- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-21
- Bylos Nr.
- 2S-2218-259/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-06827-2013-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Arvydas Žibas
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės administracijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Arvydas Žibas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-10423-800/2013, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovai UAB „Sanritas“ ir UAB „Girobusas“ kreipėsi į Kauno apylinkės teismą su ieškiniu atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai, kuriuo prašė pripažinti atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos vienašališką 2009-01-05 Keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio susisiekimo maršrutinių taksi maršrutu sutarties Nr. 201-2-10 nutraukimą nuo 2013-07-05 neteisėtu ir panaikinti 2013-03-25 Kauno miesto savivaldybės vadovo įsakymą Nr. A-918 „Dėl leidimų vežti keleivius 44-uoju maršrutinių taksi maršrutu panaikinimo“. Taip pat 2013-04-29 pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos 2013-03-25 sprendimo Nr. (33.200)R-1399 ir 2013-03-25 Kauno miesto savivaldybės administracijos vadovo 2013-03-25 įsakymo Nr. A-918 galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apylinkės teismas 2013 m. liepos 2 d. nutartimi ieškovų prašymą tenkino ir nutarė sustabdyti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013-03-25 sprendimo Nr. (33.200)R-1399 „Dėl 2009 m. sausio 5 d. Keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio susisiekimo maršrutinių taksi maršrutu sutarties Nr. 201-2-10 nutraukimo“ ir 2013 m. kovo 25 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos vadovo įsakymo Nr. A-918 „Dėl leidimų vežti keleivius 44-uoju maršrutinių taksi maršrutu panaikinimo“ įsigaliojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Teismas nurodė, jog byloje būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes toks procesinis veiksmas sukeltų tiek ieškovams, tiek atsakovei teisines pasekmes, nes šalims būtų aiškus prievolinių sutartinių santykių tolimesnis vykdymas nuo 2013 m. liepos 5 d., ieškovai galėtų toliau planuoti savo darbo organizavimą, o savivaldybė neturėtų spręsti organizacinių ir teisinių procedūrų, kurios užtikrintų tolimesnį sklandų maršrutinių autobusų važiavimą nurodytu maršrutu. Be to, teismas įvertino ir viešąjį interesą, kad viešasis transportas Kauno mieste vyktų be sutrikimų, tuo tarpu tarp šalių esant ginčo santykiams ir neapibrėžtumui, koks ir kada bus priimtas teismo sprendimas, kada toks sprendimas įsiteisės, kas aptarnaus atitinkamą maršrutą ginčo teisme metu, tokių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas suteiktų šiems santykiams stabilumo ir aiškumo. Teismo vertinimu, toks laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra ekonomiškas, nes apsaugos abi ginčo šalis nuo galimų nuostolių.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija atskiruoju skundu prašo Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 2 d. nutartį panaikinti ir priimti naują nutartį – ieškovų prašymą atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
LR vietos savivaldos įstatymo 6 str. 33 p. numatyta, kad keleivių vežimas vietiniais maršrutais yra savarankiška savivaldybių funkcija. Šio įstatymo 8 str. 1 d., 9 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad savivaldybė yra atsakinga už viešųjų paslaugų teikimą gyventojams ir savivaldybės administracija užtikrina viešųjų paslaugų teikimą gyventojams nustatydama šių paslaugų teikimo būdą, taisykles ir režimą, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka parinkdama viešųjų paslaugų teikėjus ir įgyvendindama viešųjų paslaugų teikimo priežiūrą ir kontrolę. Skundžiama nutartis pažeidžia ne tik minėtas įstatymo nuostatas, bet ir LR Konstitucijoje įtvirtintą valdžių padalijimo principą, kadangi nutartimi padaryta išlyga vežėjui, netinkamai vykdžiusiam sutartį, t.y. ne kartą pažeidusiam galiojančių teisės aktų reikalavimus, kitų vežėjų atžvilgiu, taip sudarant prielaidas ir kitiems vežėjams, prisidengiant teismine gynyba, piktnaudžiauti sutarties vykdymu, kad ir netinkamu;Pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių esmė yra privataus juridinio asmens verslo interesų gynimas, o privataus subjekto komerciniai interesai negali būti iškelti aukščiau už visuomenės interesus. Teismas, neatsižvelgdamas į atsakovės interesus, sukūrė esminę šalių nelygybę. Nuostolių patyrimas nė aplinkybė, galinti pasunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, pažeisti teisingumo, proporcingumo principai bei viešasis interesas;
