Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aurelijos Sadauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų G. A., M. V., K. K. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 13 d. nuosprendžio, kuriuo K. K. (K. K.) nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 str. 1 d. - dėl neteisėto narkotinių medžiagų įgijimo, gabenimo ir laikymo su tikslu jas platinti bei pardavimo 2013-02-07 – laisvės atėmimu 2 m. 6 mėn.; pagal BK 260 str. 1 d. - dėl neteisėto narkotinių medžiagų įgijimo, gabenimo ir laikymo su tikslu jas platinti bei pardavimo 2013-02-14 – laisvės atėmimu 2 m. 6 mėn.; pagal BK 260 str. 1 d. - dėl neteisėto narkotinių medžiagų įgijimo, gabenimo ir laikymo su tikslu jas platinti bei pardavimo 2013-04-08 – laisvės atėmimu 2 m. 6 mėn. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos, jas iš dalies sudedant ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 m., bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme bei suėmime išbūtas laikas nuo 2013-04-08 iki nuosprendžio įsiteisėjimo. G. A. nuteistas pagal BK 260 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 m., paskirtą bausmę atliekant pataisos namuose. M. V. (M. V.) nuteistas pagal BK 260 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 m., bausmę atliekant pataisos namuose.

Nuosprendžiu J. K. nuteistas pagal BK 260 str. 1 d., 259 str. 2 d., M. M. nuteistas pagal BK 259 str. 2 d., dėl jų nuosprendis apeliacine tvarka nėra skundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. K. nuteistas už tai, kad jis neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno narkotines medžiagas, turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, ir jas pardavė: jis, iki 2013 m. vasario 7 d., turėdamas tikslą parduoti ir kitaip platinti, nenustatytomis aplinkybėmis neteisėtai įgijo ne mažiau kaip 3,682 g narkotinės medžiagos – kanapių dervos, kurią neteisėtai laikė tyrimo nenustatytoje vietoje. Po to, 2013-02-07, apie 18.00 val., minėtą neteisėtai laikomą narkotinę medžiagą atgabeno prie restorano „(duomenys neskelbtini)“, adresu (duomenys neskelbtini), kur šią narkotinę medžiagą neteisėtai už 150 Lt pardavė D. C..

Be to, K. K. neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno narkotines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti ir jas pardavė: K. K. iki 2013-02-01, turėdamas tikslą parduoti ir kitaip platinti, nenustatytomis aplinkybėmis neteisėtai įgijo ne mažiau kaip 3,36 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, kurias neteisėtai laikė tyrimo nenustatytoje vietoje. Po to, 2013-02-14, apie 17.00 val., neteisėtai laikomą, įtarime paminėtą kiekį narkotinės medžiagos atgabeno prie VšĮ „(duomenys neskelbtini)“, adresu (duomenys neskelbtini), kur ją už 180 litų pardavė J. K..

Be to, K. K. neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno narkotines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti ir jas pardavė: K. K. 2013 m. balandžio 08 d. apie 21.00 val. prie (duomenys neskelbtini) mieste, turėdamas tikslą parduoti ir kitaip platinti, neteisėtai iš M. V. už 520 litų įgijo ne mažiau, kaip 15,52 g narkotinės medžiagos - kanapių ir jų dalių. Po to, dalį, t.y. 4,59 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, netrukus atgabenęs prie (duomenys neskelbtini) mieste, už 210 litų neteisėtai pardavė J. K.. Kitą dalį – 1,14 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, neteisėtai atgabeno į butą, adresu (duomenys neskelbtini), kur ją toliau neteisėtai laikė, kol 2013 m. balandžio 08 d. apie 23 val. 30 min. policijos pareigūnai kratos metu šią medžiagą rado ir paėmė. Likusią dalį, t.y. 9,79 g narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, neteisėtai laikė su savimi bei gabeno automobiliu „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris 2013 m. balandžio 8 d. apie 22.00 val. buvo sustabdytas policijos pareigūnų (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, (duomenys neskelbtini) mieste, o narkotinės medžiagos rastos ir paimtos automobilio apžiūros ir K. K. asmens kratos metu.

