- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-14
- Bylos Nr.
- 1A-285-785-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-36-1-00256-2013-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ramūnas Antanavičius (pirm.), Svetlana Jurgaitienė, Algirdas Remeika
- Nuteistasis
- T. P.
- Advokatai
- Regina Šeperienė
Pranešėjas: Ramūnas Antanavičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-285-785-2014;
Teisėjas: Laimondas Noreika Teisminio proceso Nr. 1-36-1-00256-2013-0;
2014 m. kovo 14 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Ramūno Antanavičiaus, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Algirdo Remeikos, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, dalyvaujant prokurorei Eglei Privenienei, nuteistojo gynėjai advokatei Reginai Šeperienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. P. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nuosprendžio, kuriuo T. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį, 284 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:
pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2013-08-09 veika) – laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams;
pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2013-09-07 veika) – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis paskirtas bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu T. P. nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams. Paskirta bausmė, pritaikius BK 64¹ straipsnį, sumažinta vienu trečdaliu T. P. paskiriant galutinę bausmę – laisvės atėmimą 10 (dešimčiai) mėnesių bausmę skiriant atlikti pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
T. P. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2013-08-09, apie 21.30 val., gatvėje, prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), t. y. viešoje vietoje, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, ignoruodamas žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, elgdamasis ypatingai įžūliai, kas pasireiškė fizinio smurto naudojimu be jokios pateisinamos priežasties ir motyvo, tyčia vieną kartą spyrė koja D. T. į veidą, dėl ko D. T. nugriuvo ant žemės ir tokiu būdu nukentėjusiajam D. T. padarė nubrozdinimą kairės alkūnės srityje ir kraujosruvą kairio kelio srityje, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu, tokiu įžūliu elgesiu sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Be to, T. P. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2013-09-07, apie 23.00 val. miesto parke, esančiame (duomenys neskelbtini), visuomeninio renginio metu, viešoje vietoje, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, ignoruodamas žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, elgdamasis ypatingai įžūliai, kas pasireiškė fizinio smurto naudojimu, be jokios pateisinamos priežasties ir motyvo, tyčia spyrė vieną kartą koja nepilnamečiui V. P. į galvos sritį, tuo sukeldamas V. P. fizinį skausmą ir tokiu įžūliu elgesiu sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Šalies argumentai
T. P. apeliaciniame skunde prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013-12-31 nuosprendį pakeisti ir skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
Skunde apeliantas nurodo sutinkantis su nusikalstamų veikų kvalifikavimu, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, savo kaltę pripažįsta ir nuoširdžiai gailisi. Tačiau mano, kad teismo paskirta bausmė yra per griežta, todėl turėtų būti paskirta bausmė, nesusijus su laisvės atėmimu. Nuteistojo manymu teismas, individualizuodamas bausmės rūšį, neįvertino visų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, padarė neobjektyvią išvadą apie jo asmenybę, nepagrįstai sureikšmino charakterizuojančius duomenis, nepakankamai atsižvelgė į BK 41 straipsnio nuostatas, netinkamai taikė BK 56 straipsnio nuostatas, o tai lėmė neteisingos bausmės parinkimą, nes bausmės tikslai gali būti pasiekti paskyrus bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad laisvės atėmimo bausmė gali būti skiriama tik tais atvejais, kai dėl padarytų nusikalstamų veikų ar kaltininko asmenybės ypatingo pavojingumo jokiomis kitomis bausmėmis nebūtų pasiekti nei baudžiamajam procesui, nei pačiai bausmės paskirčiai keliami reikalavimai. Būtent dėl to straipsnių sankcijose numatomos plačios sankcijų ribos arba kelių rūšių bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu. Nors BK 56 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę, tačiau tam tikrais atvejais, nustačius atsakomybę lengvinančias aplinkybes, recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą gali būti paskirta ir ne laisvės atėmimo, o švelnesnė bausmė.
Nuteistasis nurodo, kad jo padaryti nusikaltimai nesunkūs, dėl nusikalstamų veikų prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, kas laikytina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, savo noru atlygino padarytą žalą, nukentėjusieji pretenzijų neturi. Pažymi, kad gyvena su tėvais ir turi rūpintis bei prižiūrėti savo neįgalų tėvą bei išlaikyti mažametę dukrą. Paskyrus laisvės atėmimo bausmę nuteistasis būtų atskirtas nuo visuomenės, šeimos, o tai turėtų neigiamos įtakos tiek jam pačiam, tiek jo artimiesiems. Visos šios aplinkybės, apelianto vertinimu, yra pakankamos neskirti laisvės atėmimo bausmės.
