Šiaulių apygardos teismo nutartis

Teisėja J. Kramauskaitė-Butkuvienė Civilinė byla Nr. 2S-468-194/2013

N U T ARTIS

2013 m. gegužės 13 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolanta Badaugienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės S. R. atskirąjį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės S. R. ieškinį atsakovui L. T., išvadą duodančiai institucijai Radviliškio rajono savivaldybės administracijos VTAS dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 4 d., 2013 m. sausio 24 d. nutartimis, Šiaulių apygardos teismo 2013 m. kovo 5 d., 2013 m. kovo 12 d. nutartimis klausimas dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo – nepilnamečio V. T. laikinosios gyvenamosios vietos su motina S. R. jos gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini), nustatymo išspręstas ieškovės prašymo netenkinant.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Ieškovės atstovė, skųsdama Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartį, prašo teismo nutartį panaikinti ir taikyti laikinąją apsaugos priemonę - nustatyti V. T. laikiną gyvenamąją vietą su motina S. R. iki galutinio sprendimo priėmimo šioje byloje. Atskirajame skunde teigiama, kad vaikas supranta, jog kilo ginčas tarp motinos ir tėvo dėl jo apsisprendimo, labai skaudžiai pergyvena. Atstovės advokatės nuomone, tai akivaizdžiai žaloja vaiko psichiką ir tokia situacija negali tęstis toliau. Vaikas ir ieškovė turi turėti teisines garantijas, kad vaiko gyvenimas su motina yra legalus ir kompetetingos institucijos paiso vaiko noro. Atstovė advokatė nurodė, jog parengiamojo teismo posėdžio metu atsakovas pats pripažino, kad bendrauja su vaiku telefonu, skype ir žino vaiko nuomonę, atsakovui buvo paaiškinta, kad ieškovė su vaiku vasarą grįš į Lietuvą, vaiko nuomonę galės išklausyti ir jis, ir institucijos. Atstovė advokatė pažymėjo, jog atsakovas kreipėsi į Valstybinę vaiko teisų apsaugos ir įvaikinimo tarnybą, pranešė apie vaiko pagrobimą, dėl ko ieškovė gavo (duomenys neskelbtini) teisingumo tarnybos raštą, kaltinantį ją 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencijos pažeidimu, sūnaus pagrobimu ir įpareigojantį vaiką grąžinti į Lietuvą, tai dar kartą labai išgąsdino vaiką. Advokatė pažymėjo, jog ieškovė, remdamasi sūnaus pasakojimais apie tėvo girtavimą, raštu kreipėsi į Radviliškio rajono Vaiko teisių apsaugos tarnybą (91 b.l.). Atstovė advokatė pabrėžė, jog ieškovė turi galimybę užtikrinti sūnui puikias gyvenimo sąlygas, normalų bendravimą šeimoje (su motina, broliais, patėviu, kaimynystėje gyvenančia ieškovės sesers šeima, kurioje yra panašaus amžiaus (duomenys neskelbtini)). Sąlygos sūnaus mokymuisi ieškovės gyvenamojoje vietoje yra puikios. Nurodė, jog teismui yra pateiktos ieškovės buities fotonuotraukos, vaizdo įrašas ir laiškai, kuriuose V. išsakė savo nuomonę, todėl laikinos gyvenamosios vietos nustatymas su ieškove atitinka prioritetinius nepilnamečio sūnaus interesus. Pabrėžė, jog prievartinis vaiko išsiuntimas atgal pas atsakovą gali turėti itin neigiamos įtakos vaiko psichikai, nes vaikas myli abu tėvus, nenori skaudinti tėvo, tačiau tikisi, kad ir tėvas jį supras. Būtent tam, kad vaikas, ketvirta mėnesi savo noru gyvenantis su motina, lankantis mokyklą ir kitus užsiėmimus, jaustų stabilumą, pasitikėjimą, ir reikalingas prašomos laikinosios apsaugos priemonės taikymas (90-93 b.l.).

