Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Julitos Dabulskytės-Raizgienės ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas bei pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 5 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį 70 MGL (3500 Eur) dydžio bauda.

Iš R. V. Vilniaus teritorinei ligonių kasai buvo priteisti 92,79 Eur nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti ir penki procentai metinių palūkanų nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.

Iš R. V. nukentėjusiajam A. B. buvo priteista 50 Eur nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti ir 1000 Eur nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Iš R. V. nukentėjusiajam A. B. buvo priteista 300 Eur jo turėtoms išlaidoms advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. R. V. nuteistas už tai, kad jis įžūliu elgesiu ir vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, t. y., pažeidė viešąją tvarką, o būtent:

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

13. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje užfiksuotus duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė R. V. pagal BK 284 straipsnį. Nuteistojo kaltę padarius nusikalstamą veiką patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti, teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti bei pirmosios instancijos teismo tinkamai įvertinti įrodymai.

15. Teigtina, kad nukentėjusiojo parodymus dėl automobilio apgadinimų iš dalies patvirtina ir apžiūros, kurios metu buvo apžiūrėtas automobilis „Toyota“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), protokole užfiksuoti duomenys. Iš šiame apžiūros protokole užfiksuotų duomenų matyti, kad ant automobilio „Toyota“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), keleivio galinių durelių pusės 2022 m. vasario 28 d. matėsi 3-4 mm įdubimai, šalia ant kėbulo arkos – keturi 5-6 mm negilūs įdubimai (t. 1, b. l. 21, 23-24). Šioje vietoje atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad R. V. pirmosios instancijos teisme pats neneigė, jog, išlipdamas iš nukentėjusiojo automobilio, stipriai uždarė galines keleivio pusės dureles (t. 1, b. l. 194). Taigi apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į aptartų duomenų visumą, konstatuoja, kad yra visiškai įrodyta, jog R. V. 2022 m. vasario 27 d., nukentėjusiajam atsisakius suteikti pavežėjimo paslaugą, savo tyčiniais veiksmais (du kartus trenkdamas durelėmis bei vieną kartą spirdamas į automobilį) apgadino A. B. priklausantį automobilį.

16. Iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato Pirmosios veiklos skyriaus tyrėjos tarnybinio pranešimo turinio matyti, kad policijos pareigūnas, atvykęs į įvyko vietą, neprisiminė, kad nukentėjusiajam priklausantis automobilis būtų apgadintas, A. B. policijos pareigūnui neminėjo apie automobilio apgadinimus (t. 1, b. l. 93). Vis tik apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad apžiūros protokole užfiksuoti automobilio „Toyota“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apgadinimai buvo padaryti būtent nuteistojo neteisėtais veiksmais. Kaip jau minėta anksčiau, iš nukentėjusiojo nurodytų aplinkybių matyti, kad jis apgadinimus ant automobilio pamatė ne iškarto po įvykio. Taigi akivaizdu, kad A. B. atvykusiems policijos pareigūnams ir negalėjo nurodyti, jog jo automobilis buvo apgadintas. Kita vertus, iš kitų objektų apžiūros protokole, kuriame yra pažodžiui surašytas A. B. skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą garso įrašo turinys, užfiksuotų duomenų matyti, jog nukentėjusysis iš karto po jo fizinio užpuolimo nurodė ir tai, kad užpuolikas, kai nukentėjusysis atsisakė jį vežti, „trenkė į duris“ (t. 1, b. l 25). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad iš automobilio apžiūros protokole užfiksuotų duomenų matyti, jog nukentėjusiajam priklausančio automobilio apgadinimai nebuvo akivaizdūs ir iš karto pastebimi. Taigi policijos pareigūnas, nežinodamas, kad R. V. netinkamai elgėsi su nukentėjusiojo turtu, tamsiu paros metu galėjo automobiliui padarytų apgadinimų ir nepastebėti. Be to, atsižvelgtina ir į tai, kad nukentėjusysis aplinkybę, jog nuteistasis apgadino jo automobilį (dureles bei kėbulą), pirmą kartą nurodė pareiškime (t. 1, b. l. 6-8), rašytame praėjus nedaug laiko po įvykio, t. y., 2022 m. vasario 27 d. 16.04 val., o pati transporto priemonė buvo apžiūrėta praėjus daugiau nei parai po įvykio, t. y. 2022 m. vasario 28 d.

