei akcininkais, todėl jų civilinei atsakomybei ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu konstatuoti, visų pirma, reikšminga nustatyti momentą, kada atsirado pareiga įmonės vadovui ir/ar akcininkui pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Jei minėta pareiga savalaikiai buvo pažeista, spręstina, kas iš atsakovų ją pažeidė. Konstatavus pareigos savalaikiai kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimą bei nustačius ją pažeidusius asmenis, nustatytinas padarytos žalos įmonei bei jos kreditoriams dydis.
Ieškovo teigimu, UAB „Mimino“ bankroto byla turėjo būti keliama 2009 m. balandžio 30 d., t. y. pasirašius įmonės balansą už 2008 metus, tačiau nei tuometinė įmonės vadovė E. O., nei akcininkas A. T. nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, to nedarė ir kiti po jų buvę vadovai bei akcininkas. Ieškovas nurodo, kad nuo tos dienos, kada turėjo būti keliama bankroto byla, iki jos iškėlimo kreditorių reikalavimai padidėjo 341 345,89 Lt suma, todėl ieškovas šią sumą laiko atsakovų neteisėtais veiksmais padaryta žala įmonei bei jos kreditoriams. Pirmosios instancijos teismas sutiko su tokiu pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentu, iš esmės taip pat su žalos dydžiu, bet jį sumažino dėl kreditorių nerūpestingų veiksmų bei įvertinęs verslo riziką. Teismas, taikydamas dalinę atsakomybę, žalą paskirstė kiekvienam atsakovui atsižvelgiant į jų vadovavimo trukmę bei veiksmus. Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka tik iš dalies.
Iš pateikto UAB „Mimino“ balanso už 2008 metus matyti, kad įmonės turtas 2008 m. gruodžio 31 d. sudarė 119 245 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 185 868 Lt (t. 1, b.l. 140-141). Lyginant šiuos įmonės finansinius rodiklius su praėjusių finansinių metų rodikliais (2007 m.), įmonės turtas per 2008 metus padidėjo 23 659 Lt suma, o mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sumažėjo 27 683 Lt suma. Be to, 2008 metais UAB „Mimino“ dirbo pelningai – gavo 51 342 Lt grynojo pelno (t. 1, b.l. 139). Taip pat iš byloje pateikto kreditorių sąrašo matyti, kad teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos atsirado ne 2008 m., o nuo 2010 m., išskyrus VĮ Visagino energija (nuo 2007 m. liepos mėnesio), Lietuvos gretutinių teisių asociacija AGATA (nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio) bei UAB „Lindstrom“ (nuo 2008 m. gruodžio mėnesio) (t. 1, b.l. 152-153). Pats ieškovas ieškinyje nurodo, kad tvirtinant 2008 m. balansą, t. y. 2009 m. balandžio 30 d., įmonės pradelsti įsipareigojimai buvo 88 449,53 Lt: VMI 4151,06 Lt, VSDFV Utenos skyriui 8120,44 Lt, VĮ „Visagino energija“ 28 216,94 Lt, UAB „Lindstrom“ 1467,57 Lt, skola tiekėjams 32 367,70 Lt; skola darbuotojams 14 125,82 Lt (t. 1, b.l. 41-72). Pažymėtina tai, kad 2009 m. gegužės 26 d. tarp VĮ „Visagino energija“ ir UAB „Mimino“ pasirašyta Skolų už energijos išteklius apmokėjimo sutartis, kurioje konstatuotas 23 954,32 Lt įsiskolinimas, kuris išdėstytas nustatytu grafiku iki 2009 m. spalio mėnesio (t. 1, b.l. 131).