Teismo posėdyje nuteistojo T. P. gynėja advokatė Regina Šeperienė prašė tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą ir paskirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Prokurorė Eglė Privenienė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nuteistasis T. P. apeliaciniame skunde kaltės, veikos kvalifikavimo klausimų neginčija, todėl teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinio skundo ribų, tikrina pirmos instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo bei pagrįstumo dalį tik dėl tų klausimų, dėl kurių paduotas apeliacinis skundas (BPK 320 straipsnis). Apeliaciniame skunde keliamas bausmės individualizavimo klausimas. Nuteistojo manymu paskirta laisvės atėmimo bausmė yra per griežta, todėl prašo skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas ir individualizuodamas nuteistajam bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nustatytų BK 54 straipsnyje, atsižvelgė į padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, kaltės formą, kaltinamojo asmenybę, kitas aplinkybes, esminių procesinių pažeidimų nenustatyta, todėl tenkinti nuteistojo prašymą švelninti bausmę nėra pagrindo.
Tiek teisės teorijoje, tiek teismų praktikoje įtvirtinta principinė nuostata, kad paskirta bausmė bet kuriuo atveju turi būti teisinga ir turi užtikrinti BK 41 straipsnyje numatytų tikslų praktinį įgyvendinimą. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Be to, ji neturi prieštarauti teismų praktikai atitinkamos kategorijos bylose. Bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs ir su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, glaudžiai susijęs su bausmės paskirtimi. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. spalio 1 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-348/2013). Bausmė skiriama vadovaujantis ne tik bausmės paskirtimi, bet ir bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, įtvirtintais BK 54 straipsnyje. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes.
T. P. nuteistas už nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnio 1 dalyje. Minėto straipsnio sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės: viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Pirmos instancijos teismas, skirdamas T. P. laisvės atėmimo bausmę, tokį savo sprendimą pakankamai argumentavo, nurodė, kokių aplinkybių pagrindu padarė išvadą, kad švelnesnėmis bausmės rūšimis šiuo atvejus nebus pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai. Aukštesnysis teismas neturi objektyvaus pagrindo nesutikti su pirmos instancijos teismo argumentacija. Nustatyta, kad nors T. P. ir padarė du nesunkius nusikaltimus, dėl jų padarymo prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, negali būti neįvertintos ir tos aplinkybės, kad T. P. anksčiau teistas tris kartus už tyčinių nusikaltimų padarymą, nusikalto neišnykus teistumui, eilę kartų baustas administracine tvarka, nusikaltimus, už kurių padarymą nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė netrukus po to, kai buvo paleistas iš laisvės atėmimo vietos. Paminėtos aplinkybės pirmos instancijos teismo buvo tinkamai įvertintos ir pagrįstai konstatuota, kad nuteistasis yra linkusi nusikalsti asmenybė, sąmoningai ir piktybiškai ignoruoja visuomenėje nustatytas elgesio taisykles bei įstatymų reikalavimus.
Aukštesnysis teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė, kas reiškia, jog teismas, įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, tokios rūšies bausmės gali ir neskirti, tačiau nesutinka su tuo, kad šiuo konkrečiu atveju yra pagrindo skirti kitos rūšies straipsnio sankcijoje numatytą bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistajam T. P. ankstesniais nuosprendžiais buvo skirtos įvairių rūšių bausmės, tame trape ir terminuoto laisvės atėmimo, taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau paskirtos bausmės nebuvo efektyvios, nesulaikė nuteistojo nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, neskatino jo pasitaisyti. Paminėtos aplinkybės leidžia teismui daryti pagrįstą išvadą, kad šiuo atveju tik laisvės atėmimo bausme galima užtikrinti BK 41 straipsnyje nustatytus tikslus: nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą, apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, siekti, kad ateityje nuteistasis daugiau nebedarytų nusikalstamų veikų.
Paskirta subendrinta vienerių metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra artima straipsnio sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui, apygardos teismo teisėjų kolegijos vertinimu nelaikytina aiškiai per griežta, atitinka teisingumo, protingumo, proporcingumo principų reikalavimus. Bendrinant bausmes pažeidimų nenustatyta, BK 64¹ straipsnio nuostatos pritaikytos tinkamai. Konstatuojama, kad bausmė T. P. individualizuota tinkamai, bausmių skyrimą reglamentuojančios baudžiamojo įstatymo nuostatos nepažeistos, pritaikytos teisingai.
Aptartų duomenų pagrindu daroma išvada, kad pirmos instancijos nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, bausmės tinkamai individualizuota, paskirta atsižvelgiant į visas BK 54 straipsnyje nurodytas aplinkybes bei jas įvertinant, todėl tenkinti nuteistojo skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo T. P. apeliacinį skundą atmesti.