- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-08-27
- Bylos Nr.
- 2-1942/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Danguolė Martinavičienė, Danutė Milašienė
- Pareiškėjas
- A. D.
- Kategorijos
- 126.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danguolės Martinavičienės ir Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. D. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 29 d. nutarties, kuria atsisakyta patikslinti kreditorių sąrašą bankrutavusios M. V. firmos „Dinolita“ bankroto byloje Nr. B2-69-436/2013.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Pareiškėja A. D. pateikė prašymą patvirtinti patikslintą kreditorių sąrašą bankrutavusios M. V. firmos „Dinolita“ bankroto byloje. Nurodė, kad teismo nutartimi jos patvirtintas kreditorinis reikalavimas šioje bankroto byloje yra 110 340 Lt. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais iš pareiškėjos A. D. bankrutavusios įmonės naudai yra priteista 185 078 Lt. Esant situacijai, kad bankrutavusios įmonės kreditorė kartu yra ir šios įmonės skolininkė, t.y. kreditorė su įmone turi viena kitos atžvilgiu vienarūšius priešpriešinius reikalavimus, todėl pareiškėja A. D. pagal CK 6.130 straipsnio 1 dalį ir 6.131 straipsnio 1 dalį, 2013 m. balandžio 16 d. atliko šių vienarūšių reikalavimų įskaitymą 110 340 Lt sumai ir apie tai informavo bankrutavusios įmonės administratorę. Pareiškėja nurodė, kad administratorė įskaitymo sandorio neginčijo, todėl prašė patikslinti kreditorių ir jų reikalavimų sąrašą ir kreditorę A. D. išbraukti iš bankrutavusios M. V. firmos „Dinolita“ kreditorių sąrašo ir pripažinti, kad likęs nesumokėtas kreditorės įsiskolinimas bankrutavusiai įmonei sudaro 74 738 Lt. Tuo atveju, jeigu teismui kiltų abejonių dėl įskaitymo teisėtumo, pareiškėjos įsitikinimu šio klausimo nėra galimybės teisingai išspręsti kol Konstitucinis Teismas nepasisakys dėl ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto atitikimo Konstitucijai. Dėl šios priežasties, pareiškėjos nuomone, turi būti stabdoma ši bankroto byla.
Bankrutavusios įmonės administratorė R. M. nurodė, jog su tokiu jos prašymu nesutinka ir prašo jį atmesti. Pareiškėjos atliktas vienašalis sandoris – įskaitymas, yra niekinis ir negaliojantis CK 1.80 straipsnio 1 dalies prasme, nes jis yra atliktas po bankroto bylos iškėlimo įmonei. Be to, esant tokiai situacijai, kai įmonė jau yra bankrutavusi, toks įskaitymo siekimas reiškia, jog yra bandoma apeiti aukštesnės eilės kreditorius, todėl toks noras negali būti laikomas teisėtu. Taip pat administratorė nurodė, jog pareiškėjai 2013 m. balandžio 19 d. pateikė atsakymą, kad su atliktu įskaitymu nesutinka. Administratorė nesutiko, kad būtų stabdoma bankroto byla, kadangi toks sustabdymas prieštarautų bankroto proceso paskirčiai bei tikslams, nes bankroto procesas gali užsitęsti ilgą laiko tarpą, dėl ko nukentėtų kiti įmonės kreditoriai.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2013 m. gegužės 29 d. nutartimi atmetė pareiškėjos A. D. prašymą dėl kreditorių sąrašo patikslinimo bei prašymą sustabdyti bankrutavusios M. V. firmos „Dinolita“ bankroto bylą iki Konstitucinis Teismas pasisakys dėl Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto ir 35 straipsnio 3 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartimi M. V. firmai „Dinolita“ iškelta bankroto byla. 2010 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto bei patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai. Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartimi į kreditorių sąrašą įtraukta A. D. su finansiniu reikalavimu 110 340,00 Lt. