Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

2013-12-12 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-447-211-2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNuosprendis · 2013-12-12Vilniaus apygardos teismas
  2. KasacijaNutartis · 2014-07-01Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2013-12-12
Bylos Nr.
1A-447-211-2013
Teisminio proceso Nr.
1-10-2-00251-2010-5
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Laureta Ulbienė (pirm.), Artūras Pažarskis, Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė
Kaltinamasis
K. S.
Nukentėjusysis
L. S., J. S.

Pranešėja Laureta Ulbienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-447/2013 m.

Teisėjas Valdas Petraitis Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00251-2010-5

Procesinio sprendimo kategorija: (S) 1.1.7.1;1.1.8.1; 1.1.7.2.7;1.1.10.1;1.2.5.4; 1.2.22.1.; 1.2.22.9.; 2.1.7.4; 2.4.6.4.2; 2.4.7.;
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLietuvos Respublikos vardu

2013 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Lauretos Ulbienės,

teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Artūro Pažarskio,sekretoriaujant Irmai Greičiuvienei, Linai Butkuvienei,dalyvaujant prokurorui Mantui Januškevičiui,išteisintajam K. S.,gynėjui advokatui Pauliui Vinkleriui,nukentėjusiųjų L. S., J. S. atstovui advokatui Augustinui Vaičiūnui,specialistui Andriui Olekui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros ir nukentėjusiųjų L. S. bei J. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo K. S. išteisintas pagal LR BK 145 str. 1 d., 253 str. 1 d., 258 str. 2 d. teismui nenustačius, kad jis padarė veikas, turinčias šių nusikaltimų ir baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, nustatė :

K. S. buvo kaltinamas tuo, kad grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą, o būtent:

jis, 2010-04-09 apie 08.00 val. būdamas (duomenys neskelbtini) namo kieme, grasino nužudyti arba sunkiai sutrikdyti L. S. sveikatą, sakydamas, kad ją pakars, taip pat 2010-04-09 apie 21.00 val. telefoninio pokalbio metu su L. S. grasino pastarajai sakydamas: „bus problemų“, „gausi ir smegenų sutrenkimą turėsi“, „gyvensi labai trumpai, žinok jei bandysi mane taip šikti“, 2,5 ant 3,5 ruošk vaikeli su mamyte kartu ir močiutė kartu su savo nameliu išlėks į viršų“, tą pačią dieną 2010-04-09, 13.45 val. ir 20.48 val. atsiuntė iš savo mobiliojo telefono Nr. + 37064847979 J. S. grasinančio turinio trumpuosius pranešimus: „Ačiū tu...s, kad su Maryte išskyrei dabar melskis, „Tu jei negausiu visų tavo pasisavintų dokumentų medalių ir kt. dokumentų originalų, o ne šiukšlių krūvą. Teks po sekmadienio nuvykti pas tavo motiną. Geriau gražink. Aš jau baigiau juokauti, nes matau nedaeina“ tokiu būdu grasindamas nukentėjusiosioms nužudyti arba sunkiai sutrikdyti jų giminaičių sveikatą, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Taip pat K. S. buvo kaltinamas tuo, kad jis, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir aplinkybėmis neteisėtai įgijo ir namuose, (duomenys neskelbtini), neturėdamas leidimo laikė šaunamuosius ginklus t.y. revolverį „RECK AGENT“, kuris pagal Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadą Nr. 140-(5202)-IS 1-3221 priskiriamas C kategorijos ginklams ir pistoletą „VALTRO MINI 35“, kuris pagal Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadą Nr. 140-(5202)-ISl-3221 priskiriamas A kategorijos ginklams, taip pat dvidešimt devynis šovinius, kurie pagal Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadą Nr. 140-(5202)-ISI-3221 yra A kategorijos šaunamiesiems ginklams skirti šaudmenys, ir pagal Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro išvadą Nr. 140-(5202)-IS 1-3221 vienuolika C kategorijos šaunamiesiems ginklams skirtų šaudmenų, iki 2010-06-23 07.40 val., kai minėti ginklai ir šaudmenys buvo rasti kratos metu ir paimti.

Taip pat K. S. buvo kaltinamas tuo, kad jis neteisėtai disponavo nešaunamaisiais ginklais, o būtent:

jis, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis ir laiku neteisėtai įgijo tris metalines lazdas, kurios pagal Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadą Nr. 140-S1-1418 yra pramoninės gamybos teleskopiniai blakštai, kurie yra civilinėje apyvartoje draudžiamiems ginklams priskiriami smogiamojo-triuškinamojo poveikio šaltieji nešaunamieji ginklai, ir laikė jas bute adresu (duomenys neskelbtini) iki 2010-06-23 07.40 val., kai minėti nešaunamieji ginklai buvo rasti kratos metu ir paimti.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-04-08 nuosprendžiu K. S. išteisino, motyvuodamas tuo, kad neįrodyta, jog jis padarė veikas, turinčias nusikaltimų, numatytų LR BK 145 str. 1 d., 253 str. 1 d. bei baudžiamojo nusižengimo, numatyto LR BK 258 str. 2 d. požymių.

Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroras apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-04-08 nuosprendžio dalį dėl K. S. išteisinimo pagal LR BK 145 str. 1 d., 253 str. 1 d. ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.

K. S. pripažinti kaltu pagal LR BK 145 str. 1 d. ir nuteisti laisvės atėmimu 9 mėnesiams.

K. S. pripažinti kaltu pagal LR BK 253 str. 1 d. ir nuteisti laisvės atėmimu 2 metams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtas bausmes subendrinti ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laivės atėmimą 2 metams 1 mėnesiui.

Taikyti K. S. atžvilgiu LR BK 75 str. ir paskirtos bausmės vykdymą atidėti 1 metų laikotarpiui. Įpareigoti K. S. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos, ilgiau kaip 7 paroms.

Vadovaujantis LR BK 67 str. 2 d. 8 p. K. S. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždrausti jam per bausmės vykdymo atidėjimo laiką prisiartinti prie nukentėjusiųjų – L. S. ir J. S., bei lankytis jų gyvenamojoje vietoje.

Likusioje dalyje nuosprendį prokuroras prašo palikti nepakeistą.

Skunde prokuroras nurodo, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį K. S. atžvilgiu, teismas neišsamiai ir paviršutiniškai analizavo, bei vertino ikiteisminio tyrimo ir teismo posėdžio metu surinktus įrodymus, kurie yra pakankami pripažįstant išteisintąjį kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 145 str. 1 d., 253 str. 1 d.

Dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą:

Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė iš esmės vien tik išteisintojo parodymais, kurie, pasak prokuroro, kardinaliai skiriasi ne tik nuo nukentėjusiųjų L. S. ir J. S. parodymų, bet ir nuo kitų byloje surinktų įrodymų, tuo labiau, kad K. S. yra suinteresuotas palankia bylos baigtimi ir yra laisvas nuo teisinės atsakomybės duodant bet kokius parodymus. Taip pat prokuroro teigimu, teismas didelę reikšmę suteikė pokalbių, vykusių tarp K. S. ir nukentėjusiųjų nepagrįstoms, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, interpretacijoms. Taip pat teismas be jokio objektyvaus pagrindo besąlygiškai atmetė nukentėjusiųjų L. S. ir J. S. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu, laikydamas juos neva negalinčiais būti pagrįstais įrodymais byloje.

Prokuroras nurodo, kad vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Taip pat, pasak prokuroro, subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia, kurios esmė tokia: grasinantysis supranta, kad pavojingai psichiškai veikia kitą žmogų, keldamas jam baimę, kad priverstų jį paklusti savo valiai, ir nori taip elgtis. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Prokuroro teigimu, grasinimo sudėčiai pakanka, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus įvykdytas. Tokiu būdu, pasak prokuroro, pirmosios instancijos teismas nepilnai įvertino nusikalstamos veikos kvalifikacijai reikšmės turinčias aplinkybes, o būtent, kaip nukentėjusiosios suprato jiems išsakytus grasinimus. Prokuroro teigimu, vertinant nukentėjusiųjų parodymus bei kitus tyrimo surinktus įrodymus, pagrįstų abejonių dėl grasinimo realumo nėra. Šiuo konkrečiu atveju būtina įvertinti tai, kokiomis aplinkybėmis buvo išsakyti grasinimai bei, ar tokie grasinimai sudarė pagrindą nukentėjusiosioms manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Prokuroro nuomone, šias aplinkybes teismas vertino paviršutiniškai, neatsižvelgdamas į visas byloje nustatytas faktines aplinkybes, ko pasėkoje padarė klaidingas išvadas. Prokuroras nurodo, kad tiek nukentėjusioji L. S., tiek J. S. teisme aiškiai pasakė, kad K. S. įvairiomis formomis išsakytus grasinimus suprato nedviprasmiškai, kad dėl tokių grasinančio veiksmų gali atsirasti joms sunkūs neigiami padariniai. Taip pat prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad K. S. išsakė grasinimus tuo metu, kai tarp jo ir nukentėjusiųjų buvo kilusi konfliktinė situacija, kuri buvo pasiekusi aukščiausią įtampos tašką, bet kuriuo metu galėjusį peraugti į fizinį protrūkį. Be to, tą patvirtina nukentėjusiųjų ir išteisintojo bendravimas bei tarpininkų, t.y. policijos pareigūnų pagalba. Prokuroras taip pat atkreipia dėmesį, kad K. S. visais atvejais grasinimus išsakydavo su dideliu pykčiu, taip pat tuo metu disponavo didžiuliu ginklų arsenalu, ką žinojo ir nukentėjusiosios, o tai suprato ir išteisintasis. Be to, bijodamos fizinio susidorojimo nukentėjusiosios ėmėsi saugos priemonių, teisėsaugos institucijų prašė imtis priemonių dėl K. S. laikomų ginklų, vienos vengdavo pasirodyti viešosiose vietose, kas, pasak prokuroro, rodo, kad išteisintasis neabejotinai sukėlė pakankamą pagrindą nukentėjusiosioms manyti, kad grasinimai gali būti įvykdyti. Prokuroras nurodo ir tai, kad išteisintajam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes patvirtina ne tik nuoseklūs nukentėjusiųjų L. S. ir J. S. parodymai, tačiau ir liudytojos policijos pareigūnės R. B. (buvusi M.) parodymai, kuri paaiškino, kad betarpiškai girdėjo kaip K. S. grasino L. S., sakydamas pakarsiu, bei po to liudytoja matė pakitusią nukentėjusiosios būseną, akivaizdų stresą, taip pat ir kiti bylos duomenys. Tokiu būdu prokuroras, įvertinęs šias aplinkybes, daro išvadą, kad K. S. grasinimas buvo efektyvus ir paveikė nukentėjusiųjų psichinę būseną, jos patyrė nervinę įtampą, nerimą, stresą, kas tik patvirtina grasinimo realumą.

Dėl neteisėto disponavimo šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis:

Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai K. S. išteisino neįrodžius, jog jis, neturėdamas leidimo, įgijo, laikė kaltinime nurodytą revolverį ir C kategorijos šaunamiesiems ginklams skirtus 11 šovinių (šaudmenų), taip pat pagrįstai išteisino neįrodžius, jog jis neturėdamas leidimo įgijo kaltinime nurodytą pistoletą ir A kategorijos šaunamiesiems ginklams skirtus 29 šovinis (šaudmenis), tačiau, pasak prokuroro, teismas nepagristai išteisino K. S. pagal LR BK 253 str. 1 d. dėl kaltinime nurodyto pistoleto ir A kategorijos šaunamiesiems ginklams skirtų 29 šovinių (šaudmenų) laikymo, neturint leidimo.

Skunde nurodoma, kad nors teismas nuosprendyje remdamasis specialisto išvada, teigia, kad pistoletas nėra tinkamas šaudymui, todėl ir nėra šaunamasis ginklas, tačiau neįvertino tai, kad pagal tą patį nuosprendyje minimą Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą, šaunamaisiais ginklais taip pat laikomos ir pagrindinės šaunamojo ginklo dalys, todėl tokio ginklo laikymui yra reikalingas leidimas, o jo K. S. neturėjo. Todėl, pasak prokuroro, nepagrista teismo išvada, kad kaltinime minimas pistoletas nėra inkriminuotos nusikalstamos veikos dalykas.

Prokuroras taip pat teigia, kad teismas, išteisindamas K. S. dėl minėto nusikaltimo, nepagrįstai rėmėsi vien tik jo parodymais, duotais teisme, kurie prieštarauja jo paties duotiems parodymams ikiteisminio tyrimo metu, o ne visumos aplinkybių vertinimu. Prokuroras nurodo, kad nukentėjusiųjų parodymai šiame epizode yra nuoseklūs, neprieštaraujantys ir pagrindo abejoti jais nėra, jos tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme paaiškino, kad visus ginklus, konkrečiai net nežino kokius, turėjo K. S., kuriuos jis turėjo savo žinioje. Be to, tiek inkriminuotas pistoletas, tiek A kategorijos šaunamiesiems ginklams skirti 29 šoviniai (šaudmenys) buvo rasti K. S. namuose 2010-06-23 atliktos kratos metu, kuomet pats K. S. juos pateikė policijos pareigūnams. Prokuroro teigimu, išteisintojo parodymai proceso metu kito, atsirado prieštaravimų, todėl tikėti jais nėra pagrindo. Prokuroro nuomone, akivaizdu, jog K. S. aiškiai suprato, kad neturėdamas leidimo, laiko minėtą pistoletą ir 29 šovinius ir taip norėjo veikti, todėl jo veika atitinka LR BK 253 str. 1 d. dispozicijoje nustatytus požymius, dėl ko jis pripažintinas kaltu.

