- Teismas
- Vilniaus regiono apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2015-03-16
- Bylos Nr.
- PK-53-804/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-68-3-00289-2014-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Ričardas Prašmuntas
- Kaltinamasis
- S. A., Lietuvos Respublikos BK
viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, iškeltą privataus kaltinimo tvarka, kurioje
S. A., a. k (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietė, lietuvė, pensininkė, išsituokusi, gyv. (duomenys neskelbtini), neteista,
kaltinama Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Privatus kaltintojas – nukentėjusysis M. Ž. privataus kaltinimo tvarka pareiškė kaltinimą S. A., kaltindamas ją tuo, kad ši 2013-12-06 po portale www.lrytas.lt išspausdintu straipsniu „M. Ž. triuškina D. K. pagalbininkų versijas“ internetinių komentarų skiltyje parašė jį žeminantį ir įžeidžiantį komentarą – „Patologinis melagis ne triuškina, o meluoja, meluoja, meluoja...Bet bus taip, kaip liaudyje sakoma; melagis melavo, per tiltą važiavo. Jo ratai sulūžo, melagis išgriuvo. Ar galėjo tokiam kvailiui ir skiedalui, kaip Ž., ką nors pasakoti ar siūlyti? Ypač patyrusi teisėja.“
Žemesnės instancijos teismas
Nukentėjusysis M. Ž. paaiškino, jog perskaitęs komentarą kreipėsi Vilniaus apygardos Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrą, kad būtų atliktas ikiteisminis tyrimas ir nustatyti asmenys rašę komentarus. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad komentaro autorius pasivadinęs „Boibutė“, o pats komentaras parašytas iš kompiuterio, kurio IP adresas: (duomenys neskelbtini) yra registruotas (duomenys neskelbtini). Interneto tiekimo sutartis sudaryta su kaltinamąja S. A..
Teismo posėdžio metu privatus kaltintojas paaiškino, kad komentaro autorė parašiusi tokį komentarą tyčiojosi ir žemino jį visuomenės akyse vadindama jį „patologiniu melagiu“, teigdama, kad jis duodamas parodymus teisme „...meluoja, meluoja, meluoja...“, ir tęsdama žinutę išvadino jį „kvailiu ir skiedalu“. Tokią kaltinamosios reakciją iššaukė straipsnis apie jį po teismo posėdžio, kuriame davė parodymus ir paaiškino apie jam žinomas teisėjo J. F. ir V. N. nužudymo organizavimo aplinkybes. Nukentėjusysis aiškina, kad yra valstybės saugomas liudytojas, nes vykdydamas savo pilietinę pareigą, bandė užkirsti kelią nusikaltimams, padeda atskleisti nusikalstamas rezonansines veikas. Nukentėjusįjį žeidžia ir žemina tokie kaltinamosios teiginiai, kad jis teisme duodamas parodymus meluoja, o ne nuoširdžiai bando padėti teisėsaugai. Nemalonius išgyvenimus sukelia ir užgaulus teiginys, kad jis yra patologinis melagis. Toks jo veiksmų vertinimas yra užgaulus ir niekinantis. Nukentėjusysis nori pabrėžti, kad jo parodymai yra paremti kitų liudytojų parodymais ir kitais bylų duomenimis, jis nėra patrauktas atsakomybėn už melagingų parodymų davimą, todėl kaltinamoji peržengė visuomenės moralės normas viešai išvadindama jį „kvailiu“ ir „skiedalu“. Šie žodžiai yra neigiamos reikšmės, naudojami tikslu įžeisti, pažeminti žmogų. Nukentėjusysis neabejoja, kad būtent su tikslu įžeisti ir jį pažeminti visuomenės akyse kaltinamoji parašė komentarą. Parašiusi šį komentarą kaltinamoji nukentėjusįjį įžeidė, pažemino kaip žmogų, kaip pilietį ir rezonansinių bylų liudytoją.
Dėl to privatus kaltintojas M. Ž. reiškia kaltinimą S. A. pagal LR BK 155 str. 1 d., prašo pripažinti ją kalta, skirti jai švelniausią bausmę, nes šiuo atveju yra svarbiausia kaltinamąją nubausti, o ne bausmės griežtumas bei prašo priteisti 1158,48 Eur (4000Lt) neturtinę žalą ir 231,69 Eur (800 Lt) patirtas bylinėjimosi išlaidas (už advokato paslaugas).
