Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kristinos Lysionok ir Jūros Marijos Strumskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Autobus.lt“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovų P. M. ir J. V.-M. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Autobus.lt“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai P. M. ir J. V. – M. pateikė ieškinį, kurį patikslinę prašė: 1) pripažinti negaliojančia 2022 m. vasario 22 d. sudarytą transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 13056; 2) taikyti vienašalę restituciją ir priteisti ieškovui 39300 Eur sumą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimus grindė tokiais pagrindiniais argumentais:

1.1. su atsakove uždarąja akcine bendrove (toliau – UAB) „Autobus.lt“ 2022 m. vasario 22 d. buvo sudaryta automobilio pirkimo aukciono būdu tarpininkavimo sutartis Nr. 13056, kurią pasirašė ieškovas P. M.. Sutarties objektas buvo Vokietijoje parduodamas turtas – automobilis AUDI Q5, (duomenys neskelbtini), automobilio kaina 38 500,00 su PVM. 2022 m. vasario 22 d. ieškovas sumokėjo už automobilį 38 500,00 Eur;

1.2. automobilis AUDI Q5, (duomenys neskelbtini), atsakovės 2022 m. vasario 21 d. buvo įsigytas iš Vokietijos įmonės Autoarena-Salzgitter Grb tikslu parduoti ieškovui. 2022 m. kovo 3 d. išduotas įgaliojimas E. Ž. atlikti nurodyto automobilio registraciją ir nuosavybės teisių deklaravimą. Prieš atliekant automobilio registraciją buvo pakeistos automobilio keturios padangos, kurias ieškovai įsigijo už 800 Eur;

1.3. Valstybės įmonėje (toliau – VĮ) „Regitra“ 2022 m. kovo 3 d. apie 13.00 val. registracijos metu buvo nustatyta, kad automobiliui yra paskelbta paieška Vokietijoje, kadangi jis yra vogtas. Dėl šios priežasties pareigūnai paėmė automobilį;

1.4. ieškovas išsiuntė 2022 m. rugsėjo 23 d. atsakovei reikalavimą grąžinti sumokėtus pinigus už negautą prekę, tačiau atsakymas iki kreipimosi į teismą negautas. Pagal ieškovo pareiškimą pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1- 07467-22;

1.5. nors sandoris pavadintas automobilio pirkimo aukciono būdu tarpininkavimo sutartimi, ieškovai mano, kad automobilio įsigijimo dokumentų analizė sudaro pagrindą išvadai, jog tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta automobilio pirkimo-pardavimo sutartis, kadangi: 1) 2022 m. vasario 21 d. dar iki ginčo sutarties pasirašymo (automobilio pirkimo aukciono būdu tarpininkavimo sutarties Nr. 13056) atsakovė pateikė AutoarenaSazgitter GbR įpareigojantį transporto priemonės užsakymą, kuriame pirkėjas yra Vilnius UAB Autobus.lt – J. S.; 2) nėra duomenų apie tai, kad atsakovė atstovavo ieškovą pardavimo iš aukciono dokumentuose. Tokių dokumentų ir negalėjo būti, nes sutartis su ieškovu dar nebuvo sudaryta; 3) užsakymo 2 lape nurodyta informacija apie pirkėją, t. y. Vilnius Auto UAB Autobus.lt;

1.6. ieškovo įsitikinimu, tai, kad sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis, o ne pavedimo sutartis, patvirtina sutarties sąlygos. Ginčijamos sutarties 3.8 punkte nurodyta, kad pristačius turtą ir pirkėjui pilnai atsiskaičius už paslaugas, pardavėjas nedelsiant perleidžia nuosavybę pirkėjui. Automobilio pardavimo metu automobilis priklausė atsakovei nuosavybės teise. Užsakyme nurodyta, kad pasirašydamas pirkėjas nurodytomis sąlygomis pateikia nurodytos transporto priemonės įpareigojantį užsakymą; pirkimo sutartis sudaroma, jei pardavėjas per 10 dienų raštu patvirtina užsakymo priėmimą arba įvykdo pristatymą, o transporto priemonė lieka pardavėjo nuosavybe tol, kol bus sumokėta visa suma. Atsakovė 2000 Eur avansą sumokėjo 2022 m. vasario 23 d., o visą sumą – 2022 m. vasario 25 d. pavedimu, dokumentuose nurodytas pristatymo būdas - atsiima klientas/pirkėjas, numatyta pristatymo data 2022 m. vasario 25 d. Taigi apmokant ir atsiimant transporto priemonę ir įvyko ieškovo automobilio pirkimas iš Autoarenos Sazgitter;

1.7. sudarytas sandoris dėl automobilio pirkimo yra negaliojantis kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo nuostatoms (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalis). Pardavėjo pareiga patvirtinti daikto nuosavybės teisę yra viena iš esminių pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų, todėl CK 6.305 straipsnio 1 dalies pažeidimas yra laikomas imperatyvių įstatymo normų pažeidimu, sudarančiu pagrindą pačią pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti niekine ir negaliojančia pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad pardavėjas, perleisdamas automobilį, privalo patvirtinti ir garantuoti, jog nuosavybės teisės į automobilį priklauso tik jam, todėl to nepadarius yra pagrindas taikyti CK 6.307 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyti teisiniai padariniai pardavėjui pardavus jam nepriklausantį daiktą. Taigi nepriklausomai nuo to, ar atsakovė (ne) žinojo apie galimą vagystės faktą, esant aplinkybei, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu objektas buvo pavogtas, ginčijamas sandoris pripažįstamas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu;

1.8. Iš byloje pateiktos Carvertical atsaskaitos (automobilio istorijos) matyti, kad paskutiniai duomenys nurodyti 2021 m. sausio mėnesį, dėl ko skiriasi automobilio ridos duomenys – užsakyme 2022 m. vasario 21 d. nurodyta 92000 km, o ataskaitos 6 lape – 112,527 km. Tuo tarpu tai, ar automobilis vogtas, patikrinta 11 šalių, tačiau Vokietijoje nepatikrinta.

2. Atsakovė atsiliepime su ieškiniu nesutiko, prašė jo netenkinti. Atsiliepime nurodo tokius argumentus:

2.1. atsakovė yra prekybos įmonė/tarpininkas, įsigyjanti turtą tikslu parduoti trečiajam asmeniui ir nėra galutinis vartotojas, t. y. atsakovės verslo modelis yra tarpininkavimas parduodant automobilius komiso pagrindais. Tarp šalių 2022 m. vasario 22 d. buvo sudaryta ne pirkimo -pardavimo, o automobilio pirkimo aukciono būdu tarpininkavo sutartis Nr. 13056, kurios 3.5 punkte numatyta, jog šalys susitaria, kad pirkėjui pareiškus pretenziją dėl turto kokybės trūkumų, pardavėjas už turto kokybę atsako prieš pirkėją tokia apimtimi, kokia bus patenkinta iš pirminio pardavėjo Vokietijoje, kur pardavėjas pirko turtą atstovaujant pirkėjo interesus. Todėl priešingai nei teigiama, ieškovai suprato, kokia sutartis yra sudaroma. Be to, pats ieškovas persiuntė atsakovės darbuotojui automobilio nurodą, nurodydamas, kad nori šio automobilio, žinodamas, jog automobilį parduoda ne atsakovė;

2.2. pavedimo sutarties nuostatos nepažeistos, kadangi automobilis patikrintas Carvertical sistemoje ir jokių duomenų apie tai, kad automobilis vogtas/ieškomas nebuvo. Atsakovei darant užsakymą taip pat tokios informacijos nebuvo. Automobilis buvo pristatytas tinkamai ir laiku, o vagystės faktas paaiškėjo tik 2022 m. kovo 3 d. bandant automobilį užregistruoti VĮ „Regitra“‘;

2.3. ieškovai nenurodė, kokios atsakovė sudarytoje sutartyje nurodytos pareigos neatliko ar atliko draudžiamus veiksmus. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovė sutartį vykdė netinkamai. Atsakovės kaltė dėl vagystės nėra įrodyta, o ir byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovei sutarties sudarymo metu buvo žinomas ieškovui užsakomo automobilio vagystės faktas;

2.4. restitucija ginčo byloje negalima, nes automobilio grąžinti neįmanoma, o taikant vienašalę restituciją ieškovų padėtis pagerėtų, kai tuo tarpu sąžiningos atsakovės – pablogėtų. Nuostolių atlyginimo našta negali būti perkeliama atsakovei, kuri tinkamai įvykdė sandorį. Taigi ieškovai neįrodė savo materialinio teisinio reikalavimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. birželio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino: 1) pripažino negaliojančia tarp ieškovo P. M. ir atsakovės UAB „Autobus.lt“ 2022 m. vasario 22 d. sudarytą Automobilio pirkimo aukciono būdu tarpininkavimo sutartį Nr. 13056 negaliojančia nuo jos sudarymo momento; 2) taikė vienašalę restituciją ir priteisė ieškovui P. M. iš atsakovės UAB „Autobus.lt“ 38 500 Eur sumą, 800 Eur nuostolių atlyginimo, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme – 2022 m. lapkričio 24 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 5884 Eur bylinėjimosi išlaidų.

