Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič, Albinos Rimdeikaitės, Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Samsonas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-8701-945/2015 pagal ieškovo H. U. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Samsonas“ dėl nušalinimo nuo darbo pripažinimo neteisėtu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl darbdavio administracijos sprendimo nušalinti darbuotoją nuo darbo pagrįstumo, nušalinimo teisinių pasekmių vertinimo ir darbuotojo teisių gynimo būdo parinkimo (DK 123 str., 300 str.)

Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nustatė, jog Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-197-638/2015 pripažintas neteisėtu ieškovo atleidimas iš darbo, ieškovas į darbą pas atsakovę grąžintas nurodant, jog atitinkama sprendimo dalis vykdytina skubiai. Tą pačią dieną ieškovui buvo išduotas vykdomasis raštas dėl skubiai vykdytinos sprendimo dalies. Šis vykdomasis raštas 2015 m. vasario 4 d. pateiktas vykdyti antstoliui, su kuriuo ieškovas tos pačios dienos rytą nuvyko į darbo vietą. Nuvykus į darbą, ieškovui buvo įteiktas atsakovės prezidento 2015 m. vasario 4 d. įsakymas Nr. P-9 dėl ieškovo grąžinimo į darbą ir ginčijamas byloje 2015 m. vasario 4 d. įsakymas Nr. P-10 dėl jo nušalinimo nuo darbo.

Ieškovas kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašė pripažinti neteisėtu ir panaikinti atsakovės prezidento 2015 m. vasario 4 d. įsakymą Nr. 10 „Dėl nušalinimo nuo darbo“ ir nušalintą darbuotoją (generalinį direktorių) H. U. grąžinti į darbą, skirti atsakovės administracijos vadovui 100 Eur baudą už kiekvieną teismo sprendimo nevykdymo dieną, jeigu teismo sprendimas nebus įvykdytas skubiai, priteisti ieškovui iš atsakovės skirtumą tarp jam priklausančio vidutinio darbo užmokesčio už nušalinimo laiką ir jam faktiškai išmokamų sumų. Kauno apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Teismas pripažino neteisėtu ieškovo nušalinimą nuo darbo ir panaikino atsakovės prezidento 2015 m. vasario 4 d. įsakymą Nr. 10 „Dėl nušalinimo nuo darbo“; šią sprendimo dalį nukreipė vykdyti skubiai; priteisė iš atsakovės 303,96 Eur vidutinio darbo užmokesčio, 475 Eur atstovavimo išlaidų reikalavimą ieškovui, skirti atsakovės administracijos vadovui 100 Eur baudą už kiekvieną teismo sprendimo nevykdymo dieną, jeigu teismo sprendimas nebus įvykdytas skubiai-atmetė.