Nagrinėjant bylą iš esmės kaltinamoji S. A. savo kaltės dėl reiškiamo kaltinimo nepripažino ir paaiškino, kad komentarą po portale www.lrytas.lt išspaudintu straipsniu pasivadinusi „Boibute“ parašė ji pati. M. Ž. nepažįsta, nuomonę apie jį susidarė iš Lietuvos žiniasklaidos, televizijos laidų, spaudos publikacijų, žinių ir „Lietuvos Rytas“ Perskaičiusi minėtame portale žurnalistės A. K. straipsnį „M. Ž. triuškina D. K. pagalbininkų versijas“ ir pastebėjusi raginimą pakomentuoti – „turi nuomone-išsakyk“ taip ir padarė – išsakė savo nuomonę. Visuomenės, tame tarpe jos pačios, nuomonę apie M. Ž. suformavo žiniasklaida nuo 2011 metų, kada jis tapo slaptuoju liudininku. Kaltinamoji mano, kad visuomenės nuomonę formuoja publikacijos, o ne komentarai, žmonės komentarus perskaito, prabėga akimis ir pamiršta, taigi M. Ž. išsakytas teiginys, kad komentaras turėjo didžiulę įtaką visuomenės nuomonei apie jį, tai eilinė fantazija. Atsimena, kad skaitė poligrafo Saldžiūno išvadą, kuris nukentėjusįjį vadino patologiniu melagiu. Todėl perskaičiusi eilę straipsnių ji susidarė nuomonė, kad M. Ž. kaip liudytojas yra nepatikimasis ir tai rodo trys išteisinamieji nuosprendžiai. Teismai ir išteisinamieji nuosprendžiai patvirtina, kad Ž. liudijimais netikima, o poligrafo specialisto išvada tai patvirtino. Lietuvių liaudies patarlę „Melagis melavo, per tiltą važiavo, jo ratai sulūžo, melagis išgriuvo“ parašė, kaip liaudies išmintį apibūdinančią, kad melavimas visada išaiškėja ir melagių melas sugriūna. Dėl žodžio „kvailys“ paaiškina, kad tai yra ne riboto proto, bet žmogus darantis poelgius, kurie kenkia kitiems, kenkia visuomenei, kenkia žmonėms, tai yra nestandartinis, labai įdomus, labai keistas žmogus. Kaltinamoji nukentėjusiojo protingu žmogumi nelaiko, nes jis nuo pat paauglystės daro didžiules klaidas, bet iš jų nesimoko. Protingas žmogus visada saugo save, nors jį ir saugo valstybė, o nukentėjusysis, saugomas valstybės, keliauja į restoraną, vėl įsivelia į konfliktinę situaciją, apšmeižia teisėją. Kad žmogus nesivadovauja protu arba nėra protingas rodo tai, kad bet kokia kaina bando pateikti į aukštesnį socialinį sluoksnį. Pvz. tarp Lietuvos garsių galiūnų, verslininkų. Pagaliau įsisuka į K. ir V.šeimos aplinką. Žmogus, kuris nori bet kokia kaina būti aukštesniame sluoksnyje, negu yra arba nusipelno būti. Prisistato generalinio komisaro pavaduotojo A. S. giminaičiu, ir tai daug ką pasako apie jį, nors pareigūnas A. S. tai paneigia. Dėl žodžio „skiedalas“, kaltinamoji paaiškina, kad jis kaip ir žodis „kvailys“, naudojamas buityje ir šnekamoje kalboje. Jis apibūdina asmenį, kuris pasak poligrafo specialisto Saldžiūno: „šneka dėl šnekėjimo, o po to gal ir neprisimena ką sakė, tai yra melo rūšis – tauškėjimas, jis neatsakingai šneka ir paskui neatsimena ką sakė, paskui painiojasi“. Žmogų, kuris neatsakingai ir be saiko kalba, meluoja, fantazuoja, be saiko kalba, tokį žmogų liaudyje vadina „skiedalu“. Šiais apibūdinimais ir posakiais kaltinamoji vadovavosi komentuodama straipsnį. M. Ž. pasakymas, kad jos komentaras peržengia visuomenės moralės normas, bendražmogiškas bendravimo taisykles, paniekino, pažemino jį, yra nepagrįsti, nes jis, kaip liudytojas jau trijose bylose įvertintas kritiškai, todėl teismai nesivadovavo jo parodymais, tą nutarime pažymėjo teisėjas R. M. baudžiamojoje byloje. Taip pat M. Ž. nesugebėjo paaiškinti, kodėl jo liudijimai labai prieštaringi. Kaltinamoji teigia, kad nukentėjusiojo pažeminti ir paniekinti ji negalėjo, nes jis pats kaip žmogus ir kaip