Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Regina Bertašienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto J. A. (J. A.) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 30 d. nutarimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. A. nubaustas už tai, kad jis 2013 m. lapkričio 18 d., apie 14.00 val., teritorijoje, adresu (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Audi A6 Avant“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nepraleido iš dešinės važiuojančio automobilio Renault Laguna, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir su juo susidūrė, įvykio metu buvo kliudytas ir stovintis automobilis Ford Mondeo. Palikęs transporto priemonę eismo įvykio vietoje J. A. iš eismo įvykio vietos pasišalino. Eismo įvykio metu apgadintos trys transporto priemonės. Be to, nepateikė galiojančio vairuotojo pažymėjimo. Tokiu būdu pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau - KET) 9, 17, 120 ir 234 punktų reikalavimus, padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje, 124¹ straipsnio 7 dalyje.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014 m. sausio 30 d. nutarimu J. A. pripažino kaltu padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje ir 124¹ straipsnio 7 dalyje ir skyrė administracines nuobaudas: už pažeidimo, numatyto ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, padarymą skyrė 150,00 Lt baudą, už pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, padarymą skyrė 3500,00 Lt baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams, už pažeidimo, numatyto ATPK 124¹ straipsnio 7 dalyje, padarymą skyrė 30,00 Lt baudą. Vadovaujantis ATPK 33 straipsniu, J. A. skyrė galutinę nuobaudą – 3500,00 Lt baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams.

J. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 30 d. nutarimą, o administracinio teisės pažeidimo bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Skunde nurodo, kad nesutinka su šiuo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 30 d. nutarimu, nes jis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad tiriamas eismo įvykis įvyko garažų masyve jam važiuojant tiesiu keliu (duomenys neskelbtini) plento link, kai automobilis „Renault Laguna", tik ką pajudėjęs iš stovėjimo vietos, atsitrenkė į apelianto vairuojamą automobilį. Po šio įvykio minėto automobilio vairuotojas dėl įvykusio konflikto pats pasišalino iš įvykio vietos, o apeliantas patraukė savo automobilį kiek toliau, kad jis netrukdytų eismui. Eismo įvykio vietoje nepasiliko, nes buvo būtina grįžti į namus pas besilaukiančią sugyventinę, kuri dėl savijautos turėjo vykti į ligoninę, o jis turėjo pasilikti su kitu mažamečiu savo vaiku namuose. Pažymi, kad tiriamo eismo įvykio metu su apeliantu automobiliu važiavo D. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) kuris gali paliudyti apie visas bylos nagrinėjimui reikšmingas aplinkybes. Nors pirmosios instancijos teismas apklausė apelianto sugyventinę J. P., tačiau iš skundžiamo nutarimo matyti, kad teismas apskritai nevertino jos parodymų apie sveikatos būklę bei būtinybę vykti į ligoninę, neaišku dėl kokių aplinkybių šios bylos nagrinėjimui reikšmingi J. P. parodymai liko neužfiksuoti ir atmesti. Be to, pirmosios instancijos teismo buvo prašoma į posėdį liudytoju šaukti D. L., tačiau teismas nusprendė, kad šio asmens parodymai nėra reikšmingi bylos nagrinėjimui ir atsisakė minėtą prašymą tenkinti. Šiuo aspektu pasakytina ir tai, kad visi D. L. parodymai yra užfiksuoti jo rašytiniame paaiškinime, tačiau pirmosios instancijos teismas jų taip pat neprijungė prie bylos, į juos neatsižvelgė.

Apeliantas taip pat teigia, kad byloje esanti eismo įvykio schema neturi jokios įrodomosios reikšmės, kadangi yra neinformatyvi, joje nėra užfiksuotos tiriamo įvykio aplinkybės. Įvykyje tiesiogiai dalyvavęs D. L. sudarė įvykio schemą, kurioje užfiksuoti bylai reikšmingi duomenys, tačiau teismas šios schemos prie bylos taip pat neprijungė ir netyrė joje užfiksuotų duomenų, apklausdamas kitus įvykio dalyvius bei policijos pareigūnus. Be to, pirmosios instancijos teismas neįvertino specialisto išvados Nr. G 2602/13 (03), kuri patvirtina, kad automobilio „Renault Laguna" vairuotojas apelianto atžvilgiu elgėsi agresyviai, panaudojo smurtą, dėl ko pats iš įvykio vietos pasišalino.