4. Teismas pažymėjo, kad šalims skirtingai vertinant, kokį sandorį buvo tartasi sudaryti ir koks 2022 m. vasario 22 d. sandoris buvo sudarytas (ginčo automobilio pirkimo-pardavimo ar pavedimo sandorį dėl ginčo automobilio nupirkimo), paaiškinimai ir rašytiniai įrodymai vertinami vadovaujantis CK 6.193-6.196 straipsniuose nustatytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis.

5. Vertindamas į bylą pateiktos 2022 m. vasario 22 d. Automobilio pirkimo aukciono būdu tarpininkavimo sutarties turinį, teismas nustatė, kad sutarties objekto - ginčo automobilio Audi Q5, kaina nurodyta preliminari, įvardijant ją „planuojama turto kaina, įskaičiuojant transportavimo ir tarpininkavimo mokesčius – 38500 Eur su PVM“ (sutarties 1, 2 punktai). Vertindamas sutarties 3 punkte nurodytas atsiskaitymo tvarkos sąlygas, įsipareigojimus ir turto pristatymo sąlygas, teismas atkreipė dėmesį į sutarties sąlygų konstrukciją ir jų turinį ir sprendė, kad sutarties 3.4 papunktyje nurodytos sąlygos, jog pirkėjas aiškiai ir vienareikšmiškai supranta, kad pardavėjas yra prekybos įmonė / tarpininkas, įsigyjantis turtą su tikslu parduoti jį pirkėjui, prieštarauja sutarties 3.5. papunkčio sąlygai, numatančiai, kad pirkėjui pareiškus pretenziją dėl turto kokybės trūkumų, pardavėjas už turto kokybę atsakovo prieš pirkėją tokia apimtimi, kokia bus patenkinta iš pirminio pardavėjo Vokietijoje, kur pardavėjas pirko turtą atstovaujant pirkėjo interesus. Taip pat sprendė, kad sutarties 3.5. papunkčio sąlygai prieštarauja sutarties 3.8. papunkčio sąlyga, kurioje nurodyta, jog pardavėjui pristačius turtą ir pirkėjui pilnai atsiskaičius už paslaugas, nedelsiant perleidžia nuosavybės teisę pirkėjui ir/ar pirkėjo pasirinktai finansavimo bendrovei. Pažymėjo, kad tame pačiame sutarties 3 punkte nurodytos sąlygos savo esme ir formuluote prieštarauja viena kitai, kadangi sutarties 3.4, 3.8 papunkčiuose kaip ir 3.5. papunktyje nurodyta, jog atsakovė yra pardavėja, kai tuo tarpu sutarties 3.4. ir 3.8. papunkčiuose nurodyta, jog atsakovė perka automobilį ir jį parduoda ieškovui, o nuosavybės teisę ieškovui perleidžia tik pastarajam visiškai atsiskaičius už automobilį, o sutarties 3.5. papunktyje nurodoma, kad ji perka automobilį atstovaudama pirkėją.

6. Teismas laikė, kad byloje esantys rašytiniai ir šalių paaiškinimai pagrindžia, jog nėra pagrindo laikyti, kad atsakovė veikė kaip ieškovo atstovė (CK 6.756 straipsnis, 2.132 straipsnio 1 dalis). Teismo vertinimu, šios aplinkybės nepagrindžia pačios atsakovės po ginčo sutarties atlikti veiksmai – į bylą pateiktas Vokietijos įmonės raštas, adresuotas atsakovei ne kaip pirkėjo atstovei, o kaip pačiam pirkėjui, atsakovės 2022 m. vasario 22 d. išduotas patvirtinimas, kad ji yra ginčo automobilio pardavėja. Teismo vertinimu, atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių atsakovės dėstomą poziciją, kad ji sutartiniuose santykiuose veikė kaip ieškovo atstovė, todėl ginčo sutartis negali būti vertinama kaip pavedimo sutartis.

7. Teismas taip pat sprendė, jog ieškovų valios nupirkti ginčo automobilį nepaneigia ir aplinkybė, jog atsakovė su ieškovais derino automobilio ir kitus parametrus. Teismas nurodė, kad ieškovai teisme nurodė turėję tikslą ir valią sudaryti ginčo automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, pasirašytą sutartį jie taip ir suprato, o jos sąlygų atidžiai neskaitė ir neįsigilino, kadangi sutartį sudarė su šeimai pažįstamu asmeniu, kuriuo pasitikėjo. Nurodė, kad abu ieškovai neigė, jog pavedė atsakovei surasti automobilį ir pargabenti jį į Lietuvą, taip pat tvirtino nesiekę sudaryti pavedimo sutarties, kadangi automobilis sudarant ginčo sutartį jau buvo surastas.

8. Teismas pažymėjo, kad atsakovė, kaip savo srities profesionalė, pateikė ieškovams pačios parengtą ginčijamos sutarties tekstą, sutarties sąlygos nebuvo aiškios ir konkrečios, ir, esant sutarties sąlygų prieštaravimams, ieškovai kaip vartotojai buvo suklaidinti. Teismas rėmėsi CK 6.193 straipsnio 4 dalimi, kurioje įtvirtinta, jog esant abejonėms dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai, visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai.

9. Teismas nepritarė atsakovės argumentams, jog ginčo sutartis vertintina kaip pavedimo sutartis ir laikytina, kad ji, automobilį nupirkus ir atgabenus į Lietuvą, įvykdyta. Pažymėjo, kad sutarties sąlyga, jog pardavėjas automobilio nuosavybės teisę perleis tik pirkėjui visiškai atsiskaičius (sutarties 3.8. punktas), sukėlė pagrįstus lūkesčius ieškovams, jog automobilio savininkas yra atsakovė. Be to, atsakovė automobilį pirko ir į Lietuvą transportavo savo vardu. Aplinkybė, kad automobilį atgabenusi į Lietuvą, ieškovė išdavė įgaliojimą atsakovei įregistruoti transporto priemonę ir deklaruoti nuosavybę nekeičia teismo išvados dėl sutarties esmės, nes šie veiksmai atskirai aptarti atsakovei išduotame įgaliojime (CK 2.132 straipsnio 1 dalis).

10. Pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį, iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Pagal CK 1.90 straipsnio 2 dalį, suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Teismo nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad atsakovės pasiūlytos sutarties sąlygos suklaidino ieškovą iš esmės, jos nebuvo tinkamai (aiškiai ir suprantamai) atskleistos ieškovui, todėl šalių sudaryta sutartis pripažintina negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Pripažino, kad ieškovo suklydimas turi esminės reikšmės, kadangi, teismo vertinimu, buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų. Atsakovei atskleidus/paaiškinus sutarties sąlygas, ieškovas panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 1, 4 dalys). Tai, jog atsakovė galimai neturėjo tikslo suklaidinti ieškovą, ar turėjo suprasti ar įvertinti, kad kita šalis (ieškovas) suklydo, nekeičia teismo padarytos išvados dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu, nes tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ar protingumo principams.

11. Taip pat teismas pažymėjo, kad byloje nebuvo ginčo dėl to, jog ieškovai yra vartotojai, o atsakovės veikla susijusi su prekyba automobiliais. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalį bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams vertinti ex officio (pagal pareigas). Byloje nustatyta, kad ginčo sutarties 3.4., 3.5, 3.8. papunkčiuose nurodytos sąlygos iš esmės yra neaiškios, todėl jos vertinamos kaip nesąžiningos ir negalioja nuo sutarties sudarymo. Pripažinus nurodytas sąlygas nesąžiningomis ir negaliojančiomis, toliau vykdyti sutarties panaikinus nesąžiningas sąlygas nėra galimybės (CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalis), todėl visa ginčo sutartis pripažintina negaliojančia nuo jos sudarymo momento.

12. Kadangi sutartis pripažinta negaliojančia, taikytina restitucija. Sprendė, kad atsakovė privalo grąžinti ieškovams gautą 38500 Eur sumą ir atlyginti 800 Eur dydžio nuotolius, patirtus ieškovams įsigijus naujas padangas ginčo automobiliui, kurios buvo pakeistos (uždėtos). Nurodė, kad atsakovė neginčijo nei nuostolių fakto, nei jų dydžio, o ieškovai paaiškino, kad automobilį atgabenus į Lietuvą nupirko naujas padangas automobiliui.