Pasak prokuroro, šių aukščiau išdėstytų ikiteisminio tyrimo ir teismo posėdžio metu nustatytų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių pirmosios instancijos teismas tinkamai neanalizavo ir nevertino, bei padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių.

Žemesnės instancijos teismas

Nukentėjusioji J. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-04-08 išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį bei patenkinti civilinį ieškinį.

Dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą:

Apeliantė skunde nurodo, kad kartu su dukra L. S. išteisintojo grasinimų realumą suprato ir tebesupranta kaip realų, tebebijo dėl savo saugumo. Nukentėjusiosios teigimu, K. S. grasino nužudysiąs ją tiek tiesiogiai siuntinėdamas grasinančio turinio trumpuosius pranešimus, tiek per dukrą Loretą, todėl apeliantė, atsižvelgdama į K. S. būdą ir charakterio savybes bei žinodama, kad jo grasinimai yra realūs ir bus įgyvendinti, pareiškimu kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo K. S. atžvilgiu pradėjimo, taip pat prašė imtis priemonių išteisintojo laikomų ginklų paėmimui iš jo. Apeliantė taip pat nurodo, kad po K. S. išsakytų grasinimų jos su dukra bijojo būti vienos net ir viešose vietose, visur vaikščiojo kartu, dukrai teko kreiptis į gydytojus, o apeliantę giminaičiai lydi net į teismo posėdžius.

Tokiu būdu, nukentėjusiosios J. S. teigimu, byloje nustatyta, kad K. S., 2010-04-09 tiesiogiai ir netiesiogiai grasino sunkiai sutrukdyti jos sveikatą bei ją nužudyti, šiuos veiksmus atliko reikalaudamas, kad būtų parduotas dukros L. S. butas, esantis Amatų g. 6-1, Vilniuje ir dalis pinigų būtų atiduota jam.

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nesilaikė LR BPK 20 str. 5 d. įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, priėmė išteisinamąjį nuosprendį, išsamiai ir nešališkai neišnagrinėjęs visų bylos aplinkybių, neanalizavęs ir nevertinęs įrodymų visumos, iš esmės pagrindinį dėmesį skirdamas tik K. S. parodymams, kurie, pasak apeliantės, ne tik aiškiai neatitinka tikrovės, bylos medžiagos, bet ir daugeliu atvejų yra net nelogiški.

Dėl su ginklais ir šaudmenimis susijusių kaltinimų:

Nukentėjusiosios J. S. teigimu ir šiuose epizoduose pirmosios instancijos teismas, išteisindamas K. S. pagal LR BK 253 str. 1 d. ir 258 str. 2 d. ne tik neteisingai skundžiamu nuosprendžiu aiškino ir taikė materialinės teisės normas, bet ir nepagrįstai rėmėsi vien tik išteisintojo parodymais, vėl gi pažeisdamas LR BPK 20 str. nuostatas.

Skunde teigiama, kad skundžiamame nuosprendyje kalbama tik apie netinkamą šaudyti pistoletą, teigiant, kad LR BK 253 str. 1 d. atsakomybė numatyta tik už disponavimą tinkamais naudoti šaunamaisiais ginklais, tačiau nekalbama apie šaudmenis, kurie pagal į bylą pateiktas specialistų išvadas, yra tinkami naudojimui ir už kurių neteisėtą laikymą numatyta baudžiamoji atsakomybė. Be to, nukentėjusiosios teigimu, nelogiška pirmosios instancijos teismo išvada, kad K. S. galėjo apskritai nežinoti, kokie tai šaudmenys, ką jis parsinešė namo, kadangi atsiimdamas iš dukters savo daiktus, jis matant policijos pareigūnams ir nukentėjusiosioms, perdėliojo juos į savo maišus, dėžes. Skunde teigiama, kad nepagrįstai teismas rėmėsi vien tik K. S. parodymais, pagal kuriuos jis, neva, nežiūrėjo, ką pasiima iš dukters buto kiemo, parsineša juos namo, pasideda ant spintos, o po to pats pateikia pareigūnams kratos metu. Nukentėjusioji teigia, kad dedant į maišus dukters bute likusius K. S. daiktus ir radus ginklų ar šaudmenų, jos nedelsiant būtų pranešusios teisėsaugai, o ne perdavę K. S..

Nukentėjusioji L. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-04-08 išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį bei patenkinti jos kartu su mama J. S. pareikštą civilinį ieškinį.

Skunde nurodo analogiškus nukentėjusiosios J. S. skundui argumentus.

Atsikirtimuose į prokuroro apeliacinį skundą išteisintasis K. S. prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-04-08 nuosprendį, kuriuo jis išteisintas dėl visų jam pareikštų kaltinimų. Nurodo nesutinkąs su apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais.

Dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą:

Išteisintojo K. S. teigimu, visiškai nepagrįstas prokuroro skundo argumentas, kad teismas išvadas grindė vien tik jo parodymais, kurie kardinaliai skiriasi nuo nukentėjusiųjų parodymų. Pasak K. S., teismas įvertino ir nuosprendyje pasisakė dėl jo, nukentėjusiųjų – L. S. ir J. S. duotų parodymų, apklausė liudytoją R. M. (dabar B.), išklausė telefoninius pokalbius ir tik tuomet, įvertinęs visumą aplinkybių ir liudytojų parodymus padarė pagrįstą išvadą dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 145 str. 1 d. Teigia, kad kai kurie parodymai gali ir nesutapti, nes skirtingi asmenys savotiškai gali vertinti ir suprasti tas pačias aplinkybes.