Apeliantas mano, kad skundžiamas nutarimas buvo priimtas atsižvelgiant tik į jį kaltinančius duomenis, objektyviai ir tiesiogiai neištyrus ir neįvertinus visų duomenų, turinčių reikšmės šios bylos nagrinėjimui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą atkreipęs teismų dėmesį į tai, jog nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą būtina ištirti ir įvertinti visas bylai reikšmingas aplinkybes (Administracinių teismų praktika Nr. 7, psl. 259). Vadovaujantis ATPK 257 straipsniu, organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Bylos nagrinėjimo teisme tiesioginio nagrinėjimo principas reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: išklausyti proceso šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, specialistų paaiškinimų ir ekspertų išvadų, susipažinti su rašytiniais įrodymais, apžiūrėti daiktinius įrodymus. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų nesilaikė, dėl to buvo pažeistos esmines procesinės normos, todėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m, sausio 30 d. nutarimas naikintinas

Atsiliepimas į J. A. apeliacinį skundą negautas.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantas J. A. skundžiamu nutarimu buvo nubaustas už ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje ir 124¹ straipsnio 7 dalyje numatytų pažeidimų padarymą. Apeliantas skunde neigia savo kaltę dėl padarytų administracinių teisės pažeidimų, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė byloje esančių įrodymų, rėmėsi tik jį kaltinančiais įrodymais, dėl to priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus ir apelianto prie skundo pateiktus dokumentus ir sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad J. A. padarė ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje ir 124¹ straipsnio 7 dalyje numatytus pažeidimus. Nors apeliantas skunde ginčija savo kaltę dėl padarytų administracinių teisės pažeidimų, tačiau iš jo skundo argumentų matyti, kad apeliantas neigia kaltę dėl ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų, dėl ATPK 124¹ straipsnio 7 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo ginčo nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl J. A. nubaudimo pagal ATPK 124¹ straipsnio 7 dalį nepasisako.

ATPK 127 straipsnio 2 dalis numato atsakomybę už KET pažeidimą, nulėmusį kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, krovinių kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą. Pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalies dispoziciją asmuo gali būti patrauktas administracinėn atsakomybėn tik nustačius, jog jis pažeidė KET ir šis taisyklių pažeidimas nulėmė kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą).

Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytų pažeidimų padarymo, yra išaiškinęs, jog tam, kad pripažinti asmenį kaltu pažeidus minėtą teisės normą, būtina nustatyti žalos kitų asmenų turtui padarymo faktą. Apeliantas teigia, kad jis nepažeidė KET ir neturėjo praleisti jam iš dešinės važiavusio automobilio „Renault Laguna“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) tačiau tokius jo teiginius paneigia administracinio teisės pažeidimo medžiaga ir pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas R. A., kuris parodė, kad įvykio vieta yra ties pačiu išvažiavimu iš garažų masyvo, turi būti remiamasi dešinės rankos taisykle (b. l. 47). Kad J. A. pažeidė KET 120 punktą, patvirtina paties apelianto sudaryta eismo įvykio schema (b. l. 14), tai patvirtina netgi apelianto pateikta D. L. sudaryta eismo įvykio vietos schema, nors ant jos klaidingai nurodyta eismo įvykio data (b. l. 63). Šiose schemose matoma, kad J. A. vairuotas automobilis ‚Audi Avant“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nepraleidžia jam iš dešinės važiavusio automobilio „Renault Laguna“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir su juo susiduria. KET 120 punktas numato, kad kai transporto priemonių važiavimo trajektorijos kertasi, o važiavimo tvarka šiose taisyklėse neaptarta, kelią privalo duoti vairuotojas, kuriam transporto priemonė artėja iš dešinės. Taigi, J. A. privalėjo laikytis KET 120 punkto, tačiau jam pažeidus šiame punkte nustatytą reikalavimą, dėl jo kaltės įvyko eismo įvykis. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad eismo įvykio metu buvo apgadinta J. R. priklausanti transporto priemonė „Renault Laguna“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Kadangi eismo įvykio metu buvo apgadintas kitiems asmenims priklausantis turtas, todėl J. A. sukeltas eismo įvykis atitinka ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį pažeidimą, J. A. pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį pagrįstai paskirta nuobauda.

