Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-05-31 · Civilinė byla Nr. 2A-423/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2011-11-28Vilniaus apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-05-31Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-05-31
Bylos Nr.
2A-423/2013
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-03672-2009-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Kazys Kailiūnas, Danutė Gasiūnienė, Egidija Tamošiūnienė
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Vyrokas“
Atsakovas
akcinei bendrovei SEB bankas
Civilinė byla Nr. 2A-423/2013Teisminio proceso Nr. 2-55-3-03672-2009-4Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 63.2.; 42.11.1.; 42.11.2.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. gegužės 31 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Kazio Kailiūno ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vyrokas“ (šiuo metu bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Vyrokas“) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1303-565/2010 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vyrokas“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei SEB bankas dėl kreditavimo sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir sutarties sąlygų pakeitimo bei netesybų ir nuostolių priteisimo, byloje dalyvaujantys tretieji asmenys bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Geotechnikos grupė“, uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus kranai“, uždaroji akcinė bendrovė „VMRC“, uždaroji akcinė bendrovė „Novaka“, uždaroji akcinė bendrovė „Perdanga“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas BUAB „Vyrokas“ kreipėsi į teismą prašydamas: 1) pripažinti, kad atsakovas neteisėtai vienašališkai nutraukė tarp ieškovo ir atsakovo 2005 m. sausio 12 d. sudarytą kreditavimo sutartį Nr. 1460506010067-05 ir 2008 m. rugpjūčio 8 d. sudarytą kreditavimo sutartį Nr. 0040806012413-42; 2) pakeisti šių kreditavimo sutarčių sąlygas, atidedant kreditų išmokėjimo ir grąžinimo terminus; 3) priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 8 916 290 Lt nuostoliams atlyginti.

Ieškovas nurodė, kad 2005 m. sausio 12 d. su atsakovu sudarė kreditavimo sutartį Nr. 1460506010067-05 (toliau – kreditavimo sutartis Nr. 1). Kreditavimo sutartimi Nr. 1 su vėlesniais jos pakeitimais atsakovas įsipareigojo suteikti ieškovui 60 000 000 Lt ilgalaikį kreditą, skirtą komercinės/gyvenamosios paskirties komplekso „Arfa“, esančio Konstitucijos pr. 15, Vilniuje (toliau – kompleksas „Arfa“), vystymui finansuoti. Remiantis minėta sutartimi, kreditas turėjo būti išmokėtas iki 2009 m. gruodžio 31 d., grąžintas – iki 2011 m. liepos 30 d. Kreditavimo sutartimi Nr. 1 atsakovas taip pat įsipareigojo suteikti ieškovui 6 000 000 Lt kredito limitą PVM finansuoti, šis kreditas turėjo būti išmokėtas iki 2010 m. rugpjūčio 6 d., grąžintas – iki 2010 m. rugpjūčio 7 d.

2008 m. rugpjūčio 8 d. ieškovas ir atsakovas sudarė kreditavimo sutartį Nr. 0040806012413-42 (toliau – kreditavimo sutartis Nr. 2), kuria atsakovas įsipareigojo suteikti ieškovui 1 710 000 Lt kreditą, iš kurio 710 000 Lt yra skirta perskolinti ieškovo akcininkams, o 1 000 000 Lt – komplekso „Arfa“ vystymui finansuoti. Kreditas pagal minėtą sutartį turėjo būti išmokėtas iki 2008 m. gruodžio 31 d., grąžintas – iki 2015 m. rugpjūčio 7 d.

Kreditavimo sutartimi Nr. 1 sutartas 60 000 000 Lt kreditas turėjo būti išmokėtas dalimis: pirmoji dalis – 15 000 000 Lt, antroji dalis – 45 000 000 Lt. Pirmosios ir antrosios kredito dalių išmokėjimas taip pat buvo suskirstytas etapais, kiekviena kredito dalis turėjo būti išmokama ieškovui įvykdžius kreditavimo sutartyje Nr. 1 numatytas sąlygas. Atsakovas įsipareigojo išmokėti kredito dalis pervesdamas lėšas iš kredito sąskaitos tiesiogiai pardavėjams, paslaugų tiekėjams ir/ar rangovams už parduotą turtą, suteiktas paslaugas ir/ar atliktus darbus pagal ieškovo pateiktus atsakovui priimtino turinio ir formos kredito tikslinę paskirtį liudijančius dokumentus ir mokėjimo nurodymus.

Atsakovas, vykdydamas kreditavimo sutartimi Nr. 1 prisiimtas pareigas išmokėjo ieškovui 19 998 522,45 Lt kredito dalį iš 60 000 000 Lt kredito pagal kreditavimo sutartį 1, t.y. buvo išmokėta pirma kredito dalis ir antros kredito dalies pirma dalis (iki 5 000 000 Lt)

Šalies argumentai

Ieškovo teigimu, 2009 m. birželio 4 d. raštu Nr. 09.06-3017 ir 2009 m. birželio 26 d. raštu Nr. 05.07-3580 atsakovas pranešė, kad sustabdo 40 011 477,55 Lt kredito dalies išmokėjimą, kadangi ieškovas neįvykdė sąlygų, kad būtų išmokėta kita kredito dalis. Atsakovas nurodė, jog remiantis šalis siejančios kreditavimo sutarties Nr. 1 nuostatomis, likusi kredito dalis išmokama tuomet, jei ieškovas pateiks bankui preliminarias sutartis, patvirtinančias ne mažiau kaip 20 procentų bendro parduodamo ploto pardavimą. Atsakovas pažymėjo, jog nors ieškovas pateikė įrodymus apie 21 procento ploto patalpų pardavimą, tačiau, kai kuriose iš pateiktų sutarčių numatytas atsiskaitymas užskaitymo būdu, o tai netenkina banko interesų. Pranešimuose taip pat nurodyta, jog ieškovas yra pardavęs tik 7 iš 160 parduodamų butų, todėl atsakovo teigimu, akivaizdu, kad ieškovas neturės pagrindo prašyti, jog atsakovas išmokėtų didesnę kaip 10 000 000 Lt kredito dalį (nes iki 2009 m. gruodžio 31 d. ieškovas nepateiks reikiamo skaičiaus preliminariųjų sutarčių), kai statyboms užbaigti reikia daugiau kaip 45 000 000 Lt. Po 2009 m. gruodžio 31 d. nustos galioti atsakovo pareiga išmokėti kreditą, todėl komplekso „Arfa“ statyba nebus baigta. Atsakovas taip pat nurodė, kad ieškovas nevykdo pareigos pateikti metų finansines atskaitomybes ir kas ketvirtį pateikti ataskaitas apie kredituojamo projekto finansinę situaciją. Tam, kad būtų atnaujintas kredito išmokėjimas, atsakovas pasiūlė ieškovui tinkamai įvykdyti nurodytas kredito dalies išmokėjimo sąlygas, taip pat pateikti atsakovui informaciją apie tai, kaip/iš kokių lėšų/kokiais terminais/kokiais būdais planuojama užbaigti komplekso „Arfa“ statybą.