Šioje bylos nagrinėjimo stadijoje apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo sprendimą skundžia atsakovė, esminiai apeliacinio skundo argumentai grindžiami tomis aplinkybėmis, jog Kauno apylinkės teismas nepagrįstai ginčo santykius kvalifikavo pagal LR DK 123 straipsnį, nepaisant to, kad apeliantė ieškovui už visą laikotarpį, kai ieškovui nebuvo leidžiama vykdyti savo darbinių funkcijų, mokėjo pilną darbo užmokestį. DK 123 straipsnis reglamentuoja darbuotoją nušalinimą nuo darbo, kai už nušalinimo laikotarpį darbuotojui nėra mokamas darbo užmokestis (DK 123 str. 1 d., 2 d.). Šiuo atveju, atsakovė tik sustabdė ieškovo kaip darbuotojo pareigų vykdymą, bet visiškai neapribojo ieškovo teisės į jam pagal darbo sutartį priklausantį darbo užmokestį, atsakovės atliktas veiksmas savo turiniu ir teisinėmis pasekmėmis iš esmės skiriasi nuo nušalinimo nuo darbo DK 123 straipsnio prasme. Skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė LR DK 93 straipsnį. Skundžiamu sprendimu teismas neatskleidė sąvokų „suteikti darbą“ ir „dirbti tam tikrą darbą“ turinio, dėl to jas nepagrįstai sutapatino ir skundžiamame sprendime padarė neteisingą išvadą dėl darbuotojo ir darbdavio pareigų pagal darbo sutartį. Bendrovė, kaip darbdavys, savo pareigą suteikti darbuotojui darbo sutartyje nurodytą darbą įvykdė - ieškovas yra priimtas į darbo sutartyje nurodytas pareigas, t. y. šios pareigos jam yra suteiktos, jam mokamas darbo užmokestis, už jį nustatyta tvarka mokamos įstatymų ir kitų teisės aktų numatytos įmokos. Skunde nurodoma, kad teismas taip pat nepagrįstai priteisė skirtumą tarp vidutinio darbo užmokesčio ir apeliantės mokėto darbo sutartimi sulygto darbo užmokesčio. Teismas, pripažindamas UAB „Samsonas“ vadovo 2015 m. vasario 4 d. įsakymą Nr. P-10 neteisėtu, skundžiamu sprendimu rėmėsi šio įsakymo nuostata dėl vidutinio darbo užmokesčio mokėjimo ieškovui. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantė ieškovui mokėjo ne teisės aktų nustatyta tvarka apskaičiuotą vidutinį darbo užmokestį, o darbo sutartimi sulygtą darbo užmokestį.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, sprendžia, jog Kauno apylinkės teismas nustatė visas svarbias bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigos paskirstymo, įrodymų vertinimo procedūras (LR CPK 178 str., 185 str.), tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias darbuotojo nušalinimo nuo darbo pagrindus, sąlygas ir šio instituto taikymo ribas (LR DK 93 str., 95 str., 123 str.), darbuotojo teisių gynimo būdą (DK 300 str. 1 d.), dėl ko šalių ginčas buvo išspręstas teisingai, teismo sprendimo išvados ir vertinimai yra pagrįsti byloje surinktų įrodymų visuma, todėl apeliacinis skundas yra atmestinas, o skundžiamas apeliacine tvarka teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (LR CPK 178 str., 326 str. 1 d. 1 p.). Ši teisėjų kolegijos išvada grindžiama žemiau nurodomais motyvais.

Byloje kilo ginčas tarp šalių dėl UAB „Samsonas“ prezidento 2015 m. vasario 4 d. įsakymo Nr. P-10 dėl H. U. nušalinimo nuo darbo vertinimo jo esmės ir pasekmių atžvilgiu. Ieškovas byloje įrodinėjo, jog darbdavys ieškovo atžvilgiu taikė nušalinimą nuo darbo DK 123 straipsnyje įtvirtinta prasme, nors tam nebuvo įstatyme įtvirtinto pagrindo, bendrovės prezidentas, pasinaudodamas savo padėtimi, neteisėtai apribojo iš darbo santykių kylančias ieškovo teises, neleidžiant jam dirbti ir būti darbo vietoje, vienašališkai nuspręsdamas mokėti darbuotojui ne jo darbo sutartimi sulygtą darbo užmokestį, bet specialia tvarka remiantis apskaičiuotą vidutinį darbo užmokestį. Atsakovė byloje ir apeliaciniame skunde teigė, kad ieškovas nebuvo nušalintas nuo darbo DK 123 straipsnio prasme ir turiniu, darbdavys tik sustabdė ieškovo kaip darbuotojo pareigų vykdymą, nes mokėjo jam darbo užmokestį, o pagal Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 8 dalį ir bendrovės įstatų 69 punktą, sprendimą dėl darbuotojo–generalinio direktoriaus pareigų vykdymo sustabdymo priima bendrovės administracijos vadovas-prezidentas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog vadovaujantis DK 95 straipsnio nuostatomis, darbo sutarties sąlygas galima suskirstyti į tris grupes: 1) būtinosios darbo sutarties sąlygos (darbuotojo darbovietė-įmonė, įstaiga, organizacija, struktūrinis padalinys ir kt.) ir darbo funkcijos (tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba tam tikros pareigos); 2) darbo apmokėjimo sąlygos (darbo užmokesčio sistema, darbo užmokesčio dydis, mokėjimo tvarka ir kt.); 3) papildomos darbo sutarties sąlygos (sąlygos, kurių darbo įstatymų, kitų norminių aktų arba kolektyvinės darbo sutarties nuostatos nedraudžia nustatyti (išbandymas, profesijų jungimas ir kt.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tą teisinį darbo sutarties sąlygų reglamentavimą, jog visos šalių sulygtos ir taip nustatytos darbo sutarties sąlygos yra vienodai privalomos darbo sutarties šalims ir gali būti keičiamos tik susitariančių šalių ar įstatymų nustatyta tvarka Esant teisme ginčui, susijusiam su atitinkamos sąlygos teisine reikšme, vykdymu, pakeitimu ar pan., svarbu tinkamai kvalifikuoti tą sąlygą, įvertinti, ar ji yra darbo sutarties sąlyga ir būtent kuri, nes tai lemia ginčui išspręsti taikytinų materialiosios teisės normų parinkimą. Ginčo (reikalavimo) kvalifikavimo tikslas jam išspręsti taikytinų materialiosios teisės normų nustatymas.