17. Pats R. V. neneigė ir neneigia, kad panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį. Nuteistasis tiek pirmosios instancijos teisme (t. 1, b. l. 194), tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 112) patvirtino, kad, eidamas link viešbučio, kuriame buvo užsisakęs nakvynę, pamatė stovintį nukentėjusiojo automobilį. Tuo metu A. B. kalbėjosi su šalia automobilio stovinčiais asmenimis. Priėjęs prie nukentėjusiojo automobilio, paprašė šalia buvusių asmenų pasitraukti, atidarė vairuotojo pusės dureles ir ranka sudavė smūgius nukentėjusiajam į veidą, po ko A. B. staigiai nuvažiavo. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis teigė, kad nukentėjusiajam galėjo suduoti 2-4 smūgius. Nukentėjusysis A. B. tiek pirmosios instancijos teisme (t. 1, b. l. 195), tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 38) nurodė, kad nuteistasis jam sudavė keturis smūgius. Nukentėjusysis taip pat paaiškino, kad vienas iš įvykio vietoje šalia buvusių vyrų po to, kai buvo suduoti smūgiai, laikė nuteistąjį, neleido jam vėl priartėti. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tokie nuteistojo bei nukentėjusiojo parodymai iš esmės sutampa su kitų objektų apžiūros, kurios metu buvo apžiūrėtas vaizdo įrašas, kuriame buvo užfiksuoti faktai, vykę netoli J. Basanavičiaus paminklo, esančio Aušros Vartų g., nuo 2022 m. vasario 27 d. 01:05:00 val. iki 01:29:14 val., protokolo turiniu.

18. Iš šio procesinio sprendimo 17 pastraipoje paminėto vaizdo įrašo apžiūros protokolo (t. 1, b. l. 28-29, 31-32) turinio matyti, kad nukentėjusiojo automobilis stovėjo ties J. Basanavičiaus paminklu, esančiu Aušros Vartų g. Apie 01.10.06 val. prie nukentėjusiojo automobilio priėjo trys asmenys. Nuo Rotušės aikštės 01.10.42 val. greitu žingsniu link automobilio ėjo kitas asmuo, kuris atidarė automobilio vairuotojo dureles. Asmuo, tuo metu stovėjęs prie automobilio vairuotojo pusės durelių, sulaiko priėjusį asmenį, kad šis nejudėtų. Nukentėjusiojo automobilis su atidarytomis durelėmis pajuda į priekį, vėliau durelės uždaromos, automobilis, pavažiavęs porą metrų į priekį, sustoja. Vienas iš asmenų toliau laiko vėliausiai prie automobilio priėjusį asmenį. Tuomet tarp asmenų vyksta pokalbis, o asmuo, kuris anksčiau buvo laikomas, pradeda eiti link automobilio, kuris išvažiuoja iš įvykio vietos. Šiuo atveju nekyla jokių ginčų ir abejonių dėl fakto, kad vyras, kuris prie automobilio priėjo vėliausiai ir sudavė nukentėjusiajam smūgius (pagal anksčiau aptartus nuteistojo bei nukentėjusiojo parodymus), yra R. V..

19. Pastebėtina, kad aptarto vaizdo įrašo nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme nebuvo galimybės peržiūrėti, nes jis ikiteisminio tyrimo metu dėl techninių kliūčių nebuvo išsaugotas (t. 1, b. l. 36). Vis tik apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesivadovauti šio vaizdo įrašo protokole užfiksuotais duomenimis, nes jie, kaip jau buvo minėta, atitinka nukentėjusiojo bei dalį paties nuteistojo nurodytų aplinkybių. Be to, apeliacinės instancijos teisme apklausta liudytoja O. L., atlikusi vaizdo įrašo apžiūrą ir surašiusi apžiūros protokolą, paaiškino, kad vaizdo įrašo apžiūros metu matė, jog įraše buvo užfiksuotas taksi automobilis ir trys vaikinai. Tuomet iš kažkur atėjo vienas vyras, kuris tikriausiai iš taksi automobilio pradėjo traukti vairuotoją. Galimai šį vėliausiai į įvykio vietą atėjusį vyrą buvo bandoma atitraukti nuo vairuotojo. Kaip buvo bandoma atitraukti šį vyrą, liudytoja neprisiminė, tačiau, pagarsinus apžiūros protokolo turinį, ji nurodė, jog apžiūros protokole surašė tai, kas buvo užfiksuota vaizdo įraše.

