- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-10-13
- Bylos Nr.
- A-143-892-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Skirgailė Žalimienė
- Pareiškėjas
- S. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos apeliaciniam teismui
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos
- Kategorijos
- 16.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės – Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamam Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos apeliaciniam teismui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas S. K. (toliau – pareiškėjas) skundu (b. l. 2 – 5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos apeliacinio teismo dėl atlyginimo sumažinimo netektą uždarbį už laikotarpį nuo 2000 m. sausio mėn. iki 2008 m. kovo 1 d., kuris sudaro iš viso 336 655,14 Lt, įskaitant neišmokėtą 245 758,24 Lt (atsižvelgiant į infliaciją); 2) įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, skirti tam reikalingas lėšas; 3) įpareigoti atsakovus Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos apeliacinį teismą toliau mokėti ne mažesnį kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 ,,Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 689) nustatytą atlyginimą; 4) priteisti iš atsakovų išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.
Pareiškėjas nurodė, kad dirba Lietuvos apeliacinio teismo teisėju. Iki 2000 m. sausio 1 d. gaudavo atlyginimą, nustatytą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689, bet nuo 2000 m. sausio 1 d. mokamas sumažintas atlyginimas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 ,,Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494). Pagal pastarąjį nutarimą atlyginimų koeficientas buvo sumažintas nuo 2,5 iki 1,75. Teigė, jog Lietuvos valstybė neskyrė tinkamo finansavimo, o Lietuvos apeliacinis teismas nepriskaičiavo 278 807,64 Lt ir neišmokėjo 203 529,56 Lt, o visa nepriemoka kartu su infliacija sudaro 336 655,14 Lt. Tokiais veiksmais atsakovai pažeidė Konstitucijos 109 ir 114 straipsniais garantuotą teismų ir teisėjų nepriklausomumą, draudimą valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms ir pareigūnams kištis į teismų veiklą, taip pat jo teises į įstatymų saugomus interesus. Pareiškėjas rėmėsi Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d. ir 2006 m. kovo 28 d. nutarimais, taip pat 2000 m. sausio 12 d. sprendimu. Pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 buvo priimtas tik dėl politinės valios, nes valstybės ekonominė ir finansinė padėtis iš esmės nebuvo pablogėjusi tiek, kad valstybė pritrūko lėšų valstybės funkcijoms vykdyti. Priimant šį nutarimą, nesilaikyta proporcingumo pusiausvyros tarp asmenų, kuriems mažinamas atlyginimas, ir kitų asmenų bei valstybės interesų. Nuo 2000 m. iki šiol valstybės ekonominė padėtis keitėsi, tačiau minėtas nutarimas nebuvo panaikintas ir ši padėtis neištaisyta iki šiol. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 nuo pat jo priėmimo dienos yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas. Valstybė privalo savo prievolę įvykdyti ir visiškai atsiskaityti su juo už visą laikotarpį.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atsiliepimu į skundą (b. l. 43 – 46) su skundu nesutiko.
