Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje:

J. P., a.k. (duomenys neskelbtini) gimusi (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietybės, aukštesniojo išsilavinimo, nedirbanti, turinti invalidumą, gyvenanti (duomenys neskelbtini), neteista, kaltinama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 260 str. 1 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. P. kaltinama tuo, kad neteisėtai, turėdama tikslą platinti įgijo psichotropinę medžiagą, kurią išplatino, o būtent:

ji, 2010 m. balandžio mėnesio pradžioje, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), neteisėtai, turėdama tikslą platinti, iš savo motinos L. S. paimdama įgijo 0,0625 g psichotropinės medžiagos – lorazepamo („Lorafen 2,5 mg Lorazepamum“), kurią 2010 m. balandžio mėnesio pradžioje išsiųsdama iš Klaipėdos miesto į Vilniaus Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą, esantį Vilniuje, Lukiškių skg. 6, pasikėsino išplatinti suimtajam R. M. minėtą kiekį psichotropinės medžiagos – lorazepamo, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausomų nuo jos valios, kadangi Lukiškių TI-K prižiūrėtojas aptiko R. M. adresuotame laiške 0,0625 g psichotropinės medžiagos – lorazepamo.

Apklausta teismo posėdyje kaltinamoji J. P. paaiškino, jog dėl jai pateikto kaltinimo kalta neprisipažįsta ir parodė, kad jos su mama gavo iš sūnėno R. M. laišką, kuriame jis skundėsi galvos skausmais, kad jam nervai neišlaiko, kad jam yra labai blogai ir jeigu bus galimybės, tai kad atsiųstų jam kokių nors vaistų. Jos mama (L. S.) pasakė, kad ji naudoja vaistus, kurie jai labai gerai padeda ir jos priėmė sprendimą išsiųsti jam tuos mamos vaistus. Įdėjo į voką vieną įpakavimą, t.y. vieną juostelę vaistų. Neatkreipė dėmesio, kiek tiksliai tame įpakavime buvo tablečių, 20 ar 25. Vaistus įdėjo į voką ir kartu su Velykų atviruku išsiuntė, atvirukas buvo Velykų proga. Išsiuntė savo vardu. Ji ir anksčiau yra siuntusi sūnėnui vitaminų, kadangi jis čia Lietuvoje yra viena, nes jo mama – jos sesuo - gyvena Anglijoje. Todėl jeigu sūnėnui ko reikėdavo, tai siųsdavo ji. Sūnėnui jo prašymu prieš tą įvykį yra siuntusi visokių vitaminų, valerijono tablečių, kažką nuo galvos skausmo, citramono, bet tiksliai dabar neprisimena. Ir po to, atrodo, gegužės mėnesį siuntė jam vitaminų, prisimena, kad ten buvo parašyta, kad tie vitaminai skirti vyrams. Ji savo noru siuntė sūnėnui tas tabletes – lorafeną, jis jų neprašė, nes ji paklausė savo mamos patarimo, kokios tabletės būtų raminančios, kad žmogus geriau miegotų. Mama pasakė, kad ji naudoja tabletes - lorafeną ir kad jos jai labai gerai padeda ir kad ji siųstų tas tabletes. Taip ir išėjo, kad ji išsiuntė tas tabletes. Lorafeno tablečių anksčiau niekada sūnėnui nesiuntė, tai buvo pirmas kartas. Nekreipė dėmesio į vaistų pavadinimus, kokius tiksliai vaistus mama vartoja. Ji tik užrašydavo ant dėžutės paskirtį, pvz. „nuo nervų“, „nuo spaudimo“. Tas tabletes sūnėnui siuntė tikėdamasi, kad jis nusiramins, galės miegoti, nes jis skundėsi, kad jam su nervais negerai, kad jo būklė yra stresinė, kad jam pastoviai skauda galvą. Siųsdama sūnėnui lorafeną neperskaitė šitų vaistų informacinio lapelio. Ji net į tų tablečių pavadinimą neatkreipė dėmesio. Jų pavadinimą sužinojo tik tada, kai buvo pakviesta į apklausą Klaipėdoje. Mama jai padavė tuos vaistus, pasakė, kad jie geri ir kad juos išsiųstų R. M.. Ji ir išsiuntė. Ji negalvojo ir nežinojo, kad tuose vaistuose yra psichotropinės medžiagos. Mama labai daug vaistų vartoja. Ji ne medikė, ne specialistė ir vaistų pavadinimų ar sudėties nežinojo. Lorafeną mama seniai vartoja, bet nepastoviai, tik tada, kai jai blogai, kai nervuojasi. Atviruką su šitais vaistais siuntė 2010 m. balandžio mėnesio pradžioje, prieš Velykas, atrodo, tiksliai negali pasakyti. Žinojo, kad tie vaistai perkami tik pagal receptą. Ji pagal receptą juos ir pirko mamai, nes mama receptą turėjo. Jos mama nebuvo įspėta, kad tų vaistų niekam negalima duoti. Jeigu tai būtų žinoma, tai jos tokių klaidų nepadarytų. Nežinojo, kad jos sūnėnas anksčiau gydėsi nuo narkomanijos. Tik dabar sužinojo, kad kažkas ten buvo jam su narkotikais. Čia ir yra jų klaida, kad jos nepagalvojo ir nežinojo.