20. Apibendrinant visa, kas buvo aptarta anksčiau, konstatuotina, kad šioje baudžiamojoje byloje buvo visiškai įrodyta, jog R. V. viešoje vietoje, kilusio konflikto su A. B. metu, apgadino nukentėjusiajam priklausantį automobilį ir, praėjus nedideliam laiko tarpui, toliau elgėsi agresyviai bei panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą.

21. Pagal BK 284 straipsnį atsako ir tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Įžūlus elgesys yra vienas iš būdų, kuriuo gali reikštis aptariamoje normoje aprašyta veika, t. y. nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas. Įžūlus elgesys BK 284 straipsnio prasme paprastai reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. Pirmosios instancijos teismas R. V. veiksmus, apgadinant nukentėjusiojo automobilį, įvertino kaip vandališkus. Vis tik teismų praktikoje pripažįstama, kad vandalizmas yra betikslis, beprasmis, nemotyvuotas kultūros, meno vertybių, kitokio turto niokojimas parkuose, skveruose, kapinių, kultūros ir kulto pastatų, namų fasadų, vitrinų ir kitokių objektų dergimas, niokojimas bei naikinimas. Bet kokio turto, neatsižvelgiant į jo vietą, paskirtį, istorinę, kultūrinę, inžinerinę ir socialinę vertę, gadinimas negali būti vertinamas kaip vandalizmas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-513/2010, 2K-29/2012, 2K-160-697/2019). Šiuo atveju yra akivaizdu, kad nukentėjusiojo A. B. automobilis, net ir atsižvelgus į tai, kad jis buvo apgadintas viešoje vietoje (miesto centrinėje dalyje), nevertintinas kaip turtas, atitinkantis anksčiau nurodytus požymius (jis neturi nei kultūrinės, nei istorinės ar kitokios viešosios socialinės vertės), todėl nuteistojo veiksmų vertinti kaip vandališkų nėra pakankamo pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia ir į tai, kad automobilio apgadinimai nebuvo žymūs, jie padaryti du kartus stipriai trenkiant durelėmis ir vieną kartą spiriant į automobilį. Tuo pačiu konstatuotina, kad R. V. veiksmai, apgadinant nukentėjusiojo automobilį, kaip ir fizinio smurto prieš nukentėjusįjį panaudojimas, yra vertintini kaip įžūlus elgesys. Šiuo atveju nekyla jokių abejonių, kad nustatyti nuteistojo veiksmai (jų visuma) yra akivaizdžiai agresyvaus pobūdžio ir moralės požiūriu nepriimtini, jie neatitinka bendrųjų viešo elgesio taisyklių, kurios egzistuoja visuomenėje.

