Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Gapučio, teisėjų Evaldo Vanago ir Bronės Vidzėnienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų J. A. ir A. A. apeliacinį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 30 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ( toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį, išteisintas nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiųjų J. A. ir A. A. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. M. teismui buvo perduotas jį kaltinant tuo, kad jis 2012 m. balandžio mėn., nenustatytą dieną Biržų r., T. kaime, tyčia, duodamas nurodymą jam dirbančiam asmeniui D. A. nukentėjusiesiems J. ir A. A. nuosavybės teise priklausantį gręžinį užversti akmenimis ir jį užbetonuoti, ką šis ir padarė, tokiu būdu organizavo tyčinį svetimo - nukentėjusiesiems priklausančio turto – artezinio gręžinio sugadinimą, tuo padarydamas nukentėjusiesiems 19652,82 dydžio turtinę žalą.

Skundžiamu nuosprendžiu R. M. iš kaltinimo pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusieji J. ir A. A. skundžia 2014-05-30 Biržų rajono apylinkės teismo nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti naują – R. M. apkaltinamąjį nuosprendį.

Nukentėjusieji nurodo, kad nesutinka su išteisinamojo nuosprendžio argumentais, tvirtina, kad teismas netinkamai ištyrė ir įvertino bylos įrodymus, nevertino jų visumos, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

Nukentėjusieji nesutikdami su teismo išvada, jog R. M. gręžiniu, kaip arteziniu, nesinaudojo, todėl nėra jo kaltės, pažymi, kad turto sugadinimui nėra svarbus faktas, ar tuo turtu kaltas asmuo naudojosi ar ne, ir kokiu būdu tai darė, svarbu yra tai, ar gręžinys buvo veikiantis ir kieno dispozicijoje jis buvo iki buvo sugadintas bei kas jį sugadino.

Nukentėjusieji teigia, kad bylos įrodymai patvirtina, jog gręžinys iki juo ėmė naudotis R. M. buvo tinkamas naudoti. Tai patvirtina liudytojų P. Š. ir S. Š. parodymai, jog gręžinys buvo veikiantis ir apie 1996 m. buvo užkonservuotas. Pats R. M. 2013-02-15 paaiškinime nurodė, kad gręžiniu ėmė naudotis nuo 1996 metų, tai yra iš esmės tuoj po to, kai bendrovė buvo likviduota. Liudytojas A. V. parodė, kad R. M. liepė atkonservuoti artezinį vandens gręžinį, ką liudytojas ir padarė, t. y. plaktuku ir kirstuku pramušė apie 20 cm. užbetonuotą sluoksnį, kol pasirodė vanduo, akmenų iš gręžinio netraukė, nes jų ten nebuvo. Liudytojas D. A. parodė, kad R. M. 2012 m. liepė užversti gręžinį, jis, liudytojas, atvežė apie vieną kubinį metrą akmenų bei tiek pat žvyro ir užpylė gręžinį, o vėliau jį užbetonavo.

Nukentėjusieji nurodo, kad 2012-01-31 pirkimo - pardavimo sutarties 6.2 p. nurodyta, kad parduodami daiktai (tame tarpe ir artezinis vandens gręžinys) yra tinkami naudoti pagal paskirtį, neturi akivaizdžių ar esminių trūkumų, be to nėra paslėptų trūkumų dėl kurių daiktų negalima būtų naudoti pagal paskirtį arba jų naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie juos žinodamas, jų apskritai nebūtų pirkęs. Tvirtina, kad jie gręžinį įsigijo tik dėl to, kad jis buvo veikiantis, priešingu atveju, jį pirkti nebūtų prasmės.

Kadangi gręžinys yra šalia jiems nuosavybės teise priklausančių pastatų, todėl matė, kad gręžiniu ilgą laiką naudojosi R. M.. Nukentėjusieji nurodo, kad užpiltu statybinėmis medžiagomis gręžiniu negali naudotis, tai įrodo ir UAB „A.“ 2013-10-03 aiškinamasis raštas, iš kurio matyti, kad artezinis gręžinys yra nepataisomai sugadintas, todėl jo suremontuoti neįmanoma. R. M. nurodymu gręžinys buvo atkonservuotas, juo imta naudotis žarnos, siurblio ir hidroforo pagalba. Naudotasi buvo iki 2012 metų pavasario, kai R. M. D. A. liepė užversti gręžinį. Teigti, kad artezinį gręžinį sugadino kas nors kitas, nėra jokio pagrindo, nes tai įvyko tuoj po to, kai jie, nukentėjusieji, įsigijo gręžinį.