13. Tenkino reikalavimą dėl 5 procentų dydžio procesinių palūkanų priteisimo nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, procesines palūkanas priteisiant nuo 2022 m. lapkričio 24 d. (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

14. Tenkinęs ieškinį teismas priteisė iš atsakovės ieškovų patirtas 5884 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 815 Eur žyminio mokesčio, 69 Eur už vertimo paslaugas, 5000 Eur advokato atstovavimo išlaidų byloje. Vertino, kad teisinės pagalbos išlaidos yra adekvačios, protingos ir pagrįstos (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio“ (toliau - Rekomendacijos) 8 punktas, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93, 98 straipsniai). Byloje patirtas 13,28 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidas į valstybės biudžetą priteisė iš atsakovės.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15. Apeliantė (atsakovė) UAB „Autobus.lt“ pateiktu apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinio netenkinti ir priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

15.1. priimdamas skundžiamą sprendimą teismas neatsižvelgė į faktines aplinkybes, į atsakovės argumentus, nepagrįstai pirmenybę teikė išimtinai ieškovų niekuo nepagrįstiems paaiškinimams, ieškovų situacijos „suvokimui“, nesigilino į esmines Sutarties nuostatas, padarė visiškai formalias, prielaidomis pagrįstas ir/ar prieštaringas išvadas;

15.2. atsakovė yra prekybos įmonė/tarpininkas, įsigyjanti turtą tikslu parduoti trečiajam asmeniui ir nėra galutinis vartotojas, t. y. atsakovės verslo modelis yra tarpininkavimas parduodant automobilius komiso pagrindais, kas nurodyta ir atsakovės internetinėje svetainėje https://vilniusauto.lt/apie-mus. Tai buvo žinoma ir ieškovams, kadangi jie patys kreipėsi į atsakovę - ieškovas persiuntė atsakovės darbuotojui automobilio nuorodą, nurodydamas, kad nori šio automobilio, ir žinodamas, kad automobilį parduoda ne atsakovė, kad jo kaina yra 36 500 Eur, o su transportavimu ir atsakovės tarpininkavimo mokesčiu - 38 500 Eur. Atsakovės darbuotojas J. S. tik po ieškovų kreipimosi, atliko įpareigojantį transporto priemonės užsakymą, atsakovė neturėjo tikslo įsigyti šio automobilio nuosavybėn, o tikslas buvo gauti tarpininkavimo mokestį;

15.3. priešingai nei sprendė apylinkės teismas, esminės Sutarties nuostatos ir tarp šalių susiklostę santykiai/šalių veiksmai pagrindžia, jog tarp šalių 2022 m. vasario 22 d. buvo sudaryta ne pirkimo-pardavimo, o automobilio pirkimo aukciono būdu tarpininkavo sutartis Nr. 13056, t. y. pavedimo sutartis (CK 6.756 straipsnis), kurios sutarties objektas buvo ginčo automobilis;

15.4. priešingai nei nurodyta sprendime, atsakovė pateikė įrodymus, kad automobilis buvo pirktas aukcione, t. y. atsakovės 2022 m. vasario 7-8 d. susirašinėjimąs su automobilio pardavėju, iš kurio matyti, kad atsakovė 2022 m. vasario 7 d. elektroniniu paštu automobilio pardavėjui nurodė, kad yra automobilių pardavėjas iš Lietuvos ir turi klientą kuris norėtų įsigyti ginčo automobilį, prašydama pateikti visą aktualią informaciją apie automobilį, o automobilio pardavėjas 2022 m. vasario 8 d. atsakė, kad automobilis yra puikios būklės, be avarijų, nurodė, kad skelbime nurodyta kaina yra orientacinė, pardavėjas turi dar vieną klientą, todėl automobilis bus parduotas aukcione didžiausia kainą pasiūliusiam pirkėjui, o pasiūlymas gali būti pateiktas iki 2022 m. vasario 25 d.;

15.5. taip pat priešingai nei nurodoma sprendime, iš Sutarties 5.5 punkto matyti, jog ieškovai puikiai suprato kokia sutartis yra sudaroma;

15.6. teismas neįvertino ir ieškovų konkliudentinių veiksmų, kuriais ieškovai patvirtino esantys automobilio savininkai, o atsakovė tik tarpininkavo įgyjant automobilį, t. y. pati ieškovė būdama automobilio savininke, 2022 m. kovo 3 d. išdavė atsakovės darbuotojui E. Ž. įgaliojimą atlikti nurodyto automobilio registraciją ir nuosavybės teisių deklaravimą. Taigi nelogiška, jog su turtu nesusijęs asmuo galėtų turto savininkui išduoti įgaliojimą su savo turtu atlikti vienokius ar kitokius veiksmus. Pastebėtina, kad būtent ieškovės vardu buvo registruotas unikalus transporto priemonės savininko deklaravimo kodas (SDK) - (duomenys neskelbtini);

15.7. teismas netinkamai ir visiškai nepagrįstai aiškino Sutarties sąlygas, sutikdamas su ieškovų pozicija, kad tarp šalių buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad šalys tarėsi ir/ar susitarė dėl pirkimo - pardavimo, o ne pavedimo sutarties, sudarymo. Teismų praktikoje suformuotos sutarčių aiškinimo taisyklės ir teismai, aiškindami ir vertindami tikrąjį šalių ketinimą, pirmiausia atsižvelgia į rašytinės sutarties tekstą ir, jei jis yra aiškus ir neprieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, spręsdamas dėl sutarties turinio (šalių teisių ir pareigų), turi pagrindą daryti išvadą, kad tikroji šalių valia sutampa su rašytiniu sutarties tekstu ir remtis lingvistiniu sutarties aiškinimu. Priešingu atveju teismas, aiškindamas tikrąjį sutarties turinį, turi nustatyti, ar lingvistinis sutarties turinio aiškinimas neprieštarauja tikrajai sutarties šalių valiai. Šiuo atveju atsakovė, prekybos įmonė/tarpininkė, įgijo automobilį, su tikslu parduoti jį ieškovui, pirkdama automobilį atsakovė atstovavo ieškovo interesus, buvo sutarta dėl atsakovės tarpininkavimo mokesčio, prieš sudarant Sutartį ji buvo perskaityta, atitiko tikruosius šalių ketinimus, ir būtent ieškovas persiuntė atsakovei automobilio nuorodą, žinodamas, kad automobilis yra užsienyje, jo pardavėjas yra Vokietijos įmonė, ir tik po ieškovo pavedimo įgyti pastarojo naudai būtent šį automobilį atsakovė susisiekė su automobilio pardavėju. Priešingas Sutarties aiškinimas prieštarautų Sutarties tekstui, bet ir paties sukurto santykio esmei;

15.8. teismas neįvertino, kad atsakovė jokių Sutarties nuostatų ar teisės aktų nepažeidė, o priešingai, atsakovė, veikdama kaip atidus, rūpestingas ir sąžiningas verslininkas, užsakydama automobilį, jį patikrino ir Carvertical sistemoje, kurioje suvedus automobilio VIN kodą matyti visi, su automobiliu susiję, esminiai duomenys (pvz. registracijos, avarijos, taisymai ir kt.), tačiau sistemoje jokių duomenų, kad automobilis yra vogtas/ieškomas nebuvo. Atsakovė užsakė pilną patikrinimą visose šalyse, kuriose gali patikrinti Carvertical, kiti patikrinimo būdai atsakovei nėra prieinami ir nebuvo būtini neturint jokių abejonių/įtarimų dėl automobilio priklausomybės Vokietijos įmonei, dėl kurios patikimumo niekada nebuvo kilę net menkiausių užuominų. Taigi, atsakovei atlikus visus prieinamus veiksmus automobilio būklei patikrinti, nekilo (ir negalėjo kilti) jokių abejonių dėl teisėto automobilio įgijimo iš ne vienerius metus veikiančios, kasdien eilę automobilių pardavusios/parduodančios įmonės Autoarena-Salzgitter Grb.;

15.9. teismas nenurodė kokios pareigos, nustatytos Sutartyje, neatliko atsakovė, arba kokius draudžiamus veiksmus jis atliko, koks priežastinis ryšys yra tarp atsakovės veiksmų ir pasekmių ieškovams dėl automobilio paėmimo ikiteisminio tyrimo įstaigoje. Atsakovė ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-07467-22 nėra įtariamoji, iš Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus 2022 m. gegužės 18 d. nutarimo atmesti skundą matyti, kad gauta duomenų, jog automobilį galėjo pavogti ir/ar pavogė p. Amhaz. Taigi atsakovė Sutartį įvykdė visiškai ir negali būti atsakinga dėl trečiojo asmens veiksmų;