pilietis save žemino, niekino nuo pat paauglystės savo paties nusikalstamais veiksmais. Tokią išvadą kaltinamoji padarė perskaičiusi 2011 m. gruodžio mėn. Plungės ir Rietavo krašto laikraščio „Žemaitis“ straipsnį, kuriame yra parašyta, jog M. Ž. kaimynams buvo sunku patikėti jo geranoriškumu, noru padėti policijai, nes plungiškiai neužmiršo jo nuodėmių. Visi prisimena vieną buvusią Pakelių kaime šeimą, kurią 2000 m. M. Ž. kartu su draugais sužalojo ir apiplėšė šeimos galvą. Nukentėjusysis liko neįgalus, ištikta šoko šeima išsikėlė iš šio kaimo ir dabar jiems ta pavardė kelia siaubą. Žmonės niekada nesuprato, kodėl taip uoliai jo stojo ginti amžiną atilsį kunigas P. N.. Kunigas šiems žmonėms papasakojo apie sunkiai gyvenančio M. Ž. šeimą ir paprašė jai padėti. Jie padėjo ir netrukus susilaukė „padėkos“, o kuo baigėsi kunigo rėmimas buvo rašyta yra publikacijoje „nukentėjo aukų dėžutės“. Kitose publikacijose jis įvardinamas kaip aplinkinių kaimų senukų siaubas. Tai štai koks „doras“, „jautrus“ žmogus ir pilietis M. Ž., kurį labai žeidžia žodžiai „kvailys“, „skiedalas“ „patologinis melagis“. Kaltinamoji mano, kad įžeisti galimą dorą, normaliai jautrų žmogų. Kaip galima įžeisti žmogų, kuris plėšia senukus. Labai sunku atskirti įsižeidimą nuo apsimetimo įsižeidusiu. Kaltinamoji mano, kad nukentėjusysis apsimeta įsižeidusiu, nes nesavikritiški žmonės įsižeidžia dėl teisingos kritikos, objektyvios nuomonės. Liaudyje yra sakoma: „kvailys nebūtų kvailys, kad jis pripažintų kad yra kvailys, jis jau nebūtų kvailys, jis būtų protingas“. Kad M. Ž. nesavikritiškas rodo tai, kad jo negalima vadinti skiedalu, kvailiu, o jis teisėją viešoje erdvėje gali pavadinti chuliganu, o poligrafo išvadą pavadino: „seno žmogaus pasvaičiojimai, visa tai sapalionės“. Savo bendrus apibūdina žodžiais: „ Aš nesiruošiu dalyvauti visame šiame. Aš tą dieną tik pritariau vienam žulikui, kitam žulikui“. Tai kas jis yra pats? Po to, tas „doras“, „jautrus“, „įžeidus“ žmogus dvejus metus tyli ir slepia galimai buvusį ar būsimą nusikaltimą. Apie nusikaltimus jis prabilo tada, kaip jam pačiam už Baltarusijos piliečio sužalojimą iškilo grėsmė atsidurti už grotų, kur jau buvo teistas už sukčiavimus kreditinėmis kortelėmis. Apie visa tai yra publikacijos. Kas gali paneigti, kad Lietuvoje gimsta naujas verslas- tai pinigų uždirbimas iš žmonių teisės ir žodžių laisvę. Kas gali paneigti, kad žiniasklaidos priemonės ir kai kurie žurnalistai specialiai rašo publikacijas, provokuoja skaitytojus, komentuoti, pačios gaudamos nemažą ekonominę naudą ir tokiems asmenims kaip „Betmanas“ Kečenauskas, liudytojas M. Ž. suteikia galimybę užsidirbti iš skaitytojų nuomonių. Kas liečia teiginį, kad daug skaitytojų susidaro nuomonę apie komentuojamąjį asmenį, kaltinamoji mano, kad M. Ž. pervertino savo reikšmingumą, pabrėžė, kad jį saugo valstybė. Kaltinamosios manymu, didžiuotis, tuo, kad nuketėjusysis yra valstybės saugomas liudytojas būtų galima tuo atveju, jei jis būtų saugomas už nuopelnus valstybei, už žmonių gelbėjimą, ir tokiu atveju ji kaltinamojo atsiprašytų, gerbtų jį, tačiau dabar ji mano, kad nukentėjusiojo tikslas yra tik pinigai, kurių vertės jis nežino ir net nesupranta, kad kaltinamajai 4000 Lt suma yra labai didelė, nes ją sudaro penkių mėnesių pensija, kurią sąžiningai užsidirbo per 41 metus darbo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas sprendžia, kad byloje surinkti ir teismo posėdyje išnagrinėti įrodymai nepagrindžia S. A. reiškiamo kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d.