Nukentėjusieji pažymi, kad jų santykiai su R. M. yra konfliktiški, iki šiol tarp jų vyksta teismo procesai. R. M. pats ketino įsigyti gręžinį, o nepavykus, jis iš keršto liepė jį užpilti, taip sugadindamas ir sunaikindamas jų turtą. Teigia, kad faktas, jog R. M. ketino įsigyti gręžinį, įrodo, kad jis buvo veikiantis, o nepavykus įsigyti gręžinio, R. M. išgręžė naują gręžinį, kuriuo naudojasi iki šiol.

Liudytojo A. K. parodymai, jog gręžinyje, pradaužus betoną, buvo ir plytos, tai yra kad jis buvo užverstas, prieštarauja kitiems bylos įrodymams, todėl vertintini kritiškai.

Įrodymai, nukentėjusiųjų teigimu, patvirtina, kad sunaikinto turto vertė viršija 390 litų, todėl R. M. veiksmai kvalifikuotini pagal BK 187 straipsnio 1 dalį.

Nukentėjusieji nesutinka su teismo išvada, kad nėra jokių duomenų, kokia yra gręžinio vertė, bei, kad privataus kaltintojas neįrodė padarytos žalos dydžio.

Teigia, kad teismas nevertino pateiktų duomenų, jog naujo gręžinio įrengimas kainuoja 19652,82 litų, į šią sumą įskaičiuota ir senojo gręžinio likvidavimas. Iš Nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad gręžinio vidutinė rinkos vertė yra lygi 7200 litų, vertė nustatyta 2012-01-04. Be to, R. M. pateikė duomenis - UAB „M.“ 2014-03-22 komercinį pasiūlymą, iš kurio matyti, kad naujo gręžinio kaina yra 5929 litai, o įskaitant dokumentų sutvarkymą, vandens tyrimą ir vandens pakėlimo įrangą - 10890 litai. Todėl tai, kad jie įsigijo vandens gręžinį ir vandens bokštą už mažesnę, nei rinkos vertė, kainą, nesudarė teismui pagrindo abejoti dėl baudžiamosios atsakomybės.

Be to, nustatyti, kiek už kurį iš dviejų parduotų objektų buvo sumokėta pagal 2012-01-31 pirkimo - pardavimo sutartį, nukentėjusieji tvirtina, galima pagal paskaičiuojant procentaliai remiantis sutartyje nurodyta objektų kaina ir Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše vidutine rinkos verte. Tokiu būdu vandens gręžinys sudaro 92 procentus bendros abiejų objektų rinkos vertės ir jo kaina sudaro 2760 Lt.

Įsigydami turtą ar vėliau, kol juo naudojosi jis, R. M., A. ir J. A. turto neapžiūrėjo, todėl pirkimo-pardavimo sutartyje įrašyti teiginiai, kad gręžinys yra veikiantis, patikrinta jo būklė bei A. A. teiginiai apie gerą daiktų būklę, neatitinka tikrovės ir atmestini.

Be to, R. M. nurodo, kad gręžinys neturėjo paso, o tai reiškia, kad kaip gręžinys jis negalėjo būti ir nebuvo eksploatuojamas. K. T. patvirtino, kad jis naudojo gręžinį kaip bet kokį kitą vandens telkinį kur yra vandens, tačiau ne pagal tiesioginę paskirtį. Jis paaiškino, kad gręžinys yra daromas didesnio skersmens tam, kad ten būtų galima įleisti giluminį siurblį, kuris ima vandenį ne iš paviršiaus. R. M. nurodo, kad jis ir A. K. prieš pradėdami naudoti gręžinyje esantį vandenį, atidaužė betoną, išėmė kelias plytas iš vamzdžio ir tarp akmenų, nuolaužų įkišo apie 3 metrus lanksčios žarnos, kurios pačios skersmuo apie 2,3 cm. Šią aplinkybę patvirtino ir A. K..