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. D. įtraukta į kreditorių sąrašą vadovaujantis civilinėse bylose Nr. 2-1108-601/2010 ir 2-1109-254/2010 priimtais galutiniais procesiniais sprendimais. Vadovaujantis įsiteisėjusiais teismų sprendimais A. D. kreditorinis reikalavimas 110340 Lt buvo patvirtintas Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartimi. Tose pačiose anksčiau minėtose civilinėse bylose ginčijami sandoriai iš dalies buvo pripažinti negaliojančiais ir taikytos restitucijos, A. D. įpareigota grąžinti M. V. firmai „Dinolita“ 185 078,00 Lt. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. lapkričio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-510/2012, vadovaudamasis teismų praktika, pažymėjo, kad tokiais atvejais į skolininko nepagrįstai perleistą turtą (ar jo vertę) negali būti nukreipiamas kreditoriaus reikalavimo patenkinimas. Šis turtas (ar jo vertė) grąžinamas bankrutuojančiai įmonei į bendrą turto masę ir naudojamas atsiskaityti su visais kreditoriais Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad anksčiau minėtuose įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose nustatyta, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo nuostatas, įskaitymas yra negalimas, todėl sutartis pripažinus iš dalies negaliojančiomis, taikė restituciją ir įpareigojo A. D. grąžinti bankrutavusiai M. V. firmai „Dinolita“ 185 078 Lt, o bankrutavusią M. V. firmą „Dinolita“ įpareigojo grąžinti A. D. 110 340 Lt. Esant nustatytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas vertino, kad kreditorės prašymas dėl kreditorių finansinio reikalavimo sąrašo patikslinimo bankrutavusios M. V. firmos „Dinolita“ bankroto byloje yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Pirmosios instancijos teismas atmėtė taip pat pareiškėjos prašymą sustabdyti bankrutavusios M. V. firmos „Dinolita“ bankroto bylą iki Konstitucinis Teismas pasisakys dėl Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto ir 35 straipsnio 3 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kadangi tai neatitiktų bankroto proceso operatyvumo (kuris nagrinėjamu atveju laikytinas prioritetiniu), koncentruotumo bei ekonomiškumo principų, be to, tokiu veiksmu būtų nukrypstama ir nuo bankroto proceso tikslų. Bankroto bylos sustabdymas vien tuo pagrindu, jog Konstitucinis Teismas nagrinėja klausimus dėl tam tikrų teisės aktų bei jų normų atitikimo Konstitucijai, prieštarautų bankroto proceso paskirčiai bei tikslams.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėja A. D. prašo Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 29 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybes, kad iki 2013 m. balandžio 16 d. įskaitymo sandorio, pareiškėja ir bankrutavusi M. V. firma „Dinolita“ turėjo viena kitos atžvilgiu priešpriešinius vienarūšius įsipareigojimus. Remiantis CK 6.130 straipsnio l dalimi prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, o įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo (CK 6.131 str. l d.). Vadovaudamasi minėtomis teisės normomis pareiškėja 2013 m. balandžio 16 d. atliko įskaitymą ir apie tai informavo bankrutavusią M. V. firmą „Dinolita“. Atsižvelgiant į tai, jog įskaitymas buvo atliktas tik 2013 m. balandžio 16 d. ir dėl jo teisėtumo bei pagrįstumo nėra pasisakyta nei viename ankstesniame teismo sprendime, pareiškėjos nuomone, teismas nepagrįstai atsisakė patikslinti kreditorių ir jų reikalavimų sąrašą remdamasis anksčiau priimtais teismų sprendimais.
2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė stabdyti bankrutavusios M. V. firmos „Dinolita“ bankroto bylą iki Konstitucinis Teismas pasisakys dėl ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto ir 35 straipsnio 3 dalies atitikimo Konstitucijai, kadangi spręsdamas klausimą dėl kreditorių reikalavimų sąrašo patikslinimo jis netiesiogiai rėmėsi ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktu, o minėtos normos taikymas iki Konstitucinis Teismas nepasisakė dėl jos atitikimo Konstitucijai kelia antikonstitucinių teisinių padarinių kilimo grėsmę.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas pareiškėjos A. D. prašymas dėl kreditorių sąrašo patikslinimo.