Lietuvos valstybė nurodė, kad 1999 m. pabaigoje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis, artima valstybės nemokumui. Ekonominė padėtis pagerėjo 2003 m., o pagrindiniai finansinę valstybės padėtį apibūdinantys rodikliai iki šiol nepasiekė ikikrizinio laikotarpio rodiklių. Valstybė iki šiol neturi finansinių galimybių mokėti teisėjams atlyginimų, buvusių iki 2000 m. sausio 1 d. Pažymėjo, kad pareiškėjo teiginys, jog sunki ekonominė ir finansinė valstybės padėtis buvo, tačiau pablogėjusi ne tiek, kad būtų galima mažinti teisėjams atlyginimus, turėtų būti pagrįsta bent kokiais įrodymais. Nurodė, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 ,,Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimas Nr. 942) nutarė pakeisti 12 nutarimų, reguliuojančių darbo apmokėjimą, tarp jų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689, susiaurinant teisėtvarkos pareigūnų, kuriems nutarimu taikytas padidintas tarnybinio atlyginimo koeficientas, ratą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689, siekiant veiksmingiau kovoti su nusikalstamumu, buvo nuspręsta padidinti neviršijant darbo užmokesčio fondo 2,5 karto tarnybinius koeficientus teisėjams ir kitiems pareigūnams. Lietuvos Respublikos Vyriausybė paminėtu 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 pakeitė šį nutarimą ir didesnei daliai išvardintų pareigūnų nuo 1999 m. rugsėjo 1 d. šio koeficiento iš viso nebetaikė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 likusiems nurodytiems pareigūnams atlyginimo didinimo koeficientas 2,5 sumažintas iki 1,75. Didžioji dauguma pareigūnų 1999 m. gruodžio mėn. jau buvo išbraukti iš nutarimo teksto (liko tik teisėjai ir prokuratūros vadovai). Teisėjams, palyginti su kitomis iš biudžeto finansuojamomis darbuotojų grupėmis, atlyginimas sumažintas mažiausiai – paliktas 1,75 karto padidinimo koeficientas (t. y. 75 procentų priedas prie atlyginimo), kai tuo tarpu kitoms grupėms jis iš viso panaikintas. Todėl atlyginimo padidinimo koeficiento sumažinimas teisėjams nelaikytinas diskriminacinio pobūdžio. Pabrėžė, kad vertinant, ar teisėjų atlyginimai buvo sumažinti proporcingai, atsižvelgtina į darbo užmokesčio didinimo, mažinimo ir taupymo (apribojant socialines garantijas) mastus, taip pat į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė siekė mažinti disproporciją tarp atskirų gyventojų grupių. 1999 m. gruodžio mėn. vidutinis mėnesinis darbo užmokestis valstybės sektoriuje buvo 1 170,90 Lt, vidutinis teisėjo atlyginimas – 7 784,20 Lt. Atsižvelgiant vien į šį rodiklį, teisėjų atlyginimai sumažinti nepažeidžiant proporcingumo principo. Teigė, jog šioje byloje taikytinas Darbo kodekso (toliau – DK) 298 straipsnis. Teismų įstatymas nenustato specialios normos, todėl taikytina analogija.
Atsakovas Lietuvos apeliacinis teismas atsiliepimu į skundą (b. l. 22 – 24) nurodė, kad pagal galiojančius teisės aktus teismui, kaip biudžeto asignavimų valdytojui, kyla pareiga tikslingai naudoti biudžeto lėšas, kurios jam yra skirtos atitinkamoms funkcijoms vykdyti, tuo tarpu biudžeto formavimas priklauso ne teismo, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės kompetencijai. Atsižvelgiant į tai, vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Pažymėjo, jog pareiškėjo keliamas klausimas dėl teisėjo atlyginimo sumažinimo teisėtumo ir pagrįstumo turi būti sprendžiamas vadovaujantis Konstitucija kaip tiesioginio taikymo aktu (Konstitucijos 6 str.) bei konstitucines nuostatas plėtojančia konstitucine doktrina. Oficialioje Lietuvos konstitucinėje doktrinoje yra suformuluota nuostata, kad pagal Konstituciją teisėjų atlyginimo mažinimas yra įmanomas tik esant ypatingai sudėtingoms ekonominėms ir finansinėms aplinkybėms, ekonominei krizei, kai būtina taupyti valstybės išteklius ir panaudoti juos tam, kad būtų įmanoma išvengti ar sušvelninti krizės padarinius. Tačiau bloginti įstatymų numatytas finansines ir materialines – technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki. Teigė, jog nagrinėjant bylą turėtų būti laikomasi Konstitucinio Teismo formuojamos konstitucinės doktrinos nuostatų, atsižvelgiama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus aktualiais bylos nagrinėjimo klausimais.