G. A. nuteistas už tai, kad jis neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno narkotines medžiagas, turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti ir jas pardavė: jis, iki 2013-04-08, turėdamas tikslą parduoti ir kitaip platinti, nenustatytomis aplinkybėmis neteisėtai įgijo ne mažiau, kaip 15,52 g narkotinės medžiagos - kanapių ir jų dalių, kurias neteisėtai laikė tyrimo nenustatytoje vietoje. Po to, 2013-04-08, apie 21.00 val., įtarime paminėtą kiekį neteisėtai laikomos narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių atgabeno į (duomenys neskelbtini) namo laiptinę, (duomenys neskelbtini) mieste, kur šią narkotinę medžiagą neteisėtai pardavė M. V..

M. V. nuteistas už tai, kad jis neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno narkotines medžiagas, turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti ir jas pardavė: jis, 2013-04-08, apie 21.00 val., (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje, (duomenys neskelbtini) mieste, turėdamas tikslą parduoti ir kitaip platinti, neteisėtai iš G. A. įgijo ne mažiau kaip 15,52 g narkotinės medžiagos - kanapių ir jų dalių. Netrukus, neteisėtai įsigytą įtarime paminėtą kiekį narkotinės medžiagos atgabeno prie (duomenys neskelbtini), kur už 520 litų neteisėtai pardavė K. K..

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų G. A., M. V. ir K. K. apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistojo G. A. apeliacinio skundo

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 str. reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 str. 2 d. nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Klaipėdos miesto apylinkės teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisme ištirtus įrodymus, padarė motyvuotą išvadą dėl nuteistojo G. A. kaltės, jo nusikalstamai veikai taikė tinkamą baudžiamąjį įstatymą.

Bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 320 str. 3 d.). Nuteistasis G. A. veikos kvalifikavimo bei kaltės klausimų ir bausmės paskyrimo neginčija. Apeliantas prašo perduoti bylą prokurorui, nes kaltinamajame akte buvo nurodytos ne visos ikiteisminio tyrimo įstaigai žinomos G. A. padarytos nusikalstamos veikos, kurios turėjo būti pripažintos tęstine veika.

BK 63 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad nelaikoma, jog asmuo padarė kelias nuskalstamas veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką. Kadangi BK tęstinės nusikalstamos veikos sąvokos išaiškinimo nėra, didelę svarbą įgauna įstatymo aiškinimas, atskleidžiantis tęstinės nusikalstamos veikos esmę, atkreipiantis dėmesį į tuos kriterijus, pagal kuriuos įmanoma atskirti pavienę tęstinę nusikalstamą veiką nuo realios nusikalstamų veikų sutapties, ir taikymas teismų praktikoje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-412/2007 priimtoje nutartyje pasisakė, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką tęstine nusikalstama veika laikoma tokia veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieno sumanymo (vieningos tyčios); kad tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko. Kasacinės instancijos teismas ne vienoje nutartyje yra pasisakęs, kad vieningai tyčiai, jungiančiai atskirus nusikalstamus veiksmus, būdinga tai, kad pats kaltininkas savo veiksmus suvokia kaip vientisą nusikalstamą veiką ir, darydamas pirmą veiksmą, jau turi susiformavusį (pradinį) sumanymą ir dėl kito nusikalstamo veiksmo; kad tais atvejais, kai tyčia padaryti kitą nusikalstamą veiką kyla jau po pirmosios veikos, šios veikos paprastai kvalifikuojamos kaip pakartotinės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-181/2007, 2K-717/2007, 2K-605/2007, 2K-148/2010 ir kt.).

Kaip matyti iš teismų praktikos, tais atvejais, kai asmuo įgyja ir kelis kartus parduoda psichotropines (ar narkotines) medžiagas tam pačiam asmeniui, padarytos veikos kvalifikuojamos kaip nusikaltimų daugetas pripažinus, jog kaltininkas veikė ne vieninga, o kiekvienu atveju iš naujo susiformavusia, savarankiška tyčia; jeigu nustatoma, kad kaltininkas veikė vieninga tyčia, pagal vieną sumanymą ir konkretų tikslą, padaryti veiksmai vertinami kaip tęstinis nusikaltimas ir kvalifikuojami pagal vieną BK straipsnį kaip pavienė nusikalstama veika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-232/2010, 2K-P-412/2007, 2K-40/2010).