Skundžiamu nutarimu J. A. taip pat buvo nubaustas pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį. ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė kyla už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Kelių eismo taisyklių 3 punktas apibrėžia, jog eismo įvykis – tai įvykis kelyje, viešose arba privačiose teritorijose, kurio metu, judant transporto priemonei, žuvo ar buvo sužeista žmonių, sugadinta ar apgadinta bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas. Šiuo atveju J. A. veika atitinka Kelių eismo taisyklių 3 punkte numatytą eismo įvykio sąvoką, todėl darytina išvada, kad jis privalėjo pranešti policijai apie įvykusį eismo įvykį.

Apeliantas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde neneigia aplinkybės, kad trumpam pasišalino iš eismo įvykio vietos, tačiau nurodo, kad tai padarė ne tyčia, o todėl, kad jam skubiai reikėjo grįžti namo. Be to, apeliaciniame skunde nurodo, kad ir automobilio „Renault Laguna“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas pasišalino iš eismo įvykio vietos, nes tarp jų kilo konfliktas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas vairuotojo pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos, t. y. asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas pagal bylos medžiagą vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan., atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys administracinėse bylose Nr. 2AT-11-2012; 2AT-8-2013, 2AT-10-2014).

Administracinę atsakomybę pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį užtraukia vairuotojo pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos, pažeidžiant KET. Pagal minimo pažeidimo esmę kaltė dėl jo padarymo gali pasireikšti tik sąmoningu veiksmu – tyčia. Baudžiant asmenį pagal šią normą būtina nustatyti, kad iš autoįvykio vietos pasitraukta tyčia, t. y. asmuo sukėlęs autoįvykį tai suprato ir tikslingai, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, pasišalino iš įvykio vietos. Taigi, pagrindžiant atsakomybę pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, turi būti atskleidžiamas kaltės (tiesioginės tyčios) turinys, be to, išsiaiškinamas ir pasišalinimo iš įvykio vietos motyvo, tikslo turinys.