Teigiama, kad nepagrįstas ir tas prokuroro skundo argumentas, kad teismas didelę reikšmę suteikė pokalbių, vykusių tarp K. S. ir nukentėjusiųjų interpretacijoms. Pasak išteisintojo K. S., kad teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visus pateiktus duomenis ir įrodymus, vertino liudytojų parodymus, o tai, kad vertinti ir pokalbio įrašai, reiškia ne ką kitą kaip tik mėginimą teisingai ir nediskriminuojančiai nustatyti įrodymų sąsajumą ir patikimumą. Be to, išteisintasis pabrėžia, jog teismas ne kartą patvirtino, kad surinkti duomenys byloje neįrodo, kad nukentėjusiosios patyrė tokį išgąstį, kuris gali būti laikomas realiu ir konkrečiu grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą. Išteisintasis K. S. nurodo ir posėdyje minėjęs, kad su dukra jo santykiai visada buvo šilti, tačiau jam pradėjus gyventi skyrium su J. S., jo ir dukters santykiai pasikeitė, sutuoktinė padarė jai didelę įtaką, dėl ko jo atžvilgiu dabar keliami dirbtiniai kaltinimai, kurie, pasak K. S., yra tiesiog nepatenkintos asmeninės ambicijos, nuoskaudos dėl iširusios šeimos. Pastarojo teigimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad nukentėjusioji L. S. provokavo jį, skatino pasakyti įžeidžiančius ar grasinančius teiginius, kas rodo, kad tarp jo ir nukentėjusiųjų tvyro įtampa ir nuoskaudos dėl sugriuvusių santykių, ko vertinti kaip realaus ar konkretaus grasinimo negalima.

Išteisintasis K. S. teigia ir tai, jog faktą, kad nei jo veiksmai nei žodžiai nebuvo nukreipti sudaryti nukentėjusiosioms įspūdį, kad jis gali atlikti bet kokius neteisėtus veiksmus jų atžvilgiu, o ir pastarosios nepatyrė baimės ir grėsmės LR BK 145 str. 1 d. tvarka, įrodo, kad dar tą pačią dieną bei vėliau po nagrinėjamo incidento nukentėjusiosios bendravo su juo, kas byloja, kad jos iš tiesų išsakytų žodžių, tekstinių pranešimų telefonu nevertino kaip realaus ir konkretaus grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jų sveikatą. Be to, jis neturėjo ketinimų pastarosioms sukelti tokią būseną, kad jos manytų, jog K. S. tikrai ketina įvykdyti savo grasinimus jas nužudyti. Tą nuosprendyje paaiškina ir teismas, kad jo tariamas grasinimas neatitinka nei konkretumo, nei realumo kriterijų. K. S. nurodo, jog tiesiog nemalonaus pokalbio metu buvo pateikta nuomonė, kad taikiai šių klausimų nebus įmanoma išspręsti, todėl savo daiktams atsiimti bus pasitelktos įstatyminės priemonės ir valstybės pareigūnai. Kadangi jis neišreiškė jokių tiesioginių grasinimų, nukentėjusiosios neturėjo pagrindo susidaryti nuomonę, kad joms grasinama, tuo labiau, kad ir po 2010-04-09 bendravo. Be to, išteisintasis K. S. teigia, kad jo išsakytos frazės, kaltinime suformuluotos kaip grasinimas, nevertintinos kaip realūs grasinimai, nes jos buvo pasakytos esant konfliktiškiems, nemaloniems pokalbiams, kuomet pastarojo atžvilgiu buvo išsakyta daugybė necenzūrinių žodžių, įžeidimų. Nurodo, kad net ir sugriuvus šeimai, meilė, rūpestis nukentėjusiomis išlik, niekada negalėtų pasielgti tai, kad jas įskaudintų, nukentėjusiosios tai žino ir žinojo tariamos nusikalstamos veikos padarymo dieną. Išteisintasis K. S. taip pat atkreipia dėmesį, kad garso įrašas, kuris buvo padarytas nukentėjusiosios L. S. teismo posėdžio metu buvo pateiktas ir išklausytas ne visas, ne nuo pradžių. Tokį jį teismui pateikė nukentėjusiosios, todėl jam akivaizdu, kad pateikė tik joms naudingą įrašo dalį, kurioje pastarasis tariamai grasina nukentėjusiosioms. Pasak išteisintojo K. S., teismas padarė teisingą išvadą, kad pokalbio įrašas nepatvirtina jo kaltės pagal inkriminuojamą straipsnį, kadangi telefoninio pokalbio įrašas atspindi tik dalį informacijos ir nesuteikia teismui teisės daryti išvados dėl neabejotinos jo kaltės.

Atsikirtimuose K. S. teigia ir tai, kad neturėjo ketinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti nukentėjusiųjų sveikatą, tariamas grasinimas buvo išreikštas pokalbio metu, kai pastarasis buvo įžeidinėjamas, provokuojamas, galimai turint tikslą apkaltinti jį nusikalstamų veikų padarymu bei atkeršyti dėl to, kad paliko šeimą.

Dėl neteisėto disponavimo šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis:

Išteisintasis K. S. nurodo nesutinkąs su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, nes, pasak jo, pastarojo tariamai padaryta nusikalstama veika nekėlė jokio pavojaus nei fiziniams asmenims, nei visuomenei, nepažeidė jokių baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių, kadangi šaunamasis ginklas pistoletas „VALTRO MINI 35“ yra netinkamas naudoti ginklas, nulaužtas skiltuvas, ši aplinkybė patvirtinta specialisto išvada Nr. 140-(5202)-IS1-3221. Pasak išteisintojo K. S., prokuroras klaidingai vadovaujasi LR ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu, taip praplėsdamas šaunamojo ginklo, kaip LR BK 253 str. numatyto nusikaltimo dalyko, sampratą, nes baudžiamasis įstatymas tai supranta kiek siauriau. O išplėsti asmens baudžiamosios atsakomybės ribų tiek baudžiamosios teisės teorijoje, tiek teismų praktikoje neleidžiama.

Atsikirtimuose taip pat nurodoma, kad šaunamasis ginklas „VALTRO MINI 35“ nėra tinkamas paveikti taikinį per atstumą ir padaryti pakankamos žalos taikiniui. Išteisintasis K. S. nurodo, kad teismo posėdžio metu paaiškino, jog pora kartų buvo mėginta kaltinime minimu pistoletu šauti į tašę ir į delną, tačiau šis ginklas jokių sugadinimų nei žymesnių sužalojimų nepadarė, tik šovus į delną atsirado labai nežymūs nubrozdinimai, ne didesni nei būtų galima paveikti bet kokiu mechaniniu poveikiu. Taip pat nurodo, kad ir byloje esanti specialisto išvada patvirtina, kad pistoletas „VALTRO MINI 35“ nėra tinkamas naudoti pagal paskirtį kaip numato LR Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas, neturi šaunamajam ginklui būdingų savybių, todėl negali būti LR BK 253 str. numatyto nusikaltimo dalyku. Pasak išteisintojo, jis net apskritai nelaikytinas ginklu, o tai daiktas, kuriuo gali būti disponuojama be apribojimų.