Apklausta teismo posėdyje liudytoja L. S. paaiškino, jog ji yra kaltinamosios J. P. mama. Ji davė sutikimą dukrai Jelenai išsiųsti tabletes R. M., kadangi jis paprašė raminamųjų tablečių, o tas raminamąsias tabletes jai išrašo jos gydytoja. Ji tas tabletes vartojo ir jos jai padėdavo. Todėl pagalvojo, kad ji jam padės, nes jam pastovus stresas, galvos skausmai, jis nemiega. R. M. yra jos anūkas, todėl ji nusprendė padėti anūkui. Ji dukrai pasakė, kad ji paimtų tas tabletes ir išsiųstų jam. Be to, jos vyresnioji dukra, kuri yra R. M. mama, taip pat jai paskambino ir paprašė padėti jam su tabletėmis. Kadangi ji gyvena kartu su dukra Jelena, ji jos paprašė išsiųsti tabletes. Ji ir išsiuntė. Tabletes – lorafeną – ji vartoja nuo nervų, jos jai gerai padeda, nes ji taip pat blogai miega, skauda galvą. Laikas nuo laiko ji tas tabletes vartoja, o kada jos savijauta pagerėja, tai ji nustoja tas tabletes gerti. Tas tabletes pasiūlė išsiųsti Roman, todėl, kad jis nervingas, suirzęs, nemiega, jį kankina galvos skausmai. Ji pagalvojo, kad jeigu tabletės jai padeda, tai ir jam padės. R. M. parašė, kad jam reikalingos raminamosios tabletės, bet konkretaus tablečių pavadinimo jis nenurodė. Anksčiau lorafeno tablečių R. M. nesiuntė. Yra siuntusios tik valerijono, vitaminų ir daugiau nieko. Ji nežinojo, kad pagal receptą jai išrašytų vaistų negalima perduoti kitam asmeniui. Nei jos gydytoja, nei vaistinėje jai šito niekas nepasakė. Šituos vaistus pagal receptą jai išrašydavo jos gydytoja. Vaistinėje šių vaistų šiaip nenusipirksi, tik pagal gydytojo receptą. Nežino, dėl ko būtent konkrečiai šie vaistai parduodami tik pagal receptą. Nežino, ar R. M. turėjo receptą šiems vaistams. Nežino, ar R. M. gydėsi nuo narkomanijos.