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija (toliau – trečiasis suinteresuotas asmuo, Finansų ministerija) atsiliepimu į skundą (b. l. 19 – 21) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad yra netinkama šalis, kadangi su Finansų ministerijos teisėmis ir pareigomis šis ginčas nesusijęs. Pareiškėjo prašymas įpareigoti Lietuvos Respublikos Vyriausybę skirti reikalingas lėšas yra visiškai nepagrįstas. Be to, sprendžiant darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių sumų priteisimą, turėtų būti taikomas DK 298 straipsnis.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. rugsėjo 29 d. sprendimu (b. l. 131 – 136) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 102 569 Lt (suma nurodyta su privalomaisiais mokėjimais valstybei) teisėjo atlyginimo už 2005 m. kovo 1 d. – 2008 m. vasario 29 d. laikotarpį, taip pat 118 Lt atstovavimo išlaidų, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 1994 m. dirba Lietuvos apeliacinio teismo teisėju. Teismas taip pat nustatė, jog nuo 2000 m. sausio mėn. ir vėliau, pritaikius Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimą Nr. 1494, pareiškėjui buvo skaičiuojamas mažesnis atlyginimas negu buvo skaičiuojamas iki 2000 m. sausio mėn. Iki 2000 m. sausio mėn. pareiškėjui buvo mokamas tarnybinis atlyginimas, kurio dydis buvo numatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimas Nr. 666). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatytieji tarnybiniai atlyginimai nuo 1997 m. liepos 1 d. buvo padidinti 2,5 karto. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 tarnybinių atlyginimų padidinimas 2,5 karto sumažintas iki 1,75 karto. Pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas yra susijęs su jo negauto atlyginimo, pareiškėjo manymu, neteisėtai sumažinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494, priteisimu. Teismas nurodė, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojamas kaip kėsinimasis į Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai). Teismas, spręsdamas bylą, vadovavosi Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalimi, 109 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2007 m. vasario 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007, Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008, Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimu. Teismas, remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo precedentu, padarė išvadą, kad yra tenkinamas pareiškėjo reikalavimas priteisti teisėjo atlyginimo skirtumą nuo 2003 m. sausio mėn. Pažymėjo, jog pareiškėjui negali būti priteistas teisėjo atlyginimas už ilgesnį laikotarpį, negu numato DK 298 straipsnis – trejus metus. Teismo nuomone, sisteminis Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 1, 2 dalių, 4 straipsnio 5 dalies 2 punkto, 5 straipsnio, Teismų įstatymo 41 straipsnio 1 dalies, 96 straipsnio 1 dalies, Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 1 straipsnio aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad teisėjui vykdant savo darbines pareigas atsiranda valstybės tarnybos teisiniai santykiai, plačiąja prasme ir darbo teisiniai santykiai. Todėl reikia vadovautis taisykle, kad teisėjams, kaip ir valstybės tarnautojams, yra taikomi darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja specialūs įstatymai. Tai, kad DK valstybės pareigūnams, kaip ir kitiems valstybės tarnautojams, gali būti taikomas subsidiariai, patvirtina ir DK 1 straipsnio turinys. Pabrėžė, kad taikytinas DK 298 straipsnis. Pažymėjo, jog DK 298 straipsnis ir 27 straipsnio 2 dalis reglamentuoja skirtingus teisinius santykius, todėl nurodytos normos negali būti taikomos alternatyviai, esant