Atsiliepdamas į ieškovės atskirąjį skundą, atsakovo atstovė advokatė Kristina Pugačienė prašo palikti nepakeistą Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartį. Nurodė, kad teismo sprendimu nepilnamečio V. T. gyvenamoji vieta yra nustatyta su atsakovu. Pažymėjo, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad nepilnamečio sūnaus V. T. gyvenimas su atsakovu kaip nors prieštarautų vaiko interesams. Atsakovo atstovės advokatės manymu, ieškovė piktybiškai nevykdo teismo sprendimo, kuriuo vaiko gyvenamoji vieta yra nustatyta su atsakovu. Dėl šios priežasties atsakovas yra priverstas kreiptis į LR Įvaikinimo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl pagrobto vaiko susigrąžinimo. Atstovė advokatė taip pat nurodė, kad atskirajame skunde išdėstyti subjektyvūs teiginiai apie tai, kad, neva , vaikui yra geriau gyventi su ieškove ir, ieškovės nuomone, tai atitinka vaiko interesus. Tokių teiginių atstovės advokatės manymu nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys (99 b.l.). Atsakovo atstovės advokatės nuomone, berniukas sunkiai adaptuojasi naujoje aplinkoje, dėl ko jam yra rekomenduojama lankyti meno terapijos užsiėmimus.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Apeliantės (ieškovės) atstovės advokatės D. B. atskirasis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamu atveju analizuojamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria išspręstas pakartotinas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių – nepilnamečio vaiko laikinosios gyvenamosios vietos su ieškove nustatymo iki tol, kol civilinėje byloje bus priimtas teismo sprendimas, taikymo, yra pagrįsta ir teisėta.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujantiems byloje ar kitiems suinteresuotiems asmenims prašant gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo reikalavimą, ir nesiėmus prašomų laikinų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pagal CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punktą teismas, atsižvelgdamas į vaikų interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų.

Teismas pažymi, kad sistemiškai aiškinant prieš tai minėtas teisės normas darytina išvada, jog šių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas – būtinybė apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus bylos nagrinėjimo metu iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas.

Teismas atmeta ieškovės atstovės advokatės argumentą apie sūnaus pasakojimus apie tėvo girtavimą, dėl ko ieškovė raštu kreipėsi į Radviliškio rajono Vaiko teisių apsaugos tarnybą. Pažymėtina, kad dėl šių argument buvo pasisakyta tiek pirmosios instancijos teismo nutartyse, tiek apeliacinės instancijos teismo (84 b.l.). Naujų duomenų dėl šių aplinkybių byloje nepateikta. Asmeninio pobūdžio tėvų tarpusavio nesutarimai ir pykčiai nėra ta aplinkybė, dėl kurios reikėtų taikyti ieškovės prašomą laikiną apsaugos priemonę. Naujų faktų apie atsakovo girtavimą – į bylą nepateikta.

Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. kovo 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2009 buvo nurodžiusi, jog vaiko interesus kiekvienoje byloje būtina individualizuoti. Juos pirmiausiai nulemia teigiama vaiko, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, raida, jo poreikiai turėti saugią asmeninę (tiek fizine, tiek socialine prasme) aplinką, kurioje jis galėtų būti, užsiimti jam reikalingais dalykais, žaisti, lavinti savo gabumus, būti apsaugotas nuo suaugusių kasdienių rūpesčių ir pan. Akcentuotina, kad vaiko interesai – esminis kriterijus, lemiantis teismo išvadas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ar jos pakeitimo. Jis grindžiamas nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų garantuojamu prioritetinės vaiko teisių bei interesų apsaugos ir gynimo principu (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas), kuris reiškia, kad, sprendžiant visus su vaikais susijusius klausimus, visų pirma turi būti atsižvelgiama į jų interesus.