15.10. atsakovė neginčijo, jog visi po automobilio pagrobimo sudaryti jo perleidimo sandoriai yra neteisėti, kadangi atsirado be automobilio teisėto savininko valios, tačiau priimant sprendimą neįvertinta aplinkybė, jog toks faktas paaiškėjo tik VĮ „Regitra“ bandant užregistruoti automobilį, kai tuo tarpu byloje nėra duomenų, jog Sutarties sudarymo metu atsakovei buvo žinoma, kad ieškovui užsakomas automobilis yra vogtas;

15.11. priešingai nei sprendė teismas, restitucija nėra galima. Automobilio grąžinti neįmanoma, todėl, taikius vienašalę restituciją, kaip to reikalavo ieškovai, jų padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pagerėjo, o sąžiningos atsakovės - pablogėjo (nors Ieškovai turės galimybę patirtus nuostolius išsiieškoti iš Automobilį pavogusio asmens, kuris bus nustatytas ir nuteistas). Teismas nevertino, kad nėra teisinio pagrindo ieškovo nuostolių atlyginimo naštą perkelti kitai, tinkamai įvykdžiusiai sandorį, šaliai, kad tokio pobūdžio bylose teismai laikosi pozicijos, jog vienašalės restitucijos taikymas prieštarautų protingumo ir ekonomiškumo principams, nes vogtas automobilis buvo perleistas kitiems asmenims kelis kartus, todėl kiekvienas pirkėjas turėtų bylinėtis su pardavėju dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo ar atlyginimo nuostolių, atsiradusių grąžinus pinigus, gautus pagal buvusi pirkimo-pardavimo sandorį. Atitinkamai neturėjo būti tenkinamas ir ieškovų reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo. CK 6.253 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė neatsiranda, kai žala kyla dėl neteisėtos trečiojo asmens veikos, todėl galimas ieškovų reikalavimas automobilį pavogusiam asmeniui, o reikalavimai atsakovei apskritai negali būti reiškiami, kadangi atsakovė nėra pažeidusi apdairaus, atidaus ir rūpestingo verslininko elgesio standarto;

15.12. priteisdamas neproporcingas teisinės pagalbos išlaidas teismas nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos ir nesivadovavo Rekomendacijose nustatytais kriterijais. Bylinėjimosi išlaidų pagrįstumą teismas grindė tik deklaratyviu teiginiu, kad bylinėjimosi išlaidos vertinamos kaip adekvačios, protingos ir pagrįstos. Tačiau teismas neįvertino, jog nagrinėjama byla nėra sudėtinga, teisinis klausimas nėra naujas ir gausu kasacinio teismo praktikos, kad ginčo išsprendimas nereikalavo didelės apimties kompleksiškų teisinių paslaugų teikimo bei specialių teisinių žinių, nebuvo atliktos jokios ekspertizės ar pan., atstovams nebuvo būtinybės išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokatų darbo vieta. Ieškovo atstovo darbo laiko sąnaudos nebuvo didelės, be to, ne visi teikti dokumentai buvo būtini, o byloje vyko vos du teismo posėdžiai, t.y. 2023 m. kovo 29 d. nuo 09:53 iki 10 val. 36min. (mažiau nei valandą) bei 2023 m. birželio 1 d. nuo 13:37 iki 15:19 (mažiau nei dvi valandos).

16. Ieškovai atsiliepime su atsakovės apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jo netenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

16.1. atsakovė klaidina teismą, teigdama, jog yra prekybos įmonė/tarpininkė, o jos verslo modelis yra tarpininkavimas parduodant automobilius komiso pagrindu. Ši veikla yra tik viena iš verslo srities veiklos dalių, o atsakovė užsiima automobilių prekyba, automobilių nuoma, automobilių užsakymais, keleivių pervežimu, lizingu. Posėdžio metu ieškovas paaiškino, kad į atsakovę kreipėsi tikslu įsigyti automobilį iš Lietuvos įmonės, o ne tiesiogiai užsienyje dėl patikimesnio įsigijimo būdo. Ieškovas tikėjo, kad atsakovė yra profesionalė šioje srityje, o kadangi salone nebuvo ieškovo kriterijus atitinkančio automobilio, įmonės atstovai pasiūlė kitus automobilių variantus internetinių nuorodų pavidalu. Įmonės veikloje numatyta paslauga „automobilių užsakymas“, kuriame išaiškinta automobilio užsakymo tvarka ir nurodyta, kad „automobilį nupirksime“, todėl verslo modelis nupirkti automobilį pagal užsakymą yra numatytas, aprašytas ir veikiantis. Nuorodos persiuntimas ieškovui nepagrindžia, jog automobilį parduoda ne atsakovė ar kad atsakovė neturėjo tikslo automobilio įsigyti savo nuosavybėn. Neturi teisinės reikšmės, kas kam persiuntė techninio pobūdžio informaciją, be to, pagalba surasti reikiamą automobilį rinkoje įeina į teikiamas paslaugas - nupirkti automobilį pagal užsakymą. Teisine prasme svarbesnė yra informacija kituose finansiniuose dokumentuose - transporto priemonės užsakyme, sąskaitoje, pinigų priėmimo kvite, kuriuose pirkėja nurodyta atsakovė;

16.2. įforminta sutartis neatitinka CK 6.756 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pavedimo sutarties sampratos. Nebuvo sudaryta jokių įgaliojimų, atsakovė automobilio įsigijimo metu veikė savo, o ne ieškovo vardu, o atsakovė, teigdama, kad veikė pavedimo sutarties ribose, privalėjo nurodyti, kad pirkėjas yra ieškovas, atstovaujamas atsakovės ir tokiu atveju nuosavybės teisė ieškovui atsirastų nuo automobilio pirkimo momento. Tuo tarpu atsakovės pateiktame Autoarena-Sazgitter GbR įpareigojančiame transporto priemonės užsakyme nurodyta, jog pirkėjas yra Vilnius UAB Autobus.lt – J. S.. Atsakovė sumokėjo 2000 Eur avansą 2022 m. vasario 23 d. pavedimu, visiškai atsiskaitė 2022 m. vasario 25 d. pagal atsakovei išrašytą sąskaitą Nr. 0014/2022 ir nuo šio momento atsakovei atsirado nuosavybės teisė į automobilį. Tokie veiksmai teisine prasme jokių pasekmių ieškovei nesukėlė. Nei užsakyme, nei sąskaitoje nėra duomenų, nurodančių, kad atsakovė veikė ieškovo vardu, kaip to reikalauja pavedimo sutartis. Be to, vertinant Sutarties tekstą svarbu ir tai, jog tekstas suformuluotas kaip pirkimo-pardavimo sutartis, jame nėra pavedimo sutarties požymių;

16.3. sudaryta sutartis vadinasi automobilio pirkimo aukciono būdu tarpininkavimo sutartis, tačiau automobilis buvo įsigytas iš tinklalapio mobile.de, kuris turi laisvą prieigą: tiek fiziniai asmenys, tiek juridiniai gali naudotis tinklalapio informacija. Automobilis buvo pirktas iš platformos mobile.de ir, nors apeliantė tvirtina, jog automobilis įsigytas iš aukciono, tačiau neįrodė ir nepateikė teismui jokių įrodymų dėl neva įvykdyto aukciono: nėra jokių duomenų, apie paskelbtas aukciono sąlygas, dalyvių skaičių, pirminius pasiūlymus ir pan., pateiktas į bylą susirašinėjimas neatitinka aukciono reikalavimų ir nėra patvirtinimas apie atsakovės dalyvavimą aukcione;

16.4. atsakovė apeliaciniame skunde pernelyg sureikšmino sutarties 5.5 punktą, kuriame nurodyta, jog sutartis sudaryta laisva šalių valia, atitinka tikruosius šalių ketinimus, perskaityta ir pasirašyta. Tai bendro pobūdžio sutarties nuostata, būdinga ir įtraukiama į visas sutartis;

16.5. nėra aiškus atsakovės teiginys, kad ieškovai konkliudentiniais veiksmais patvirtino, jog yra automobilio savininkai. Privaloma teisinė registracija nesukuria nuosavybės teisės į registruojamą daiktą, kadangi nuosavybės teisę į įsigytą daiktą patvirtina sandoris, o ne sandorio teisinė registracija. Tai, kad ieškovės vardu registruotas unikalus transporto priemonės savininko deklaravimo kodas (SDK), neturi teisinės reikšmės;

16.6. tai, kad sutartis pavadinta pirkimo aukciono būdu tarpininkavimo sutartimi ar kad buvo nustatytas tarpininkavimo mokestis, nesudaro pagrindo pripažinti, jog buvo sudaryta pavedimo sutartis. CK 6.193 straipsnyje įtvirtintos sutarčių aiškinimo taisyklės, jas pirmosios instancijos teismas pritaikė ir nustatė, kokie buvo šalių tikrieji ketinimai, spręsdamas, kad tarp šalių buvo sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis;