2009 m. spalio 9 d. raštu Nr. 05.07-6515 atsakovas įspėjo ieškovą apie vienašališką kreditavimo sutarties Nr. 1 ir kreditavimo sutarties Nr. 2 nutraukimą nuo 2009 m. spalio 27 d., jei iki 2009 m. spalio 26 d. ieškovas nepašalins sutarčių pažeidimų: nesumokės atsakovui 832 920,25 Lt skolos pagal kreditavimo sutartis, nepateiks finansinių atskaitomybių nuo 2008 m. pradžios, nepaaiškins bankroto bylos ieškovui inicijavimo aplinkybių, nepateiks rašytinio paaiškinimo, apie tai, kaip/iš kokių lėšų/kokiais terminais/kokiais būdais planuojama užbaigti komplekso „Arfa“ statybas. Ieškovas nurodo, jog 2009 m. spalio 19 d. lydraščiu pateikė atsakovui 2008 m. finansines atskaitomybes, rašytinį paaiškinimą dėl bankroto bylos ieškovui inicijavimo aplinkybių ir rašytinį paaiškinimą dėl komplekso „Arfa“ statybų pabaigimo. 2009 m. spalio 27 d. sutartys buvo nutrauktos dėl to, kad ieškovas nevykdė sutartinių įsipareigojimų. Ieškovas nesutinka su kreditavimo sutarčių nutraukimu ir teigia, kad atsakovas negali remtis tuo, kad ieškovas nevykdė sutartinių įsipareigojimų, nes sutartinius įsipareigojimus pirmas pažeidė atsakovas – nepagrįstai sustabdė kredito dalies pagal kreditavimo sutartį Nr. 1 išmokėjimą, kas faktiškai reiškė visišką komplekso „Arfa“ statybos, kuriai vykdyti buvo paimtas kreditas, nutraukimą. Ieškovas, negaudamas pajamų už būsimo turto pardavimą pagal preliminarias sutartis, neturėjo galimybės atsakovui mokėti palūkanų. Ieškovas taip pat teigia, kad atsakovas nesilaikė įstatymu nustatytų reikalavimų prieš nutraukiant sutartis nustatyti papildomą protingą terminą sutarties sąlygoms įvykdyti. Pablogėjus bendrai šalies ekonominei padėčiai ir situacijai nekilnojamojo turto rinkoje, ieškovas, vykdydamas kreditavimo sutartis, atsidūrė blogesnėje padėtyje nei atsakovas. Dėl šios priežasties ieškovas ne kartą kreipėsi į atsakovą dėl sutarčių sąlygų pakeitimo, tačiau atsakovas su ieškovo pasiūlytomis sąlygomis nesutiko.

Šalies argumentai

Ieškovo teigimu, dėl neteisėtų atsakovo veiksmų vienašališkai nutraukiant kreditavimo sutartis, jis patyrė 8 772 290 Lt nuostolių, kuriuos sudaro 382 290 Lt grąžinti avansai pagal preliminarias sutartis ir 8 390 000 Lt negautos pajamos. Už laiku neišmokėtą kredito dalį atsakovas, ieškovo įsitikinimu, turi sumokėti 144 000 Lt delspinigius.

Atsiliepimas

Atsakovas su ieškinio reikalavimais nesutiko ir nurodė, kad turėjo pagrindą sustabdyti kredito dalies pagal kreditavimo sutartį Nr. 1 išmokėjimą, kadangi ieškovas neįvykdė šios sutarties sąlygų, kad būtų išmokėta antra kredito dalis. Taip pat pažymėjo, jog net pats ieškovas neginčija, jog neįvykdė banko 2009 m. spalio 9 d. rašte nustatyto įpareigojimo – sumokėti 832 920,25 Lt įsiskolinimą.