Nors pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas konstatuotinas kai pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, kas sudaro pagrindą kelti įmonei bankroto bylą (ĮBĮ 9 str. 7 d. 1 p.), tačiau atsižvelgiant į aukščiau nurodytus duomenis bei į tai, kad 2008 metais įmonė veikė pelningai, jos turimas turtas lyginant su 2007 metais padidėjo, o skolos sumažėjo, darytina išvada, kad tai galėjo teikti tuo metu esančiam įmonės vadovui bei akcininkui pagrindą dėl įmonės veiklos perspektyvos. Be to, UAB „Mimino“ veiklos teigiamoms perspektyvoms pagrindą sudarė ir tai, kad 2009 m. turėjo prasidėti statybos, susijusios su Ignalinos atominės elektrinės uždarymu, nuo kurių priklausytų ir UAB „Mimino“ gaunamos pajamos. Atsakovų teigimu, statybos darbus vykdantys asmenys, būtų apgyvendinti bei maitinami UAB „Mimino“ valdomame viešbutyje „Aukštaitija“, kas neabejotinai teiktų įmonei pajamas (šių aplinkybių ieškovas neginčija). Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad tuometinis UAB „Mimino“ vienintelis akcininkas A. T. nebuvo pasyvus, jis skolino įmonei pinigus atsiskaitymams su kreditoriais (t. 1, b.l. 132-134). Nors ieškovo nurodytu momentu, t.y. 2009 m. balandžio 30 d., formaliai galima buvo spręsti apie UAB „Mimino“ nemokumą (ĮBĮ 2 str. 8 d.), tačiau vien formalaus nemokumo vertinimo teisingumas būtų pakankamai abejotinas, juo labiau, įvertinus skolos VĮ „Visagino energija“ išdėstymą. Teisėjų kolegijos nuomone, apskritai vien tik formalus nemokumo ribos neženklaus peržengimo, kaip besąlyginės pareigos nedelsiant kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo, vertinimas neatsižvelgiant į kitas aplinkybes, pavyzdžiui, įmonės veiklos perspektyvą, kreditorių elgesį, akcininkų galimą pagalbą ir pan. nebūtų pagrįstas nei verslo logikos, nei teisingumo prasme. Todėl galima sutikti su atsakovės E. O. argumentu, kad 2009 m. balandžio 30 d. nebuvo susiklosčiusi tokia situacija, jog UAB „Mimino“ negalėtų atsiskaityti su kreditoriais, taip pat nebuvo pagrindo manyti, kad įmonė ateityje su jais negalės atsiskaityti. Aukščiau išdėstyti argumentai, teisėjų kolegijos nuomone, nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad UAB „Mimino“ vadovas ir/ar akcininkas minėtu momentu (2009 m. balandžio 30 d.) privalėjo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo ir ši pareiga buvo pažeista. Atsižvelgiant į tai, kad tuo metu UAB „Mimino“ vadove buvo atsakovė E. O., o akcininkas A. T., spręstina, kad minėti atsakovai nepažeidė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos. Juolab, kad nei E. O. įmonės vadove, nei A. T. jos akcininku tvirtinant UAB „Mimino“ finansinę atskaitomybę už 2009 metus jau nebebuvo. Esant tokioms aplinkybėms, t.y. nenustačius E. O. ir A. T. neteisėtų veiksmų, lėmusių žalos atsiradimą, teisėjų kolegija sprendžia, jog tenkinti ieškinį šių atsakovų atžvilgiu nebuvo pakankamo pagrindo.
