Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėja Nijolia Indreikienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų M. Š. ir N. Š. atskirąjį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 25 d. nutarties, kuria atsakovams pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-330-445/2016 pagal ieškovo V. S. ieškinį atsakovams M. Š. ir N. Š. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Byloje keliamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo tenkintas ieškovo V. S. prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovų M. Š. ir N. Š. atžvilgiu, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Dėl naujų įrodymų. Pagal bendrąją taisyklę apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314, 338 straipsniai). Visgi nurodytas draudimas nėra absoliutus. Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliantų (atsakovų) M. Š. ir N. Š. pateiktus naujus rašytinius įrodymus – M. Š., K. Š., A. Š. gimimo liudijimus, Varėnos rajono savivaldybės administracijos socialinės paramos skyriaus pažymą apie pajamas, sprendžia, kad jie gali būti reikšmingi šioje byloje sprendžiant atsakovų atskirojo skundo ir Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 25 d. nutarties pagrįstumo klausimą, be to, įvertinus tai, jog laikinosios apsaugos priemonės nagrinėjamoje civilinėje byloje buvo taikytos nepranešus atsakovams, jie neturėjo galimybės pateikti įrodymų pirmosios instancijos teismui, todėl nauji įrodymai priimtini ir prijungtini prie bylos.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Teismas, taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė.

Atsakovai iš esmės neginčija skundžiama teismo nutartimi nustatyto pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tik teigia, kad ieškovo nurodytos aplinkybės dėl atsakovų vengimo grąžinti paskolintą sumą neatitinka tikrovės. Tačiau pažymėtina, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nesprendžia ginčo tarp šalių, o tik patikrina, ar yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bei atsižvelgia į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, taip pat į tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui ir nepažeistų proporcingumo, ekonomiškumo principų, proceso šalių interesų pusiausvyros. Nagrinėjamu atveju ieškovas, prašydamas teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškinyje nurodė faktinį ieškinio pagrindą, pridėjo įrodymus, kuriais įrodinės ieškinyje išdėstytas aplinkybes. Todėl byloje nėra nustatyta akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje bylos nagrinėjimo stadijoje leistų spręsti, kad pagal ieškovo pareikštus reikalavimus negalėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad apeliantų atskirojo skundo argumentai dėl ieškinio nepagrįstumo nėra reikšmingi sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir bus išsamiai įvertinti tik išnagrinėjus bylą iš esmės, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Teismui nusprendus, jog laikinųjų apsaugos priemonių imtis būtina, jos pagal CPK 145 straipsnio 2 dalį turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, t. y. teismas turi taikyti tik tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka galimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymo užtikrinimui. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus ar ribojimus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad jos nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina tikslui pasiekti. Pirmosios instancijos teismas, pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones atsakovams, skundžiama nutartimi nenustatė jų taikymo eiliškumo, todėl toks laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pažeidžia ekonomiškumo bei šalių interesų pusiausvyros principą. Siekiant nesuteikti nė vienai šaliai perdėto pranašumo ar varžyti vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina tikslui pasiekti, pirmosios instancijos teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės pakeistinos ir nustatytina, kad pirmiausiai areštuotinas reikalavimo sumą atitinkantis atsakovams nuosavybės teise priklausantis ir esantis pas juos arba trečiuosius asmenis nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas bei turtinės teisės, uždraudžiant šį turtą perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti bei mažinti jo vertę, o jų nesant ar esant nepakankamai – piniginės lėšos, priklausančios atsakovams ir esančios pas juos ar trečiuosius asmenis, ieškinio sumai, uždraudžiant jomis disponuoti.

CPK 145 straipsnio 6 dalis nustato, kad areštavus lėšas, esančias bankų ir kitų kredito įstaigų sąskaitose, leidžiama su jomis atlikti tik tas operacijas, kurios nurodytos teismo nutartyje. Teismų praktikoje nustatyta, jog areštuojant fizinių asmenų turtą paprastai yra paliekama neareštuota ta pajamų dalis, kuri yra reikalinga būtiniems poreikiams tenkinti, atsižvelgiant į skolininko ir jų šeimos narių, ypač mažamečių vaikų, poreikius; siekiant įvertinti, kokia pinigų suma yra būtina atsakovų šeimos poreikiams tenkinti, vadovaujamasi įvairiais kriterijais: teisingumo bei protingumo principais, Vyriausybės nustatytu minimalaus mėnesio atlyginimo dydžiu arba vidutiniu mėnesiniu darbo užmokesčio dydžiu (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-158/2010; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1393/2010). CPK 668 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vykdant išieškojimą iš fizinių asmenų, išieškojimas negali būti nukreipiamas į pinigų sumą, neviršijančią Vyriausybės nustatytos vienos minimaliosios mėnesinės algos (MMA). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiama nutartimi nenurodė, jog antstoliui areštavus atsakovams priklausančias pinigines lėšas, turi būti leidžiama iš šių lėšų ne tik atsiskaityti su ieškovu pagal pareikštą ieškinį, bet ir leisti iš areštuotų lėšų disponuoti lėšų suma, reikalinga atsakovų būtiniausiems poreikiams tenkinti. Apeliantai su atskiruoju skundu pateikė įrodymus, kad jie turi tris nepilnamečius vaikus, gimusius 2006, 2012 ir 2014 metais, todėl, atsižvelgiant į prioritetinį vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principą, yra būtina užtikrinti bent minimalius nepilnamečių vaikų poreikius, taip pat ir minimalius kasdieninius pačių atsakovų poreikius. Taigi, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad taikant areštą atsakovų piniginėms lėšoms ir neleidžiant jiems pasinaudoti jokia gaunamų pajamų dalimi yra pažeidžiami proporcingumo, teisingumo principai, taip pat atsakovų ir jų nepilnamečių vaikų teisės ir interesai. Dėl šių aplinkybių yra pagrindas pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, nustatant, jog tuo atveju, jeigu būtų areštuotos atsakovams priklausančios piniginės lėšos, leisti iš šių lėšų atsiskaityti su ieškovu pagal pareikštą ieškinį bei leisti iš areštuotų lėšų disponuoti lėšų suma, reikalinga būtiniausiems atsakovų poreikiams tenkinti. Nurodyti antstoliui, kad jis turi nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota atsakovų M. Š. ir N. Š. būtiniausiems poreikiams tenkinti. Toks apribojimų nustatymas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, užtikrina abiejų ginčo šalių interesų pusiausvyrą ir nepaneigia teisingumo, sąžiningumo, protingumo bei proporcingumo principų.