22. Iš tikrųjų baudžiamoji atsakomybė pagal BK 284 straipsnį kyla tik tuo atveju, kai įžūliais veiksmais yra realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ir (ar) tvarka. Apeliantas tvirtina, kad nagrinėjamu atveju dėl jo veiksmų visuomenės rimtis ir tvarka nebuvo sutrikdyta. Su tokia pozicija apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija nesutinka. Iš nukentėjusiojo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme, taip pat vaizdo įrašo apžiūros protokole užfiksuotų duomenų matyti, kad į dalį R. V. agresyvių veiksmų sureagavo ir pašaliniai asmenys, t. y. tuo metu, kai nuteistasis pradėjo vartoti fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, vienas greta buvusių asmenų ėmėsi veiksmų tam, jog fizinis smurtas būtų nutrauktas, laikė nuteistąjį, neleido jam vėl priartėti prie nukentėjusiojo. Nurodyti, su konfliktu niekaip nesusijusio asmens, veiksmai akivaizdžiai rodo, kad R. V. elgesys buvo įvertintas kaip nepriimtinas, šokiruojantis, į kurį buvo būtina reaguoti fiziškai sutrukdant jam tęsti smurtinius veiksmus. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad teigiamų emocijų nuteistojo veiksmai nesukėlė ir tiems asmenims, kurie nesiėmė fizinių veiksmų sustabdyti nuteistąjį. Be to, į nuteistojo veiksmus buvo priverstas reaguoti ir pats nukentėjusysis, kuris, pradėjus prieš jį naudoti fizinį smurtą, iš įvykio vietos pradėjo važiuoti neuždarytomis automobilio durelėmis. Dėl nuteistojo veiksmų buvo nutrauktas A. B. bendravimas su kitais asmenimis, kurie teiravosi nukentėjusiojo, kaip galėtų nuvykti iki norimo objekto. Nukentėjusysis po įvykio turėjo nutraukti pavežėjimo paslaugos teikimą, kreiptis pagalbos į policiją, sveikatos priežiūros įstaigą. Teisėjų kolegija, įvertinusi visa, kas buvo aptarta, konstatuoja, kad R. V. įžūlus elgesys sukėlė BK 284 straipsnyje nurodytas pasekmes, t. y. sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

23. Aplinkybė, kad baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kurie leistų teigti, jog R. V. agresyvaus pobūdžio veiksmus, kuriuos jis padarė Maironio gatvėje, matė kokie nors pašaliniai asmenys, nepaneigia nusikalstamos veikos padarymo fakto. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, yra reikšminga nuteistojo veiksmų visuma ir jos sukelti padariniai, o ne tai, ar pašaliniai asmenys matė visus jo veiksmus. Taip pat konstatuotina, kad aplinkybės, jog R. V. su asmenimis, kurie matė dalį jo nusikalstamų veiksmų (fizinio smurto panaudojimą), po įvykio bendravo, kartu nuėjo į kazino, su jokiais kitais asmenimis nuteistasis nesielgė agresyviai, niekaip nepaneigia fakto, jog neteisėtais jo veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis bei tvarka.

24. Apeliaciniame skunde aiškinama, kad konflikto kilimą iniciavo nukentėjusysis, kuris atsisakė nuteistajam suteikti pavežėjimo paslaugą ir jį iškeikė, šis konfliktas buvo asmeninio pobūdžio, nuteistojo veiksmai nebuvo nukreipti prieš viešąją tvarką. Su tokiais teiginiais nėra pagrindo sutikti. Pažymėtina, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 112), tiek pirmosios instancijos teisme (t. 1, b. l. 194-195) pats R. V. nurodė, jog tik įlipęs į nukentėjusiojo automobilį pradėjo reikšti nepasitenkinimą dėl to, kad A. B. sustojo ne ten, kur pageidavo nuteistasis. Tik po šių pastabų bei supratęs, kad nuteistasis yra neblaivus, nukentėjusysis nurodė, kad paslaugų šiam neteiks. Taigi akivaizdu, jog konflikto iniciatorius buvo nuteistasis. Kita vertus, nukentėjusysis, kuris buvo suinteresuotas suteikti paslaugą ir už tai gauti atlygį bei teigiamą įvertinimą, neturėjo jokio motyvo net ir su priekaištus jam išreiškusiu nuteistuoju elgtis nepagarbiai. Iš A. B. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme (t. 1, b. l. 195), matyti, kad po to, kai jis atsisakė vežti nuteistąjį, o šis porą kartų trenkė keleivio pusės durelėmis ir spyrė į automobilį, R. V., pavažiavęs šiek tiek į priekį, pasakė „Asile, ką tu darai?“. Vis tik toks faktas niekaip nepateisina vėlesnių R. V. smurtinio pobūdžio veiksmų. Tuo pačiu pažymėtina, kad teismų praktikoje yra pripažįstama, jog asmeninio pobūdžio paskatų egzistavimas (kaip šiuo atveju yra nurodyta apeliaciniame skunde, noras „paauklėti“ nukentėjusįjį) nepaneigia veikos priešingumo viešajai tvarkai, jei kaltininkas savo asmeniniams santykiams spręsti pasirenka viešą vietą ir būdą, kuriuo demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-445/2013, 2K-141/2015, 2K-234-895/2020, 2K-101-489/2021 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja ir tai, kad aplinkybė, kas buvo kilusios konfliktinės situacijos iniciatorius, neturi esminės reikšmės, o reikšminga yra tai, kaip konkretus asmuo elgėsi viešoje vietoje kilusio konflikto metu, kokį elgesio modelį jis pasirinko.