Išteisintasis K. S. teigia, kad specialių juridinių žinių neturintis jis nesuprato, kad ginklas, kuris iš esmės visiškai netinkamas naudoti pagal jau aukščiau minėtą jo paskirtį gali būti baudžiamojo įstatymo dispozicijoje numatytu dalyku. Jis buvo ir yra įsitikinęs, kas pistoletas „VALTRO MINI 35“ yra tiesiog paprastas daiktas, nes priešingai nei pavojingais A kategorijos ginklais, šiuo neįmanoma padaryti žymesnės žalos kėsinimosi objektui. Be to, nurodo, kad šis ginklas buvo skirtas žmonai naudotis, o pas jį atsidūrė atsitiktinai ir buvo paimtas kratos metu, tokiu būdu neigia laikęs pistoletą „VALTRO MINI 35“. Išteisintojo teigimu, pagal LR BK 253 str. 1 d. asmuo, laikantis ginklą, turi suprasti, kad jis laiko, t.y. faktiškai turi savo žinioje ir turi galimybę panaudoti šaunamąjį ginklą, o pastarasis nežinojo ir nesuprato, kad savo dispozicijoje turi pistoletą „VALTRO MINI 35“, todėl ir jo veika neatitinka laikymo sampratos LR BK 253 str. prasme. Be to, nurodo, kad nėra jokių kitų duomenų, kad K. S. laikė minimą pistoletą savo namuose (duomenys neskelbtini).

Dėl prokuroro nurodomos tiesioginės tyčios išteisintasis K. S. nurodo tai, kad pistoletas „VALTRO MINI 35“ buvo įgytas turguje prieš dvidešimt metų jo žmonos ir jis negalėjo numanyti, kad ginklas privalo būti registruojamas, o jam laikyti išduodami leidimai, todėl nesuprato, kad pistoletą laikė neturėdamas leidimo. Dėl šaudmenų laikymo, pasak išteisintojo, taip pat dera vadovautis tais pačiais argumentais, kaip ir dėl šaunamojo ginklo laikymo, nes jis neketino šaudmenų laikyti, jie buvo pirkti ir skirti jo žmonai naudoti, o pas jį atsiradę atsitiktinai, ką jis pastebėjęs tik vėliau.

Išteisintasis K. S. taip pat nurodo, prokuroras mėgina klaidinti teismą dėl neva prieštaringų parodymų, nes dėl parodymų nesutapimo tam tikrose vietose kaltas stresas ir įtampa dėl prastėjančių santykių su dukra ir sutuoktine, ko pasėkoje tiksliai negalėjo prisiminti kada kokius daiktus pasiėmė iš namų.

Teismo posėdyje prokuroras, nukentėjusiųjų J. S., L. S. atstovas prašė patenkinti jų apeliacinius skundus, išteisintasis K. S., jo gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro bei nukentėjusiųjų J. S. ir L. S. apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti J. S. ir L. S. sveikatą:

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl išteisintojo K. S. kaltės įrodymo dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti nukentėjusiųjų sveikatą yra grindžiamas patikimais, atitinkančiais Lietuvos Respublikos 20 str. reglamentuojantį įrodymų sampratą, reikalavimus, įrodymais. Ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai, tinkamai ištirti, įvertinti ir aptarti skundžiamame nuosprendyje.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad išteisintasis K. S. neturėjo tyčios grasinti nužudyti ar sunkiai sutrikdyti nukentėjusiųjų sveikatą ir norėjo taip veikti. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos išteisintajam K. S. inkriminuojami nusikalstami veiksmai, pagal nukentėjusiąsias , padaryti jų atžvilgiu 2010 -04-09, kai tuo metu, K. S. 2010 m. vasario pabaigoje išėjus atskirai gyventi, tarp jo ir nukentėjusiųjų - žmonos ir jų dukters, daug metų pragyvenusių kartu, buvo susidariusi itin įtempta konfliktinė situacija tiek dėl turtinių problemų, tiek dėl nenusisekusių santykių , tiek dėl išteisintojo K. S. padaryto sprendimo palikti šeimą . Nustačius tokią situaciją, proceso dalyvių parodymai, turint galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai, tarp jų ir nukentėjusieji, gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją ar turėti ne visai teisėtų motyvų, turi būti vertinami itin atidžiai (kasacinė byla Nr. 2K-299/2013).

LR BK 145 str. 1 d. įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą turi būti konkretus ir realus. Grasinimas yra realus tuomet, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis bus realizuotas.

Kaltinimas K. S. buvo grindžiamas nukentėjusiųjų J. S. ir L. S. bei liudytojos policijos pareigūnės R. B. (buv. M.) tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, garso įrašu (b. t. 1, b. l. 21, b. t. 3, b. l. 57), SMS žinutėmis (b. t. 1, b. l. 14-20), 2012-01-25 apžiūros protokolu, kuriame užfiksuotas išteisintojo K. S. ir L. S. telefoninis pokalbis (t. 1, b. l. 71-72). Vertinant grasinimo realumą, reikia atsižvelgti į grasinimo motyvus, santykius tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu sutrinktus duomenis, motyvuotai pasisakė dėl K. S. inkriminuoto nusikaltimo, numatyto LR BK 145 str. 1 d. Priešingai nei savo apeliaciniuose skunduose teigia prokuroras ir nukentėjusiosios, kad K. S. išsakyti žodžiai neabejotinai sukėlė pakankamą pagrindą pastarosioms manyti, jog grasinimai gali būti įvykdyti, kolegija daro išvadą, kad byloje nėra patikimų duomenų, jog K. S., išsakydamas žodžius kaltinime nurodytomis aplinkybėmis bei rašydamas SMS žinutes, kurių turinys nurodytas kaltinime, turėjo tiesioginę tyčią grasinti nužudyti nukentėjusiąsias ar sunkiai sutrikdyti jų sveikatą ir kad nukentėjusiosioms buvo pakankamas pagrindas manyti, kad toks grasinimas bus įvykdytas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad išteisintasis K. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu neigė grasinęs nužudyti ar sunkiai sutrikdyti nukentėjusiųjų žmonos J. S. ir dukters L. S. sveikatą, nors pripažino pasakęs telefoninių pokalbių metu kaltinime nurodytus žodžius L. S. bei siuntęs kaltinime nurodytus SMS tekstus J. S., tačiau dėl to gailisi, kad jas įžeidė. Taip pat duodamas parodymus, K. S. teigė, kad jis buvo išprovokuotas dukros ir žmonos pasisakymų, negražių išsakytų žodžių savo atžvilgiu, to, kad buvo išmestas iš namų į gatvę. Taip pat nėra sakęs dukrai „pakarsiu“, nebent sakė kad „prikulsiu“, „į lempą gausi“.