Atsakovo vertinimu, ieškovas neįrodė CK 6.204 straipsnio taikymo pagrindų, todėl nėra pagrindo keisti kreditavimo sutarčių sąlygų. Ieškovo nurodyta bendra šalies ekonominė padėtis negali reikšti sutarties vykdymo suvaržymo CK 6.204 straipsnio prasme. Atsakovas mano, jog visiškai nepagrįstas ieškovo teiginys, kad neigiamas ekonominio sunkmečio pasekmes turi prisiimti atsakovas. Paimdamas kreditą, ieškovas kaip verslininkas prisiėmė ir kredito negrąžinimo riziką, turėjo numatyti, kad rinkos sąlygos gali keistis tiek į gerąją, tiek į blogąją pusę. Ieškovas prieštarauja pats sau teigdamas, kad negali vykdyti sutarties dėl atsakovo kaltės, kita vertus, prašo pakeisti sutarčių sąlygas dėl objektyvių priežasčių – iš esmės pasikeitusių rinkos sąlygų, varžančių sutarties vykdymą. Kadangi sutartys nutrauktos dėl ieškovo kaltės, atsakovas nėra atsakingas už ieškovo nurodytų nuostolių atsiradimą, taip pat neturi pareigos mokėti delspinigius.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas įvertinęs kredito išmokėjimo sustabdymo aplinkybes, sprendė, kad byloje nurodytų kreditavimo sutarties Nr. 1 sąlygų pažeidimas yra tiesiogiai susijęs su ieškovo galimybe užbaigti komplekso „Arfa“ statybą ir laiku grąžinti atsakovui kreditą, taip pat su atsakovo galimybe įvertinti ieškovo sugebėjimą tinkamai vykdyti kreditavimo sutartį Nr. 1, todėl atsakovas pagrįstai sustabdė antros kredito dalies išmokėjimą. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovas turėjo teisę visiškai ar iš dalies atsisakyti suteikti kredito gavėjui sutartyje numatytą kreditą, paaiškėjus aplinkybėms, akivaizdžiai patvirtinančioms, kad suteiktas kreditas nebus laiku grąžintas. Teismas pripažinęs kredito išmokėjimo sustabdymą teisėtu, laikė, jog 2009 m. spalio 9 d. banko rašte nurodytų terminu ieškovui nepadengus 832 920,25 Lt skolos, bankas teisėtai nutraukė kreditavimo sutartis. Nutarus, kad kreditavimo sutartys yra pagrįstai nutrauktos, teismas netenkino prašymo pakeisti kreditavimo sutarčių sąlygas, taip pat atmetė reikalavimą atlyginti nuostolius.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas BUAB „Vyrokas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinio reikalavimai būtų tenkinami.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė bylos medžiagą ir padarė klaidingas išvadas, jog ieškovas pažeidė kreditavimo sutarčių sąlygas. Teismas, skaičiuodamas sudarytų preliminarių sutarčių kiekius ir jomis parduotų patalpų plotus, neįvertino tos aplinkybės, jog sąlyga, draudžianti preliminariose sutartyse numatyti atsiskaitymą tarpusavio įskaitymu, buvo numatyta tik 2008 m. rugpjūčio 8 d. kreditavimo sutarties Nr. 1 pakeitime Nr. 4. Todėl iki šio pakeitimo sudarytos sutartys, kuriose buvo numatytas atsiskaitymas tarpusavio įskaitymu, turėjo būti įtrauktos į bendrą parduotų patalpų plotą, tuomet bendra ieškovo parduotų patalpų ploto suma būtų ne 11,70 procentų, kaip nurodė teismas, bet net 21,16 procentų.

2. Teismas nepagrįstai atsakovo nurodytą sutarties nutraukimo sąlygą, įpareigojančią ieškovą investuoti į projekto vykdymą nuosavas lėšas, laikė esmine ir sąlygojančia sutarties nutraukimą. Teismas neįvertino, jog šios sąlygos atsakovas, teikdamas pranešimus dėl kreditavimo sutarties vykdymo sustabdymo, nenurodė, be to bylos medžiaga patvirtina, jog ieškovas šią sąlygą įvykdė tinkamai.

3. Teismas vertindamas kreditavimo sutarties nutraukimo aplinkybes nepagrįstai teigė, jog ieškovas pažeidė ir kitas sutartines prievoles: nedengė įsipareigojimų kreditoriaus dukterinėms įmonėms, nepardavė reikiamo skaičiaus butų, kas leido atsakovui nutraukti sutartis su ieškovu. Teismas neįvertino, jog pirmosios iš paminėtų sąlygų atsakovas, nutraukdamas kredito sutartis, neminėjo, be to ieškovas nebuvo informuotas, jog AB „SEB lizingas“ yra kreditoriaus dukterinė įmonė. Butų pardavimo mažą apyvartą lėmė neteisėti atsakovo veiksmai nutraukiant statybų finansavimą.

4. Teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovo netinkamas bendradarbiavimas ir kreditavimo sutarčių sąlygų nevykdymas tapo kredito lėšų neišmokėjimo priežastimi. Priešingai, atsakovo netinkamas bendradarbiavimas ir neteisėtas sutarties vykdymo sustabdymas lėmė neteisėtą sutarčių nutraukimą. Be to, ieškovas yra įvykdęs daugumą iš atsakovo numatytų kreditavimo sąlygų, todėl kelių sąlygų neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas (dėl kurio iš esmės kaltas atsakovas), negalėjo lemti kreditavimo sutarčių nutraukimo.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškovo BUAB „Vyrokas“ apeliacinį skundą atsakovas AB SEB bankas prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti atsakovui iš ieškovo jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliantas buvo įsteigtas tik komplekso „Arfa“ statybai, kuri buvo finansuojama išimtinai tik ginčo kreditavimo sutartimis. Apeliantui gaunant lėšas už parduotus butus, gautos lėšos buvo naudojamos kredito ir palūkanų mokėjimui, kadangi kitų lėšų kredito mokėjimui apeliantas neturėjo, todėl kiti atsiskaitymo būdai (tokie kaip įskaitymas) neatitiko kreditavimo sutarčių sąlygų ir reikalavimų.

2. Apeliantas nepagrįstai nuosavų lėšų į projektą investavimą įrodinėja butų, esančių Konstitucijos pr., Vilnius, supirkimu, kadangi šie veiksmai atlikti iki kreditavimo sutarčių sudarymo, kai tuo tarpu kreditavimo sutartimi buvo reikalaujama papildomų lėšų investavimo. Be to, 710 000 Lt sumos gautos kreditavimo sutarties Nr. 2, perskolinimas akcininkams, patvirtina tik dalies, be ne visos kreditavimo sutartimi nustatytos sąlygos įvykdymą.

Šalies argumentai

3. Apelianto teiginiai, neva jis nežinojo, jog AB „SEB lizingas“ yra kreditoriaus dukterinė įmonė, įvertinus, jog ieškovas yra verslo subjektas, o informacija apie kreditoriaus dukterines įmones yra viešai skelbiama, atmestini kaip nepagrįsti.