P. Š. ir S. Š. nematė kaip konkrečiai buvo konservuojamas gręžinys, o A. V. nenurodė, kad nebuvo akmenų giliau kaip trys metrai. R. M. tvirtina, kad gręžinys pradedant jį naudoti buvo užverstas, tokiu liko ir po to. Jis gręžinį naudojo kaip vandenvietę, į gręžinį įkišus žarną. Į gręžinio vidų nebuvo galima įdėti jokių kitų daiktų - slėgio siurblių, nes jis buvo užkištas ir dėl ko jis šalia statė hidroforą.

R. M. tvirtina, kad byloje nėra įrodymų, kad jis liepė D. A. sugadinti gręžinį. Apklausti liudytojais R. V., V. K., S. P., P. G. patvirtino, kad jis liepė D. A. sutvarkyti aplinką, išimti žarną, paimti hidroforą. Tuo tarpu D. A. davė byloje neteisingus parodymus, jo parodymai prieštaringi, skiriasi nuo kitų liudytojų parodymų, be to, jis yra priklausomas nuo apeliantų, dirba pas A. A., o prieš tai dirbo pas jį. D. A. melavo teigdamas, kad gręžinio viduje buvo siurblys ir jis šį siurblį ištraukė, nes liudytojų parodymais nustatyta, kad vanduo buvo pumpuojamas įkišus žarną į gręžinį hidroforo, stovėjusio šalia gręžinio, pagalba. UAB „A.“ administracijos vadovas teismo posėdyje paliudijo, kad gręžinio patikrinimo metu buvo pragręžta kelių centimetrų diametro skylė ir įkištas kietas smailus ilgas strypas, kuris į kažką atsitrenkė ir toliau nelindo, taigi tik tokio patikrinimo būdu nustatyta, kad gręžinys užverstas.

Teismo posėdyje nukentėjusysis A. A. ir nukentėjusiųjų atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o R. M. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Pirmosios instancijos teismas R. M. iš kaltinimo pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, dėl nukentėjusiesiems priklausančio artezinio gręžinio sugadinimo, išteisino konstatavęs, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teismas savo sprendimą motyvavo tuo, kad nėra įrodymų, jog arteziniu gręžiniu būtų buvę galima naudotis pagal paskirtį iki nukentėjusiesiems jį įsigyjant, o byloje nustatyta aplinkybė, kad R. M. gręžiniu naudojosi tik šalia pastatyto hidroforo bei į gręžinį įleistos žarnos pagalba, kas leidžia teigti, kad jau tuo metu artezinis gręžinys galėjo būti nepataisomai sugadintas.

Teismas nurodė ir tai, kad iš byloje esančių duomenų nėra aiški esamo artezinio gręžinio vertė, kas neleidžia veikos vertinti pagal BK 187 straipsnio 1 dalį. Be to, teismas sprendimą išteisinti R. M. motyvavo ir tuo, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, kad R. M. atliko nukentėjusiųjų skunde nurodomus veiksmus – liepė D. A. artezinį gręžinį užversti.

Apygardos teismas su tokiu pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir nurodytomis išvadomis nesutinka. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo apklausęs išteisintąjį, nukentėjusiuosius bei liudytojus, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus rašytinius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, pirmenybę teikdamas R. M. teisinantiems įrodymams, dėl ko teismo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Byloje neginčytinai nustatyta, kad R. M. gręžiniu naudojosi ilgą laiką, taip pat ir po to, kai jį nuosavybės teise iš ankstesnių savininkų S. Š. bei jos sutuoktinio P. Š. 2012-01-31 pirkimo pardavimo sutarties pagrindu įsigijo nukentėjusieji J. ir A. A..

S. Š. ir P. Š. parodė, kad iki pradedant gręžiniu naudotis R. M. gręžinys buvo veikiantis, tik buvęs užkonservuotas, kad į jį nepatektų gruntinis vanduo, tačiau gręžinio vamzdis nei akmenimis, nei žvyru užpiltas nebuvo, juo buvo galima naudotis.