Išanalizavus įrodymus dėl kaltinimo, pareikšto K. S., dalies – dėl jo grasinimo „pakarti“ dukrą L. S. , išsakyto 2010-04-09 apie 8 val. (duomenys neskelbtini), kolegija mano, kad toje situacijoje , kuri buvo tuo metu , toks išteisintojo grasinimas negali būti vertinamas kaip realus. Iš bylos įrodymų yra nustatyta, kad minimą dieną išteisintasis K. S. negalėjo laisvai užeiti į namus, kuriuose prieš tai gyveno , ir pasiimti savo daiktų , dėl galimos konfliktinės situacijos , kurią jis numatė, jo prašymu prie daiktų atsiėmimo dalyvavo policijos pareigūnai R. B. , A. B.. Atvykus jo daiktai maišuose buvo sudėti prie jo šeimos namų kiemo vartelių, kieme nieko nebuvo , tik paskiau, renkantis daiktus, į kiemą išėjo išteisintojo dukra L. S.. Paprašius K. S. leidimo užeiti į namų , kur jis iki to gyveno, vidų, dukra L. S. neleido jam užeiti. K. S. , reikšdamas pretenzijas, kad gal ne visi daiktai atnešti , išsakė grasinimą , kad pakars dukrą. Kolegija mano, kad pati situacija buvo gana žeminanti , todėl išteisintasis dėl to pagrįstai galėjo susierzinti , ko pasekoje išsakė grasinančius žodžius. Vienok šis išsakytas grasinimas buvo nekonkretus, tai, kad , išsakydamas tokius žodžius, išteisintasis realiai grasino nužudyti dukrą, ją pakardamas įvykio aplinkybės nepatvirtina. Įvykio vietoje buvę policijos pareigūnai jokių priemonių dėl išsakyto grasinimo nesiėmė , pagal jų parodymus, jie suprato, kad tokius žodžius išteisintasis K. S. išsakė susierzinęs dėl nestandartinės jam nepalankios situacijos. Pats grasinimo nužudyti išsakytas būdas yra itin nestandartinis , sunkiai įvykdomas, jau vien dėl to, jis negali būti vertinamas kaip realus. Esant tokioms aplinkybėms , kolegija, kaip ir apylinkės teismas , mano, kad nukentėjusiajai L. S. nebuvo pakankamo pagrindo manyti, kad jos tėvo K. S. išsakytas grasinimas ją pakarti , gali būti įvykdytas.

Vertinant išteisintajam K. S. pareikšto pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. kaltinimo dalį dėl grasinimų, jo išsakytų L. S. tą pačią dieną telefonu , kolegija pritaria apylinkės teismo išvadai , kad ir toje dalyje jo išsakyti grasinimai nužudyti nebuvo realūs ir nukentėjusiajai nebuvo pakankamo pagrindo manyti, kad jis šiuos savo grasinimus realizuos. Išanalizavus baudžiamosios bylos duomenis bei 2010-04-09 telefoninio pokalbio tarp K. S. ir jo dukros L. S. turinį, matyti, kad K. S. telefoninio pakalbio su dukra metu grasinamus žodžius jai pasakė, pastarajai atsisakius atiduoti visus jo reikalaujamus dokumentus , pokalbis vyko tą pačią dieną po konfliktinės situacijos, buvusios tą patį rytą, kai jam buvo grąžinti jo daiktai. Iš pokalbio turinio akivaizdu, kad nukentėjusioji L. S. pokalbio su tėvu metu visą laiką jį provokavo, gąsdino policija, tėvui norint pokalbį baigti, jį vis tęsė toliau. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusioji L. S. tėvo pokalbio metu minėtus žodžius, tokius kaip „į ragus gausi“, „smegenų sutrenkimą turėsi“, „gyvensi labai trumpai“ nepriėmė kaip grasinančius. Tuo labiau, pabrėžtina, kad šiuos žodžius išteisintasis dukrai pasakė jai pačiai paskambinus, ir kaip pats paaiškino, tie žodžiai buvo jo pykčio protrūkis, nesuradus su dukra bendros kalbos, nors jis tenorėjo normaliai pašnekėti.

Kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl, neva, grasinančio pobūdžio SMS žinučių nukentėjusiosios J. S. atžvilgiu. Tokie K. S. parašyti teiginiai, kaip kad „Ačiū tu...s, kad su Maryte išskyrei dabar melskis“, „Teks po sekmadienio nuvykti pas tavo motiną. Geriau gražink. Aš jau baigiau juokauti, nes matau nedaeina“, negali būti pripažįstami konkrečiu ir realiu grasinimu LR BK 145 str. 1 d. numatyto grasinimo prasme. Minėtų žinučių turinio analizė tik patvirtina, kad pokalbis nebuvo malonus, tačiau neleidžia daryti išvados, kad tokiais žodžiais išteisintasis K. S. grasino sutuoktinę nužudyti, ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą ir kad toks grasinimas buvo pakankamas pagrindas nukentėjusiajai J. S. manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Priešingai nei apeliaciniuose skunduose teigia prokuroras ir nukentėjusiosios, teismas gerai įvertino veikos, numatytos LR BK 145 str. 1 d. kvalifikacijai reikšmės turinčias aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad aukščiau aptarti išteisintojo K. S. veiksmai nėra Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. numatyti veiksmai.

Pagal byloje nustatytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad tokie įvykiai laikytini šeimos narių barniu, tačiau nusikalstamos veikos požymių neturi. Atkreiptinas dėmesys, kad S. daug metų gyveno kartu šeimoje, todėl nukentėjusiosios gerai žinojo išteisintojo būdą, jo psichinius negalavimus ( K. S. nuo 1996 m. buvo gydomas Vilniaus m. psichikos sveikatos centre su diagnoze mišrus nerimo ir depresijos sutrikimas su hipochondrine fiksacija , agorofobija, , nuo 2009 m. jam nustatyta diagnozė: organinis nuotaikos sutrikimas, organinė depresija , organinis nerimo sutrikimas (t. 2 b.l. 109), iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-02-18 nuosprendžio, kuriuo jis buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., matyti, kad nagrinėjant šią bylą, buvo atlikta teismo stacionarinė psichiatrinė psichologinė ekspertizė, kuria nustatyta, kad nuo 2009 m. jam yra diagnozuotas organinis nuotaikos sutrikimas, organinis asmenybės sutrikimas), kad jis greitai susinervina, yra impulsyvus, kad konfliktinėse situacijose žodžiais gali išsakyti dalykus, kurių niekada nedarė. Šios aplinkybės taip pat rodo, kad nukentėjusiosios, girdėdamos išteisintojo K. S. žodinius grasinimus, neturėjo pakankamo pagrindo manyti, kad šie grasinimai bus realizuoti.

