- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-15
- Bylos Nr.
- A-662-3709-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01033-2011-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- Z. J., Z. Y.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z. Y. (Z. Y.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Z. Y. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Z. Y. skundu (b. 1. 1-2) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau - ir Departamentas) 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą Nr. (15/6-14)-00125 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo Rusijos Federacijos piliečiui Z. Y.“ (toliau – ir Sprendimas).
Nurodė, jog skundžiamu Sprendimu leidimas jam buvo panaikintas remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 11 punktu, kuriame nurodyta, jog galimybė išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos atsiranda, kai leidimas laikinai gyventi yra išduotas pagal šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punktą. Paaiškino, jog galimybė jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos neatsirado, kadangi atsakovas skundžiamu Sprendimu Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariato Migracijos poskyriui (toliau – ir Migracijos poskyris) pavedė tik priimti sprendimą dėl jo įpareigojimo išvykti, toks sprendimas šiuo metu dar nėra įsigaliojęs. Darė išvadą, kad jis neturėtų būti išsiunčiamas iš šalies, kadangi sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 11 punktą įmanomas tik įsigaliojus sprendimui užsienietį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į skundą (b. 1. 6) prašė skundą atmesti.
Nurodė, jog pareiškėjas, teigdamas, kad sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 11 punktą įmanomas tik įsigaliojus sprendimui užsienietį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, prieštarauja pats sau. Pažymėjo, jog pareiškėjas du kartus kreipėsi į Departamentą su prašymu, vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punktu, išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi Vilniaus apygardos administraciniam teismui apskundė Departamento 2010 m. sausio 5 d. sprendimą Nr. (15/6-11)13PR-1, bei pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apskundė Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą. Departamentas remiantis minėtais pareiškėjo prašymais bei Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punktu priėmė sprendimus išduoti / pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje iki įsigalios apskųstas Departamento 2010 m. sausio 5 d. sprendimas. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2010 m. kovo 14 d. nutartį, įsigaliojo Departamento 2010 m. sausio 5 d. sprendimas Nr. (15/6-11)13PR-1, todėl, atsakovo manymu, išnyko priežastys, dėl kurių buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir jis turėjo būti panaikintas. Kadangi paties pareiškėjo prašymu leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punktą, atsakovo teigimu, toks leidimas galėjo būti panaikintas tik remiantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 11 punktu.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. liepos 14 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Nurodė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnį, Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 11 punktą, 40 straipsnio 1 dalies 8 punktą, 132 straipsnį, 128 straipsnio 2 dalį ir pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl Sprendimo panaikinimo galėtų būti patenkintas tuo atveju, jei būti nustatyta, kad atsakovas pažeidė pagrindines procedūras, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą arba nustačius kitus skundžiamų aktų panaikinimo pagrindus, numatytus ABTĮ 89 straipsnyje.
Nustatė, kad Departamento 2010 m. sausio 5 d. sprendimas „Dėl papildomos apsaugos nesuteikimo Rusijos Federacijos piliečiui Z. Y." įsigaliojo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2011 m. kovo 14 d. priėmus nutartį, kuria pareiškėjo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas ir paliktas galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas. Pažymėjo, kad, remiantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 11 punktu, kai leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punktą, atsiradus galimybei užsienietį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, leidimas laikinai gyventi turi būti panaikinamas. Darė išvadą, kad įsigaliojus Departamento sprendimui ir išnykus priežastims, dėl kurių pareiškėjo nebuvo galima išsiųsti iš šalies, išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinamas.
Nurodė Įstatymo 125 straipsnį ir pažymėjo, kad panaikinus sprendimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjas įpareigotinas išvykti iš Lietuvos Respublikos. Atkreipė dėmesį, kad sprendimai dėl išduoto leidimo panaikinimo ir įpareigojimo Migracijos poskyriui priimti sprendimą dėl pareiškėjo įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos yra skirtingos teisinės kategorijos, nes skiriasi tiek šių sprendimų priėmimo pagrindai, tiek ir jų priėmimo bei vykdymo tvarka, todėl jie nėra tapatinami.
III.
Pareiškėjas Z. Y. apeliaciniu skundu (b. l. 30-31) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Departamento 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą Nr. (15/6-14)-00125. Tvirtina, kad neatsirado galimybė jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, nes atsakovas tik skundžiamu Sprendimu pavedė Migracijos poskyriui priimti sprendimą dėl pareiškėjo įpareigojimo išvykti, be to, pareiškėjas išsiunčiamas iš šalies pagal Įstatymo 2 straipsnio 8 punkto apibrėžimą. Daro išvadą, kad sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 11 punktą galimas tik įsigaliojus sprendimui užsienietį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 37-38) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškina, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2010 m. kovo 14 d. nutartį įsigaliojo Departamento 2010 m. sausio 5 d. sprendimas nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, todėl išnyko priežastys, dėl kurių jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir jis turėjo būti panaikintas. Kadangi paties pareiškėjo prašymu leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punktą, teigia, kad toks leidimas galėjo būti panaikintas tik remiantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 11 punktu. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikoje teisėtai esantis užsienietis negali būti įpareigotas išvykti pagal Įstatymo 125 straipsnį, todėl leidimo laikinai gyventi panaikinimas yra logiškas ir teisėtas veiksmas prieš priimant sprendimą dėl įpareigojimo išvykti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2011-04-14 sprendimo Nr. (15/6–14)–00125, kuriuo Rusijos Federacijos piliečiui Z. Y., gim. 1974-07-21, panaikintas išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX–2206 redakcija) 50 straipsnio 1 dalies 11 punkte reglamentuota, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu atsirado galimybė išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, kai leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punktą. Pagal minėto įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jo negalima išsiųsti iš Lietuvos Respublikos šio Įstatymo nustatyta tvarka arba jam šio Įstatymo 132 straipsnio nustatyta tvarka atidėtas išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos. To paties įstatymo 125 straipsnio 2 punkte nustatyta, jog užsienietis yra įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos, jeigu jam panaikintas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi.