Pastarųjų liudytojų parodymus, kad gręžinys niekuo nebuvo užpiltas iki pradedant juo naudotis R. M., patvirtino liudytojas A. V., kuris parodė, kad jis, R. M. paprašytas, prakirto ant gręžinio viršaus buvusį betoną, iš vamzdžio ištraukė ten buvusio medinio kaiščio liekanas. Daugiau jokių daiktų – nei plytų, nei akmenų gręžinio vamzdyje nebuvo.

Šio liudytojo parodymus iš dalies patvirtino ir R. M., parodęs, kad A. V. tuo metu, kai pradėjo naudoti vandenį iš minimo gręžinio, buvo pasamdęs iškasti griovį nuo gręžinio iki cecho, į kurį buvo tiekiamas vanduo, tačiau R. M. tvirtino, kad A. V. gręžinio atkonservavime nedalyvavo, o tai darė jis pats kartu su A. K..

Liudytojas A. K. tokius R. M. parodymus patvirtino parodęs, kad nuo gręžinio betoną daužė ir šlangą į vamzdį kišo jis kartu su R. M., šio darbo kartu su juo A. V. nedirbo. A. K. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad prieš pradedant šį darbą R. M. pievoje parodė vietą, kur buvo gręžinys, jo viršus buvo užbetonuotas. Jie prasidaužė betoną, kuris buvo lygiai su žemės paviršiumi, ir pasimatė vamzdis, kurio diametras buvo apie 20 cm. Vamzdžio viduje buvo raudonų plytų šukės, gabalai. Vamzdyje, kol buvo plytos, vandens nebuvo. Kiek ranka pasiekė, tiek vamzdžio vidų nuo plytų išvalė, tada žmogaus ūgio ilgio, o paskui ir ilgesniu metaliniais strypais tarp likusių vamzdyje plytų padarė skylę, į kurią įkišo šlangą. Šlangos į vamzdį sukišo virš trijų metrų. Šlanga buvo plastikinė, kieta, apie 2-2,5 cm skersmens. Ją kišo, kol pasiekė vandenį. Tai sužinojo, nes ištraukus šlangą, ji buvo šlapia. Nežino, ar buvo galima šlangą įkišti giliau.

Tokius A. K. parodymus iš esmės paneigia apeliacinės instancijos teismui pateiktas antstolio D. B. surašytas 2014 m. spalio 8 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas su priedais, iš kurių matyti, kad praardžius betono sluoksnį virš gręžinio ir gręžinio vamzdį, kurio viršus yra žemiau žemės lygio, pravalius apie 50 cm., iš jo pradėjo sunktis vanduo. Iš viso buvo išvalyta apie 80 cm. vamzdžio, iš jo ištraukti akmenys ir žvyras, plytų jame nebuvo. ( b.l. 151-155). Šiame dokumente užfiksuoti duomenys akivaizdžiai rodo, kad gręžinio vamzdžiu vanduo kilti į paviršių pradėjo iš vamzdžio vidaus išvalius akmenis ir žvyrą, t.y. žymiai tankesnes medžiagas nei plytos ar jų nuolaužos, apie 50 cm vamzdžio ilgio. Po to, vamzdžiu pakilęs vanduo kaupėsi žemės paviršiuje. Šios aplinkybės rodo, kad nagrinėjamoje situacijoje vandens lygis vamzdyje negalėjo būti toks, kokį nurodė liudytojas A. K., t.y. apie 3 metrus žemiau žemės paviršiaus, be to, vamzdyje nebuvo rasta jokių plytų ar jų liekanų.

Liudytojas D. A. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad jis, vykdydamas tuometinio darbdavio nurodymą užversti gręžinį, į gręžinio vamzdį, kuriame iki tol jokių pašalinių daiktų nebuvo, prieš tai ištraukęs vandens siurblį, kuris buvo įleistas į vamzdį apie 6 metrus, pradžioje sumetė apie kubinį metrą akmenų, po to supylė apie kubą žvyro, o vamzdžio viršų užbetonavo.

Apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas, artezinių gręžinių specialistas K. T. parodė, kad arteziniai gręžiniai paprastai būna 70-100 metrų gylio, o išteisintasis R. M. bei nukentėjusysis A. A. parodė, kad ginčo gręžinio vamzdžio vidaus diametras yra 20 cm (t.y. spindulys – 10 cm).

Atsižvelgiant į tai akivaizdu, kad D. A. nurodyti jo supilti į vamzdį apie 2 m³ tūrio akmenys ir žvyras užimtų apie 63 metrus vamzdžio ilgio ( pagal formulę V=?r²h arba h= V/?r² - 2: (3,14*0,01) = 63,66), t.y. praktiškai per visą gręžinio gylį.

Tokiu būdu, nėra pagrindo netikėti tiek A. V., tiek D. A. parodymais, kad šios bylos ginčo gręžinio vamzdyje, iki jį R. M. nurodymu D. A. užpilant akmenimis ir žvyru, jokių pašalinių objektų, trukdančių į vamzdį įleisti giluminį siurblį ir gręžinį naudoti pagal jo tiesioginę paskirtį, nebuvo. Šie A. V. ir D. A. parodymai iš esmės sutampa ir su liudytojų P. Š. ir S. Š. parodymais, kad iširus žemės ūkio bendrovei gręžinys buvo tik užkonservuotas, o ne užverstas. Visa tai rodo, kad aptariamas gręžinys, iki R. M. nurodymu D. A. jį užverčiant akmenimis ir žvyru po to, kai gręžiniu baigė naudotis R. M., buvo veikiantis ir juo buvo galima naudotis pagal tiesioginę paskirtį.

Dėl to tiek išteisintojo R. M., tiek liudytojo A. K. parodymai, kad gręžiniu buvo galima naudotis tik šalia pastatyto hidroforo ir į vamzdį įleistos žarnos pagalba, nes gręžinys buvo primestas plytų, vertintini kaip siekimas padėti R. M. išvengti baudžiamosios atsakomybės ir atmetami kaip prieštaraujantys objektyviai nustatytoms aplinkybėms.

Byloje nustatyta aplinkybė, kad gręžinio vanduo į R. M. gamybines patalpas buvo pumpuotas šalia pastatytu hidroforu, o D. A. parodymų, kad gręžinio vamzdyje prieš jį jam užpilant buvo įleistas giluminis siurblys, nepatvirtina jokie kiti įrodymai, todėl teismas jais nesivadovauja, tačiau aplinkybė, kokiu būdu R. M. transportavo gręžinio vandenį į savo gamybines patalpas – naudojant šalia gręžinio pastatytą hidroforą, ar į patį gręžinį įleistą siurblį, jokios reikšmės sprendžiant kaltės klausimą šioje byloje neturi.

Taigi, aukščiau aptartų įrodymų visetas leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad R. M., būdamas D. A. darbdaviu, liepdamas šiam užversti svetimą (ne R. M. priklausantį) gręžinį, suprato, kad tokiais veiksmais gręžinys bus sugadintas, juo nebebus galima naudotis ir to norėjo, t.y. R. M. veikė tiesiogine tyčia.

Baudžiamoji atsakomybė už svetimo turto sugadinimą numatyta BK 187 straipsnyje. Turtas yra svetimas, kai jis kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise. Kvalifikuojant veiką pagal BK 187 straipsnį sugadinto ar sunaikinto turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte veikos padarymo metu. Teismų praktikoje turto vertė gali būti nustatoma įvairiais būdais: pagal pirkimo–pardavimo sandorių kainą, turto sukūrimo (atkūrimo), įsigijimo kaštus, daikto vertė – (didmeninė, rinkos, komiso kaina) – nustatoma nusikalstamos veikos padarymo metu. Paprastai teismų praktikoje kasdieninio vartojimo daiktų vertė yra nustatoma pagal nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo parodymus ir, tik kilus abejonėms ar kaltinamajam reiškiant prieštaravimus, pasitelkiama šios srities specialisto pagalba ar skiriama prekinė ekspertizė ( pvz., baudžiamoji byla Nr. 2K-693/2007).