Apklaustas teismo posėdyje liudytojas R. M. paaiškino, jog yra kaltinamosios giminaitis, sutinka duoti parodymus. J. P. yra jo motinos sesuo. Ji gyvena Klaipėdoje, o jis Vilniuje. Situacija buvo tokia, kad praeitų metų kovo mėnesį jis prašė atsiųsti jam vaistų nuo galvos skausmo, valerijono, vitaminų, kaip ir kitais kartais. Kadangi šiuo metu jis yra Lukiškių izoliatoriuje, tai ten nėra galimybės ką nors nusipirkti, ten duoda tik paracetamolį. Per Velykas atėjo paštas, paštininkė atidarė voką, perskaitė kažkokį tablečių pavadinimą ir pasakė, kad parašys tarnybinį. Jam ji padavė tik atviruką. Tai ir viskas. Dabar negali konkrečiai pasakyti, ar jis per laišką, ar per savo motiną prašė atsiųsti jam vaistų nuo galvos skausmo ir vitaminų. Anksčiau teta yra siuntusi vitaminų. Juos visada patikrindavo ir po to jam atnešdavo. Tokio tablečių pavadinimo – lorafen – nežinojo. Nežinojo, kad jo močiutė vartoja tokius vaistus. Jis tablečių pavadinimų neatsimena, pagal pavadinimą žino tik paracetamolį, citramoną ir panašius standartinius vaistus. Anksčiau jam nėra atsiuntę lorafeno ir jis neprašė. Anksčiau jis yra prašęs tik vitaminų, o šį kartą jis prašė vaistų nuo galvos skausmo, bet konkrečiai pavadinimo jis nesakė. Izoliatoriuje nuo visų ligų duoda tik paracetamolį. Jam pastoviai būna galvos skausmai, per savaitę 3-4 kartus. O pasitikrinti ten nėra kur, viskas nurašoma stresui. Jo santykiai su teta J. P. geri, giminiški. Kai vasarą atvažiuodavo į Klaipėdą, užeidavo pas ją, išgerdavo arbatos, pabendraudavo. Dabar, kai jis yra izoliuotas, ji jam atsiunčia vitaminų, pinigų. Turi dvi močiutes: viena – L. M., o kita L. S.. Su močiute L. S. santykiai geri, kartais jai paskambina, turi leidimą kartą į mėnesį jai paskambinti. Kai atėjo kalėjimo pareigūnė, t.y. paštininkė, ji atidarė voką, ištraukė iš jo atviruką, kur buvo vaistų juostelė, ji perskaitė tų vaistų pavadinimą, kuris prasideda „l“ raide. Tai buvo pavadinimas „lorafen“. Jis pats tų tablečių pavadinimo nematė, nes pareigūnė stovėjo už grotų, matė tik, kad tai buvo tablečių juostelė. Jis jokiems vaistams recepto neturėjo. Kažkada buvo priklausomas nuo narkotikų. Jau 7 ar 8 metus nevartoja narkotikų. Praėjo reabilitaciją ir nevartojo. Vartojo opiato. Jam dabar 24 metai. Narkotikus pradėjo vartoti nuo 12 metų. Nežino, ar teta ir močiutė žinojo, kad jis anksčiau vartojo narkotikus. Mano, kad nežinojo, bent jis pats joms nesakė. Tai žinojo tik jo motina ir jis. Tablečių, kurias jam atsiuntė J. P., pavadinimą išgirdo tik tada, kai kalėjimo darbuotoja iš laiško išėmė atvirutę ir tablečių juostelę bei perskaitė tablečių pavadinimą. Paskui, kažkur po mėnesio, buvo iškviestas pas tardytoją ir iš jo taip pat išgirdo tų tablečių pavadinimą, tai yra šitų tablečių pavadinimą sužinojo būdamas tardymo izoliatoriuje.