Teismas atkreipia dėmesį, kad 2008 m. spalio 16 d. Radviliškio rajono apylinkės teismo sprendimu buvo patvirtinta šalių taikos sutartis, kuria nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su tėvu- L. T. (22 b.l.). Ieškovė, pirmą kartą pirmosios instancijos teismui pateikė ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo 2012 m. gruodžio 31 d (1-5 b.l.). Tai reiškia, kad vaikas nuo 2009 m. gyveno su tėvu, t.y. 3 metus ir vaikas esama aplinka ir gyvenimu pas tėvą nesiskundė. Pažymėtina, kad aplinka, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra reikšmingas vaiko psichologinei būklei įtaką turintis veiksnys, todėl kai vaikas daugiau kaip vienerius metus gyvena tam tikroje aplinkoje, jos pakeitimo galimybė turi būti įvertinama itin atidžiai.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad nepilnamečius vaikus gina įstatymas. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme nustatyta, kad visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus (4 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o sprendžiant ginčus dėl vaiko gyvenamosios vietos, tėvams gyvenant skyrium, nustatymo, pirmiausia turi būti atsižvelgiama į vaiko, galinčio pareikšti savo nuomonę, interesus bei pageidavimus, su kuriuo iš tėvų jis norėtų kartu gyventi (23 straipsnio 4 dalis). Tačiau, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje, tiek Vaiko teisių konvencijoje ir kituose tarptautiniuose dokumentuose įtvirtintas vaiko nuomonės išklausymas dėl su juo susijusių klausimų yra fundamentalus principas, tačiau neabsoliutus ir įgyvendinamas atsižvelgiant į vaiko brandos lygį.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovė nepagrindė savo pakartotino prašymo ir neįrodė būtinumo pakeisti prašomas laikinąsias apsaugos priemones, taip pat nepagrindė aplinkybių, jog atsakovas iki teismo sprendimo priėmimo negali užtikrinti vaikui saugias, ramias sąlygas gyventi ir mokytis. Byloje pateikti duomenys susiję tik su nepilnamečio vaiko tėvo finansine padėtimi, gyvenamąją vieta, socialine aplinką, tačiau jokių duomenų, nėra apie vaiko motinos-S. R., finansinę padėtį, darbovietę, gyvenamąją vietą, kt. duomenų, turinčių galimai reikšmingų aplinkybių pakartotinam prašymui dėl gyvenamosios vietos nustatymo.

Pažymėtina, kad ieškovė remiasi faktais, dėl kurių jau anksčiau teismų buvo pasisakyta, todėl išsakyti argumentai nekartotini. Teismas taip pat sutinka, kad ieškovės pateikti įrodymai apie V. T. lankomą mokyklą - vokiečių kalbos mokymuisi (duomenys neskelbtini), nėra esminiai. Akivaizdu, kad vaikas šiuo metu būdamas 10 metų nebesimoko jo amžiaus grupei būtinų pagrindų ir šiuo metu jis mokosi tik (duomenys neskelbtini) kalbos ir stengiasi adaptuotis kitoje aplinkoje. Atsižvelgiant į vaiko amžių, akivaizdu, kad tokio amžiaus vaikas jau geba išreikšti savo nuomone. Byloje esantys duomenys leidžia teigti, kad vaikui yra svarbūs abu tėvai, ir jam sunku gyventi skyrium su mama ir tėvu. Tačiau iki tol kol pirmosios instancijos teismas išnagrinės bylą iš esmės, motina negali piktnaudžiauti jai nesuteikta teise, nes vaiko gyvenamoji vieta šiuo metu yra nustatyta su tėvu.

Ieškovė nepateikė į bylą jokių kompetentingų institucijų aktais nustatytų jos ir vaiko gyvenimo sąlygų (duomenys neskelbtini) konstatuotų įrodymų, nėra ir pažymų apie motinos legalias pajamas, turimą legalų būstą ir kt.

Esant šioms aplinkybėms, atskirasis skundas pripažintinas nepagrįstu, todėl atmestinas.

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

n utarė:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.