Bylos duomenimis yra nustatyta, kad išteisintasis K. S. Vilniaus apylinkės teismo 2013 m. vasario 18d nuosprendžiu buvo nuteistas už tai, kad jis 2010-03-01 apie 15.30 L. S. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), šeimyninio konflikto metu nežymiai sužalojo sutuoktinę J. S., padarydamas jai poodines kraujosruvas abiejose plaštakose, kairio kelio sąnario srityje , kairėje pėdoje. Kolegija mano, kad ši aplinkybė tik patvirtina skundžiamu nuosprendžiu nustatytą aplinkybę, kad tarp tuometinių sutuoktinių panašiu laiku, kaip ir laikas, inkriminuotas skundžiamame nuosprendyje dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. , buvo įtempta konfliktinė situacija , tačiau nėra vada nežymaus sveikatos sutrikdymo fakto vertinti kaip vieno iš įrodymų , patvirtinančių išteisintojo K. S. grasinimų nužudyti ar sunkiai sužaloti realumą.

Dėl neteisėto disponavimo šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis:

Pirmos instancijos teismo nuosprendis, kuriuo K. S. išteisintas pagal LR BK 253 str. 1 d., naikintinas ir priimtinas apkaltinamasis nuosprendis K. S. atžvilgiu (LR BPK 329 str. 2 p.), teismo išvados dėl disponavimo šaunamaisiais ginklais neatitinka bylos faktinių duomenų, prieštarauja įstatymo prasmei.

Išteisintasis K. S. buvo kaltinamas tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir aplinkybėmis neteisėtai įgijo ir namuose, (duomenys neskelbtini), neturėdamas leidimo laikė šaunamąjį ginklą – pistoletą „VALTRO MINI 35“, kuris pagal Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadą Nr. 140-(5202)-ISl-3221 priskiriamas A kategorijos ginklams, taip pat dvidešimt devynis šovinius, kurie pagal Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadą Nr. 140-(5202)-ISI-3221 yra A kategorijos šaunamiesiems ginklams skirti šaudmenys, iki 2010-06-23 07.40 val., kai minėtas ginklas ir šaudmenys buvo rasti kratos metu ir paimti.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinių skundų argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, mano, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino nusikaltimo, numatyto LR BK 253 str. 1 d. dalyką. Skundžiamu nuosprendžiu teismas, remdamasis specialisto išvada, nustatė, kad pistoletas „VALTRO MINI 35“ netinkamas šaudyti, todėl K. S. išteisino, minėto ginklo nevertinęs kaip nusikaltimo dalyko. Kolegijos nuomone, teismas neįvertino tai, kad pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 3 str., 7 str. nuostatas, šaunamiesiems ginklams yra prilyginamos ir pagrindinės šaunamųjų ginklų dalys, jų laikymui keliami tokie patys reikalavimai. Balistikos specialistas Andrius Olekas patvirtino, kad jo tirtas pistoletas VALTRO MINI 35, priskiriamas prie A kategorijos šaunamųjų ginklų, yra netinkamas šaudymui dėl to, kad yra nulaužtas ginklo skiltuvas, tačiau šis defektas yra lengvai pašalinamas , pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatas ir toks ginklas su defektu, kuris rastas pas K. S. , yra laikomas A grupės šaunamuoju ginklu. Esant tokiam reglamentavimui, kolegija pripažįsta, kad tokio ginklo laikymui yra reikalingas leidimas, o išteisintasis K. S. jo neturėjo, todėl apylinkės teismo išvada, kad kaltinime minimas pistoletas „VALTRO MINI 35“ nėra inkriminuotos nusikalstamos veikos dalykas, nepagrįsta.

Nors pirmosios instancijos teismas nenustatė pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad K. S. jam inkriminuotus A kategorijos šaunamiesiems ginklams skirtus 29 šovinius (šaudmenis) neteisėtai laikė savo namuose neturėdamas leidimo, kolegija mano priešingai. Tiek inkriminuotas pistoletas „VALTRO MINI 35“, tiek A kategorijos šaunamiesiems ginklams skirti 29 šoviniai (šaudmenys) buvo rasti K. S. namuose 2010-06-23 atliktos kratos metu, kuomet pastarasis pats juos pateikė policijos pareigūnams. Nors išteisintasis teisminio nagrinėjimo metu teigė, kad parsinešęs daiktus, „ tašės“ nekraustė, tiesiog užmetė ant spintos (b. t. 3, b. l.24-36), tačiau tokie jo parodymai prieštarauja jo paties duotiems parodymams ikiteisminio tyrimo metu, kuomet jis skirtingai nei teisme parodė, kad pistoletą „VALTRO MINI 35“, priklausantį žmonai, jis pasiėmė 2010 m. vasario 10-15 d.d., imant kitus daiktus iš seifo, esančio (duomenys neskelbtini) ir parsinešė jį į (duomenys neskelbtini). Vėliau peržiūrėjęs daiktus pamatė, kad pas jį atsidūrė žmonos pistoletas, jis žmonai skambino kelias dienas, tačiau ji nekėlė ragelio arba jį atmesdavo (b. t. 2, b. l. 97-98). Esant tokiems prieštaringiems išteisintojo parodymams, pirmosios instancijos teismo išvada, kada K. S. nežinojo, jog jo žinioje yra paminėtas pistoletas bei šoviniai, nes neva jis juos parsinešė sukrautus rankinėje ir jos nekraustė iki kratos atlikimo, nepagrįsta. Ją paneigia ir ta aplinkybė, kad po to, kai jis parsinešė paminėtus daiktus, reikalavo J. S. ir L. S. grąžinti jam kitus konkrečius daiktus, kurių jis nepasiėmė ir kurie jam nebuvo gražinti.

Priešingai nei išteisintasis, nukentėjusiosios J. S. ir L. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme paaiškino, kad jokių šaunamųjų ar kitokių ginklų J. S. nepirko ir jais nesinaudojo, visus ginklus, konkrečiai ne nežino kokius, turėjo K. S., kuriuos jis ir turėjo savo žinioje (b. t. 3, b. l. 36-40, 66-71). Šių nukentėjusiųjų parodymai yra nuoseklūs, neprieštaraujantys ir pagrindo abejoti jais teismas neturi.