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro 4 skyriuje atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini), pagal BK 260 str. 1 d. ir kitų nusikalstamų veikų. Buvo sulaikyta grupė asmenų, kurie įtariami platinę narkotines medžiagas. Vienas iš sulaikytų asmenų yra G. A., kuriam yra pareikštas įtarimas pagal BK 260 str. 1 d. (4 t., b. l. 110). Nuteistasis G. A. teigia, kad įtarimas, ikiteisminiuose tyrimuose Nr. (duomenys neskelbtini), jam buvo pareikštas tą pačią dieną, todėl šie ikiteisminiai tyrimai turėjo būti sujungti. Tačiau iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašo matyti, kad įtarimas ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) jam buvo pareikštas 2013 m. birželio 20 d. (5 t., b. l. 199), tuo tarpu šioje byloje įtarimas buvo pareikštas 2013 m. rugsėjo 16 d.

G. A. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už veikas padarytas 2013 m. balandžio 8 d., o ikiteisminis tyrimas atliekamas dėl nusikalstamų veikų padarytų 2013 m. birželio 5 d., 19 d. ir nėra baigtas. Nėra jokio pagrindo pripažinti, jog G. A. 2013 m. balandžio 8 d. neteisėtai parduodamas narkotinę medžiagą M. V. buvo sumanęs ir turėjo tikslą tęsti šią veiklą ir po dviejų mėnesių atlikti tuos pačius veiksmus, t. y. tam pačiam asmeniui parduoti prieš tai įsigytą narkotinę medžiagą. Tokių aplinkybių nenurodė ir pats nuteistasis G. A.. Nors nuteistasis G. A. teigia, kad dėl tų pačių nusikalstamų veikų negalėjo būti pradėti du atskiri ikiteisminiai tyrimai, jie turėjo būti sujungti į vieną, tačiau G. A. nusikalstamos veikos už kurią jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu ir veikos, kurią įtariamas padaręs po dviejų mėnesių visiškai kitomis aplinkybėmis, nėra jokio pagrindo pripažinti tęstine veika.

Pažymėtina, kad pagal BPK 234 str. 2 d. ir 254 str. 3 d., kai ikiteisminio tyrimo metu surašomas iš esmės BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti baudžiamąją bylą, pirmosios instancijos teismas ją perduoda prokurorui. BPK 219 str. reglamentuoja kaltinamojo akto turiniui keliamus reikalavimus. Vienas iš reikalavimų yra tas, kad jog šiame procesiniame dokumente turi būti nurodytas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį (vardas, pavardė ir gimimo data); įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės. Svarbu pažymėti, kad ne bet koks kaltinamojo akto trūkumas yra pagrindas grąžinti bylą prokurorui. Teisę grąžinti baudžiamąją bylą prokurorui suteikia tik toks BPK 219 str. pažeidimas, kuris trukdo nagrinėti bylą teisme.

Iš G. A. įteikto kaltinamojo akto turinio matyti, kad jam inkriminuota veika yra aiškiai aprašyta, nurodant visas svarbias aplinkybes. Kaltinimas yra konkretus ir aiškus, nuteistasis G. A. teisiamajame posėdyje parodė, kad suprato pareikštą kaltinimą, kaltę pripažino visiškai (5 t., b. l. 141). Todėl nėra jokio pagrindo perduoti bylą prokurorui, dėl kaltinamojo akto neatitikimo BPK 219 str. reikalavimams. Be to Įstatymas nereikalauja, kad visi tam pačiam asmeniui pradėti ikiteisminiai tyrimai būtų sujungti į vieną tyrimą. Esant šioms aplinkybėms, naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl nuteistojo M. V. apeliacinio skundo

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai M. V. pripažino kaltu ir jo nusikalstamai veikai taikė tinkamą baudžiamąjį įstatymą. Veikos kvalifikavimo bei kaltės klausimų apeliantas neginčija. M. V. skundžia nuosprendžio dalį dėl bausmės skyrimo, prašo skirti švelnesnę bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

Teismas skiria bausmę pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Įvertinęs šias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, teismas turi atkreipti dėmesį į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys.

