- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-05-25
- Bylos Nr.
- 1A-575-315-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-03-1-01305-2010-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Kisielius (pirm.), Audronė Kartanienė, Ryšardas Skirtunas
- Kaltinamasis
- J. P.
Teisėja V. Liudvinavičienė Teisminio proceso Nr. 1-03-1-01305-2010-7
2011 m. gegužės 25 d.
Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arūno Kisieliaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus m. apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2011 m. kovo 21 d. nuosprendžio, kuriuo J. P. iš kaltinimo pagal LR BK 260 str. 1 d. išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. P. buvo kaltinama tuo, kad neteisėtai, turėdama tikslą platinti įgijo psichotropinę medžiagą, kurią išplatino, o būtent:
ji, 2010 m. balandžio mėnesio pradžioje, bute, esančiame Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), neteisėtai, turėdama tikslą platinti, iš savo motinos L. S. paimdama įgijo 0,0625 g psichotropinės medžiagos – lorazepamo („Lorafen 2,5 mg Lorazepamum“), kurią 2010 m. balandžio mėnesio pradžioje išsiųsdama iš Klaipėdos miesto į Vilniaus Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą, esantį Vilniuje, Lukiškių skg. 6, pasikėsino išplatinti suimtajam R. M. minėtą kiekį psichotropinės medžiagos – lorazepamo, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausomų nuo jos valios, kadangi Lukiškių TI-K prižiūrėtojas aptiko R. M. adresuotame laiške 0,0625 g psichotropinės medžiagos – lorazepamo.
Minėtu nuosprendžiu J. P. išteisinta neįrodžius, jog pastaroji suprato, jog įgijo psichotropines medžiagas, turėdama tikslą jas platinti.
Šalies argumentai
Vilniaus m. apylinkės prokuratūros prokuroras apeliaciniu skundu prašo Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2011 m. kovo 21 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, t.y. J. P. pripažinti kalta pagal LR BK 260 str. 1 d. ir vadovaujantis LR BK 54 str. 3 d. paskirti laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams, įpareigojant nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti namuose bei uždraudžiant bendrauti su R. M.. Nurodo, kad teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nepagrįstai padarė išvadą, jog įvertinus baudžiamojoje byloje esamus įrodymus nebuvo surinkta įrodymų, leidžiančių J. P. pripažinti kalta pagal LR BK 260 str. 1 d. Teismo išvada, kad kaltinamoji J. P. nežinojo, jog preparatas „Lorafen“ yra psichotropinis vaistas, nepagrįsta. Byloje esančia specialisto išvada buvo nustatyta, kad J. P. siųstų raminamųjų vaistų sudėtyje buvo psichotropinė medžiaga – lorazepamas, kurių kiekis 0,0625 g, o pastarieji civilinėje apyvartoje uždrausti ir jų galima įsigyti tik asmeniui, kuris turi gydytojo receptą. Receptiniai vaistai yra skirti tik receptą turinčiam asmeniui ir niekas kitas negali nei tų vaistų įgyti, nei jų perduoti kitam asmeniui. Prokuroro teigimu, J. P. paimdama vaistus iš savo motino neteisėtai juos įgijo, nes išrašyto gydytojo recepto jiems neturėjo. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad šiam vaistui recepto neturėjo ir suimtasis R. M.. Iš byloje esančių J. P. ir L. S. parodymų galima daryti išvadą, jog kaltinamoji žinojo apie vaistų raminamąjį poveikį ir šiuo atveju nėra būtinas J. P. suvokimas, kad preparatas yra įtrauktas į Sveikatos apsaugos ministro 2003-04-23 įsakymu Nr. V-239 patvirtintą narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą. Byloje nenustatyta, kad tiek J. P., tiek R. M. būtų kreipęsi į gydytoją dėl minimų vaistų paskyrimo. Be to, prokuroro teigimu, nepagrįstas J. P. manymas, kad „Lorafen“ tablečių platinimas yra neuždraustas, nes jį jos motinai paskyrė gydytojas, kadangi šis preparatas parduodamas tik turint gydytojo receptą. Asmens, neturintys recepto minėtam vaistui, teisėtai įsigyti jo negali. Taigi darytina išvada, kad ji suprato, jog siųsdama suimtam sūnėnui į Lukiškių TI-K paštu psichotropines tabletes „Lorafen“ tokiu būdu šį psichotropinį preparatą neteisėtai platina.