faktiniam pagrindui, turi būti taikoma tiek viena, tiek kita norma. Be to, teisėjo atlyginimo įsiskolinimas negali būti tapatinamas su žala. Pareiškėjas, neturėdamas teisinio bei faktinio pagrindo, prašo priteisti dėl infliacijos atsiradusius nuostolius (Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.1 str. 1, 3 d.). Specialūs įstatymai nereglamentuoja sankcijų, numatytų už pavėluotą darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų mokėjimą, todėl reikia vadovautis DK 207 straipsniu. Įstatymai nenumato kitokių sankcijų dėl pavėluoto minėtų išmokų sumokėjimo. Nurodytas pareiškėjo reikalavimas negali būti patenkintas ir dėl to, kad šis reikalavimas yra išvestinis iš pagrindinio reikalavimo priteisti nesumokėtą teisėjo atlyginimą. Tarp pareiškėjo ir Lietuvos valstybės, iš kurios reikalaujama priteisti atlyginimą, ar tarp pareiškėjo ir Lietuvos Respublikos Prezidento, skiriančio teisėjus į pareigas, neatsiranda civiliniai teisiniai santykiai, nurodyti CK 1.1 straipsnio 1 dalyje (CK 1.136 str.). Teismas pažymėjo, kad šioje byloje CK 6.271 straipsnis pagal analogiją taikytinas tik tiek, kiek pagal skundą privalo atsakyti Lietuvos valstybė. Šioje byloje nėra nustatomos civilinės atsakomybės sąlygos, būtinos atsirasti atsakomybei pagal šį straipsnį, šios bylos šalių nesieja deliktinės atsakomybės ar kitokie civiliniai teisiniai santykiai. Teismas nurodė, kad reikalavimo pagrįstumas nagrinėjamas taikant anksčiau paminėtus specialius įstatymus bei darbo teisinius santykius reglamentuojančius įstatymus, civilinius santykius reglamentuojantys įstatymai taikytini tik subsidiariai. Pabrėžė, kad netenkinamas pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, skirti teismo sprendimu priteistoms sumoms išmokėti reikalingas lėšas, nes, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 14 straipsniu, 97 straipsnio 3 dalimi, priėmus teismo sprendimą dėl piniginių sumų priteisimo papildomi teismo įpareigojimai, susiję su sprendimo įvykdymu, nėra reikalingi. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nepagrįstai reikalauja įpareigoti atsakovus mokėti tam tikro dydžio atlyginimą, nes teisėjų atlyginimas yra nustatomas įstatymu (Teismų įstatymo 96 str. 1 d.). Teismas, nagrinėdamas individualų ginčą, negali išspręsti nurodyto klausimo. Be to, pareiškėjui priteistina teisėjo atlyginimo suma yra nurodoma su privalomaisiais valstybei mokėjimais, kurie turi būti išskaičiuoti vykdant teismo sprendimą. Vadovaujantis ABTĮ 44 straipsniu ir Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 98 straipsniu, pareiškėjui priteistinos jo turėtos atstovavimo išlaidos – 118 Lt.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 139 – 146) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. sprendimą ir patenkinti skundą visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Atsakovai neįrodė, kad Lietuvoje buvo ekonominė krizė ir nesumažinus teisėjams atlyginimų valstybė negalėjo vykdyti savo funkcijų. Teismo išvados apie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 priėmimo pagrįstumą ir teisėtumą neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Tikroji teisėjų atlyginimo sumažinimo priežastis buvo tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas neskyrė pakankamai lėšų atlyginimams išmokėti. Teismas nepagrįstai rėmėsi paminėta Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, nes privalėjo ištirti ir įvertinti visas naujai paaiškėjusias aplinkybes, kurios lėmė aptariamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo priėmimą. Mažinant atlyginimus, teisėjai buvo diskriminuojami ir nesilaikoma proporcingumo principo.
2. Teismas pripažino, kad valstybė padarė žalą ir ji privalo būti atlyginta. Taigi pagrįstai pripažino, jog laiku neišmokėjus atlyginimo buvo padarytas 176 382,98 Lt nuostolis. Taikytinos civilinės teisės normos, reglamentuojančios atsakomybę už žalos padarymą. Atsakovai privalo patirtą nuostolį visiškai atlyginti (CK 6.251 str.).