Vertinant vėlesnę UAB „Mimino“ finansinę padėtį, teisėjų kolegija vadovaujasi įmonės finansine atskaitomybe už 2009 metus. Iš šios finansinės atskaitomybės duomenų matyti, kad būtent 2009 metais įmonės finansinė padėtis realiai žymiai pablogėjo, jos turimas turtas 2009 m. gruodžio 31 d. sudarė 63 383 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai - 332 227 Lt (t. 1, b.l. 29-31). Taigi, lyginant šiuos finansinius rodiklius su praėjusių finansinių metų (2008 m.) rodikliais matyti, kad UAB „Mimino“ turimas turtas sumažėjo 55 862 Lt suma (beveik per pusę), o skolos (įsipareigojimai) išaugo 146 359 Lt suma (beveik dvigubai). Tai reiškia, kad įmonės įsipareigojimai daugiau kaip penkis kartus viršijo jos turimą turtą. Be to, iš pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad 2009 metais UAB „Mimino“ patyrė 202 221 Lt nuostolį. Esant tokiems finansiniams rodikliams, spręstina, kad sudarant bei tvirtinant finansinę atskaitomybę už 2009 metus įmonės valdymo organai bei dalyviai turėjo suvokti, kad įmonėje susiklostė tokia situacija, jog ji jau nebegali atsiskaityti su kreditoriais bei buvo pagrindas manyti, kad įmonė su jais nebegalės atsiskaityti ir ateityje. Kita vertus, atsakovas S. A. UAB „Mimino“ direktoriumi buvo tik tris mėnesius, t.y. nuo 2010 m. balandžio 21 d. iki 2010 m. liepos 22 d. Minėta, yra pagrindas manyti, kad šiam atsakovui jau buvo kilusi pareiga kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Tačiau neteisėti veiksmai (pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo) savaime nereiškia žalos įmonei ar kreditoriams padarymo. Tuo tarpu iš bylos duomenų nėra pagrindo daryti išvadą, kad per tokį trumpą šio atsakovo vadovavimo laikotarpį buvo sukelta žala įmonei, - iš paties ieškovo pateikto kreditorinių reikalavimo sąrašo turinio matyti, kad faktiškai beveik visi teismo patvirtinti kreditoriniai reikalavimai atsirado nuo 2010 m. antrosios pusės, 2011-2012 m. m. (t. 1, b.l. 152-153). Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, sprendžia, jog nėra pakankamo pagrindo ir S. A. neveikimą pripažinti sukėlusiu žalą bei jo atžvilgiu taikyti civilinę atsakomybę ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu.
Kaip minėta, kad 2009-2011 metais UAB „Mimino“ ne tik nebeveikė pelningai, bet jos veikla buvo nuostolinga, turtas su kiekvienais ataskaitiniais metais mažėjo, o įsipareigojimai augo (t. 1, b.l. 29-35). Jei 2009 m. pradžioje dar galima buvo tikėtis perspektyvios įmonės veiklos, tai sudarius 2009 metų finansinę atskaitomybę tam pagrindo jau nebebuvo. Atsakovas A. C. nuo 2010 m. balandžio 29 d. buvo įmonės akcininku, o nuo 2012 m. gegužės 28 d. iki bankroto bylos iškėlimo ir jos vadovu. Nors J. B. įmonės vadovu buvo laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 8 d. iki 2012 m. gegužės 25 d. (beveik iki bankroto bylos iškėlimo), tačiau pradėjęs dirbti bei susipažinęs su UAB „Mimino“ finansine padėtimi, toliau vykdė nuostolingą įmonės veiklą, didinant jos skolas kreditoriams. J. B. procesiniuose dokumentuose inter alia apeliaciniame skunde nurodo, kad įmonės akcininkas A. C. žadėjo investuoti lėšas, suteikti paskolas, didinti įmonės įstatinį kapitalą, be to, jis nenorėjo, jog darbuotojai liktų be darbo. Tai, kad įmonės akcininkas A. C. žadėjo investuoti lėšas, suteikti paskolas, didinti įmonės įstatinį kapitalą, patvirtina byloje pateikti rašytiniai įrodymai: 2010 m. rugsėjo 15 d. vienintelio akcininko (A. C.) sprendimas investuoti į UAB „Mimino“ veiklą ne mažiau kaip 300 000 Lt; 2011 m. vasario 21 d. vienintelio akcininko (A. C.) sprendimas padidinti UAB „Mimino“ įstatinį kapitalą iki 500 000 Lt papildomais piniginiais akcininkų įnašais; 2011 m. rugpjūčio 29 d. vienintelio akcininko (A. C.) sprendimas iki 2011 m. lapkričio 30 d. paskolinti UAB „Mimino“ 150 000 Lt įmonės skolų padengimui bei iki 2012 m. balandžio 30 d. papildomai paskolinti UAB „Mimino“ 250 000 Lt įmonės skolų dengimui (t. 1, b.l. 126-128). Tačiau šių savo sprendimų A. C. nevykdė, iš finansinės atskaitomybės duomenų matyti, kad UAB „Mimino“ įstatinis kapitalas nebuvo didinamas ir 2011 metais sudarė 10 000 Lt (t. 1, b.l. 26-35). Kaip minėta, ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis numato pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo tiek įmonės vadovui, tiek savininkui. Nagrinėjamu atveju nei įmonės vadovas J. B., nei akcininkas (nuo 2012 m. gegužės 28 d. ir vadovas) A. C. šios įstatyme numatytos pareigos nevykdė. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad negali būti pateisinamas vadovo neveikimas (įstatyme numatytų pareigų nevykdymas), susijęs su nenoru atleisti darbuotojus