Apklausta teismo posėdyje liudytoja J. A. paaiškino, jog jie gavę laišką neša jį suimtajam prie kameros, atidarius langelį pakviečia suimtąjį prie langelio ir jo akivaizdoje atkerpa tą laišką ir tikrina, kas tame laiške yra. Šiuo atveju buvo tokia situacija, kad be laiško dar buvo įdėtos tabletės. Pas juos tokia tvarka, kad jie gali perduoti tik rašytinę informaciją, o kas tame laiške dar yra, pavyzdžiui tabletės, jie perduoda sveikatos priežiūros skyriui. Jie rašo tarnybinius, informuoja valdžią ir viskas tuo ir pasibaigia. Ji nežino, kur toliau tos tabletės keliauja, bet, matyt, į sveikatos priežiūros skyrių. Tas atvejis pakankamai senai buvo ir jie per dieną neša šimtus laiškų, todėl visų smulkių detalių šiuo atveju neatsimena. Tai nebuvo kažkoks išskirtinis atvejis, kad įsidėmėtų. Ilgą laiką buvo ramu ir tik nelabai senai buvo iškviesta apklausai, todėl buvo labai nustebinta, kad ten kažkas neaiškaus buvo, kad tokia byla yra. Kiek prisimena, ten buvo laiškas ar atvirutė. Laiškas nebuvo užmaskuotas. Neprisimena, kad ten kažkas būtų suklijuota, buvo normaliai įdėta. Slėpimo požymių nepastebėjo. Būtų įsidėmėjusi, jeigu ten kažkas ypatinga būtų. Tą laišką atplėšė prie M.. Nežino, kiek tiksliai buvo tų tablečių, bet ne pakuotė. Tai pakankamai senas įvykis ir jai sunku prisiminti, negali pasakyti, kiek ten tų tablečių buvo, bet jos nebuvo užslėptos. Būna tokių atvejų, kad laiške siųstų tabletes, bet tokie atvejai reti. Paprastai nuteistiesiems siunčia citramoną, paracetamolį. Šitas tabletes nuteistiesiems jie taip pat neperduoda, o atiduoda į sveikatos priežiūros skyrių. Nežino ir jų neinformuoja, ar šias tabletes paskui perduoda tiems nuteistiesiems, kuriems jos buvo siųstos. Neprisimena, kokie siuntėjo duomenys buvo užrašyti ant M. siųsto voko. Atrodo, ten įprastai buvo užrašyta. Nepamena, tai nebuvo kažkoks išskirtinis atvejis. Turbūt buvo vardas, pavardė, miestas. Kartais nebūna gatvės nurodyta. Nežino, ar čia buvo nurodyta gatvė. N. M. neklausė, kas ten per vaistai ir kaip jie atsidūrė voke. Jie su siuntos gavėjais ypatingai nebendrauja, jų funkcija yra atidaryti voką. Ji nieko neklausinėjo M., ar čia jam siųsti vaistai. Laiškas skirtas jam, tai akivaizdu, kad ir vaistai skirti jam. Ji nesidomėjo, kas tai per tabletė ir nuo ko. Jų visokių daug yra, be to, pas juos tiesiog daug darbo ir jie nesigilina į tokius dalykus. Parašo tarnybinius ir paskui jau valdžia sprendžia. Ji Lukiškių TI-K specialistė, atplėšdama vokus, perskaito tablečių pavadinimus, bet tų tablečių yra tiek daug, kad tie pavadinimai nieko nesako. Neturi sąrašo vaistų, kuriuos draudžiama siųsti. Visi laiškais siunčiami vaistai yra draudžiami. Vitaminų taip pat negalima siųsti laišku. Ar tai būtų vaistai siunčiami, ar vitaminai, jie kiekvienu atveju surašo tarnybinius pranešimus. Nežino, ar kiekvienu atveju po tarnybinio pranešimo surašymo tie vokuose siųsti vaistai nepasiekia gavėjų.