Esant tokioms aplinkybėms, kolegija mano, kad išteisintojo K. S. versija, kad jis nematė, kokius daiktus parsinešė rankinėje, yra nuneigta bylos įrodymais, kurių teismas tinkamai neištyrė. Įvertinus visas paminėtas aplinkybes, galima daryti vienareikšmišką išvadą, kad K. S. aiškiai suprato, kad neturėdamas leidimo laiko minėtą pistoletą ir 29 šovinius ir norėjo taip veikti, t.y., neturėdamas leidimo, savo namuose laikė kaltinime nurodytą pistoletą „VALTRO MINI 35“ ir A kategorijos šaunamiesiems ginklams skirtus 29 šovinius (šaudmenis) iki šie daiktai kratos metu buvo iš jo namų paimti.

Tokia išteisintojo K. S. nusikalstama veika kvalifikuotina pagal Lietuvos Respublikos BK 253 str. 1 d., teismui nustačius, kad jis iki 2010-06-23 savo namuose, (duomenys neskelbtini), neturėdamas leidimo, laikė šaunamąjį ginklą : pistoletą „VALTRO MINI 35“, kuris pagal Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadą Nr. 140-(5202)-ISl-3221 priskiriamas A kategorijos ginklams, taip pat neteisėtai laikė dvidešimt devynis šovinius, kurie pagal Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadą Nr. 140-(5202)-ISI-3221 yra A kategorijos šaunamiesiems ginklams skirti šaudmenys, kai minėtas ginklas ir šaudmenys buvo rasti kratos metu ir paimti.

Kaltinime, pagal kurį K. S. buvo teisiamas, buvo inkriminuota, kad jis neteisėtai įgijo tiek aukščiau paminėtą šaunamąjį ginklą, tiek 29 šaudmenis, tačiau iš prokuratūros apeliacinio skundo matyti, kad šiuo metu prokuroras prašo inkriminuoti tik paminėtų dalykų neteisėtą laikymą, todėl apeliacinė instancija nedaro analizės , ar išteisintojo K. S. veiksmuose buvo neteisėto įgijimo požymiai.

Dėl bausmės skyrimo :

K. S. jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką padarė, nebūdamas anksčiau teistas (t. 2 b.l. 104). Bylos duomenimis yra nustatyta, kad jis yra neįgalus , jis yra netekęs 65 procentus darbingumo (3 b.l. 2). K. S. nuo 1996 m. buvo gydomas Vilniaus m. psichikos sveikatos centre su diagnoze mišrus nerimo ir depresijos sutrikimas su hipochondrine fiksacija , agorofobija, , nuo 2009 m. jam nustatyta diagnozė: organinis nuotaikos sutrikimas, organinė depresija , organinis nerimo sutrikimas (t. 2 b.l. 109). 2010-06-29 specialistas, vertindamas nustatytas diagnozes , pripažino, kad K. S. netikslinga skirti teismo psichiatrinę psichologijos ekspertizę (t. 2 b.l. 123). Iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-02-18 nuosprendžio, kuriuo jis buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., matyti, kad nagrinėjant šią bylą, buvo atlikta teismo stacionarinė psichiatrinė psichologinė ekspertizė, kuria nustatyta, kad nuo 2009 m. jam yra diagnozuotas organinis nuotaikos sutrikimas, organinis asmenybės sutrikimas, kuris netrukdė ir netrukdo jam suprasti savo veiksmus ir juos valdyti ( t. 3 b.l. 81-82). K. S. nesigydė pas narkologą, VŠĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrinėje ligoninėje buvo stebėta šizotipinė simptomatika (t. 2 b.l. 110, 111). K. S. yra buvęs aktyvus visuomenininkas, dalyvavo Sąjūdžio veikloje , yra teigiamai apibūdinamas Lietuvos Nepriklausomybės Gynimo Sausio 13-osios brolijos , Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus m. Tarybos, Lietuvos Mokytojų Sąjūdžio , Vilniaus miesto pensininkų bendrijos „Bočiai“, Lietuvos generolo P. Plechavičiaus karių Sąjungos , Lietuvos Tautininkų sąjungos ( t. 1 b.l. 190-198).

K. S. atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

Skiriant bausmę, kolegija atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pobūdį, į tai, kad jam inkriminuojamas nusikaltimas pagal Lietuvos Respublikos BK 253 str. 1 d. priskirtinas prie apysunkių nusikaltimų, taip pat atsižvelgia į jo asmenį apibūdinančias aukščiau nurodytas aplinkybes. Jam skirtina laisvės atėmimo bausmė savo trukme mažesnė nei vidurkis , numatytas įstatymo sankcijoje ,ši bausmė Lietuvos Respublikos BK 63 str. 4 d. taisyklėmis bendrintina su bausme, paskirta pirmesniuoju nuosprendžiu, priimtu po nusikaltimo, nustatyto šiame procesiniame dokumente , padarymo, prie griežtesnės bausmės pridedant švelnesnės rūšies bausmę.

K. S. yra nuteisiamas laisvės bausme pirmą kartą, jis yra nuteisiamas už apysunkio nusikaltimo padarymą, buvo teistas už nesunkų nusikaltimą, pagal nusikaltimų padarymo pobūdį, jo asmenį apibūdinančias savybes, kolegija daro išvadą, kad paskirtoji subendrinta laisvės atėmimo bausmė realiai nevykdytina, nes yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Jam skirtinas bandomasis laikotarpis , kurio metu nustatytinos pareigos ir įpareigojimas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 3 d., 4 d., 329 str. 1d. 2 p., nusprendė :

Vilniaus apylinkės prokuratūros , nukentėjusiųjų L. S., J. S. apeliacinius skundus patenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 8 d. nuosprendį dalyje dėl jo išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 253 str. 1 d. dėl šaunamojo ginklo- VALTRO MINI 35 ir 29 šovinių panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

K. S. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 253 str. 1 d. ir paskirti laisvės atėmimą 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 4 d., 9d., prie šios bausmės iš dalies pridėti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 18 d. nuosprendžiu paskirtą ir neatliktą bausmę ir K. S. paskirti subendrintą bausmę : laisvės atėmimą 8 (aštuonis) mėnesius).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str., K. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams , paskiriant šio atidėjimo metu įsipareigojimą ir pareigas : neišvykti iš gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos sutikimo ilgiau nei 7 dienoms , neturėti, nenaudoti, neįsigyti bet kokios rūšies šaunamųjų ginklų, šaudmenų, nebendrauti su nukentėjusiąja J. S..

K. S. laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo pradžią skaičiuoti nuo šio nuosprendžio paskelbimo Vilniaus apygardos teisme dienos.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo Vilniaus apygardos teisme dienos.

Kolegijos pirmininkė Laureta UlbienėKolegijos teisėjai Virginija Pakalnytė TamošiūnaitėArtūras Pažarskis