Teismas, spręsdamas švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės paskyrimo klausimą, pirmiausia turi nustatyti, ar nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų taikyti kaltinamajam BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatų. Tik tokių sąlygų nenustačius, gali būti pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis. BK 62 straipsnio 1, 2, 4 dalyse nurodyta sąlygų visuma, kuriai esant nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui gali būti paskirta švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė. Pagal teismų praktiką, vadovaujantis BK 62 straipsnio 2 dalimi, švelnesnė bausmė gali būti paskirta tik tada, kai, be kitų šioje dalyje nurodytų sąlygų, yra ir bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad buvo nustatyta viena M. V. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, t. y. savo kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), todėl taikyti BK 62 straipsnio nuostatas nėra pagrindo.

Teismas skirdamas bausmę, privalo vadovautis bausmės paskirtimi. BK 41 straipsnio 2 dalyje nuoseklia tvarka išdėstyti bausmės skyrimo tikslai: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Įstatymų leidėjas, formuluodamas nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo, kaip tokio, pavojingumą. Tačiau pažymėtina, kad konkrečiomis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius tam tikros kategorijos nusikaltimo požymius, iš tikrųjų gali neatitikti tipinio tos rūšies nusikaltimo pavojingumo. Pažymėtina ir tai, kad nusikaltimus, tarp jų ir sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, tampriai susijęs su bausmės paskirtimi. BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tam, kad būtų išvengta neteisingumo, kad paskirta bausmė būtų teisinga, įstatymų leidėjas numatė išimtis iš bendrų bausmės skyrimo taisyklių, t. y. galimybę atskirais atvejais paskirti bausmę nenumatytą baudžiamojo įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Tačiau tokiu atveju teismas turi nustatyti ir nurodyti nuosprendyje išimtines aplinkybes, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis byloje Nr. 2K-328-2012).

BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas pagal rūšinį pavojingumą priskiriamas sunkiems nusikaltimams, už kurį numatytas laisvės atėmimas nuo dvejų iki aštuonerių metų (BK 11 straipsnio 5 dalis). Pirmosios instancijos teismas skirdamas M. V. minimalią dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgė į tai, kad M. V. teisiamas pirmą kartą, nusikaltimą padarė būdamas 18 metų, įvertino atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad savo kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailisi, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvo nustatyta.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003-04-23 įsakymu Nr. V-239 patvirtintose „Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose“ (2007 m. gruodžio 14 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) patvirtintas Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas kanapių (ir jų dalių) nedidelis kiekis yra ne daugiau kaip 5 g. M. V. neteisėtai disponavo, turėdamas tikslą parduoti ir pardavė 15,52 g narkotinės medžiagos - kanapių ir jų dalių, šis kiekis daugiau kaip du kartus viršija rekomendacijose nurodytą tokių medžiagų nedidelį kiekį, tai rodo M. V. padarytos veikos didesnį pavojingumą. Be to iš byloje esančių elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės įrašų darymo protokolo (4 t. b. l. 119-129) matyti, kad M. V. padaryta veika nebuvo atsitiktinė. Todėl nėra jokio pagrindo M. V. paskirtą minimalią laisvės atėmimo bausmę laikyti aiškiai per griežta ir skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Jokių naujų, teismo nuosprendyje dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės skiriamos bausmės rūšiai ir dydžiui, apeliaciniame skunde nenurodoma, jų nėra ir baudžiamojoje byloje. Esant šioms aplinkybėms, keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl nuteistojo K. K. apeliacinio skundo

Nuteistojo K. K. kaltė, padarius nusikalstamas veikas, už kurias jis nuteistas, yra įrodyta byloje surinktais, teisiamajame posėdyje ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais. Nuteistasis K. K. savo kaltės bei veikos kvalifikacijos neginčija, o tik prašo taikyti BK 62 str. ir paskirti kuo švelnesnę bausmę.