Ieškovai UAB „Sanritas“ ir UAB „Girobusas“ atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame (atskirajame) skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Nagrinėjamoje byloje ieškovai pareiškė reikalavimus pripažinti atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos vienašališką 2009-01-05 Keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio susisiekimo maršrutinių taksi maršrutu sutarties Nr. 201-2-10 nutraukimą nuo 2013-07-05 neteisėtu ir panaikinti 2013-03-25 Kauno miesto savivaldybės vadovo įsakymą Nr. A-918 „Dėl leidimų vežti keleivius 44-uoju maršrutinių taksi maršrutu panaikinimo“. Byloje nustatyta, kad 2013 m. spalio 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-10423-800/2013 ieškovų ieškinys buvo patenkintas. Tiek taikant laikinąsias apsaugos priemones, tiek teismo priimtame sprendime yra pažymima, kad remiantis atsakovės argumentais, ieškovai nuo 2013-07-05 būtų netekę teisės vežti keleivių 44-uoju maršrutu. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta teisiškai pagrįstomis pirmosios instancijos teismo nutarties išvadas, jog teismui netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir nesustabdžius keleivių vežimo sutarties nutraukimo procedūrų, kol nėra įsiteisėjęs Kauno apylinkės teismo 2013-10-02 sprendimas, ieškovams palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali apsunkintas, nes atsakovė gali sudaryti sutartį su kitu vežėju ir išduoti jam atitinkamo maršruto leidimus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, netaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, būtų pažeistas ir viešasis interesas, kadangi galimai sutriktų keleivių vežimas 44-uoju maršrutu. Kaip matyti iš byloje pateiktų dokumentų sprendimas vienašališkai nutraukti keleivių vežimo sutartį buvo priimtas, kadangi ieškovų vairuotojai per 2013 metus padarė 4 pažeidimus, t.y. vežė keleivius be bilieto, nesilaikė nustatyto maršruto. Kad pažeidimai būtų esminiai, sistemiškai besikartojantys atsakovė įrodymų nepateikė (CPK 178 str.). Todėl nėra pagrindo teigti, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones yra pažeidžiamas viešasis interesas. Atskirajame skunde tik abstrakčiai nurodoma, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones pažeidžiami atsakovės interesai, tačiau kaip konkrečiai taikytos laikinosios apsaugos priemonės neigiamai veikia atsakovės interesus nenurodoma. Pagal civiliniame procese galiojantį rungimosi principą, kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (C P K 12, 178 str.), todėl deklaratyvus atsakovės teiginys dėl interesų pažeidimo nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismo taikyta laikinoji apsaugos priemonė užtikrina teismo priimto palankaus ieškovams teismo sprendimo įvykdymą, ji atitinka ekonomiškumo ir teisingumo principus, todėl padeda išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, nesuteikia nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ir nesuvaržo suinteresuotų asmenų teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Nors minėtas teismo sprendimas dar nėra įsiteisėjęs, tačiau aplinkybė, kad yra priimtas ieškovams palankus teismo sprendimas patvirtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą ir pagrįstumą. Atskirajame skunde išdėstyti argumentai dėl LR Vietos savivaldos įstatymo bei valdžių padalijimo principo pažeidimo neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų atskirai nepasisako.
Vadovaujantis išdėstytu konstatuotina, kad Kauno apylinkės teismas procesinių teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, nepažeidė. Atskirojo skundo motyvais panaikinti skundžiamą nutartį nėra pagrindo, todėl atskirasis skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 2 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 2 d. nutartį palikti nepakeistą.