16.7. atsakovė klaidina teismą, nurodydama, jog užsakant automobilį jį patikrino Carvertical sistemoje. Automobilis buvo užsakytas 2022 m. vasario 21 d., o Carvertical sistemoje automobilis patikrintas vėliau, t .y. 2022 m. kovo 3 d. 11.22 val. Be to, ar automobilis vogtas, patikrinta kitose šalyse, tačiau ne įsigijimo šalyje - Vokietijoje. Atsakovė galėjo patikrinti automobilį ir per kitas platformas, Carvertical sistema nėra vienintelis šaltinis patikrinti automobilius. Aplinkybė, jog įmonė Autoarena-Salzgitteryra yra patikimas partneris, neturi teisinės reikšmės, kadangi nepatikrinusi automobilio atsakovė priėmė visą riziką. CK 6.317 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 6.321 straipsnio 1,3 ir 6 dalyse įtvirtinta pardavėjo pareiga garantuoti, jog parduodamas daiktas jam priklauso nuosavybės teise ir tretieji asmenys neturi jokių teisių ar pretenzijų į parduodamą daiktą, o CK 6.3007 straipsnyje įtvirtintos nevykdymo pasekmės. Taigi nepatikrinusi automobilio atsakovė pažeidė nurodytas imperatyvias normas;

16.8. ieškovas kaip pirkėjas prievolę įvykdė tinkamai, sumokėjo atsakovei automobilio kainą, o atsakovė neįvykdė savo pagrindinės prievolės nustatytos CK 6.317 straipsnio 1 dalyje ir 6.321 straipsnio 1 dalyje, todėl ieškovo padėties pablogėjimas negali būti pripažįstama pagrįstu ir sąžiningu. Automobilių pardavimas yra atsakovo verslas, santykiai su trečiuoju asmeniu buvo nuolatinai ir patikimi, patikrinti automobilį turi būti atsakovės įprastinė veikla ir nėra sudėtingas veiksmas, kurio neįvykdžius atsakovei tenka verslo rizika. Atsakovės argumentai, susiję su galima sąžiningo įgijėjo teisių apsauga, teisiškai nereikšmingi, kadangi sprendžiamas ne daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, o pirkimo-pardavimo sutarties nuginčijimo, remiantis tuo, kad atsakovė pardavė ne jai priklausantį daiktą, klausimas. Automobilis šiuo metu grąžintas, todėl ieškovai prarado ir pinigus, ir automobilį;

16.9. ieškovas į bylą pateikė rašytinius įrodymus, bylinėjimosi išlaidų ataskaitą su apskaičiavimu. Teismo diskrecija yra įvertinti išlaidų pagrįstumą. Patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija maksimalių rekomenduojamų dydžių, yra pagrįstos, adekvačios ir protingos.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

18. Apeliacijos objektą sudaro teismo sprendimo, kuriuo, taikant sutarčių aiškinimo taisykles, nustatyti šalis sieję teisiniai santykiai ir pripažinta šalių sudaryta sutartis negaliojančia CK 1.90 straipsnio pagrindu (dėl suklydimo sudarytas sandoris), taip pat spręsta dėl vienašalės restitucijos taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių

19. Ieškovas P. M. ir atsakovė 2022 m. vasario 22 d. sudarė Automobilio pirkimo aukciono būdu tarpininkavimo sutartį Nr. 13056. Sutarties objektas aptartas Sutarties 1.1. punkte - Vokietijoje parduodamas turtas – automobilis Audi Q5, (duomenys neskelbtini), pirmosios registracijos data – 2018-12, kaina numatyta Sutarties 2.2 punkte – planuojama 38500 Eur kaina su PVM, įskaičiuojant transportavimo ir tarpininkavimo mokesčius.

20. Atsakovės 2022 m. vasario 22 d. išrašytame pinigų priėmimo kvite Serija/Numeris Nr. 2022-02-22/VA00474 nurodyta, kad už automobilį Audi Q5, VIN (duomenys neskelbtini), P. M. sumokėjo 38500 Eur, patvirtinta, kad 38500 Eur yra galutinė automobilio kaina. Mažoji bendrija „Ratneta“ ieškovui 2022 m. kovo 3 d. išrašė PVM sąskaitą-faktūrą Nr. RAT000021473 800 Eur sumai už prekes Bridgestone Blizzak DM-V3 255/45 R20 101T.

21. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog automobilį registruojant VĮ „Regitra“ paaiškėjo, kad automobilis yra vogtas. Ieškovas 2022 m. rugsėjo 23 d. prašymu „Dėl pinigų grąžinimo už negautą prekę“ kreipėsi į atsakovę, prašydamas grąžinti už automobilį sumokėtus pinigus, kadangi automobilis registravimo VĮ „Regitra“ metu buvo konfiskuotas.

22. Šalims skirtingai vertinant tarp jų susiklosčiusius teisinius santykius (ieškovams laikant, kad sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis, o atsakovei įrodinėjant, kad buvo sudaryta tarpininkavimo sutartis), Vilniaus miesto apylinkės teismas, remdamasis kasacinio teismo praktikoje suformuotomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, vertino, kad tarp šalių buvo sudaryta automobilio pirkimo - pardavimo sutartis, kad atsakovės pasiūlytos sutarties sąlygos suklaidino ieškovus, todėl sprendė pripažinti ginčo sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Teismas taip pat sprendė taikyti vienašalę restituciją. Apeliantė su tokiu teismo sprendimu nesutinka, įrodinėja, jog pirmosios instancijos teismas formaliai vertino tarp šalių susiklosčiusius santykius, rėmėsi tik ieškovų argumentais, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu apeliantės vertinimu neturi pagrindo sutikti.

Dėl sutartinių santykių

23. Ginčas visų pirma kilo dėl to, kokie tarpusavio teisiniai santykiai siejo šalis, įgyjant ginčo objektą – automobilį. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl šalių skirtingai vertinamos sudarytos 2022 m. vasario 22 d. Automobilio pirkimo aukciono būdu tarpininkavimo sutarties Nr. 13056 (sudaryta ginčo automobilio pirkimo-pardavimo sutartis ar pavedimo sandoris dėl ginčo automobilio nupirkimo) bei to, kokį sandorį buvo siekiama sudaryti, šalių paaiškinimus ir rašytinius įrodymus vertino vadovaudamasis CK 6.193-6.196 straipsniuose nustatytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis.

24. Sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai; aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (1 dalis). Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes; aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos (2 dalis). Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė (3 dalis).

25. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-969/2021 85 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

26. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas rėmėsi kasacinio teismo praktika ir išvadą, jog iš tiesų šalis siejo pirkimo - pardavimo santykiai, padarė vertindamas šalių ginčo sutarties nuostatas, tikrąją šalių valią. Teisėjų kolegija nepritaria apeliantės argumentui, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė Sutarties aiškinimo taisykles. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tarp Sutarties sąlygų turinio yra prieštaravimų, kas sukuria pagrįstą lūkestį, jog tarp šalių sudaryta pirkimo pardavimo sutartis. Sutarties 3.4 punkte įtvirtinta, jog pirkėjas (ieškovas) aiškiai ir vienareikšmiškai supranta, kad pardavėjas (atsakovė) yra prekybos įmonė / tarpininkas, įsigyjantis turtą su tikslu parduoti jį pirkėjui, kai tuo tarpu Sutarties 3.5. punkte nurodyta, kad pirkėjui pareiškus pretenziją dėl turto kokybės trūkumų, pardavėjas už turto kokybę atsako prieš pirkėją tokia apimtimi, kokia bus patenkinta iš pirminio pardavėjo Vokietijoje, kur pardavėjas pirko turtą atstovaujant pirkėjo interesus. Dar daugiau, Sutarties 3.8. punkto sąlyga įtvirtina, kad pardavėjui pristačius turtą ir pirkėjui pilnai atsiskaičius už paslaugas, nedelsiant perleidžia nuosavybės teisę pirkėjui ir/ar pirkėjo pasirinktai finansavimo bendrovei. Pagal CK 6.305 straipsnį pirkimo-pardavimo sutartis pripažįstama, kai viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą. Tuo tarpu pavedimo sutarties samprata įtvirtinta CK 6.756 straipsnyje, ir pavedimo sutartimi viena šalis (įgaliotinis) įsipareigoja kitos šalies (įgaliotojo) vardu ir lėšomis atlikti tam tikrus teisinius veiksmus su trečiaisiais asmenimis. Pagal Sutartį ieškovams nuosavybės teisė į automobilį atsiranda pilnai atsiskaičius už paslaugas (3.8 punktas) ir būtent pastaroji sutarties sąlyga aiškiai įtvirtina nuosavybės perėjimo momentą, kuris atsiranda pirkimo – pardavimo santykiuose, o ne esant pavedimo santykiams. Taigi, priešingai nei siekia įrodyti apeliantė, vertinant šalių sudarytos Sutarties nuostatas laikytina, kad jos labiau atitinka pirkimo pardavimo - santykius.