Apeliantė ginčija šios nutarties neteisėtumą motyvuodama tuo, kad vienarūšių reikalavimų įskaitymas galėjo būti atliktas, kadangi sandoriai iš dalies pripažinti negaliojančiais po bankroto bylos iškėlimo. Įskaitymas buvo atliktas tik 2013 m. balandžio 16 d. ir dėl jo teisėtumo bei pagrįstumo nėra pasisakyta nei viename ankstesniame teismo sprendime. Be to bankroto administratorius neginčijo šio įskaitymo teisėtumo.
Teisėjų kolegija pastebi, kad CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas yra suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pareikalavimo momentu. Įskaitymas yra vienašalis sandoris, nes pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai (CK 6.131 straipsnio 1 dalis). Taigi tam, kad prievolė pasibaigtų įskaitymu, užtenka vienos prievolės šalies valios, apie kurią turi būti informuojama kita šalis. Įskaitymo teisiniai padariniai (prievolės pasibaigimas) atsiranda nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, tačiau būtina apie tokio veiksmo atlikimą pranešti kitai šaliai. Kad įskaitymas įvyktų, pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo kitai prievolės šaliai (CK 6.131 straipsnio 1, 2 dalys). Tačiau Įmonių bankroto įstatymo10 straipsnio 7 dalies 3 punkto normoje, reglamentuojančioje bankroto bylos iškėlimo teisinius padarinius, inter alia nustatyta, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka; nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas; negali būti nustatoma priverstinė hipoteka. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad šios imperatyviosios įstatymo nuostatos yra skirtos bankrutuojančios įmonės vykdytinoms prievolėms suspenduoti tam, kad būtų apsaugoti kreditorių interesai ir įmonės turtas būtų proporcingai paskirstomas kreditorių reikalavimų dydžiui, atsižvelgiant į kreditorių eiliškumą. Taip užtikrinama, kad bankrutuojančios įmonės turtas parduodamas ir gautos lėšos paskirstomos kreditoriams Įmonių bankroto įstatyme nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. AB ,,Agrovegas“, bylos Nr. 3K-3-484/2004; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Edisa“ v. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-31/2008, kt.). Šis draudimas reiškia ir bankrutuojančios įmonės bei jos kreditorių tarpusavio reikalavimų įskaitymo negalimumą, nes reikalavimų įskaitymas yra vienas iš prievolių įvykdymo būdų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-591/2009; 2011 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2011; 2011 m. birželio mėn. 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2011).
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad apeliantė įskaitymą atliko po bankroto bylos iškėlimo, tačiau, apeliantės nuomone, toks įskaitymas yra galimas, kadangi įskaitymo draudimas prieštarauja Konstitucijai.
Teisėjų kolegija pažymi, kad 2013 m. liepos 5 d. Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą Nr. 73-3679 „Dėl Lietuvos Respublikos bankų įstatymo, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo, Lietuvos Respublikos finansinio tvarumo įstatymo, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso kai kurių nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Konstitucinis Teismas nurodė, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas su įmonių veikla susijusius santykius, paisydamas Konstitucijos, inter alia konstitucinių vertybių pusiausvyros, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, lygiateisiškumo imperatyvų, gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų draudžiama įskaityti kreditoriaus ir bankrutuojančio skolininko tarpusavio finansinius reikalavimus, taip pat nustatyti tokio draudimo išimtis, kurios inter alia būtų grindžiamos teisėtu ir visuotinai reikšmingu tikslu, viešuoju interesu. Nustačius teisinį reguliavimą, pagal kurį bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas būtų neribojamas, būtų sudarytos prielaidos iškreipti įstatyme nustatytą bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumą. Teisiniu reguliavimu, pagal kurį, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, užtikrinama, kad visų bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai bus tenkinami įstatymo nustatyta ir iš anksto žinoma tvarka, taigi yra laikomasi asmens ir visuomenės interesų derinimo principo. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas tiek, kiek juo buvo draudžiama vykdyti finansinę prievolę – priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymą, neįvykdytą iki bankroto bylos iškėlimo, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principu.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytus argumentus daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta patikslinti kreditorių sąrašą yra teisėta ir pagrįsta, todėl jos naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 29 d. nutartį palikti nepakeistą.