4. Banko teisėti ir pagrįsti veiksmai, reikalaujant, jog apeliantas tinkamai vykdytų kreditavimo sutartimis prisiimtus įsipareigojimus, negali būti laikomi kreditavimo sutarties Nr. 1 nutraukimo priežastimi, kadangi apeliantui neįvykdžius esminių kreditavimo sąlygų ir kilus abejonių dėl apelianto gebėjimo toliau vykdyti prisiimtas prievoles, atsakovas turėjo teisę sustabdyti kreditavimo sutarties vykdymą, o apeliantui neįvykdžius per nustatytą terminą nustatytų reikalavimų – nutraukti kreditavimo sutartis.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Nagrinėjamu atveju byloje keliamas klausimas, ar teisėtai ir pagrįstai atsakovas vienašališkai nutraukė šalis siejusias kreditavimo sutartis. Ieškovas teigia, jog atsakovui neteisėtai sustabdžius kredito išmokėjimą, buvo pažeistos jo teisės ir apribotos galimybės vykdyti finansinius įsipareigojimus bankui, dėl ko buvo nutrauktos kreditavimo sutartys. Todėl, siekiant išsiaiškinti, ar kreditavimo sutarčių nutraukimą sąlygojo neteisėti atsakovo veiksmai sustabdant kredito dalies išmokėjimą, ar ieškovo prisiimtų prievolių nevykdymas, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija vertina susiklosčiusias aplinkybes, susijusias su šalis siejusių kreditavimo sutarčių vykdymu.

Dėl kreditavimo sutarčių vykdymo sustabdymo.

Tais atvejais, kai viena iš sutarties šalių neįvykdo (netinkamai įvykdo) savo sutartinės prievolės, kitos šalies prievolės vykdymo sustabdymo, kaip savigynos formos, teisėto panaudojimo sąlygos yra tokios: 1) sutarties šalių prievolės turi būti priešpriešinės; 2) prievolės turi būti vykdomos vienu metu arba viena po kitos; 3) prievolės neįvykdo (netinkamai įvykdo) bet kuri šalis, kai prievolės vykdomos vienu metu, arba pirmiau prievolę turinti įvykdyti šalis, kai prievolės vykdomos viena po kitos; 4) dėl prievolės neįvykdymo nėra kitos šalies kaltės, taip pat nėra kitų nuo prievolės neįvykdžiusios šalies nepriklausančių aplinkybių; 5) prievolės neįvykdžiusi šalis nepateikė adekvataus savo prievolės įvykdymo užtikrinimo; 6) prievolės vykdymo sustabdymas, kaip savigynos forma, panaudotas protingai ir sąžiningai, neperžengiant savigynos ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. spalio mėn. 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2009).

Nustatyta, kad 2005 m. sausio 12 d. ieškovas su atsakovu sudarė kreditavimo sutartį Nr. 1460506010067-05 (kreditavimo sutartis Nr. 1), skirtą komplekso „Arfa“ statybos finansavimui. Minėta kreditavimo sutartimi, su vėlesniais jos pakeitimais, buvo susitarta dėl 60 000 000 Lt dydžio ilgalaikio kredito ieškovui suteikimo. 2008 m. rugpjūčio 8 d. šalys sudarė kreditavimo sutartį Nr. 0040806012413-42 (kreditavimo sutartis Nr. 2), dėl 1 710 000 Lt kredito suteikimo. Kreditavimo sutartimi Nr. 1, su vėlesniais jos pakeitimais, šalys susitarė, jog antra kredito dalis bus išmokama dalimis, ieškovui pilnai įvykdžius antros kredito dalies išmokėjimo sąlygas (t. 1, b.l. 73). Vykdydamas sutartimi prisiimtas pareigas bankas išmokėjo ieškovui 19 998 522,45 Lt ilgalaikio kredito dalies ir 899 734,56 Lt kredito limito (t. 1, b.l. 128), tačiau antros dalies kredito išmokėjimą sustabdė, nurodęs, jog ieškovas nevykdo sutartimi nustatytų antros kredito dalies išmokėjimo sąlygų. Pirmosios instancijos teismas vertindamas kredito dalies išmokėjimo sustabdymo teisėtumą, pripažino, jog atsakovas turėjo tokią teisę ir ja pasinaudojo pagrįstai, kadangi ieškovas pažeidė sutartines sąlygas.