Lukiškių TI-K VTS inspektorės I. A. tarnybiniame pranešime užfiksuota, kad 2010-04-06 tikrinant laišką suimtajam R. M. voke buvo rastos tabletės. Laišką siuntė J. P. iš Klaipėdos. Prie tarnybinio pranešimo pridėjo voką su tabletėmis (b.l. 6).

2010-05-26 Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. 11-977(10) nurodyta, kad tirti pateiktoje „Lorafen 2,5 mg“ pakuotėje yra psichotropinės medžiagos – lorazepamo – dražetės. Tirti pateiktose 25 dražetėse yra 0,0625 g. gryno lorazepamo (b.l. 12-13).

Motyvuojamoji dalis

Įvertinęs baudžiamojoje byloje esančius įrodymus bei išklausęs kaltinamosios bei liudytojų, teismas daro išvadą, kad ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjime teisme nebuvo surinkta įrodymų leidžiančių kaltinamąją J. P. pripažinti kalta pagal LR BK 260 str. 1 d. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo metu kaltinamoji savo kaltę neigė, paaiškino, jog vaistus gavo iš mamos ir siuntė sūnėnui į kalėjimą, nes jis prašė raminamųjų vaistų, o kadangi mama jai pasakė, kad tie vaistai raminamieji, todėl juos ir siuntė. Nežinojo siųsdama laiške šias tabletes, kad tai psichotropinė medžiaga ir kad jų negalimą siųsti ar kitaip duoti kitam žmogui. Vaistus jos mama įsigijo legaliai, pagal gydytojo receptą. Tokie kaltinamosios parodymai nėra niekuo paneigti. Priešingai jos parodymai atitinka liudytojos L. S., liudytojo R. M. parodymus. Jos parodymai neprieštarauja ir J. A. parodymams.

Tai, kad vaistas išrašomas pagal gydytojo receptą ir turi raminamąjį poveikį, dar nereiškia, kad vaisto sudėtyje yra ar gali būti draudžiamos platinti psichotropinės medžiagos.

Baudžiamojo kodekso 2 straipsnio („Pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos“) 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Vienas pamatinių Baudžiamojo proceso principų yra nekaltumo prezumpcijos principas. Baudžiamojo proceso kodekso 44 straipsnio („Asmens teisių apsauga baudžiamojo proceso metu“) 6 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas šio Kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

Veika kvalifikuojama pagal LR BK 260 straipsnio 1 dalį, jei nustatomas bent vienas dispozicijoje išvardytų alternatyvių objektyviųjų požymių ir tikslas jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavimo ar kitokio platinimo faktas. Tikslas „parduoti ar kitaip platinti“ reiškia kaltininko norą atlygintinai (parduodant) ar neatlygintinai (kitaip platinant – išmainant, dovanojant, duodant skolon ir pan.) perduoti narkotines ar psichotropines medžiagas kitiems asmenims. Kaltininko tikslas „parduoti ar kitaip platinti“ gali susiformuoti jau įgijus narkotines ar psichotropines medžiagas arba prieš įsigyjant šias medžiagas. Sprendžiant, ar kaltininkas turėjo tikslą „parduoti ar kitaip platinti“ narkotines ar psichotropines medžiagas, svarbią reikšmę turi faktas, ar pats kaltininkas vartoja šias medžiagas, taip pat rastų medžiagų kiekis, paruoštų vartoti dozių skaičius, asmens anksčiau padarytos panašios veikos, šių medžiagų įsigijimo, radimo aplinkybės ir kiti objektyvūs bylos duomenys. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 260 straipsnio 1 dalį galima tik esant tiesioginei tyčiai, t. y., kai asmuo suvokia, kad neteisėtai gamina, perdirba, įgyja, laiko, gabena ar siunčia narkotines ar psichotropines medžiagas, turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, arba parduoda ar kitaip platina narkotines ar psichotropines medžiagas, ir nori taip veikti. Iš byloje esančios medžiagos matyti, jog J. P. psichinėmis ligomis nesirgo ir nesigydė, į narkologinę įskaitą neįrašyta, anksčiau neteista. Šioje byloje neįrodyta, jog J. P. suprato savo neteisėtų veiksmų pobūdį bei pavojingumą visuomenei.

Pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes negalima daryti kategoriškos, neabejotinos ir vienareikšmės išvados, kad kaltinamoji J. P. suvokė, jog atlieka veiksmus, t. y. įgyja ir neatlygintinai perduoda vaistus, kurių sudėtyje yra psichotropinių medžiagų.. Byloje nėra jokių duomenų, kad kaltinamoji žinojo, jog preparatas „Lorafen“ yra psichotropinis vaistas, įtrauktas į Sveikatos apsaugos ministro 2003-04-23 įsakymu Nr.V-239 patvirtintą sąrašą. Iš kaltinamosios J. P. parodymų seka, kad preparatą pavadinimu „Lorafen“ ji laikė nestipriais migdomaisiais, kurių platinimas neuždraustas, nes šį vaistą jos mamai skyrė gydytojas (b.l. 53). Minėtame sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintame sąraše nurodyta, kad psichotropinė medžiaga lorazepamas gali būti naudojamas medicinos tikslams. Iš kaltinamosios parodymų seka, kad kaltinamoji sūnėnui į kalėjimą siuntė raminamuosius vaistus ir jokio atlygio už perduotus vaistus J. P. negavo ir neprašė. Taigi, kaltinamoji J. P. neturėjo tyčios platinti psichotropines medžiagas.

LR BK 260 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika yra formali. Ši nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia. Remiantis teismų praktika, laikoma, kad kaltininkas tokių veikų padarymo atveju turi bent bendrais bruožais suvokti, jog medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra psichotropinės ar narkotinės, taip pat jų kiekį ir kt. Apie kaltės formą, rūšį, turinį, kaip ir apie kitus nusikalstamos veikos sudėties požymius, sprendžiama pagal faktines veikos aplinkybes. Pagal teismų praktiką subjektyviosios pusės požymis – kaltė yra tiesioginė tyčia gaminti, įgyti, laikyti, gabenti ar siųsti psichotropines ar narkotines medžiagas, turint tikslą jas parduoti arba kitaip platinti. Byloje nėra nustatyta, jog J. P. suprato, jog įgijo ir laikė psichotropines medžiagas, turėdama tikslą jas platinti.

Teismų praktika taikant LR BPK normas reglamentuojančias nuosprendžio surašymą bei 2003 m. birželio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punktas numato, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Visos abejonės, kai jų nepavyksta pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai.

Taigi, šiuo atveju neįrodyta, jog J. P. suprato, jog įgijo psichotropines medžiagas, turėdama tikslą jas platinti, todėl negali būti traukiama baudžiamojon atsakomybėn už tai. Priimant apkaltinamąjį nuosprendį teismas negali remtis prielaidomis, išvedžiojimais ir samprotavimais. Nesant neginčytiniems kaltės įrodymams apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas nėra galimas. Atsižvelgus į šias aplinkybes J. P. dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos numatytos LR BK 260 str. 1 d., turi būti išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Daiktus turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: 24 tabletes gamykliniame įpakavime su užrašu „Lorafen 2,5 mg“ – saugomas daiktų saugojimo kameroje, esančioje Vilniaus apskrities VPK NTV NKS, Vilniaus g. 37, Vilniuje (b.l. 16, 17), nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikinti.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

J. P., a.k. (duomenys neskelbtini) išteisinti dėl kaltinimo pagal LR BK 260 str. 1 d., kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Nuosprendžiui įsiteisėjus, daiktus turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: 24 tabletes gamykliniame įpakavime su užrašu „Lorafen 2,5 mg“ – saugomas daiktų saugojimo kameroje, esančioje Vilniaus apskrities VPK NTV NKS, Vilniaus g. 37, Vilniuje - sunaikinti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus miesto antros apylinkės teisme.