Nagrinėjamoje byloje neabejotinai nustatyta, kad J. A. iš eismo įvykio vietos pasišalino tyčia. Jis suvokė, kad įvykio metu apgadino kitą automobilį, ir, žinodamas ir suprasdamas, kad tokiu būdu padarė turtinę žalą, jis turėjo vadovautis KET 234 punkto reikalavimais bei privalėjo pasilikti eismo įvykio vietoje ir nedelsiant pranešti apie eismo įvykį policijos pareigūnams. Nors administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo nutarimą skunde teigia, jog jis pasišalino iš eismo įvykio vietos, nes jam būtinai reikėjo grįžti į namus, be to, kito automobilio vairuotojas pirmasis pasišalino iš eismo įvykio vietos, tačiau byloje esantys įrodymai šią jo versiją paneigia.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiais, kad teismas nesiaiškino jo kaltės turinio. Apeliantas neneigia, kad jis suprato, kad įvyko eismo įvykis, vertindamas tai, ar J. A. suvokė savo daromo pažeidimo esmę, pirmos instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos medžiagą, įvertino visas aplinkybes ir tinkamai nustatė J. A. kaltės turinį darant minėtą pažeidimą. Sprendžiant, ar asmens veika – pasitraukimas iš eismo įvykio vietos – pasireiškė tyčia, būtina įvertinti automobiliams (ar automobiliui ir kitam kliudytam objektui) padarytos žalos mastą, kontakto pobūdį, paties asmens elgesį po eismo įvykio. Pažymėtina, kad liudytojas V. R. iš karto po įvykio ir pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad J. A. ir kartu su juo važiavęs asmuo iš karto po eismo įvykio buvo agresyviai nusiteikęs, tai, kad tarp jų kilo konfliktas patvirtina ir apelianto pateikta specialisto išvada Nr. G2602/13(03), todėl V. R., išsigandęs J. A. ir su juo važiavusio asmens, pasitraukė nuo savo automobilio, tačiau pažymėtina, kad V. R. netrukus grįžęs prie savo automobilio iš karto paskambino policijos pareigūnams ir pranešė apie įvykusį eismo įvykį. Tuo tarpu apeliantas, nors ir teigdamas, kad netrukus taip pat grįžo prie savo automobilio, tačiau apie eismo įvykį ir tai, kad jis vairavo automobilį „Audi Avant“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) policijai pranešė tik kitą dieną po įvykio, nors realiai turėjo galimybę apie įvykusį eismo įvykį pranešti policijai iš karto po eismo įvykio (b. l. 11 – 12). Taigi, vertinant J. A. elgesį po eismo įvykio, sutiktina su Klaipėdos miesto apylinkės teismo išvada, kad J. A. kaltė dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą visiškai įrodyta. Iš byloje surinktų duomenų galima pagrįstai teigti, kad J. A. iš eismo įvykio vietos pasišalino suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET, t. y. norėjo taip elgtis. J. A., suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoravo, t. y. pasišalino iš įvykio vietos siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą. Be to, kaip pirmosios instancijos teisme parodė liudytojas V. R., automobilio „Audi Avant“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo blaivumas sukėlė jam įtarimų, apie kuriuos jis pasakė policijai. Iš šių duomenų, taip pat iš aplinkybės, kad J. A., nors ir grįžo į eismo įvykio vietą po kurio laiko iš karto po eismo įvykio, tačiau policijai apie tai nepranešė, o į policiją kreipėsi tik kitą dieną po eismo įvykio, matyti, kad J. A. galimai vairavo transporto priemonę neblaivus, todėl, nors ir nesurinkta objektyvių duomenų, tačiau negalima atmesti galimybės, kad J. A., pasišalindamas iš eismo įvykio vietos, galimai siekė išvengti atsakomybės už vairavimą esant neblaiviam.

Apeliantas skunde teigia, kad teismas nepagrįstai atmetė jo ir gynėjo prašymą iškviesti į posėdį ir apklausti liudytoją D. L., tačiau toks apelianto argumentas prieštarauja administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagai ir logikai. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo (b. l. 44- 49) matyti, kad J. A. atstovas advokatas M. Kepenis pateikė eismo įvykio schemą, kurią sudarė D. L., taip pat nurodė, kad šis liudininkas jau yra miręs, todėl nesuprantama, kodėl J. A. apeliaciniame skunde nurodo tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė prašymą į posėdį iškviesti ir apklausti liudininką D. L., nors pirmosios instancijos teisme buvo nurodyta, kad šis liudytojas yra miręs. Be to, pažymėtina ir tai, kad netgi apelianto pateiktas liudytojo D. L. paaiškinimas apie eismo įvykio aplinkybes, nepaneigia apelianto kaltės dėl administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Pirmosios instancijos teismui šis paaiškinimas netgi nebuvo teikiamas, buvo pateikta tik eismo įvykio schema, esą sudaryta D. L., tačiau apie šį paaiškinimą, pridėtą prie apeliacinio skundo, pirmosios instancijos teismui nebuvo žinoma, nors jis surašytas (kaip nurodyta paaiškinime) 2013 m. lapkričio 22 d. (praėjus kelioms dienoms po įvykio). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apelianto pateiktas liudytojo D. L. paaiškinimas kelia abejonių jo tikrumu, nėra galimybės patikrinti šio liudytojo parodymus, nes bylos medžiaga nustatyta, kad jis yra miręs, todėl negalima juo remtis nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą. Be to, pažymėtina ir tai, kad šiame paaiškinime pateikti duomenys nepaneigia apelianto kaltės, nes administracinio teisės pažeidimo byloje pakanka duomenų išvadai, kad J. A. padarė eismo įvykį ir iš eismo įvykio vietos pasišalino suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą Kelių eismo taisyklėms.