Ieškovo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė bylos medžiagą ir padarė klaidingas išvadas, kadangi ieškovas tinkamai ir laiku vykdė sutartimi prisiimtas sąlygas. Teisėjų kolegija įvertinusi bylos medžiagą nustatė, jog kreditavimo sutartis Nr. 1 numatė, jog antra kredito dalis bus išmokama tuomet, kai ieškovas įvykdys visas kredito aprašo „Ilgalaikis kreditas“ 5.2 punkte nustatytas sąlygas (t.1, b.l. 73-75). Viena iš šių sąlygų reikalavo, jog ieškovas pateiktų atsakovui preliminariąsias butų (patalpų) pirkimo – pardavimo sutartis, patvirtinančias ne mažesnio kaip 20 procentų, nuo bendro parduodamo pastato ploto patalpų, pardavimą (kredito aprašo „Ilgalaikis kreditas“ 5.3.1. p.) (t. 1, b.l. 74). Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog bendras parduodamų patalpų plotas sudarė 24 102 kv.m., todėl ieškovas, siekdamas gauti antrą kredito išmoką privalėjo pateikti duomenis, patvirtinančius jog yra parduota 4 820,40 kv.m. ploto patalpų. Ieškovo teigimu, ši sąlyga buvo pilnai įvykdyta, kadangi pateikti įrodymai patvirtina, jog parduota net ne 20, bet 21,16 procentai parduodamų patalpų ploto, t.y. 5 100 kv.m. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su ieškovo nurodytomis aplinkybėmis, kadangi bylos nagrinėjimo metu pateiktos preliminarios butų (patalpų) pirkimo pardavimo sutartys patvirtina tokio kiekio patalpų pardavimą (t. 3, b.l. 77- t. 6, b.l. 17), tačiau teisėjų kolegija atkreipia ieškovo dėmesį, jog reikalavimo (pateikti nustatyto dydžio ploto patalpų pardavimą patvirtinančius įrodymus) tikslas yra ne tik suteikti bankui galimybę įvertinti patalpų pardavimo mastus, bet ir užtikrinti kredito įmokų dengimą, kadangi pagal minėtas preliminarias pirkimo – pardavimo sutartis gauti avansiniai mokėjimai turėjo būti nukreipiami kredito įmokų dengimui. Dėl šios priežasties kreditavimo sutartyje Nr. 1 buvo numatytas draudimas preliminariose sutartyse numatyti atsiskaitymą tarpusavio įskaitymu (kredito aprašo „Ilgalaikis kreditas“ 7.5.5. p.) (t. 1, b.l. 76). Pirmosios instancijos teismas įvertinęs, jog daugelyje iš ieškovo teismui pateiktų preliminarių sutarčių yra nustatyta galimybė sandorio šalims atsiskaityti tarpusavio įskaitymu, laikė, jog ieškovas įrodė tik 11,70 procentų dydžio, nuo bendro viso parduodamų patalpų ploto, pardavimą, kas akivaizdžiai neatitiko kreditavimo sutarties Nr. 1 sąlygų. Ieškovas nesutikdamas su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis teigė, jog sąlyga draudžianti į preliminarias sutartis įtraukti nuostatą draudžiančią atsiskaitymą tarpusavio įskaitymu buvo numatyta tik 2008 m. rugpjūčio 8 d. kreditavimo sutarties Nr. 1 pakeitimu Nr. 4, todėl iki šio pakeitimo sudarytos sutartys atitiko reikalavimus ir sudarė sąlygas ieškovui pretenduoti į antros kredito dalies išmokėjimą. Išdėstyti ieškovo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju tarp šalių sudarytos kreditavimo sutarties Nr. 1 tikslas buvo lėšų, ieškovo vykdomo projekto vystymui, suteikimas. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ieškovas patvirtino, jog jis, kaip įmonė, buvo įsteigtas tik šio projekto – komplekso „Arfa“ statybai, todėl ieškovas šio projekto vykdymui lėšų iš kitų projektų neturėjo galimybės gauti, o iš esmės buvo finansuojamas tik ginčo kreditavimo sutartimis. Atsakovui, finansinei įstaigai, pelną gaunančiai iš kreditavimo veiklos, buvo aktualu, jog iš projekto gautinos grįžtamosios lėšos būtų panaudojamos kredito grąžinimui, todėl kitokie ieškovo preliminariose sutartyse numatyti atsiskaitymo būdai (tokie kaip įskaitymas), atsakovui buvo nepalankūs. Siekdamas apsaugoti savo turtinius interesus atsakovas jau 2006 m. balandžio 6 d. kreditavimo sutarties Nr. 1, pakeitime Nr. 1 nustatė, jog ne mažiau kaip 85 procentai preliminariose sutartyse nustatytos avanso sumos už parduodamas patalpas turi būti skirti kredito grąžinimui (t. 1, b.l. 22), be to 2007 m. liepos 26 d. kreditavimo sutarties Nr. 1, pakeitime Nr. 3 papildomai įtvirtinta sąlyga, jog preliminariomis sutartimis numatyti atsiskaitymai turi būti vykdomi per ieškovo sąskaitą (t. 1, b.l. 52). Todėl nors tiesiogiai draudimas preliminariose sutartyse nustatyti atsiskaitymą įskaitymu buvo numatytas tik 2008 m. rugpjūčio 8 d. kreditavimo sutarties Nr. 1 pakeitimu Nr. 4, tačiau iš ankstesnių kreditavimo sutarties pakeitimų, kurie galiojo ir preliminarių sutarčių, kuriose buvo numatyta atsiskaitymo tarpusavio įskaitymu galimybė, matyti, jog banko interesus atitiko tik atsiskaitymai, kuriais būtų garantuotas kredito dalies dengimas. Išdėstytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog antros dalies kredito išmokėjimo sąlyga – atitinkamo ploto patalpų pardavimas, nebuvo tinkamai įvykdyta, dėl ko atsakovas turėjo teisę pasinaudoti kreditavimo sutarties Nr. 1 bendrosios dalies 42 punkto nuostatomis, suteikiančiomis jam teisę stabdyti kredito dalies išmokėjimą (t. 1, b.l. 30).