27. Kadangi, kaip jau minėta, Sutarties nuostatose yra kalbama tiek apie pirkimo – pardavimo, tiek apie pavedimo santykius, tarp šalių susiklosčiusių sutartinių santykių vertinimui svarbus ne tik pačios Sutarties tekstas, kuris sukėlė pagrįstus lūkesčius ieškovų supratimui apie automobilio pirkimo – pardavimo santykius bei, teisėjų kolegijos vertinimu, labiau ir atitinka šiuos santykius, tačiau ir kiti byloje esantys įrodymai ir šalių ketinimai, kurie aptarti ir skundžiamame sprendime. Teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo argumentams ir ieškovo pozicijai, kad ir kiti byloje esantys įrodymai nesudaro pagrindo laikyti, jog atsakovė veikė ieškovų vardu pagal pavedimo sutartį.

28. Kaip matyti, byloje pateiktas atsakovės 2022 m. vasario 22 d. pasirašytas raštas Nr. P13052, kuriame be kita ko skiltyje „Transporto priemonės pardavėjas“ nurodyta „UAB Autobus.lt“, taip pat pateiktas Vokietijos įmonės Autoarena Salzgitter 2022 m. vasario 21 d. išduotas dokumentas „Įpareigojantis transporto priemonės užsakymas“, adresuotas Vilnius Auto UAB „Autobus.lt“, J. S., kuriame nurodytas ginčo automobilis bei „<Gerbiamas pone S., sveikiname Jus apsisprendus įsigyti šią transporto priemonę...>“, pirkimo kaina su PVM – 36500 Eur. Šiuose dokumentuose pirkėja nurodyta atsakovė (jos atstovas), taigi ir aptarti dokumentai nepatvirtina atsakovės įrodinėjamos aplinkybės, jog atsakovė veikė ieškovų pavedimu. Todėl pritartina apylinkės teismo išvadai, jog byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad atsakovė pirkimo – pardavimo santykiuose veikė ieškovų vardu.

29. Teisingų teismo išvadų dėl to, kad tarp šalių susiklostę tarpusavio santykiai nėra pavedimo teisiniai santykiai, nepaneigia ir kiti atsakovės teiginiai. Atsakovė nurodo, jog automobilis buvo įsigytas aukcione, tačiau, viena vertus, byloje nėra tokių duomenų, kita vertus, kaip jau buvo nustatyta, atsakovė automobilį pirko ir transportavo į Lietuvą savo vardu. Trečia, kaip jau buvo minėta, Sutarties 3.8 punkto sąlyga aiškiai įtvirtina, jog atsakovė kaip savininkė perleis automobilį ieškovams po atsiskaitymo, kas savo esme akivaizdžiai patvirtina tarp šalių susiklosčiusius pirkimo – pardavimo santykius.

30. Nepritartina apeliantės pozicijai, kad Sutarties 5.5 punktas savaime pagrindžia, jog ieškovas suprato, kokią sutartį sudarė. Kaip pagrįstai nurodo ieškovas, tai iš esmės yra bendro pobūdžio nuostata, tačiau ji savaime nesudaro pagrindo laikyti, jog iš tiesų ieškovas suprato, kokie santykiai siejo jį su atsakove sudarius sutartį. Kaip jau buvo nustatyta aukščiau, Sutarties sąlygos viena kitai prieštarauja, iš jų nėra aiškaus pagrindo konstatavimui, jog šalis siejo pavedimo santykiai, o įvertinęs Sutarties sąlygas ieškovas galėjo turėti lūkestį, jog yra sudaryta pirkimo - pardavimo sutartis. Byloje nėra ginčo, kad Sutarties nuostatos parengtos atsakovės kaip savo srities profesionalės, todėl tai, kad jos aiškios pačiai atsakovei arba atsakovės suprantamos kaip pavedimo sutartis, nesudaro pagrindo laikyti, jog Sutarties nuostatos nesuklaidino ieškovo ar nesuformavo jo klaidingo lūkesčio dėl to, kad šalis siejo pirkimo - pardavimo santykiai. Be to, CK 6.194 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta vadinamoji contra proferentem taisyklė, pagal kurią sutarties sąlygos aiškintinos jas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Ši taisyklė grindžiama logika, kad šalis, kuri siūlo tam tikrą sutarties sąlygą, turi pareigą ją suformuluoti maksimaliai aiškiai, kad ateityje ji būtų aiškinama vienodai. Esant situacijai, kai tam tikra sąlyga buvo parengta išimtinai vienos sutarties šalių ir ji yra dviprasmiška, contra proferentem taisyklė perkelia visą neigiamų padarinių riziką sąlygą pasiūliusios ir parengusios šalies nenaudai. Pastebėtina, kad nagrinėjamu atveju taip pat susiklostė analogiška situacija, kuomet atsakovės parengtos Sutarties sąlygos nėra aiškios ir, kaip buvo nustatyta, viena kitai prieštarauja, todėl atsakovei tenka neigiamų padarinių rizika, susijusi su tuo, kad Sutarties pagrindu tarp šalių susiklostę santykiai laikytini pirkimo – pardavimo, o ne pavedimo santykiais ir su šiuo aiškinimu susiję teisinės pasekmės.

31. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti ir išvadai, jog atsakovės pasiūlytos sutarties sąlygos suklaidino ieškovą iš esmės, ir jos nebuvo tinkamai (aiškiai ir suprantamai) atskleistos ieškovui. Dėl atsakovės nurodomo Sutarties 5.5 punkto bei kitų Sutarties sąlygų pasisakyta aukščiau. Apeliantė savo argumentais nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų (CPK 185 straipsnis).

32. Pardavėjas turi pareigą garantuoti, kad parduodamas daiktas priklauso jam nuosavybės teise ir tretieji asmenys neturi jokių teisių ar pretenzijų į parduodamą daiktą (CK 6.317 straipsnio 1, 2 dalys, 6.321 straipsnio 1, 3 ir 6 dalys), pareigos nevykdymo pasekmės įtvirtintos CK 6.307 straipsnyje. Nors apeliantė nurodo, kad neatliko neteisėtų veiksmų, Sutartį įvykdė ir negali būti atsakinga už trečiuosius asmenis, tačiau vertintina, kad atsakovė, būdama verslininkė, kurios verslas be kita ko yra ir automobilių pardavimas, turėjo pareigą patikrinti automobilį. Kaip matyti, automobilis buvo patikrintas Carvertical sistemoje, tačiau jau po Sutarties sudarymo (2022 m. kovo 3 d. 11.22 val.), be to, patikrintas kitose šalyse, tačiau ne Vokietijoje, kurioje ir buvo pirktas. Aplinkybė, jog atsakovės santykiai su trečiuoju asmeniu buvo nuolatiniai ir patikimi, neturi teisinės reikšmės. Taigi, kaip pagrįstai nurodo ieškovas, šiuo atveju pažeidė ir CK 6.317 straipsnio 1 ir 2 dalyse bei CK 6.321 straipsnio 1,3, ir 6 dalyse įtvirtintą pareigą, dėl ko ginčijamas sandoris buvo sudarytas dėl vogto ir atsakovei nepriklausančio automobilio.

33. Taigi apibendrindama aukščiau išdėstytą teisėjų kolegija laiko, jog pirmosios instancijos teismas aiškindamas Sutartį įvertino faktines bylos aplinkybes, vadovavosi materialinės teisės normomis ir nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, todėl pagrįstai sprendė, jog buvo sudaryta automobilio pirkimo – pardavimo sutartis, o ne pavedimo, ir, kadangi atsakovės pasiūlytos Sutarties sąlygos suklaidino ieškovą iš esmės, pagrįstai Sutarties 3.4, 3.5, 3.8. punktų sąlygas vertino kaip nesąžiningas ir sprendė pripažinti Sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento (CK 1.90 straipsnio 1, 4 dalys, CK 6.228⁴ straipsnio 6 ir 8 dalys).

Dėl restitucijos (ne)taikymo

34. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog Sutartį pripažinus negaliojančia taikytina restitucija ir atsakovė privalo grąžinti ieškovams gautą 38500 Eur sumą ir atlyginti 800 Eur dydžio nuotolius, patirtus ieškovams įsigijus naujas padangas, skirtas ginčo automobiliui, kurios buvo pakeistos (uždėtos). Pažymėjo, kad atsakovė neginčijo nei nuostolių fakto, nei jų dydžio. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu taikyti vienašalę restituciją.