Iš pirkimo pardavimo sutarties matyti, kad nukentėjusieji 2012-01-31 už bendrą 3000 litų sumą nusipirko šios bylos nagrinėjimo dalyką – gręžinį ir vandens bokštą, kurių vidutinė rinkos vertė pagal 2012-02-01 Valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenis atitinkamai yra 7200 Lt ir 627 litai. (b.l. 10-16).

Sutartyje nurodyta abiejų daiktų pirkimo kaina laikytina realia bendra jų rinkos kaina, t.y. kad rinkoje gręžinys ir vandens bokštas kartu jų įsigijimo metu realiai kainavo 3000 litų. Pirkimo pardavimo sutartyje nėra išskirta kiekvieno pagal šią sutartį perkamo daikto - gręžinio ir vandens bokšto kaina atskirai, tačiau teismas neturi pagrindo abejoti, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenys apie šių daiktų rinkos verčių santykinius dydžius yra teisingi. Todėl kolegija visiškai sutinka su apeliaciniame skunde siūlomu gręžinio vertės apskaičiavimu, t.y. kad gręžinio vertė sudaro 92 procentus nuo bendros už gręžinį ir vandens bokštą sumokėtos sumos. Tokiu būdu laikytina, kad sugadinto gręžinio rinkos vertė tuo metu, kai A. jį įgijo nuosavybėn ir, atsižvelgiant į tai, kad nuo tada iki gręžinio sugadinimo praėjo labai mažas laiko tarpas – mažiau kaip keturi mėnesiai, jo vertė sugadinimo metu buvo 2760 litų (799,35 €).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, jog byloje įrodyta, kad R. M., 2012 m. balandžio mėnesį, nenustatytą dieną Biržų rajono T. kaime, tyčia, žinodamas, kad gręžinys nuosavybės teise priklauso Jūratei ir A. A., duodamas nurodymą jam dirbančiam asmeniui D. A. šį gręžinį užversti akmenimis ir užbetonuoti, ką D. A., nesuprasdamas, kad daro nusikalstamą veiką, ir padarė, tokiu būdu suorganizavo jam svetimo artezinio gręžinio sugadinimą, tuo padarydamas nukentėjusiesiems 2760 litų (799,35 €) dydžio turtinę žalą.

Ši R. M. nusikalstama veika, atsižvelgiant į tai, kad ja buvo sugadintas didesnės nei 5 MGL dydžio vertės svetimas turtas, atitinka nusikaltimo, numatyto BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 187 straipsnio 1 dalyje sudėtį, dėl to pirmos instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas – apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas).

R. M. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Skiriant R. M. bausmę, atsižvelgiama į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, t.y. padarytas baigtas tyčinis nesunkus nusikaltimas nuosavybei, į nusikaltimu padarytos žalos dydį, į kaltinamojo asmenybę, t.y., kad jis neteistas, dirba, neigiamai charakterizuojančių duomenų byloje nėra, todėl R. M. skiriama BK 187 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmė – bauda, kurios dydis nustatomas mažesnis nei BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte (už nesunkų nusikaltimą) numatytas vidurkis.

Nukentėjusiųjų civilinis ieškinys, kuriuo jie prašė priteisti 19652,82 Lt turtinės žalos atlyginimą, atsižvelgiant į aukščiau nurodytą R. M. kaltais veiksmais padarytos žalos dydį, tenkinamas iš dalies, priteisiant nukentėjusiesiems visą nagrinėjamu nusikaltimu sugadinto turto rinkos kainą – 799,35 eurus.

Taip pat pripažintinos proceso išlaidomis ir iš R. M. nukentėjusiajam A. A. priteistinos jo turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti – 579,24 eurų (2000 litų (b.l. 89) (BPK 103 straipsnio 6 punktas, 105 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Biržų rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 30 d. išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį:

R. M. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 187 straipsnio 1 dalyje, ir nubausti jį 100 MGL (3766 eurų) dydžio bauda.

Priteisti iš R. M. A. A. ir J. A. bendrai 799,35 eurus žalos atlyginimo.

Išieškoti iš R. M. A. A. 579,24 eurus proceso išlaidų.