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas kredito dalies išmokėjimo sustabdyto teisėtumą, taip pat pažymėjo, jog be minėtos neįvykdytos sąlygos, ieškovas taip pat neįrodė kitų kreditavimo sutartyje Nr. 1 numatytų sąlygų įvykdymo (laikymosi), t.y. neįrodė, jog į projektą investavo nuosavas lėšas, nevykdė įsipareigojimų atsakovo dukterinėms įmonėms. Be to, ieškovo butų (patalpų) pardavimo mastai neleido spręsti, jog iki 2009 m. pabaigos bus parduotas reikalaujamas kiekis patalpų. Ieškovas nesutikdamas su nustatytais pažeidimais teigė, jog atsakovas stabdydamas kredito dalies išmokėjimą šių sąlygų tinkamo įvykdymo neginčijo, todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo šių sąlygų vertinti kaip esminių ir sudarančių pagrindą atsakovui sustabdyti kredito išmokėjimą. Teisėjų kolegija pažymi, jog tiek 2009 m. birželio 4 d., tiek ir 2009 m. birželio 26 d. pranešime apie kredito išmokėjimo sustabdymą atsakovas atkreipė ieškovo dėmesį dėl nevykdomų kreditavimo sutartimi prisiimtų prievolių, pagal kurias, ieškovas įsipareigojo pateikti atsakovui tinkamai ir laiku paruoštas finansines ataskaitas, informuoti apie tolesnį projekto finansavimą, taip pat buvo keliamas klausimas, ar įvertinus esamus butų pardavimo mastus, bus įgyvendintos kreditavimo sutarčių sąlygos (t. 1, b.l. 128-130A). Todėl ieškovo teiginiai, jog atsakovas sustabdydamas kredito išmokėjimą net neužsiminė apie šių sąlygų pažeidimus, atmestini kaip nepagrįsti. Be to, ieškovui kaip verslo subjektui bei apdairiai ir atsakingai sandorio šaliai turėjo būti žinomi kreditavimo sutartimis prisiimti įsipareigojimai bei pareiga juos tinkamai vykdyti (CK 6.256 str.). Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ieškovas pažeidė ir pareigą investuoti į vykdomą projektą atitinkamas lėšų sumas. Kreditavimo sutarties Nr. 1 nuostatos įpareigojo ieškovą, siekiant gauti antros kredito dalies išmokėjimą, pateikti bankui įrodymus, jog jis į projektą investavo 1 000 000 Lt (kredito aprašo „Ilgalaikis kreditas“ 5.2.9.1. p.) (t. 1, b.l. 74). Ieškovas teigė, jog jis į projektą investavo daugiau kaip 2 500 000 Lt, išpirkdamas visus butus pastate, esančiame Konstitucijos pr. 15, Vilnius. Teisėjų kolegija pažymi, jog kreditavimo sutarties sąlyga, įpareigojanti investuoti į projektą atitinkamą kiekį lėšų buvo nustatyta kreditavimo sutarties Nr. 1 2008 m. rugpjūčio 8 d. pakeitimu Nr. 4 (t. 1, b.l. 74), tuo tarpu minėtas patalpas ieškovas įsigijo dar 2007 m. balandžio 23 d. ir 2008 m. balandžio 3 d. (t. 1 138-140), t.y. iki šio įpareigojimo įtvirtinimo kreditavimo sutarties pakeitime Nr. 4. Todėl ieškovas įrodinėdamas, kad investavo į projektą atitinkamą kiekį lėšų, negali remtis anksčiau atliktais veiksmais, kurie jau buvo 2008 m. rugpjūčio 8 d. pakeitimo Nr. 4 pasirašymo metu. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad ieškovas nėra įvykdęs šio sutartimi prisiimto įsipareigojimo.

Kreditavimo sutarties Nr. 1, bendrosios dalies 42.1. punktas nustatė, jog bankui suteikiama teisė nutraukti kreditavimo sutartį ar sustabdyti kredito išmokėjimą, jei yra nedengiami įsipareigojimai atsakovo dukterinei įmonei (t. 1, b.l. 30). Atsakovas neginčija fakto, jog turėjo neįvykdytų įsipareigojimų AB SEB lizingas, tačiau teigia jog jis neturėjo duomenų ir patvirtinimo iš atsakovo, kad AB SEB lizingas yra atsakovo AB SEB bankas dukterinė įmonė. Šie ieškovo argumentai atmestini, kadangi viešai prieinamose internetinėse atsakovo svetainėse yra nurodyta informacija apie įmonės dukterines bendroves ir ieškovui kaip verslo subjektui, tokia informacija buvo lengvai prieinama, todėl tuo, kad atsakovas jo neinformavo, kad AB SEB lizingas yra jo dukterinė įmonė, ieškovas negali remtis, siekdamas įrodyti tinkamą kreditavimo sutarties Nr. 1 sąlygų vykdymą. Be to, ieškovo teiginiai dėl atsakovo netinkamo bendradarbiavimo taip pat nesudaro pagrindo teigti, jog atsakovas netinkamai vykdė sutartis. Kadangi, kaip minėta, informacija apie atsakovo dukterines įmones yra viešai skelbiama, todėl atsakovas neturėjo pareigos informuoti ieškovą apie tokias įmones, o ieškovui turint abejonių dėl vienos ar kitos įmonių priklausymo atskiroms finansų grupėms, jos galėjo būti paneigtos užklausus apie tai atsakovo. Kadangi tokių veiksmų ieškovas nesiėmė, todėl negali remtis ta aplinkybe, jog atsakovas vykdydamas sutartį nebendradarbiavo su ieškovu. Teismo nuomone, ieškovo neatsiskaitymas su atsakovo dukterinėmis įmonėmis buvo tik vienas iš ieškovo ir atsakovo sudarytų sutarčių pažeidimų, dėl kurių atsakovas sustabdė sutarčių vykdymą, o vėliau nutraukė sutartis su ieškovu.

Nustačius, jog ieškovas vykdydamas komplekso „Arfa“ statybas susidūrė su finansavimo problemomis, akivaizdu, jog ir butų (patalpų) pardavimo tempai bankui leido pagrįstai abejoti, ar bus įvykdytas reikalavimas sudaryti iki 2009 m. gruodžio 31 d. ne mažiau kaip 75 procentų parduodamų patalpų pirkimo pardavimo sutarčių (kredito aprašo „Ilgalaikis kreditas“ 2.2. ir 5.3.1.13. p.) (t. 1, b.l. 72, 75). Esant išdėstytoms aplinkybėms ir nustačius, jog ieškovas pažeidė antros kredito dalies išmokėjimo sąlygas, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, jog bankas pagrįstai ir teisėtai sustabdė kredito išmokėjimą.