Prokuroras pažymi, kad teismo išvada, jog kaltinamoji neturėjo tyčios platinti psichotropines medžiagas, nes siųsdamas jas sūnėnui į kalėjimą jokio atlygio negavo ir neprašė, nepagrįsta. Psichotropinės medžiagos gali būti platinamos ir į skolą, ir neatlygintinai, ir nepriklausomai nuo to, ar prašantis asmuo jų reikalauja, prašo, ar ne. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad kaltinamoji psichinėmis ligomis nesirgo, į narkologinę įskaitą neįrašyta, todal ji suvokė siunčianti psichotropines medžiagas ir norėjo, kad jas gautų Lukiškių TI-K esantis suimtasis. Tai, kad minėtos tabletės nebuvo paslėptos, neturi reikšmės sprendžiant baudžiamosios atsakomybės buvimo klausimą.
Prokuroras prašė apeliacinį skundą patenkinti.
Išteisintoji ir jo gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinis skundas atmestinas.
LR BPK 20 str. 2 d. ir 5 d. yra įtvirtintos nuostatos, jog tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, ir juos įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr.40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1 punkte teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Teisėtas, kai priimtas, surašytas prisilaikant baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų, o pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, veikos sudėties, asmens kaltumo ir kitų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ir teisingai įvertintais įrodymais. 3.1.8 punkte yra išaiškinta, kad nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes ( Teismų praktika, 2003, Nr.19). Lietuvos Konstitucijos 31 str. 1 d. bei Baudžiamojo proceso kodekso 44 str. 6 d., kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka. Baudžiamajame procese yra laikomasi principo, jog visos abejonės, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti, vertinamos kaltinamojo naudai.
Nagrinėjamoje byloje J. P. atžvilgiu buvo pareikštas kaltinimas dėl neteisėto turint tikslą platinti, įgijimo 0,0625 g psichotropinės medžiagos – lorazepamo („Lorafen 2,5 mg Lorazepamum“), kurią ji 2010 m. balandžio mėnesio pradžioje išsiųsdama iš Klaipėdos miesto į Vilniaus Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą, esantį Vilniuje, Lukiškių skg. 6, pasikėsino išplatinti suimtajam R. M..
Kvalifikuojant nusikalstamą veiką pagal LR BK 260 str. 1 d., turi būti nustatyta tiek šios nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų, tiek subjektyviųjų požymių visuma. Pagal šį BK straipsnį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. Baudžiamoji atsakomybė galima tik esant tiesioginei kaltininko tyčiai, t.y. jis turi suvokti, kad neteisėtai gamina, perdirba, įgyja, laiko, gabena ar siunčia narkotines ar psichotropines medžiagas, turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, arba parduoda ar kitaip platina narkotines ar psichotropines medžiagas, ir nori taip veikti.
Teisiamajame posėdyje J. P. neprisipažino padariusi jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, nurodė, kad iš sūnėno R. M. gavo laišką, kuriame jis skundėsi, jog skauda galvą bei prašė atsiųsti kokių nors vaistų. Jos motina L. S. pasakė, kad naudoja vaistus, kurie jai labai gerai padeda ir abidvi kartu nusprendė išsiųsti sūnėnui tuos vaistus. Vaistus įdėjo į voką ir išsiuntė kartu su atviruku. Pažymėjo, kad ir anksčiau yra siuntusi sūnėnui vaistų, vitaminų. Ji minėtus vaistus – lorafeną sūnėnui siuntė savo iniciatyva, jis jų neprašė. Motina nurodė, kad lorafeną vartoja, nes jai gerai padeda. Tas tabletes sūnėnui siuntė, nes tikėjosi, kad jis nusiramins, galės miegoti, nes skundėsi galvos skausmais. Ji negalvojo ir nežinojo, kad tuose vaistuose yra psichotropinės medžiagos, neperskaitė vaistų informacinio lapelio, neatkreipė dėmesio į jų pavadinimą, minėtų vaistų pavadinimą sužinojo tik tada, kai buvo iškviesta į apklausą. Taip pat J. P. parodė, kad jos motina paaiškino, jog minėti vaistai yra raminantys, todėl sūnėnas galės miegoti. Motina turėjo receptą lorafenui, tačiau nebuvo įspėta, kad tų vaistų niekam negalima duoti. Jos teigimu, ji nežinojo, kad sūnėnas anksčiau gydėsi nuo narkomanijos. Kaip matyti iš bylos medžiagos, J. P. parodymais abejoti teismui pagrindo nebuvo, be to, juos atitiko ir L. S. bei R. M. parodymai.