Apeliantas skunde akcentuoja ir tai, kad teismas neužfiksavo liudytojos J. P. parodymų ir jais nesirėmė, tačiau toks jo argumentas nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas apklausė liudytoją J. P., priešingai negu teigia apeliantas, jos parodymus užfiksavo ir nustatė, kad jos parodymai nepaneigia apelianto kaltės dėl padarytų administracinių teisės pažeidimų. Iš J. P. parodymų matyti, kad ji eismo įvykio vietoje nebuvo ir jo nematė, ji tik patvirtino, kad jos draugas J. A. grįžęs namo papasakojo apie avariją ir nurodė, kad turi grįžti į avarijos vietą. Tačiau pažymėtina, kad nors J. P. ir patvirtino, kad J. A. grįžo į eismo įvykio vietą, tačiau dėl apelianto nepaaiškintų priežasčių, jis grįžęs į eismo įvykio vietą vis dėl to policijai apie eismo įvykį iš karto nepranešė, nors, suprasdamas, kad padarė eismo įvykį ir kad eismo įvykio vietoje nėra kito automobilio vairuotojo, turėjo tokią galimybę ir privalėjo apie tai pranešti policijai. Todėl darytina išvada, kad liudytojos J. P. parodymai nepaneigia apelianto kaltės dėl padarytų administracinių teisės pažeidimų, pirmosios instancijos teismas šios liudytojos parodymus užfiksavo ir tinkamai įvertino.

Apeliantas skunde reiškia prašymą grąžinti administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teisme, tačiau pažymėtina, kad papildomų procesinių veiksmų atlikimas būtinas tuomet, kai byloje esančių duomenų nepakanka pagrįstoms išvadoms padaryti. Nagrinėjamoje byloje teismui užteko duomenų dėl J. A. kaltės pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį ir 130 straipsnio 1 dalį, todėl nėra būtina rinkti papildomos informacijos. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo grąžinti iš naujo nagrinėti administracinio teisės pažeidimo bylą pirmos instancijos teismui.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad po 2013 m. lapkričio 18 d., apie 14 val. įvykusio eismo įvykio J. A. suprato, kad padarė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadinta kitam asmeniui priklausanti transporto priemonė, suprato, kad pasišalindamas iš įvykio vietos ir apie tai nepranešdamas policijos pareigūnams, jis tai daro neteisėtai, ir taip norėjo elgtis siekdamas išvengti administracinės atsakomybės už padarytą administracinės teisės pažeidimą. J. A., suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoravo, t. y. pasišalino iš įvykio vietos siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą. Įvertinus šiuos byloje esančius įrodymus, nelieka jokių abejonių, kad J. A. suprato apgadinęs kitą automobilį ir iš įvykio vietos pasišalino tyčia. Akivaizdu, kad bet kuris rūpestingas ir atsakingas vairuotojas, patyręs tokio pobūdžio įvykį negalėtų nenumanyti, kad gali būti padaryta žala ne tik jo paties automobiliui, bet ir kitiems automobiliams, kuriuos automobilis kliudė. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog J. A., kaip atsakingas ir rūpestingas vairuotojas turėjo suprasti, kad įvyko eismo įvykis, apie kurį jis turėjo pareigą pranešti policijai, o ne pasišalinti iš įvykio vietos.

Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, teismas daro išvadą, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas, laikydamasis ATPK 248, 257 straipsnių, 284 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir nešališku visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu įvertino byloje esančius įrodymus, J. A. veikoje teisingai nustatė ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų sudėtį. Dėl to laikytina, kad teismo priimtas procesinis sprendimas teisingas, dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų jo keisti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 30 d. nutarimą nepakeistą ir J. A. (J. A.) apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.