Pagal baudžiamąjį įstatymą už nusikalstamos veikos padarymą skiriama tik tokios rūšies ir tokio dydžio bausmė, kokia numatyta BK straipsnio, pagal kurį asmuo teisiamas, sankcijoje (BK 54 straipsnio 1 dalis). BK 62 straipsnio 1, 2, 4 dalyse nustatytos šios bendrosios taisyklės išimtys ir nurodyta sąlygų visuma, kuriai esant nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui gali būti paskirta švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė. Teismas gali taikyti BK 62 straipsnį tik konstatavęs visų įstatyme numatytų būtinų sąlygų visumą ir atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes. Pagal teismų praktiką, vadovaujantis BK 62 straipsnio 2 dalimi, švelnesnė bausmė gali būti paskirta tik, kai, be kitų šioje dalyje nurodytų sąlygų, yra bent dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad buvo nustatyta tik viena K. K. atsakomybę lengvinanti aplinkybė,, kad savo kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), todėl taikyti BK 62 straipsnio nuostatas nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas K. K. skirdamas bausmę atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, įvertino jo asmenybę. K. K. padarė tris sunkius nusikaltimus, neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis, kurių kiekis artimas arba viršija rekomendacijose nurodytą tokių medžiagų nedidelio kiekio ribą. Iš bylos duomenų matyti, kad K. K. nusikalstamas veikas padarė būdamas du kartus teistas už panašius nusikaltimus, teistumas nėra išnykęs (4 t., b. l. 160-163). Tai neigiamai charakterizuoja jį kaip asmenį, rodo jo aiškų nenorą laikytis įstatymų ir polinkį daryti priešingus teisei veiksmus. K. K. yra nuteistas pagal BK 260 str. 1 d., kurios sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo dvejų iki aštuonerių metų (bausmės vidurkis 5 m.). K. K. už nusikaltimų, numatytų BK 260 str. 1 d., padarymą paskirta 2 m. 6 mėn. laisvės atėmimo bausmė. Paskirdamas nuteistajam K. K. mažesnes už sankcijos vidurkį laisvės atėmimo bausmes, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į atsakomybę lengvinančią aplinkybę – tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), nusikalstamas veikas padarė būdamas teistas, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė. Todėl nėra jokio pagrindo nuteistajam paskirtą laisvės atėmimo bausmę laikyti aiškiai per griežta. Bendrindamas už nusikaltimus paskirtas bausmes, laikėsi BK 63 str. reikalavimų, paskirtas bausmes iš dalies sudėjo ir galutinę subendrintą bausmę paskyrė 3 m. laisvės atėmimo, todėl nėra jokio pagrindo laikyti aiškiai per griežta ir nuteistajam paskirtą galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę.

Apeliaciniame skunde prašoma atsižvelgti į tai, kad K. K. yra jaunas, mokosi (duomenys neskelbtini) mokykloje, dirba periodiškai, nes mokosi ištęstinėse studijose, tėvų neturi, gailisi padaryto nusikaltimo, pasirengęs taisytis. Tačiau nors ir būdamas jaunas K. K. yra anksčiau teistas du kartus už analogiško pobūdžio nusikaltimus. Iš bylos duomenų matyti, kad 2013 m. rugpjūčio 30 d. yra išbrauktas iš (duomenys neskelbtini) mokyklos direktorės įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) (4 t., b. l. 172). Tai, kad jis nuoširdžiai gailisi dėl padarytų nusikaltimų, savo kaltę pripažino, pirmosios instancijos teismas jau buvo įvertinęs skirdamas bausmę, todėl dar kartą tais pačiais pagrindais bausmė negali būti švelninama. Jokių naujų, teismo nuosprendyje dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės skiriamos bausmės rūšiai ir dydžiui, apeliaciniame skunde nenurodoma, jų nėra ir baudžiamojoje byloje. Esant šioms aplinkybėms, keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u taria:

nuteistųjų G. A., M. V. (M. V.) ir K. K. (K. K.) apeliacinius skundus atmesti.