Taip pat pažymėtina, jog pagal CPK 739 straipsnio 4 punktą negalima išieškoti iš sumų, kurios priklauso skolininkui kaip išmokos vaikams, mokamos pagal Išmokų vaikams įstatymą. Pažymėtina, jog CPK 739 straipsnyje nurodytos pinigų sumos yra specialios paskirties, susijusios su pačiu asmeniu, jo socialiniu statusu, todėl įstatymų leidėjas, numatydamas tokius išieškojimo iš jų vykdymo procese ribojimus ir draudimus, siekia užtikrinti skolininkui bent minimalų pragyvenimo lygį. Apeliantai pateikė Varėnos rajono savivaldybės administracijos socialinės paramos skyriaus pažymą apie pajamas, iš kurios matyti, kad N. Š. į atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią DnB bankas, kas mėnesį yra pervedama išmoka vaikui (58,90 Eur). Kadangi į tokias lėšas negali būti nukreiptas išieškojimas, todėl negali būti taikomas ir tokių lėšų areštas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nutartis šioje dalyje keistina, apeliantų atskirąjį skundą tenkinant iš dalies, t. y. panaikinant areštą lėšoms, gaunamoms iš Varėnos rajono savivaldybės administracijos socialinės paramos skyriaus ir pervedamoms į atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią DnB bankas. Nors apeliantai atskirajame skunde nurodė, kad į minėtą atsiskaitomąją sąskaitą taip pat yra gaunamos kompensacijos už šildymą, įsigytą kietąjį kurą, tačiau jokių įrodymų šiam faktui pagrįsti nepateikė (CPK 178 straipsnis). Atsakovams nepateikus įrodymų apie kitas gaunamas į nurodytą sąskaitą tikslines išmokas, šiame bylos nagrinėjimo etape nėra jokio pagrindo panaikinti areštą išmokoms, kurios nenustatytos, tačiau bet kuriuo atveju, pateikus duomenis antstoliui, nebus galima išieškoti iš piniginių lėšų, nurodytų CPK 739 straipsnyje.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutu, nepagrįstai nesivadovavo areštuotino turto eiliškumo, laikinųjų apsaugos priemonių ekonomiškumo, proporcingumo principais, todėl atskirasis skundas tenkintinas iš dalies, o Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartis keistina, nurodant areštuotino turto eiliškumą bei panaikinant areštą tikslinės paskirties išmokoms, iš kurių išieškojimas negalimas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas

nutaria:

Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartį pakeisti, nutarties rezoliucinės dalies antrąją pastraipą išdėstant taip:

ieškovo V. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovams M. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) ir N. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise priklausančius kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus bei turtines teises, priklausančius atsakovams ir esančius pas juos arba trečiuosius asmenis, bendrai 2 495,36 Eur (dviejų tūkstančių keturių šimtų devyniasdešimt penkių eurų ir 36 euro centų) sumai, uždraudžiant šį turtą perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti bei mažinti jo vertę, o jų nesant ar esant nepakankamai – ir pinigines lėšas, priklausančias atsakovams ir esančias pas juos ar trečiuosius asmenis, ieškinio sumai, uždraudžiant jomis disponuoti. Tuo atveju, jeigu būtų areštuotos atsakovams priklausančios piniginės lėšos, leisti iš šių lėšų atsiskaityti su ieškovu pagal pareikštą ieškinį bei leisti iš areštuotų lėšų disponuoti lėšų suma, reikalinga būtiniausiems atsakovų poreikiams tenkinti. Nurodyti antstoliui, kad jis turi nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota atsakovų M. Š. ir N. Š. būtiniausiems poreikiams tenkinti.

Panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartimi pritaikytą areštą lėšoms, gaunamoms iš Varėnos rajono savivaldybės administracijos socialinės paramos skyriaus ir pervedamoms į atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią DnB bankas.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.