35. Restitucijai, kaip sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinei pasekmei, yra būdingas vienas specifinis bruožas, išskiriantis ją iš kitų civilinių teisių gynimo būdų, – kaip yra išaiškinta kasacinio teismo praktikoje, teismas, pripažindamas sandorį negaliojančiu, privalo ex officio (pagal pareigas, savo iniciatyva) išspręsti restitucijos klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2014). Vis dėlto restitucijos, kaip sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinės pasekmės, taikymui nėra būdingas absoliutumas – CK 6.145 straipsnio 2 dalis nurodo, jog teismas išimtiniais atvejais gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Šios nuostatos patvirtina, kad restitucijos taikymo sąlygiškumas gali pasireikšti tais atvejais, jeigu jos taikymas suponuotų sandorio šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyros išbalansavimą. Vis dėlto, ką nurodo ir pats įstatymų leidėjas, restitucijos netaikymas galimas tik išimtiniais atvejais, vadinasi, sandorio šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyros išbalansavimas CK 6.145 straipsnio 2 dalies prasme turi būti esminis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-969/2019).

36. Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje pripažįstama, kad restitucija yra civilinės teisės gynybos būdas, kai šaliai grąžinama tai, ką jį perdavė kitai šaliai, o iš nepagrįstai įgijusios šalies išieškoma tai, ką jį perdavusi kitai šaliai. Taigi restitucija yra šalių grąžinimas į status quo (buvusi padėtis) (CK 1.138 straipsnio 2 punktas, 6.145 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad pripažinus sandorį negaliojančiu kiekviena iš sandorio šalių privalo grąžinti antrajai šaliai viską, ką yra gavusi pagal sandorį. Taip yra sugrįžtama į ankstesnę padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo.

37. Pripažinus sutartį negaliojančia dėl to, jog pardavėjas pardavė jam nepriklausantį daiktą dėl pagrindų, atsiradusių iki sutarties įvykdymo, daiktas iš pirkėjo grąžinamas savininkui, o pardavėjas privalo pirkėjui grąžinti sumokėtą kainą bei atlyginti šio turėtus nuostolius (CK 6.307 straipsnio 1, 3 dalys, 6.323 straipsnio 1 dalis). Taigi, įstatymo tiesiogiai leidžiama pirkėjui, iš kurio paimamas vogtas automobilis, reikalauti pardavėją grąžinti sumokėtą kainą. Šią pirkėjo teisę suponuoja sutartinių santykių su pardavėju egzistavimas bei faktas, kad pardavėjas pardavė daiktą nebūdamas jo savininkas. Tokią poziciją patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2006; 2008 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2008). Pardavėjas, net būdamas sąžiningas, negali gintis CK 6.253 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, nes jam yra taikoma ne civilinė atsakomybė, bet įpareigojimas grąžinti be pagrindo įgytą turtą, kai pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta vėliau (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys). Daikto pirkėjas turi teisę reikalauti grąžinti sumokėtą kainą arba iš pardavėjo, arba iš deliktą padariusio asmens, tačiau rinktis atsakingą asmenį yra pirkėjo teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2008).

38. Pirmosios instancijos teismas pripažino ieškovų ginčytą Sutartį negaliojančia CK 1.90 straipsnio 1 dalies pagrindu, kartu laikydamas, kad atitinkamos Sutarties sąlygos dėl esminio neaiškumo yra nesąžiningos. Jeigu iš esmės suklydus sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, tai taikomos šio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos (CK 1.90 straipsnio 3 dalis). CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Restitucijos taisykles nustato CK šeštosios knygos normos.

39. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir nenukrypdamas nuo kasacinio teismo sprendė, jog nagrinėjamu atveju taikytina vienašalė restitucija. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad, paaiškėjus, jog pirkėjas nupirko vogtą automobilį, vien aplinkybė, kad nebėra galimybės grąžinti automobilį pardavėjui, nelaikytina savaime suponuojančia restitucijos netaikymo situaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2008). Taigi apeliantė nepagrįstai remiasi aplinkybe, jog vienašalė restitucija negalima dėl to, kad neįmanoma grąžinti automobilio. Nors apeliantė teisi, teigdama, kad įstatyme nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais restitucijos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis), tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti šios išimties. Faktinė padėtis, kuriai esant įstatyme teismui suteikiama galimybė restitucijos netaikyti, turi būti išimtinė, tačiau, nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, dėl šios išimties pirmosios instancijos teismas nesprendė, o apeliacinės instancijos teismas nenustatė restitucijos negalimumo sąlygų. Pažymėtina, kad CK 6.323 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog kai parduotą daiktą teismas dėl pagrindų, atsiradusių iki sutarties įvykdymo, atiteisia iš pirkėjo, tai pardavėjas privalo pirkėjui grąžinti sumokėtą kainą ir atlyginti šio turėtus nuostolius, jeigu pardavėjas neįrodo, kad pirkėjas apie tokius pagrindus žinojo ar turėjo žinoti. Šiuo gi atveju apeliantė neįrodinėjo, kad pirkėjas (ieškovai) apie tokius pagrindus žinojo ar turėjo žinoti. Kiti apeliantės argumentai, kuriais neigiama vienašalė restitucija, neturi teisinės reikšmės.

40. Byloje aiški ieškovų sumokėta suma už ketinamą įsigyti automobilį, ginčo dėl to nebuvo. Ginčo nėra ir dėl ieškovų prašomų atlyginti nuostolių, patirtų dėl pirktų padangų, dydžio. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad restitucijos ir nuostolių atlyginimo suma nepagrįsta.

41. Dėl nurodytų motyvų konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovo reikalavimą dėl restitucijos taikymo ir 38500 Eur sumos, sumokėtos už ketintą įsigyti automobilį, bei 800 Eur dydžio nuotolių, patirtų įsigijus padangas pirktam automobiliui, priteisimo. Taigi ir šioje dalyje nėra pagrindo naikinti skundžiamo sprendimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

42. Apeliantė nepritaria ir pirmosios instancijos teismo priteistoms ieškovams teisinės pagalbos išlaidoms, teigdama, kad adekvatumo, protingumo ir pagrįstumo kriterijai taikyti tik deklaratyviai, neįvertinant Rekomendacijose įtvirtintų atstovavimo išlaidų vertinimo kriterijų, t. y. neatsižvelgta į tai, kad civilinė byla nesudėtinga, kad ginčo išsprendimas nereikalavo didelės apimties kompleksiškų teisinių paslaugų teikimo bei specialių teisinių žinių, kad teisinis klausimas nėra naujas, kad ieškovo atstovo darbo sąnaudos nėra didelės.

43. CPK 98 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

44. Nors išlaidos, patirtos pasitelkus byloje advokatą ar advokato padėjėją, pagal įstatymą yra laikomos su bylos nagrinėjimu susijusiomis išlaidomis ir šalis, kurios atžvilgiu buvo priimtas palankus sprendimas, jas pagrindusi, įgyja teisę, kad jos būtų atlygintos, pažymėtina, kad ne visos advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje faktiškai sumokėtos sumos gali būti pripažįstamos pagrįstomis ir turi būti atlyginamos. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo, todėl tuo atveju, jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia; išvadą dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies pagrįstumo teismas turi motyvuoti (CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad spręsdamas dėl priteistinų teisinės pagalbos išlaidų dydžio teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose nurodytus maksimalius priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydžius ir kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008).

45. Pirmiau aptartos teisės aktų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų paskirstymą šalims, nuostatos ir kasacinio teismo praktikoje patekti išaiškinimai suponuoja išvadą, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl byloje patirtų teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo, negali remtis vien tik šalies prašyme nurodytais duomenimis ir aplinkybėmis. Kiekvienos šalies turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas yra sprendžiamas individualiai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-570/2014). Kasacinio teismo praktikoje šiuo aspektu yra nurodyta, kad teismas, spręsdamas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo, turi pirmiausia nustatyti, ar prašomos atlyginti išlaidos padarytos (CPK 88 straipsnis); antra, teismas turi nustatyti pagal išvardytus reikalavimus jų dydį, o ne vien vadovautis atliktais mokėjimais (CPK 98 straipsnis); trečia, teismas turi paskirstyti nustatytą bylinėjimosi išlaidų sumą pagal bylos nagrinėjimo rezultatus (CPK 93 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-684/2023, 87 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Spręsdamas klausimą, ar prašomos atlyginti išlaidos yra padarytos, teismas turi įvertinti ne tik tai, ar šios išlaidos yra faktiškai patirtos, tačiau ir tai, ar jos yra susijusios su nagrinėjama byla, taip pat ar teisinės paslaugos, už kurias patirtas išlaidas prašoma atlyginti, nėra akivaizdžiai perteklinės.