Byloje nustatyta, kad Departamentas 2010-01-05 sprendimu Nr. (15/6–11)–13PR–1 nusprendė nesuteikti Rusijos Federacijos piliečiui Z. Y. papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, kadangi nėra priežasčių minėto asmens atžvilgiu taikyti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio 1 dalį. Dėl šio atsakovo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimo pareiškėjas 2010 m. sausio 15 d. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Išnagrinėjęs bylą, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 15 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą. Šį sprendimą 2011 m. kovo 14 d. nutartimi paliko nepakeistą ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio 1 dalies 8 punktu, Migracijos Departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010-02-08 sprendimu Nr. (15/6–14)35PR–1 pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, iki įsigalios Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2010-01-05 sprendimas Nr. (15/6–11)13PR–1 „Dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Rusijos Federacijos piliečiui Z. Y.“, bet ne ilgiau kaip 1 metams. Migracijos departamentas 2011-02-10 sprendimu Nr. (15/6–14)35PR–3(00375) pakeitė Z. Y. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, iki įsigalios atsakovo 2010-01-05 sprendimas Nr. (15/6–11)13PR–1 „Dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Rusijos Federacijos piliečiui Z. Y.“, bet ne ilgiau kaip 1 metams.
Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnyje nustatyti leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo, o to paties įstatymo 50 straipsnyje – leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Minėtų nuostatų analizė leidžia teigti, jog šiuose straipsniuose nėra numatyta galimybė išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui Lietuvos Respublikoje ar jį pakeisti, kai negalima užsienietį įpareigoti išvykti iš Lietuvos Respublikos arba leidimą laikinai gyventi panaikinti, kai atsirado galimybė įpareigoti užsienietį išvykti iš Lietuvos Respublikos. Juridiniai pagrindai išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje yra siejami tik su užsieniečio išsiuntimo įvykdymo negalimumu dėl įstatyme aptartų aplinkybių arba išsiuntimo atidėjimu, o panaikinimo atveju – su atsiradimu galimybių išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, kuriais anksčiau nurodytus sprendimus ir grindžia atsakovas.
Be to, pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 89 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuriam suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento sprendimu išduodamas leidimas laikinai gyventi. Atitinkamai minėto įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jam šio įstatymo nustatyta tvarka suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje. Tai reiškia, kad tik papildomos apsaugos suteikimo užsieniečiui atveju gali būti išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo minėta anksčiau, Migracijos departamento 2010-01-05 sprendimu Nr. (15/6–11)–13PR–1 nuspręsta nesuteikti Rusijos Federacijos piliečiui Z. Y. papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje. Vadinasi Migracijos departamento Nr. 2010-02-08 sprendimas Nr. (15/6–14)35PR–1, 2011-02-10 sprendimas Nr. (15/6–14)35PR–3(00375) ir 2011-04-14 sprendimas Nr. (15/6-14)-00125, kuriais išduotas, pakeistas bei panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, buvo priimti nurodant netinkamą juridinį pagrindą (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio 1 dalies 8 punktą ir 50 straipsnio 1 dalies 11 punktą).
Teisėjų kolegija, vertindama byloje susiklosčiusią teisinę ir faktinę situaciją, visų pirma atkreipia dėmesį į bendruosius teisės principus. Šios bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad bendroji teisminės valdžios paskirtis ir kompetencija yra vykdyti teisingumą, t. y. visomis priemonėmis siekti jo įgyvendinimo. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, teismas spręsdamas bylas, privalo siekti, kad jo sprendimai būtų ne tik teisėti, bet ir teisingi, t. y. turi pareigą spręsti bylas remiantis teisingumo principu. Nagrinėjamu atveju nepanaikinus ginčijamo sprendimo užkertamas kelias Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2010-01-05 sprendimo Nr. (15/6–11)13PR–1 „Dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Rusijos Federacijos piliečiui Z. Y.“ vykdymui. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta bei vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, daro išvadą, jog siekiant užtikrinti teisingumą naikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą Nr. (15/6-14)-00125 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo Rusijos Federacijos piliečiui Z. Y.“ nėra pagrindo.
Pirmosios instancijos teismas neteisingai interpretavo ir taikė materialinės teisės normas bei motyvavo savo sprendimą, todėl keistini sprendimo motyvai. Kadangi teismo sprendimo rezoliucinė dalis yra teisinga, nėra pagrindo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 14 d. sprendimą naikinti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo Z. Y. (Z. Y.) apeliacinis skundas netenkinamas.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Z. Y. (Z. Y.) apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.