Prokuroras apeliaciniame skunde priešingas išvadas daro remdamasis byloje esančia specialisto išvada ir nurodo, kad ja buvo nustatyta, kad J. P. siųstų raminamųjų vaistų sudėtyje buvo psichotropinė medžiaga – lorazepamas, kurio kiekis 0,0625 g. Receptiniai vaistai skirtini tik receptą turinčiam asmeniui ir niekas kitas negali nei tų vaistų įgyti, nei jų perduoti kitam asmeniui. Todėl, prokuroro teigimu, J. P., paimdama vaistus iš savo motinos, juos neteisėtai įgijo. Be to, prokuroras pažymi, kad kaltinamoji žinojo apie vaistų raminamąjį poveikį ir todėl nėra būtinas jos suvokimas, kad preparatas yra įtrauktas į Sveikatos apsaugos ministro 2003-04-23 įsakymu Nr. V-239 patvirtintą narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašą. Kolegija pažymi, kad byloje nebuvo nustatyta, jog išteisintoji žinotų apie vaistuose „Lorafen 2,5 g Lorazepamum“ sudėtyje esančias psichotropines medžiagas – lorazepamas. Tai, kad minėtos narkotinės medžiagos šiuose vaistuose yra buvo nustatyta Lietuvos Teismo Ekspertizės Centro 2010-05-26 specialisto išvada Nr. 11-977 (10) (b. l. 12-13). Kaip matyti iš bylos medžiagos, išteisintoji psichinėmis ligomis nesirgo, į narkologinę įskaitą neįrašyta bei anksčiau neteista.
Kolegija pažymi, kad iš bylos medžiagos matyti, jog išteisintoji minėtus vaistus sūnėnui į Lukiškių TI-K siuntė paprastu laišku, voke, jų nepaslėpus ar kitaip neužmaskavus. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pagrįstai nurodyta, kad J. P. preparatą pavadinimu „Lorafen“ laikė nestipriais migdomaisiais, kurių platinimas nėra uždraustas, nes šį vaistą jos motinai skyrė gydytojas. Toks išteisintosios aiškinimas buvo nuoseklus ir nėra paneigtas jokiais byloje esančiais duomenimis. Be to, kaip matyti iš Sveikatos apsaugos ministro 2003-04-23 įsakymu Nr. V-239 patvirtinto narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašo, psichotropinė medžiaga – lorazepamas gali būti naudojamas medicinos tikslais.
Kolegija pažymi, kad byloje esančių įrodymų visuma nepatvirtina J. P. pareikšto kaltinimo. Iš išdėstytų aplinkybių visumos negalima daryti išvados, kad J. P. suvokė, jog vaistai „Lorafen“, išrašomi pagal gydytojo receptą ir turintys raminamąjį poveikį, sudėtyje turi draudžiamos platinti psichotropinės medžiagos ir turėjo tikslą šią medžiagą platinti, perduodama ją paštu Lukiškių TI-K laikomam sūnėnui R. M.. Byloje esanti specialisto išvada nepatvirtina J. P. tiesioginės tyčios platinti psichotropinę medžiagą ir kaltės jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymu, o tik patvirtina, kad vaistuose „Lorafen“ esama psichotropinės medžiagos – lorazepamo. Vertinant išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo teigti, kad aukščiau minėtais duomenimis neabejotinai pagrindžiama J. P. kaltė nusikalstamos veikos padarymu, o visos abejonės turi būti traktuojamos kaltinamosios naudai (in dubio pro reo).
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs J. P. bei liudytojų duotus parodymus, pagrįstai padarė išvadą, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų daryti kategorišką išvadą, kad J. P. neteisėtai, turėdama tikslą platinti, įgijo 0,0625 g psichotropinės medžiagos – lorazepamo („Lorafen 2,5 mg Lorazepamum“), kurią 2010 m. balandžio mėnesio pradžioje išsiųsdama iš Klaipėdos miesto į Vilniaus Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą, esantį Vilniuje, Lukiškių skg. 6, pasikėsino išplatinti suimtajam R. M. minėtą kiekį psichotropinės medžiagos – lorazepamo.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstyta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad J. P. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d., požymių, ir ją iš kaltinimo išteisino.
Vilniaus m. apylinkės prokuratūros apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia skundžiamo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo. Naikinti ar keisti Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2011 m. kovo 21 d. nuosprendį nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus m. apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.