Į teismą dėl bankroto bylos UAB „Mimino“ iškėlimo kreipėsi kreditorius 2012 m. birželio 8 d., nors tiek 2010 m., tiek ir 2011 m. įmonė laiku nevykdė turtinių įsipareigojimų, kurie tik didėjo, įmonė nebeturėjo turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, dirbo nuostolingai, kas vertintina kaip įmonės nemokumas bei pagrindas bankroto bylos iškėlimui (ĮBĮ 2 str. 8 d., 4 str.). Taigi, spręstina, kad nagrinėjamu atveju įmonės vadovas J. B. ir akcininkas A. C. uždelsė inicijuoti bankroto bylą, todėl neteisėtais veiksmais prisidėjo prie įmonės nemokumo, žinodami apie įmonės nemokumą ir dėl to jiems kilusią pareigą inicijuoti bankroto bylą, nepagrįstai šios pareigos nevykdė ir tokiu būdu prisidėjo prie žalos kreditoriams atsiradimo (CPK 12 str., 178 str., 185 str.). Įmonės veiklos vykdymas, žinant, kad įmonė veikia nuostolingai ir praranda turtą, skolos auga, negali būti laikomas protingu ar neperžengiančiu komercinės rizikos ribų. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2013).
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog nagrinėjamoje byloje yra visos sąlygos atsakovų J. B. ir A. C. deliktinei civilinei atsakomybei kilti, t. y. jų neteisėti veiksmai (neveikimas), padaryta žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos bei šių atsakovų kaltė, kurios prezumpcijos jie nepaneigė (CK 6.246 str. - 6.249 str.).
Dėl žalos dydžio
Ieškovas nurodo, kad kreditoriams padaryta 341 345,89 Lt žala, t. y. skirtumas tarp 2008 metais buvusių įmonės įsipareigojimų (185 868 Lt) bei patvirtintų bankroto byloje kreditorinių reikalavimų (527 213,89 Lt) sumos. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad priteistinos žalos dydis yra 140 660 Lt, tačiau su tuo teisėjų kolegija nesutinka.
Su ieškovo nurodytos žalos dydžiu negalima sutikti pirmiausiai dėl to, kad ieškovo nurodytu momentu (2009 m. balandžio 30 d.) pareiga inicijuoti bankroto bylą, minėta, nebuvo kilusi. Tuo tarpu 2009 m. gruodžio 31 d. UAB „Mimino“ per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 332 227 Lt. Atsakovams po to nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės įsipareigojimai kreditoriams kiekvienais metais augo, o iškėlus UAB „Mimino“ bankroto bylą, joje patvirtinti kreditoriniai reikalavimai sudarė 502 419,28 Lt (t. 1, b.l. 81-82). Nors ieškinyje nurodoma, kad bankroto byloje patvirtinti kreditoriniai reikalavimai sudaro 527 213,89 Lt, tačiau iš į bylą pateiktų Panevėžio apygardos teismo nutarčių matyti, kad teismas yra patvirtinęs BUAB „Mimino” kreditorinius reikalavimus bendrai 502 419,28 Lt sumai (t. 1, b.l. 73-82). Nustatant patirtos žalos dydį dėl savalaikio nesikreipimo dėl bankroto bylos iškėlimo pareigos neįvykdymo, būtina įvertinti įmonės išaugusią skolos apimtį. Kasacinis teismas pripažįsta, jog įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, kad skola konkrečiam kreditoriui gali būti ir padidėjusi, ir sumažėjusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Nors atsakovai J. B. ir A. C. įmonės vadovu bei akcininku tapo nuo 2010 m. antro pusmečio, tačiau, kaip minėta, jie savo veiksmais skolų (įsipareigojimų) nesumažino, turimo turto nepadidino, priešingai, įmonė veikė nuostolingai, skolos (įsipareigojimai) išaugo beveik dvigubai, o 2008 m. turėtas turtas sumažėjo per pusę. Todėl atsakovų J. B. ir A. C. neteisėtais veiksmais įmonei bei jos kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, skaičiuotinas kaip skirtumas tarp 2009 m. gruodžio 31 d. esančių įsipareigojimų bei bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos, t.y. 170 192,28 Lt (502 419,28 Lt – 332 227 Lt).
Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su ieškovo apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pakankamo pagrindo daryti išvadą dėl pačių kreditorių kaltės ir tuo pagrindu mažinti žalos atlyginimo dydį. Iš kreditorių reikalavimo sąrašo matyti, kad trečios eilės kreditorių reikalavimai, išskyrus VĮ „Visagino energija“, kuri, minėta, tam tikrą laiką sutiko su skolos išdėstymu, santykinai nebuvo dideli ir besitęsiantys labai ilgą laiką (t. 1, b.l. 152-153). Be to, kreditorių tolerancijos vertinimas jiems neigiama prasme be pakankamo pagrindo ir skatinimas nedelsiant inicijuoti bankroto bylas neįvykdžius bet kokių sutartinių įsipareigojimų reikštų verslo partnerių nebendradarbiavimo skatinimą ir dažną bankroto bylų inicijavimą, kas gali įtakoti itin sunkias pasekmes, galimai ir be pakankamo pagrindo, ir šiaip jau sudėtingoje padėtyje esančio skolininko veiklą. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nesutinka ir su argumentu dėl atsakovų verslo rizikos, susijusios vien su deklaratyviu tikėjimu gauti ateityje pajamas, kai patys jie realiai savo atžvilgiu jokios rizikos neprisiėmė (nors žadėjo investuoti, tačiau realiai to nedarė).
Dėl civilinės atsakomybės rūšies taikymo
Ieškovas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, teigia, kad teismas nepagrįstai nagrinėjamoje byloje taikė dalinę civilinę atsakomybę, nes nagrinėjamoje byloje taikytina solidarioji atsakomybė. Teisėjų kolegija su šiuo ieškovo argumentu sutinka. Vadovaujantis teismų praktika paprastai solidarioji atsakomybė deliktiniuose santykiuose taikoma tada, kai yra bent viena iš šių sąlygų: 1) asmenis sieja bendri veiksmai pasekmių atžvilgiu; 2) kai asmenis sieja bendri veiksmai neteisėtų veiksmų atžvilgiu, t. y. šiuo atveju solidarioji atsakomybė galima, net jei neteisėtai veikęs asmuo tiesiogiai nepadaro žalos, bet žino apie tiesiogiai žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumą; 3) kai asmenys, nors tiesiogiai ir nepadaro žalos, bet prisideda prie jos kurstymo, inicijavimo ar provokacijos, t. y. kai iš esmės juos sieja bendra kaltė, nesvarbu, tai padaryta tyčia ar dėl neatsargumo; 4) kai asmenų nesieja bendri neteisėti veiksmai ir jie vienas apie kitą nežino, bet padaro žalos, ir neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo, arba žala atsirado tik dėl jų abiejų veiksmų; 5) kai pareiga atlyginti žalą atsiranda skirtingu pagrindu (pvz., sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindais); 6) kai žalą padaro asmuo, o kitas asmuo yra atsakingas už šio asmens veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos išplėstinės kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-59/2008).