Teisėjų kolegija nustatė, kad Kauno apylinkės teismas skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime pagrįstai ir teisingai konstatavo, jog į bylą pateiktų rašytinių įrodymų visuma paneigia atsakovės atstovo poziciją, jog ieškovas nuo darbo nebuvo nušalintas, paneigia manymus, jog darbo santykiai su ieškovu tęsiasi sulygta tvarka, ieškovui tėra laikinai neleidžiama vykdyti darbo funkcijas. Teisėjų kolegija nustatė, kad ginčijamu UAB „Samsonas“ prezidento 2015 m. vasario 4 d. įsakymu Nr. P-10 dėl H. U. nušalinimo nuo darbo, ieškovui buvo atimta teisė ir galimybė patekti į darbo vietą, atlikti darbo funkcijas, buvo pakeistos jo sulygtos darbo apmokėjimo sąlygos. Visos šios trys minėtos iš darbo santykių kylančios sąlygos, kaip jau minėta šioje teisėjų kolegijos nutartyje, yra būtinosios ir vienodai privalomos darbo santykių šalims. Tokias Kauno apylinkės teismo sprendimo ir teisėjų kolegijos išvadas pagrindžia UAB „Samsonas“ prezidento 2015 m. vasario 4 d. įsakymo Nr. P-10 esmės įvertinimas ir jo turinio leksinis aiškinimas, taip pat tos byloje nustatytos aplinkybės, kad šio įsakymo pagrindu H. U. 2015 02 04 nebuvo įleistas į darbo vietą (duomenys neskelbtini), neturėjo galimybės atlikti darbines pareigas ir kaip nustatė Kauno apylinkės teismas, jam nepagrįstai nuo 2015 02 04 iki teismo sprendimo priėmimo dienos buvo mokamas darbo užmokestis, kuris buvo mažesnis už šalių nustatytą. Esant šioms byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, Kauno apylinkės teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovo atžvilgiu darbdavio yra taikomas būtent DK 123 straipsnyje įtvirtintas nušalinimo institutas, todėl teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus (skundo 1 p.), jog atsakovė tik sustabdė ieškovo kaip darbuotojų pareigų vykdymą, bet visiškai neapribojo ieškovo teisės į jam pagal darbo sutartį priklausantį darbo užmokestį, o atsakovės atliktas veiksmas, nors ir įvardintas kaip nušalinimas nuo darbo ginčijamu atsakovo vadovo 2015 m. vasario 4 d. įsakymu Nr. P-10, savo turiniu ir teisinėmis pasekmėmis iš esmės skiriasi nuo nušalinimo nuo darbo DK 123 straipsnio prasme.