25. Kaip jau minėta, nuteistojo reakcija į A. B. veiksmus (neprivažiavimą, ten kur stovėjo nuteistasis, atisakymas teikti pavežėjimo paslaugą, reakciją į paties nuteistojo elgesį), akivaizdžiai neatitinka visuomenėje priimtinų konfliktų sprendimo būdų. Teigtina, kad nagrinėjamu atveju nuteistajam apskritai nebuvo priežasties elgtis agresyviai, tokį jo elgesį akivaizdžiai lėmė mažareikšmė dingstis. Čia būtina pabrėžti, kad fizinį smurtą nuteistasis prieš nukentėjusįjį panaudojo jau po to, kai pradinio konflikto priežastys buvo išnykusios, t. y. A. B. išvažiavo toliau tęsti savo darbo. Vis tik nuteistasis nenusiramino, jis ėmėsi fizinės prievartos, kuri prieš tai susidariusios situacijos niekaip nebegalėjo pakeisti, taip pat lemti jokių pozityvių rezultatų atsiradimo. Net ir tuo atveju, jei nukentėjusiojo veiksmai ar išsakyti žodžiai įžeidė nuteistąjį, tai nesuteikė pagrindo R. V. smurtauti ir gadinti nukentėjusiojo turtą, konfliktinę situaciją jis privalėjo spręsti visuomenėje priimtinu būdu.

26. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam R. V. bausmę už nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, padarymą, paminėtų įstatymo nuostatų nepažeidė, įvertino bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir jas taikė tinkamai. R. V. paskirtoji bausmė yra teisinga ir nelaikytina aiškiai per griežta.

27. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe buvo pagrįstai pripažinta tai, jog jis nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Be jokių abejonių, konstatuojant, kad asmens atsakomybę sunkina aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, būtina nustatyti ne tik asmens apsvaigimo nuo alkoholio faktą, bet ir tai, jog toks apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Pats R. V. neneigia, kad prieš konfliktą su nukentėjusiuoju jis vartojo alkoholį, t. y., su broliu ir šio sutuoktine išgėrė vyno butelį. Nuteistasis šiuo atveju nesutinka, kad alkoholio vartojimas turėjo įtakos jo veiksmams, tikina, kad įvykio metu jis nesijautė apsvaigęs nuo alkoholio. Vis tik šioje vietoje atkreiptinas dėmesys į liudytojo K. V. parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, iš kurių matyti, jog šis liudytojas R. V. apibūdino kaip draugišką bei neagresyvų asmenį, liudytojo nuomone, su nukentėjusiuoju greičiausiai įvyko nesusipratimas (t. 1, b. l. 198). Tokie R. V. pažįstančio liudytojo paaiškinimai leidžia daryti išvadą, kad paprastai nuteistajam nėra būdingas toks elgesys, koks buvo nustatytas pirmosios instancijos teismo. Tokį nuteistojo apibūdinimą įvertinus su jo padarytais nusikalstamais veiksmais, jų intensyvumu bei padarymo priežastimis, darytina išvada, kad iš tikrųjų apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nuteistojo nusikalstamiems veiksmams. Čia atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš nukentėjusiojo parodymų matyti, jog viena iš atsisakymo suteikti pavežėjimo paslaugą nuteistajam priežasčių buvo šio netinkamas/agresyvus elgesys dėl apsvaigimo nuo alkoholio (t. 1, b. l. 195).

28. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių aplinkybių, kurios leistų švelninti R. V. paskirtą bausmę. Tokių aplinkybių nenurodė ir pats apeliantas. Pažymėtina, kad nuteistasis, veikdamas tiesiogine tyčia, padarė vieną nesunkų nusikaltimą viešajai tvarkai, taip pat jo nusikalstamais veiksmais buvo padaryta žala kito žmogaus sveikatai bei nuosavybei. Nusikalstami veiksmai buvo padaryti dėl menkavertės priežasties, kilusio žodinio konflikto. Nuteistajam buvo paskirta viena iš švelniausių BK 284 straipsnio sankcijoje numatytų bausmių, t. y. bauda, kurios dydis yra artimas minimaliam šios bausmės dydžiui, kuris gali būti paskirtas už nesunkaus nusikaltimo padarymą (už nesunkaus nusikaltimo padarymą gali būti skiriama nuo 50 MGL iki 2000 MGL dydžio bauda (BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktas)). Manytina, kad jokie nuteistojo asmenybę apibūdinantys duomenys (anksčiau trauktas baudžiamojon atsakomybėn už smurtinių nusikaltimų padarymą, tačiau teistumas išnykęs, baustas administracine tvarka, yra vedęs, dirba) taip pat neleidžia dar labiau švelninti jam paskirtos bausmės.

29. Neturtinė žala yra suprantama, kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalis). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo ar asmens sveikatai. Pažymėtina ir tai, kad CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį privalo atsižvelgti į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).

30. Nagrinėjamu atveju nekyla jokių abejonių, kad nukentėjusysis dėl nusikalstamų R. V. veiksmų patyrė neturtinę žalą ir turi teisę į jos atlyginimą. Akivaizdu, kad dėl tyčinių nuteistojo veiksmų nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas, buvo apgadintas jam priklausantis turtas. Neteisėti veiksmai buvo padaryti nukentėjusiajam atliekant darbines funkcijas, dėl panaudoto fizinio smurto nukentėjusysis turėjo nutraukti darbą, kreiptis į policiją bei sveikatos priežiūros įstaigą, nes po įvykio blogai jautėsi (2022 m. vasario 27 d. 03.52 val. atvykęs į VĮ „Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė“ skundėsi galvos svaigimu, pykinimu (t. 1, b. l. 51)). Fizinis smurtas prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas matant kitiems asmenimis. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad dėl neteisėtų nuteistojo veiksmų nukentėjusysis patyrė išgąstį, stresą, dar kurį laiką atlikdamas darbines funkcijas jautė nesaugumo jausmą, nerimą. Įvertinusi aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra jokio pagrindo tvirtinti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydį ir nepagrįstai jai atlyginti iš nuteistojo priteisė 1000 Eur.

31. Faktai, kad nukentėjusysis iš karto po užpuolimo atsisakė medicinos pagalbos, rašyti pareiškimą, jam nebuvo nustatyti sužalojimai, nepaneigia nusikalstamais nuteistojo veiksmais padarytos neturtinės žalos fakto ir nėra pagrindas mažinti nukentėjusiajam priteistos pinigų sumos šiai žalai atlyginti. Atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusysis į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams nurodė, jog rašys pareiškimą tuomet, kai iš „Bolt“ sužinos užpuoliko asmens duomenis (t. 1, b. l. 9-10) (pareiškimą dėl įvykio nukentėjusysis parašė tą pačią įvykio dieną), o į medikus nukentėjusysis kreipėsi tuomet, kai blogiau pasijuto.

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi visa, kas buvo aptarta anksčiau, konstatuoja, jog tenkinti nuteistojo R. V. apeliacinio skundo nėra pagrindo, todėl jis yra atmetamas. Šiuo atveju iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 5 d. nuosprendžio aprašomosios dalies tik šalinama nuoroda, kad R. V. viešąją tvarką pažeidė ir vandališkais veiksmais. Kitų aplinkybių, kurios leistų naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas savarankiškai nenustatė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 328 straipsnio 3 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. liepos 5 d. nuosprendį pakeisti ir pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies nuorodą, kad R. V. pažeidė viešąją tvarką vandališkais veiksmais.

Kitas nuosprendžio dalis palikti nepakeistas.