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliaciniu skundu (b. l. 149 – 151) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
Lietuvos valstybė nurodo, kad teismas, pritardamas Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008 padarytoms išvadoms dėl valstybės ekonominės, finansinės būklės, iš tikrųjų neįvertino visų būtinų valstybės ekonominės, finansinės padėties kriterijų. Teismas pažeidė Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalį, 96, 126 straipsnius, CPK 185, 218 straipsnius ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teismų praktikos.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 160 – 164) prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Ekspertizės akte konstatuota, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje truko iki 2003 m., o valstybės itin sunki finansinė padėtis nesibaigė iki nagrinėjamo laikotarpio pabaigos, t. y. iki 2006 m. Remiantis Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo ir 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimo išvadomis, dėl itin sunkios valstybės ekonominės – finansinės būklės buvimo 1999 m. ginčo šiuo atveju neturėtų kilti, o itin sunkios valstybės ekonominės – finansinės padėties trukmės išvados padarytos ekspertizės akte. Teisėjams, palyginti su kitomis iš biudžeto finansuojamomis darbuotojų grupėmis, atlyginimas sumažintas mažiausiai – paliktas 1,75 karto padidinimo koeficientas (t. y. 75 procentų priedas prie atlyginimo), kai tuo tarpu kitoms grupėms jis iš viso panaikintas. Todėl atlyginimo padidinimo koeficiento sumažinimas teisėjams nelaikytinas diskriminacinio pobūdžio. Pagrindiniai finansinę valstybės padėtį apibūdinantys rodikliai tapo kriziniai 1999 m. ir iki šiol nepasiekė ikikrizinio laikotarpio rodiklių, todėl teismas pagrįstai konstatavo, jog valstybėje buvo itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis, ir šią pareiškėjo skundo dalį atmetė.
2. Kadangi nei Valstybės tarnybos įstatymas, nei Teismų įstatymas, nei kiti specialūs teisės aktai nereglamentuoja laikotarpio, už kurį teisėjai gali prisiteisti darbo užmokestį, pagal analogiją turėtų būti taikomas DK 298 straipsnis. Teisėjų darbdavys yra valstybė, o darbovietė – konkretus teismas, todėl nagrinėjama byla nėra žalos atlyginimo byla pagal CK 6.271 straipsnį. Galimybė priteisti piniginių lėšų skirtumą, atsiradusį dėl infliacijos, nėra numatyta nei priteisiant su darbo santykiais susijusias sumas, nei atlyginant patirtą žalą, todėl teismas pagrįstai atmetė šią pareiškėjo skundo dalį.
3. Individualų ginčą nagrinėjantis teismas yra netinkamas subjektas, galintis tokią teisę – įpareigoti atsakovus toliau mokėti ne mažesnį kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarime Nr. 689 numatytą atlyginimą, pareiškėjui nustatyti į ateitį, kadangi tai daroma teisės aktais ir jų nustatyta tvarka (Teismų įstatymo 96 str. 1 d., 126, 127 str.). Teismas pagrįstai atmetė šį pareiškėjo reikalavimą.
Atsakovas Lietuvos apeliacinis teismas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 156 – 159) nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
1. Lietuvos apeliacinis teismas nėra tinkamas atsakovas šioje byloje. Vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės.
2. Sprendžiant, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 priėmimo metu valstybėje iš tikrųjų buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis bei ar teisėjų atlyginimo mažinimas buvo atliktas laikantis proporcingumo principo reikalavimų, būtina atsižvelgti į šiuo klausimu egzistuojančią teismų praktiką.
3. Sprendžiant, už kokį laikotarpį turėtų būti teisėjams priteisiamas neišmokėtas darbo užmokestis, taikytinos ne DK, o CK nuostatos.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 165 – 168) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Pareiškėjo atlyginimas nuo 1999 m. iki 2003 m. sausio 1 d. buvo sumažintas teisėtai ir pagrįstai dėl valstybėje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės ir finansinės padėties. Teisėjų atlyginimai sumažinti nepažeidžiant proporcingumo principo.
2. Kadangi Teismų įstatymas nenustato specialios normos, todėl turėtų būti taikoma analogija, t. y. taikytinas DK 298 straipsnis.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą (b. l. 169) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad iš esmės pritaria apeliacinio skundo motyvams.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmestini.
Pareiškėjas siekia atgauti savo (kaip Lietuvos apeliacinio teismo teisėjo) darbo užmokesčio dalį, kuri jam nebuvo mokama nuo 2000 m. sausio 1 d. sumažinus prieš tai jo gaunamą ir pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 apskaičiuojamą darbo užmokestį. Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad reikalavimas dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo grindžiamas Konstitucijos 5, 109 straipsniais, 114 straipsnio 1 dalimi ir Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu. Todėl nagrinėjamoje byloje pirmiausia yra būtina pasisakyti dėl nurodytų Konstitucijos nuostatų taikymo šioje byloje.
Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas teisės aktas, o kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija (Konstitucijos 6 str.). Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu (oficialiai paskelbtu 2001-07-18) Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (kuris įsigaliojo nuo 2000-08-01 ir kurio 7 str. buvo nustatyta nauja teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka ir šios tvarkos įgyvendinimo taisyklės) 7 straipsnio nuostatos dėl teisėjų darbo užmokesčio (atlyginimų) mažinimo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Todėl (atsižvelgiant į Konstitucijos 107 str. 1 d.) šios nuostatos negalėjo būti taikomos, t. y. jomis neturėjo būti vadovaujamasi, teisėjams apskaičiuojant ir išmokant darbo užmokestį nuo 2001 m. liepos 18 d. Kolegija taip pat pažymi, kad nurodyto Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatos Konstitucinio Teismo buvo aiškinamos ir kituose priimtuose dokumentuose (2006-03-28 nutarime, 2009-01-15 sprendime). Be to, Konstitucinis Teismas jau 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime ir 2000 m. sausio 12 d. sprendime dėl pastarojo nutarimo išaiškinimo buvo pateikęs nagrinėjamai bylai aktualų Konstitucijos 109 straipsnio bei 113 straipsnio 1 dalies (teisėjo atlyginimo sampratos) aiškinimą. Todėl, kaip jau buvo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, ši Konstitucinio Teismo suformuota konstitucinė jurisprudencija saisto ne tik įstatymų leidėją, bet ir bylą nagrinėjantį teismą, teismui ji yra privaloma taip pat sprendžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 (pagal kurį minėtas teisėjų darbo užmokesčio mažinimas buvo vykdomas nuo 2000-01-01) taikymo klausimą.
Atsižvelgdama į išvardintus argumentus, kolegija konstatuoja, kad aukščiau nurodytos Konstitucijos nuostatos pirmosios instancijos teismo pritaikytos iš esmės teisingai.
Pasisakydama dėl DK 298 straipsnio taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad šis klausimas yra aptartas paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009. Todėl, sprendžiant jį šioje administracinėje byloje, būtina laikytis teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, kuri yra iš esmės panaši su nagrinėjama byla. Tai yra būtina pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008-07-03 įstatymo Nr. X-1685 redakcija), kurioje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Be to, kolegija pažymi, kad nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla (šioje byloje priimta 2009-01-23 nutartis) yra reikšminga ABTĮ 13 straipsnio 1 dalies bei 20 straipsnio 3 dalies, kuriose kalbama apie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vienodos administracinių teismų praktikos taikant įstatymus formavimą, taikymo prasme.
Atsižvelgiant į nurodytus argumentus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai taikė šioje administracinėje byloje DK 298 straipsnį, pagal kurį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus.
Pasisakydama dėl laiko, už kurį gali būti priteistas neteisėtai sumažintas (teisėjo) darbo užmokestis, kolegija pažymi, kad šio klausimo išsprendimą iš esmės nulemia aukščiau aptartas DK 298 straipsnio taikymas. Tai yra pakankamas pagrindas pripažinti nepagrįstu pareiškėjo reikalavimą dėl darbo užmokesčio priteisimo už visą laikotarpį - nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d.