46. Nagrinėjamu atveju ieškovas prašė priteisti 5000 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidas. Grįsdamas šias išlaidas ieškovas pateikė 2023 m. kovo 24 d. prašymą su bylinėjimosi išlaidų detalizacija, 2023 m. kovo 24 d. pinigų priėmimo kvitą, pagrindžiantį 5000 Eur sumokėjimą atstovei. Taigi ieškovas pagrindė, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme jo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos buvo realiai patirtos. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovui suteiktų teisinių paslaugų pobūdį, laikė, jog tokios išlaidos yra protingos, adekvačios ir pagrįstos. Kaip minėta, apeliantė su tuo nesutinka, įrodinėdama, kad teismas neįvertino svarbių kriterijų, kurie reikšmingi vertinant bylinėjimosi išlaidų dydžio pagrįstumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia atsakovės pozicija iš dalies pagrįsta.

47. Visų pirma, iš pateiktos detalizacijos matyti, jog atskirai išskirtas susipažinimas su byla, bylos analizė, susipažinimas su teismo praktika, konsultacijų suteikimas, susitikimas su klientu (Nr. 1 skiltis), įvertinta 1439,20 Eur suma, ir ieškinio parengimas (Nr. 2 skiltis), įvertinta 2698,50 Eur suma. Už ieškinio parengimą nurodyta suma neviršija Rekomendacijų 8.2 punkte numatyto maksimalaus dydžio. Tačiau vertinant, kad susipažinimas su byla, bylos analizė, susipažinimas su teismų praktika, konsultacijų teikimas priskirtinas prie procesinio dokumento rengimo teisinės paslaugos, prašomas priteisti 1439,20 Eur išlaidų atlyginimas už prašymo skiltyje Nr. 1 išskirtas paslaugas nepriteistinas.

48. Antra, iš pateiktos detalizacijos matyti, jog pasirengimas procesui, baigiamosios kalbos paruošimas ir kt. (Nr. 3 skiltis) įvertinta 719,60 Eur suma, o dalyvavimas 2023 m. kovo 29 d. teismo posėdyje (2 val) (skiltis Nr. 4) įvertinta 359,80 Eur suma. Minėtos sumos neviršija Rekomendacijų 8.17, 8.19 punktuose įtvirtintų maksimalių dydžių. Nors apeliantė nurodo, kad byloje vyko du posėdžiai, jų trukmė nebuvo ilga (bendrai susumavus daugiau nei 2 val.), tačiau, kaip matyti iš detalizacijos, ir paskaičiuota suma už dalyvavimą teismo posėdžiuose nėra didelė ir neviršija rekomenduojamų dydžių. Analogiškai vertintinos ir teiktos paslaugos, nurodytos detalizacijos Nr. 3 skiltyje, kadangi, kaip matyti iš bylos duomenų, rengti ir kiti procesiniai dokumentai (pvz. prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ruoštasi teismo posėdžiui ir pan.). Taigi šia apimtimi teisinės pagalbos išlaidos taip pat laikytinos protingomis ir adekvačiomis.

49. Trečia, nors pirmosios instancijos teismas iš tiesų nedetalizavo taip, kai nurodo apeliantė, vertintų bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo pagal Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus ir jų atskirai neišskyrė, tačiau apeliacinės instancijos teismas laiko, jog šiuo atveju aptartų bylinėjimosi išlaidų (išskyrus skiltyje Nr. 1 nurodytas) dydžiai nesudaro pagrindo laikyti, jog teisinės pagalbos išlaidos, įvertinus civilinės bylos pobūdį, yra per didelės, juolab kad, kaip buvo aptarta, neviršija maksimalių Rekomendacijose įtvirtintų dydžių. Nors apeliantė įrodinėja, kad advokato darbo sąnaudos pagal bylos pobūdį ir rengtus procesinius dokumentus nėra didelės, tačiau tai nepaneigia ieškovo atstovės indėlio teikiant ieškovui teisines paslaugas (rengiant procesinius dokumentus, pasiruošimo teismo posėdžiui, dalyvavimo teismo posėdyje ir pan.). Pritartina apeliantei, kad teisinis klausimas nėra naujas ir yra teismų praktikos šiuo klausimu, tačiau tiek procesiniams dokumentams parengti, tiek ir susipažinimui su teismų praktika reikalingos laiko sąnaudos, kurias ir patyrė ieškovo atstovė. Todėl vertintina, kad aptartų pagrįstų teisinės pagalbos išlaidų nėra pagrindo mažinti.

50. Apibendrinant išdėstytą teisėjų kolegija laiko, jog nagrinėjamu atveju iš apeliantės priteistinos 3561 Eur (5000 Eur -1439 Eur) advokato teisinės pagalbos išlaidos pirmosios instancijos teisme. Laikytina, kad tokia suma atitinka ir teisingumo, protingumo kriterijus.

51. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš atsakovės priteistos ieškovo naudai bylinėjimosi išlaidos keistina, nustatant, kad atsakovės bendra atlygintina bylinėjimosi išlaidų suma sudaro 4445 Eur (815 Eur žyminio mokesčio, 69 Eur už vertimo paslaugas, 3561 Eur advokato atstovavimo išlaidų byloje).

Dėl bylos procesinės baigties

52. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi nustatytomis aplinkybėmis ir nurodytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ginčui aktualias materialiosios ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apylinkės teismo 2023 m. birželio 28 d. sprendimas iš esmės paliekamas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Procesinio klausimo išsprendimas (šiuo atveju teisėjų kolegijos sprendimas sumažinti patirtas bylinėjimosi išlaidas) pagal teismų praktiką materialinio teisinio rezultato nekeičia.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

53. Apeliacinį skundą atmetus ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikus nepakeistą, apeliantė neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau tokią teisę įgijo ieškovai (CPK 93, 98 straipsniai).

54. Ieškovai nurodo patyrę 2400 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, pateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus (2023 m. spalio 12 d. detalizaciją, 2023 m. spalio 12 d. grynųjų pinigų priėmimo kvitą). Rekomendacijų 8.11 papunktis numato, kad maksimalus užmokesčio dydis už advokato teikiamas atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo paslaugas apskaičiuojamas 1,3 koeficientą padauginant iš Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių). Ieškovai išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti patyrė 2023 m. III ketvirtį (2023 m. rugpjūčio mėn.), todėl aktualus 2023 m. I ketvirtį galiojęs vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) dydis, kuris sudaro 1959,90 Eur, todėl maksimalus rekomenduojamas priteisti dydis sudaro 2547,87 Eur (1,3 koef. x 1959,90 Eur). Nors Rekomendacijose nurodomi maksimalūs priteistini dydžiai yra rekomenduojamo pobūdžio, o teismas bylinėjimosi išlaidų dydį vertina atsižvelgdamas ne tik į rekomenduojamus priteisti dydžius, bet ir į tokius kriterijus kaip bylos sudėtingumas, galimas darbo ir laiko sąnaudas, specialių žinių reikalingumą ir pan. (Rekomendacijų 2 punktas), tačiau nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme beveik siekia maksimalų rekomenduojamą priteisti bylinėjimosi išlaidų dydį.

55. Apeliacinės instancijos teismas spręsdamas dėl priteistino bylinėjimosi išlaidų dydžio vertina ginčo pobūdį, atsiliepimo turinį, tai, kad iš esmės jame apibendrintai nurodyti argumentai, kuriais buvo remtasi pirmosios instancijos teisme, kad civilinis ginčas nėra naujas teismų praktikos prasme. Vertintinas ir teisinių paslaugų kompleksiškumas, pažymint, jog ieškovams buvo teikiamos tęstinio pobūdžio teisinės paslaugos (pirmosios instancijos teisme). Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi civilinės bylos sudėtingumą, galimas darbo ir laiko sąnaudas, atsiliepimo į apeliacinį skundą apimtį ir turinį bei jam parengti reikalingą įvertinti faktinių aplinkybių apimtį bei teisinį reglamentavimą, sprendžiamų teisinių ir faktinių klausimų sudėtingumą, sprendžia sumažinti advokato teisinės pagalbos išlaidas ir ieškovei (sumokėjusiai už teisines paslaugas) priteisti iš atsakovės 1500 Eur teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Tokio dydžio išlaidų atlyginimas atitinka ir teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 28 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Patikslinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 28 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir priteisti ieškovui P. M. iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Autobus.lt“, j. a. k. 304398871, 4445 Eur (keturis tūkstančius keturis šimtus keturiasdešimt penkis Eur) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti ieškovei J. V. – M. iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Autobus.lt“, j. a. k. 304398871, 1500 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus Eur) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.