Ieškovas taip pat teigia, jog atsakovas kreditavimą sustabdė jau 2009 m. vasario mėnesį, neinformavęs ir nieko nepranešęs ieškovui ir tik 2009 m. birželio 4 d., po ieškovo prašymo paaiškinti, kodėl delsiama išmokėti kreditą, nurodė šių savo veiksmų priežastis. Tačiau remiantis bylos medžiaga nustatyta priešinga situacija. Pagal kreditavimo sutarties Nr. 1 bendrosios dalies 3.2.1. punktą, atsakovas išmokėdavo kreditą, pervesdamas lėšas iš kredito sąskaitos tiesiogiai pardavėjams, paslaugų tiekėjams, rangovams ir pan., pagal ieškovo pateiktus bankui priimtino turinio ir formos kredito tikslinę paskirtį liudijančius dokumentus ir mokėjimo nurodymus (t. 1, b.l. 62). Vadinasi, esminis momentas sąlygojantis atsakovo pareigą išmokėti kredito dalį buvo ieškovo pareikalavimas išmokėti kreditą, pateikiant tinkamus įrodymus. Ieškovas nurodo, jog 2009 m. kovo 23 d. atsakovui buvo pateiktas mokėjimo nurodymas, įpareigojantis atsakovą išmokėti 84 033,61 Lt sumą (t. 6, b.l. 26), tačiau ieškovo teigimu, atsakovas šios savo pareigos neįvykdė ir neteisėtai, dar nesant pranešimo apie stabdomą projekto finansavimą, neišmokėjo kredito dalies. Teisėjų kolegija pasisakydama dėl šio klausimo pritaria atsakovui, jog minėtas mokėjimo nurodymas, nepatvirtintas jį sudariusių asmenų (nei paties ieškovo įgalioto asmens, nei kredito įstaigos atstovų), todėl nelaikytinas tinkamu įrodymu, patvirtinančiu, jog buvo kreiptasi dėl atitinkamos kredito sumos išmokėjimo. Be to, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad 2009-02-27 atsakovas ieškovo prašymu atliko eilę mokėjimų jo nurodytiems ieškovo kreditoriams (t. 2, b. l. 130-131). Kitų įrodymų, jog atsakovas pažeidė kreditavimo sutarties sąlygas ir neišmokėjo kredito dalies, nepateikta, todėl teisėjų kolegija mano, jog ieškovo kaltinimai atsakovui pažeidus sutarties sąlygas, nepagrįsti. Pripažinus, jog atsakovas teisėtai ir pagrįstai sustabdė kredito išmokėjimą, ieškovo teiginiai, jog neteisėti atsakovo veiksmai sąlygojo kreditavimo sutarčių nutraukimą, atmestini kaip nepagrįsti, kadangi kaip matyti iš nustatytų aplinkybių, kredito dalies išmokėjimas buvo sustabdytas tik ieškovui nevykdant sutartimi prisiimtų sąlygų.

Vertinant atsakovo veiksmų, sustabdant kredito dalies išmokėjimo, teisėtumą, taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog atsakovas nurodė, jog yra linkęs toliau vykdyti sutartinius įsipareigojimus tuo atveju, jei ieškovas įvykdys kreditavimo sutartyje Nr. 1 nustatytas kredito išmokėjimo sąlygas, todėl ieškovo teiginiai, kad atsakovas nebuvo suinteresuotas tolesniu sutarties vykdymu ir nebendradarbiavo, laikytini nepagrįstais. Bylos medžiaga patvirtina, jog 2009 m. birželio 4 d. atsakovas informavo ieškovą apie sustabdomą projekto finansavimą ir nurodė, kokius veiksmus atlikus jis bus tęsiamas (t. 1, b.l. 128-129). 2009 m. birželio 26 d. bankas išsiuntė ieškovui pakartotinį pranešimą (t. 1, b.l. 130-130A). Ieškovui neįvykdžius nustatytų reikalavimų, atsakovas 2009 m. spalio 9 d. dar kartą pareikalavo pateikti finansinę atskaitomybę patvirtinančius duomenis, pateikti paaiškinimus dėl bankroto bylos iškėlimo, nurodyti kaip bus finansuojami komplekso „Arfa“ statybos darbai, bei sumokėti susidariusį įsiskolinimą iki 2009 m. spalio 26 d., priešingu atveju bankas nurodė pasinaudosiąs jam suteikta teise vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartis (t. 1, b.l. 131-132). Ieškovas atsakovo prašomus dokumentus bei informaciją pateikė tik 2009 m. spalio 19 d. (t. 1, b. l. 133). Ieškovas teigia įvykdęs beveik visus iš numatytų įpareigojimų, tačiau nepaisant to, kreditavimo sutartys 2009 m. spalio 27 d. buvo nutrauktos. Ieškovo teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino ieškovo įvykdytų ir neįvykdytų reikalavimų santykio ir laikė, jog neįvykdytas reikalavimas sumokėti įsiskolinimą bankui, laikytinas esminiu sutarties sąlygų pažeidimu, suteikusiu atsakovui teisę nutraukti kreditavimo sutartis. Bylos medžiaga ir pats ieškovas patvirtina, jog nebuvo įvykdyta dalis 2009 m. spalio 9 d. pranešimu nustatytų įpareigojimų, tarp jų ir sumokėti susidariusį 832 920,25 Lt dydžio įsiskolinimą bankui (t. 1, b.l. 131-132, 133). Sutarties privalomumo principas reiškia, kad šalis, negalinti tinkamai vykdyti sutarties dėl vykdymo suvaržymo esant pasikeitusiomis aplinkybėmis, turi nedelsti ir spręsti sutarties pakeitimo klausimą kuo greičiau, kad būtų atkurta sutartinių prievolių pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. birželio mėn. 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012). Ieškovas, kaip pats nurodo dublike (t. 2, b. l. 110), dėl sutarčių sąlygų pakeitimo kreipėsi į atsakovą tik 2009 m. spalio 19 d., kai atsakovas jau buvo pranešęs apie galimą vienašališką sutarčių nutraukimą. Toks ieškovo elgesys negali būti vertinamas kaip tinkamas sutartinių įsipareigojimų vykdymas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovas sustabdydamas kredito sutarčių vykdymą, laikėsi tiek šalių sudarytose sutartyse įtvirtintų sąlygų, tiek įstatyme įtvirtintų prievolių vykdymo sustabdymo principų (CK 6.58, 6.207 str.), šią savigynos priemonę taikė, laikydamasis protingumo ir sąžiningumo reikalavimų.

Dėl sutarčių nutraukimo.