Teisėjų kolegija aukščiau nurodomais motyvais atmeta ir tuos apeliacinio skundo argumentus (skundo 2 p.), kad Kauno apylinkės teismas netinkamai aiškino ir taikė LR DK 93 straipsnį, nes skundžiamu sprendimu teismas neatskleidė sąvokų „suteikti darbą“ ir „dirbti tam tikrą darbą“ turinio, dėl to nurodomas sąlygas nepagrįstai sutapatino ir skundžiamame sprendime padarė neteisingą išvadą dėl darbuotojo ir darbdavio pareigų pagal darbo sutartį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tą DK 93 straipsnio taikymo aiškinimą, jog nustatytų darbo sutartyje funkcijų vykdymas yra darbuotojo pareiga, o darbdavio pareiga yra suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą. Darbdavio pareigos suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą (darbuotojo darbovietė), darbo funkcijos (tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba tam tikros pareigos); darbo apmokėjimo sąlygos (darbo užmokesčio sistema, darbo užmokesčio dydis, mokėjimo tvarka ir kt.) nevykdymas galimas tik esant DK 123 straipsnyje nustatytiems pagrindams ir šiame straipsnyje nurodytam terminui. Dėl to apelianto teiginiai, kad darbdavys gali savo pasirinkimu reikalauti ar nereikalauti darbuotoją atlikti darbines pareigas, yra nepagrįsti, nes neatitinka įstatymo leidėjo įtvirtintam darbo santykių teisiniam reglamentavimui. Kauno apylinkės teismas visiškai pagrįstai skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime pažymėjo, jog priešinga išvada sukurtų galimybę darbdaviui nepagrįstai, manipuliuojant teisinėmis sąvokomis, sukurti tokią situaciją, kuri leistų pažeisti darbuotojo įstatymu ginamas teises.

Sprendžiant dėl apeliacinio skundo argumentų (skundo 3 p.), kuriuose įrodinėjamas Kauno apylinkės teismo sprendimo nepagrįstumas priteisiant skirtumą tarp vidutinio darbo užmokesčio ir apeliantės nušalinimo metu mokėto darbo sutartimi sulygto darbo užmokesčio, teisėjų kolegija pažymi, jog DK 300 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog teismas, pripažinęs darbuotojo nušalinimą nuo darbo neteisėtu, priteisia jam jo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką arba darbo užmokesčio skirtumą, kurį darbuotojas dirbo mažiau apmokamą darbą. Sistemiškai aiškinant ir taikant šią įstatymo nuostatą, nustačius nušalinimo nuo darbo neteisėtumą, darbuotojui turi būti kompensuoti dėl neteisėto nušalinimo patirti nuostoliai, išmokėtas skirtumas tarp darbdavio nušalinimo metu išmokėto atlyginimo ir gautinų pajamų pagal sulygtą darbą. Kauno apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, jog priimant ginčijamą įsakymą darbdavys aiškiai įsipareigojo mokėti ieškovui ne jo darbo užmokestį, bet jo vidutinį darbo užmokestį. Teismas, įvertinęs vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo laikotarpį, teisingai nustatė, kad ginčo laikotarpiu ieškovo vidutinis darbo užmokestis buvo 2.392,95 Eur per mėnesį (vidutinis darbo dienų skaičius-21; Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. gruodžio 12 d. įsakymas Nr. A1-646). Todėl teismas pagrįstai sprendė, jog skirtumas tarp ieškovui priklausančių ir jam faktiškai išmokėtų sumų sudaro 75,99 Eur (priskaitytina suma) per mėnesį ir teisingai priteisė už 2015 m. kovo- birželio mėnesius 303,96 Eur darbo užmokesčio sumą (DK 300 str. 1 d.).

Esant šioms nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir nurodomų motyvų pagrindu teisėjų kolegija apeliantės skundą atmeta kaip nepagrįstą, o skundžiamą apeliacine tvarka teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 178 str., 326 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (LR CPK 329 str. 2 ir 3 dalys).

Nustatyta, kad ieškovas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patyrė 200 eurų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti (kartu su atsiliepimu į skundą pateikti dokumentai), šias išlaidas prašo priteisti iš apeliantės. Apeliacinį skundą atmetus, ieškovo prašymas tenkintinas (LR CPK 98 str.).

Nustatyta, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme valstybė nepatyrė išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui H. U. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš UAB „Samsonas“, (juridinio asmens kodas 133140587) 200 eurų turėtų išlaidų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.