Nagrinėjamu atveju ieškinys pareikštas ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies pagrindu, kuriame numatyta tiek įmonės savininko, tiek ir įmonės vadovo pareiga pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Todėl spręstina, kad atsakovai, kurių atžvilgiu taikytina civilinė atsakomybė, t. y. J. B. (vadovas) ir A. C. (akcininkas) abu turėjo tą pačią aukščiau minėtą pareigą, taigi, atsakomybė kyla tuo pačiu teisiniu pagrindu ir šiuo aspektu jie yra lygiaverčiai atsakovai. Būtent dėl šios pareigos savalaikio nevykdymo konstatuotos visos civilinės atsakomybės sąlygos atsakovų atžvilgiu (neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė, žala). Bet kuriam iš jų, nepaisant skirtingo statuso, įvykdžius kilusią pareigą, nuostolių kreditoriams (įmonei) didėjimo galėjo būti išvengta. Reikšminga nagrinėjamu atveju tai, kad, minėta, akcininkas ne tik žinojo faktinę padėtį, bet ir ne vieną kartą žadėjo finansinę pagalbą gelbėjant įmonę nuo bankroto (t. 1, b.l. 126-128). Toks akcininko elgesys neabejotinai galėjo įtakoti įmonės vadovo, kurio veiklos ir darbo įmonėje apskritai galimybės yra priklausomos nuo akcininko valios, nesikreipimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Kita vertus, tai nereiškia civilinės atsakomybės netaikymo galimybės atsakovui J. B., nes akcininko pažadai tęsėsi pakankamai ilgą laiką ir per šį laiką nebuvo realizuojami praktiniais veiksmais nė iš dalies. Pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi inter alia su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kokie atsakovų atskiri veiksmai įtakojo atskirtinos žalos UAB „Mimino“ bei jos kreditoriams padarymą. Todėl nustačius, kad tiek J. B., tiek A. C. neteisėtais veiksmais padarė žalą ieškovui ir jo kreditoriams, t.y. juos siejo bendri neteisėti veiksmai pasekmių (žalos padarymo) atžvilgiu bei atsižvelgiant į tai, kad neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad J. B. ir A. C. atžvilgiu taikytina solidarioji atsakomybė.
Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atsakovų J. B. ir A. C. atžvilgiu keistinas, solidariai priteisiant iš minėtų atsakovų 170 192,28 Lt žalos atlyginimo ieškovo BUAB „Mimino“ naudai (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai (CPK 96 str. 1 d.).
CPK 80 str. 1 d. numato, kad kiekvienas ieškinys yra apmokamas žyminiu mokesčiu, kuris skaičiuojamas nuo ieškinio sumos. Ieškinį patenkinus iš dalies, iš atsakovų J. B. ir A. C. į valstybės biudžetą priteistinas 4 404 Lt žyminis mokestis, t. y. po 2 201 Lt iš kiekvieno (CPK 80 str. 1 d. 1 p.).
Iš bylos medžiagos matyti, kad išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, sudarė 15,38 Lt, todėl ši suma priteistina iš atsakovų J. B. ir A. C. lygiomis dalimis, t.y. po 7,69 Lt (CPK 88 str. 1 d. 3 p.).
Šalys nepateikė teismui duomenų apie patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti nei pirmosios instancijos teisme, nei bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, todėl jos nepriteistinos.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
Panevėžio apygardos teismas 2013 m. liepos 8 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones visų atsakovų atžvilgiu 341 346 Lt sumai. Ieškinys tenkintinas iš dalies, t.y. 170 192,28 Lt priteistina solidariai iš atsakovų J. B. ir A. C., o kitų atsakovų atžvilgiu ieškinys atmestinas. Todėl pirmųjų atžvilgiu keistinas pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas (CPK 145 str. 2 d.), antrųjų atžvilgiu laikinosios apsaugos priemonės naikintinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimą pakeisti išdėstant jo rezoliucinę dalį taip:
„Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Mimino“ (duomenys neskelbtini) solidariai iš atsakovų J. B. (duomenys neskelbtini) ir A. C. (duomenys neskelbtini) 170 192,28 Lt žalos atlyginimo bei 5 proc. dydžio metines palūkanas už šią sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2013 m. liepos 8 d. – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Kitą ieškinio dalį atsakovams J. B. ir A. C. atmesti.
Ieškinį atsakovams E. O., S. A. ir A. T. atmesti.
Priteisti iš atsakovų J. B. ir A. C. valstybei po 2 201 Lt žyminio mokesčio ir 7,69 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. liepos 8 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą, sumažinant jį iki 173 000 Lt atsakovų J. B. (duomenys neskelbtini) ir A. C. (duomenys neskelbtini) atžvilgiu. Atsakovų E. O. (duomenys neskelbtini) S. A. (duomenys neskelbtini) ir A. T. (duomenys neskelbtini) atžvilgiu taikytas laikinąsias apsaugos priemones panaikinti.“
Nutarties kopiją išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims bei Turto arešto registro tvarkytojui.