Sutarties laisvės principas užtikrina sutarties šalies teisę pasirinkti ir pasinaudoti jos interesus geriausiai atitinkančiu teisių gynimo būdu. Esant esminiam sutarties pažeidimui šalis gali pasinaudoti vienašališko sutarties nutraukimo galimybe. Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai, sąlygos ir tvarka nustatyti CK 6.217 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta esminio sutarties pažeidimo, kuris yra pagrindas taikyti ultima ratio priemonę – sutarties nutraukimą, kvalifikuojantys požymiai. Sutarties šalims įstatymas (CK 6.217 str. 5 d.) leidžia susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis, jeigu jos neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, t. y. sutarties šalys gali vienašališkai nutraukti terminuotą sutartį prieš terminą arba inicijuoti tokios sutarties nutraukimą teismine tvarka, jeigu tokia teisė joms yra nustatyta sutartyje ir kai realiai atsiranda tokį sutarties nutraukimą leidžiančios, jų pačių sutartyje nurodytos, sąlygos ar aplinkybės. CK 6.217 straipsnio 5 dalis suteikia teisę sutarties šalims nutraukti sutartį joje numatytais atvejais net ir tada, kai CK prasme pažeidimas nėra esminis, arba šalys gali susitarti, kokius sutarties pažeidimus laikys esminiais, sudarančiais teisėtą pagrindą jos nutraukimui. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 str.), viešajai tvarkai (CK 1.81 str.) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 str.). Dėl to, esant šalių sutartiniams santykiams, turi būti taikoma šalių sutartis, kiek ji neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, o jeigu šalys konkrečiu klausimu nesudarė susitarimo, tai taikomos įstatymo nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-262/2010).

Nagrinėjamu atveju bylos šalis siejusios kreditavimo sutarties Nr. 1 5.5 punktas nustatė vienašalius kreditavimo sutarties nutraukimo atvejus. Remiantis šiomis sutarties nuostatomis, bankas prieš 15 kalendorinių dienų informavęs kredito gavėją (ieškovą) turėjo teisę nutraukti sutartį nustatęs, jog laiku ir tinkamai nevykdomi įsipareigojimai bankui, nemokama kredito dalis ar palūkanos (t. 1, b.l. 17-18). Kreditavimo sutarties esmė nustatyta CK 6.881 straipsnyje. Kredito gavėjas pagal kreditavimo sutartį įsipareigoja mokėti (grąžinti kreditą ir mokėti palūkanas už kredito naudojimą) nustatytomis dienomis sutartyje nustatytais terminais ir tvarka. Tai reiškia, kad kredito davėjui yra svarbus ne tik galutinis paskolos grąžinimo terminas, bet ir tarpiniai mokėjimai. Įmokų mokėjimo terminai ir tvarka nustatomi kreditoriaus naudai, t. y. tarpinių terminų atsisakyti arba jų netaikyti gali išimtinai tik bankas (kreditorius), bet ne skolininkas. Tarpiniai paskolos dengimo terminai negali būti pripažįstami neesmine sąlyga, nes ilgalaikės paskolos tikslas yra nuolatinis periodinis paskolos grąžinimas. Todėl akivaizdu, jog ieškovui pažeidus šį esminį įsipareigojimą, atsakovas sutartis nutraukė teisėtai, t.y. esant sutarties nutraukimo pagrindams ir laikantis sutartyje nustatytos tvarkos, dėl ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nėra pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimų ir pripažinti kreditavimo sutarčių nutraukimą neteisėtu. Sutarties laisvės principas užtikrina sutarties šalies teisę pasirinkti ir pasinaudoti jos interesus geriausiai atitinkančiu teisių gynimo būdu. Dažnai šį pasirinkimą lemia kitos sutarties šalies veiksmai ir elgesys vykdant sutartinius įsipareigojimus, o esant sutartinių įsipareigojimų pažeidimui – pažeidimo mastas ir reikšmė. Esant esminiam sutarties pažeidimui šalis gali pasinaudoti vienašališko sutarties nutraukimo galimybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. birželio mėn. 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012).

Dėl kreditavimo sutarčių sąlygų pakeitimo.

Ieškovo prašymas pakeisti sutarties sąlygas, pakeičiant kredito išmokėjimo ir grąžinimo sąlygas, galėtų būti svarstomos tik jeigu sutarties nutraukimas būtų pripažintas neteisėtu, t.y. sutartis būtų galiojanti ir vykdytina. Nagrinėjamu atveju sutartis laikoma pasibaigusia, be to pažymėtina ir tai, jog bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, buvo gauti duomenys, jog ieškovo įmonei yra iškelta bankroto byla ir ji pripažinta bankrutavusia bei likviduojama dėl bankroto, todėl akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju klausimas dėl tolesnio kreditavimo sutarčių vykdymo ieškovo pageidaujamomis sąlygomis, yra neaktualus.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos medžiagą ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias sutarties nutraukimą, padarė pagrįstas išvadas, dėl ko naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą nėra pagrindo, jis paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti iš ieškovo bylos nagrinėjimo apeliaciniame procese jo patirtas atstovavimo išlaidas. Sutinkamai su CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų. Iki bylos išnagrinėjimo iš esmės atsakovas pateikė teismui įrodymus apie patirtas 1 500 Lt dydžio išlaidas už suteiktas atstovavimo paslaugas. Vadovaudamasi Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatomis, teismo kolegija konstatuoja, kad ieškovo patirtos išlaidos patvirtintos rašytiniais įrodymais, neviršija nustatytos maksimalios už tokias paslaugas priteistinos sumos (Rekomendacijų 7 bei 8.11 punktai), todėl teismas sprendžia, kad iš ieškovo atsakovui priteistinos 1 500 Lt dydžio išlaidos advokato pagalbai apmokėti (CPK 79 str., 93 str., 96 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vyrokas“, įmonės kodas 122654555, atsakovo akcinės bendrovės SEB bankas, įmonės kodas 112021236, naudai 1 500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) išlaidų už advokato suteiktą teisinę pagalbą.

Teisėjai Danutė GasiūnienėKazys KailiūnasEgidija Tamošiūnienė