Baudžiamosios teisės prasme įžeidimas yra uždrausta visuomenei pavojinga veika, t.y. tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (žeminantį pobūdį) ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją (baudžiamosios bylos Nr. 2A-9/2012, Nr. 2K-171/2013, Nr. 1A- 903-491/2013). Įžeidimu pažeidžiamos įstatymų saugomos vertybės: žmogaus garbė ir/ar orumas. Asmens garbė - tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas. Orumas suprantamas kaip asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas (LAT senato 1998-05-15 nutarimas). Teisės aktai sąvoką „įžeidimas“ sieja su užgauliu žmogaus, jo garbės ir orumo pažeminimu, t. y. siekiu paniekinti asmenį, pakirsti pasitikėjimą jo reputacija, įžeidimu akivaizdžiai žeminama kito asmens garbė ir orumas, vien tik turint tikslą kitą žmogų pažeminti. Tuo įžeidimas skiriasi nuo panašaus pobūdžio teisėtų veiksmų - kritikos ar nuomonės reiškimo apie asmenį. Pagal teismų praktiką užgaulumas reiškia, kad veiksmai ar vertinimai akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškiems moralės reikalavimams. Padoria forma išsakytas, kad ir neigiamas žmogaus vertinimas, nors ir sukėlęs neigiamų emocijų, įžeidimu nepripažįstamas (Kauno apygardos teismo nutartis byloje Nr. 1A-1059-238/2012). Taigi, vadovaudamasis tokia susiklosčiusia praktika teismas laiko, kad nagrinėjamu atveju kaltinamosios komentaras viešoje erdvėje neperžengė padorumo ribos. Sprendžiant klausimą ar yra nusikaltimo, numatyto BK 155 str. 1 d. sudėtis, yra labai svarbi ir subjektyvioji pusė - tyčia. Įžeidimas yra padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas viešai, nepadoriai apibūdindamas asmenį suvokia užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį kito asmens atžvilgiu ir nori jį pažeminti. Kaltinamoji pabrėžė, jog pažeminti nukentėjusiojo nesiekė, komentuodama tik išsakė savo nuomonę, kurią suformavo eilė viešoje erdvėje esančių publikacijų ir straipsnių apie nukentėjusįjį. Atkreipė dėmesį, kad straipsniuose buvo pateikiami biografiniai nukentėjusiojo faktai. Vertinant ar viešoje erdvėje paskleista informacija (nagrinėjamu atveju kaltinamosios komentaras) gali įžeisti asmenį, reikėtų nustatyti santykį tarp privataus gyvenimo apsaugos ir laisvės reikšti mintis apsaugos, ir įvertinti asmens, apie kurį yra viešinama informacija, statusą, t. y. ar toks žmogus yra „žinomas asmuo“ arba yra „įžengęs į viešumą“. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, kaltinamosios parodymų, nukentėjusysis ne kartą yra dalyvavęs įvairiose televizijos laidose, davęs interviu, pasisakęs ir vertinęs valstybinių institucijų darbą ir t.t., todėl teismas mano, kad nukentėjusiajam, kaip žinomam asmeniui priimtinos kritikos ribos atitinkamai yra platesnės lyginant su privačiu asmeniu. Nagrinėjamu atveju, taip pat svarbu nustatyti ir kokio pobūdžio informacija apie nukentėjusįjį buvo paskleista viešoje erdvėje. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, o būtent kaltinamosios pateikto Plungės žinių straipsnio „Slaptasis D. K. bylos liudytojas – buvęs plungiškis“ išrašo, matyti, kad straipsnyje apie nukentėjusįjį pateikiama neigiamo pobūdžio informacija, tokia, kaip – „kai BTV laida „Lietuvos žinių tyrimas“ parodė slaptojo bylos liudytojo veidą, ne vienas plungiškis jį pažino – juk tai nedorais darbeliais spėjęs pasižymėti M. Ž.....Tiek jis tiek jo brolis Plungėje buvo teisti dėl vagysčių, apiplėšimų, kitų nedorų poelgių....