Pasisakydama dėl atsakovo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų dėl valstybės ekonominės ir finansinės padėties nuo 1999 m. gruodžio 28 d. (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 priėmimo laikas) vertinimo, kolegija pažymi, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu ši aplinkybė yra bylai reikšminga kaip fakto nustatymo klausimas. Tačiau kartu pažymėtina, kad nurodytos aplinkybės aiškinimas taip pat yra sietinas su materialinės teisės normos aiškinimu, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 preambulės nuorodos į sudėtingą valstybės ekonominę bei finansinę būklę, kuria buvo grindžiamas šio nutarimo priėmimas (bylai aktualiu koeficiento „1,75“ taikymo teisėjų atlyginimams klausimu), aiškinimu. Savo ruožtu toks nurodytos materialinės teisės normos aiškinimas turi būti sietinas su atitinkamomis Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime bei 2009 m. sausio 15 d. sprendime pateiktomis sampratos „ sunki valstybės ekonominė ir finansinė būklė“ („valstybėje susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis“) aiškinimo ir taikymo laike išvadomis. Kolegija pažymi, kad išvardinti valstybės ekonominės ir finansinės padėties laikotarpiu nuo 1999 m. gruodžio 28 d. iki 2003 m. sausio 1 d. aiškinimosi aspektai buvo integruotai įvertinti paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009. Todėl šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje padaryta išvada apie valstybės ekonominės ir finansinės padėties pagerėjimą (tik) nuo 2003 m. yra reikšminga šiai administracinei bylai ir Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu.
Kolegija taip pat pripažįsta būtina atsižvelgti į nuo 2008 m. lapkričio 11 d. įsigaliojusio Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas (2008-10-28 įstatymo Nr. X-1761 1 str., 2 str. 3 d.), kuriomis iš esmės pripažįstama, kad nuo 2003 m. sausio 1 d. (t. y. ir šiai bylai aktualiu laiku) teisėjams nesumokėta iki 1999 m. gruodžio 31 d. gaunamo atlyginimo dalis buvo nemokama nepagrįstai ir (taikant trejų metų ribos taisykles) turi būti grąžinama. Atsižvelgiant į šias Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas, galima teigti, kad aptariama bylai reikšminga aplinkybė iš esmės pripažįstama ir įstatymų leidėjo.
Taigi pareiškėjo (apelianto) argumentai dėl jo reikalavimų, sietinų su laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2003 m. sausio 1 d., pagrįstumo kolegijos nepripažintini pagrįstais. Pareiškėjo skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą nuo 2008 m. kovo 1 d. mokėti jam iki 1999 m. gruodžio 31 d. gaunamo atlyginimo dydžio darbo užmokestį negali būti pripažintas pagrįstu, nes yra nukreiptas į ateitį reglamentuoti teisinius santykius, kurie turi būti reglamentuojami atitinkamų teisės aktų, t. y. tokio reikalavimo patenkinimas hipotetiškai galėtų sukelti koliziją su atitinkamu šių teisinių santykių teisiniu reglamentavimu ir dėl to galėtų atsirasti teisinė situacija, kai teismo sprendimas susikirstų laike su atitinkamais teisės aktais. Todėl kolegija iš esmės pritaria šiuo klausimu pateiktiems pirmosios instancijos teismo argumentams dėl tokio pareiškėjo reikalavimo pripažinimo nepagrįstu.
Atsižvelgiant į nurodytus argumentus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė laikotarpį (nuo2005-03-01 iki 2008-03-01), už kurį pareiškėjui priteistina nesumokėto atlyginimo dalis.
Kolegija taip pat pažymi, kad byloje esančiose Lietuvos apeliacinio teismo pažymose apie pareiškėjui neišmokėtą atlyginimą už 2000 – 2008 m. (b. l. 6-14) yra pakankamai duomenų tam, kad būtų galima apskaičiuoti pareiškėjui nesumokėto ir už minėtą laikotarpį priteistino darbo užmokesčio dydį. Nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei apeliacinės instancijos teisme šie duomenys nebuvo kvestionuojami. Todėl kolegija neturi faktinio pagrindo nesiremti šiais duomenimis.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo ir atsakovo apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Atsižvelgdama į svarbumą, kad teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme (priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą), teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 9 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinę padėtį pagrindu nusprendė atidėti sprendimo įvykdymą vienerių metų laikotarpiui. Kolegija pripažįsta, kad toks sprendimo vykdymo atidėjimas ir jo pagrindimas yra taip pat aktualūs nagrinėjamai bylai. Todėl, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi ir Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi (pagal šias procesinės teisės normas, teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti), teisėjų kolegija konstatuoja, kad sprendimo vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo ir atsakovo apeliacinius skundus atmesti.
Sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Nutartis neskundžiama.