“, portale Delfi išspausdinti straipsniai „Dar vietoje byloje teismas suabejojo D. K. draugo M. Ž. liudijimu“, „Poligrafu tirtas M. Ž. – patologinis melagis, teigia specialistas“. Įvertinus skelbiamos informacijos turinį kritiškai vertinami nukentėjusiojo parodymai, kad jį žeidžia, nemalonius išgyvenimus sulekia užgaulus kaltinamosios komentarų teiginys, kad jis yra patologinis melagis ir tai, kad kaltinamosios komentaras formuoja visuomenės nuomonę apie nukentėjusįjį bei įžeidžia jo garbę ir orumą. Teismas atkreipia dėmesį, kad asmens teisė į garbę ir orumą– tai asmens teisė reikalauti, kad viešoji nuomonė apie jį būtų formuojama žinių, atitinkančių tikruosius jo poelgius, pagrindu ir moralinis vertinimas atitiktų tai, kaip jis tikrovėje vykdo įstatymų, bendražmogiškos moralės normų reikalavimus ir daro išvadą, kad kaltinamoji susidariusi nuomonę apie nukentėjusįjį iš žiniasklaidos, ir parašiusi komentarą išreiškė savo nuomonę ir kaip jau minėta, pateikė ją neparžengiant padorumo formos ribų (nors ir panaudojant sarkazmą, tačiau padoria forma išsakytas neigiamas žmogaus vertinimas, net ir sukėlęs neigiamų emocijų, įžeidimu baudžiamojo proceso prasme nelaikytinas). Tokiu būdu privataus kaltintojo garbės ir orumo neįžeidė. Taip pat teismas pažymi, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje yra kraštutinė priemonė (iiltima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai išnaudojus visas kitas galimas teisinės gynybos priemones, švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų pasiekti tampa negalima. Todėl teismas laikosi nuomonės, kad teisės sistemoje, be baudžiamosios teisės yra pakankamai socialinių teisinių priemonių, kuriomis asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, gali apsiginti, tačiau šiuo atveju jomis nepasinaudojo.
Pažymėtina, kad nusikaltimo sudėtis yra vienintelis patraukimo baudžiamojon atsakomybės pagrindas. BK 2 str. 4 d. nurodo, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį – objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą (baudžiamąjį nusižengimą), visumą. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. Nagrinėjamojoje byloje kaltinimas iš esmės grindžiamas tik duomenimis, kurie privatų kaltinimą reiškiančio asmens vertinami subjektyviai, aiškinami įvairiomis prasmėmis bei prielaidomis, jog kaltinamosios parašytas komentaras turi įžeidžiamą prasmę, todėl laikytina, kad pareikšti kaltinimai įžeidimu yra nepagrįsti, ir S. A. pagal LR BK 155 str. 1 d. turi būti išteisinta, nenustačius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 3 str. 1 d. 1 p.).
Dėl to nėra pagrindo tenkinti pareikšto prašymo dėl 1158,48 Eur (4000 Lt) neturtinės ir 231,70 Eur (800 Lt) turtinės žalos atlyginimo, ir civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtu (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
S. A., dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. išteisinti, nesant padarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
M. Ž. pareikštą civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtu.
Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Trakų rajono apylinkės teismą.