- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-30
- Bylos Nr.
- e2A-403-173/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-22568-2014-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Lozoraitytė (pirm.), Nijolia Indreikienė, Leonas Jachimavičius (pran.)
- Ieškovas
- L. O. Š., G. G.
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybei, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos
- Trečiasis asmuo
- R. D., D. D., G. D.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Lozoraitytės (kolegijos pirmininkė), Nijolios Indreikienės ir Leono Jachimavičiaus (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių L. O. Š. ir G. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovių L. O. Š. ir G. G. ieškinį atsakovams Kauno miesto savivaldybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos, tretieji asmenys R. D., D. D., R. D., G. D., G. D. VĮ Registrų centras dėl nuosavybės teisės nuginčijimo ir nuosavybės teisių gynimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovės pateikė ieškinį, kuriuo prašė: pripažinti negaliojančiu 1995-03-20 „Kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn“ priėmimo – perdavimo akto – važtaraščio 3.3.1 papunktį dalyje dėl turto, esančio adresu(duomenys neskelbtini), kuriuo gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo perduotas Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn; priteisti iš atsakovų visas turėtas bylinėjimosi išlaidas (I t., b. l. 3-9).
Ieškovės pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo papildomai prašė: pripažinti asmeninės nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu(duomenys neskelbtini), ieškovėms tokiomis dalimis: ieškovei L. O. Š. – į 66/100 namo dalis, ieškovei G. G. – į 34/100 dalis (I t., b. l. 138-143). Be to, ieškovės pirminiame ieškinyje prašė, kad teismui nusprendus, jog praleistas terminas ieškiniui paduoti, jį atnaujinti dėl svarbių priežasčių, kadangi ieškovės neturi teisinio išsilavinimo, kreipėsi į tą instituciją, į kurią jų nuomonę turėjo kreiptis, aktyviai ginė savo pažeistas teises (I t., b. l. 7).
Ieškovės nurodė, jog ginčijama 1995-03-20 priėmimo – perdavimo akto – važtaraščio dalis turėtų būti pripažinta negaliojančiu dėl to, jog Kauno miesto savivaldybė neįregistravo nuosavybės teisių į ginčo objektą įstatymų nustatyta tvarka. Ieškovei G. G. nuosavybės teisė į dalį ginčo pastato priklauso tuo pagrindu, jog ji savo lėšomis atliko ūkinio pastato rekonstrukciją, įrengdama 26 kv. m. gyvenamąjį plotą, po rekonstrukcijos ūkinis pastatas 2I1m 1964 m. buvo inventorizuotas kaip gyvenamasis namas 2A1ž ir Kauno miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1972-02-23 sprendimu Nr. 118 įteisintas G. G. vardu. L. O. Š. dalis namo priklauso kaip buvusios savininkės O. D. įpėdinei.
Atsakovė Kauno miesto savivaldybė su pareikštu ieškiniu, patikslintu ieškiniu nesutiko (I. t., b. l. 93-98, II t., b. l. 72-77). Prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti, nusprendus netaikyti ieškinio senaties, patikslintą ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovė mano, jog turėtų būti taikytas trijų metų senaties terminas. Pažymi, jog 1981-1983 metais vykstant teisminiam ginčui dėl namo neatlygintino paėmimo į vietinių tarybų fondą, ieškovės žinojo, kad ginčo gyvenamasis namas yra valstybės nuosavybė, o ne ieškovių nuosavybė. Atsakovė nurodo, kad Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teisių neįregistravimas viešame registre į ginčo objektą nesudaro pagrindo naikinti ginčijamą akto. Nurodo, kad ieškovės neginčija Kauno miesto Požėlos rajono LTD vykdomojo komiteto 1979-02-26 sprendimo Nr. 4, kuriuo ginčo namas buvo paimtas į V. T. fondą, ieškovės ginčija turto įregistravimą faktą, o ne turto atsiradimo neteisėtumą pagal teismo sprendimą ir vykdomojo komiteto sprendimus.
Atsakovė Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, su pareikštu ieškiniu, patikslintu ieškiniu nesutinka (I. t., b. l. 109-112, II t., b. l. 79-83). Prašo ieškovių ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, taikyti ieškinio senatį. Nurodo, kad jau nuo 2001 m. ieškovė L. O. Š. priimdama palikimą žinojo, kad ginčo turtas nepriklausė jos motinai, O. D., ir kad šio turto ji nepaveldėjo. Atsakovė nurodo, kad teisinės registracijos neatlikimas iki šio termino pabaigos (1995-03-24) nėra pakankamas pagrindas pripažinti negaliojančiu atitinkamą ginčijamo akto dalį. Pažymi, kad asmenų teisių registracija viešame registre atlieka ne teisės nustatančią, o teisių išviešinimo funkciją. Atsakovės nuomone, ieškovė G. G. neturi suinteresuotumo šioje byloje, kadangi atsisakė paveldėjimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. spalio 7 d. sprendimu ieškinį, patikslintą ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad pirmas įstatymas, sureguliavęs dalies valstybės turto perdavimo savivaldybėms tvarką, buvo 1994-12-20 LR įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn". Taigi, savivaldybių nuosavybė, kaip viena iš viešosios nuosavybės rūsių, atsirado tik po Civilinio kodekso pakeitimų 1994-06-10 ir tik įsigaliojus LR įstatymui „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“. Aukščiau nurodyto įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punkte buvo numatyta, kad savivaldybių nuosavybėn priskiriama į savivaldybių balansą įeinantis neprivatizuotas savivaldybių butų fondas. To paties įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje buvo numatyta, kad atskiri nekilnojamojo turto objektai, priskirti savivaldybių nuosavybėn pagal šio įstatymo 3 straipsnio 3 punktą, perduodami pagal jų priėmimo - perdavimo aktus – važtaraščius, kuriuos pasirašo Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas asmuo ir miesto meras arba rajono valdytojas. Iki 1995-01-04 savivaldybės, kaip naujai įsteigti valstybės teritorijos administraciniai vienetai, neturėjo teisės į nuosavybę, taip pat neperėmė jokių turtinių ir kitų įsipareigojimų iš prieš tai veikusių valstybinių ir panašių institucijų, įstaigų ar kitų juridinių vienetų. Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teisės į ginčo turtą pagrindas - 1995-03-20 priėmimo-perdavimo aktas-važtaraštis, kurį ieškovės ginčija. Ieškovės kaip pagrindinį tokio reikalavimo pagrindą nurodo tariamai per vėlai atliktą ginčo gyvenamojo namo teisinę registraciją, t. y. pačios nuosavybės teisių atsiradimo pagrindų neteisėtumo, kaip tai reglamentuoja CK normos ieškovės nenurodo, o iš esmės skundžia nekilnojamojo turto registravimo veiksmus tariamai per vėlai atlikus turto teisine registraciją, o ne nuosavybės atsiradimo teisinius pagrindus.
Ieškovės G. G. ir L. O. Š., kaip O. D. paveldėtoja, įrengę patalpas, nesilaikydami įstatymo reikalavimų, būtinų pagal galiojusias teisės normas (1964 m. CK 114 straipsnis), neįgijo nuosavybės teisės į jas. Minėtas aplinkybes patvirtina nagrinėjamoje byloje pateikti rašytiniai dokumentai: 1983 m. gegužės 4 d. Kauno miesto Panemunės rajono liaudies teismo nagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-364/83 sprendimų kopijos, Kauno miesto LDT vykdomojo komiteto 1972-02-23 sprendimo Nr. 118 ir Kauno miesto Požėlos rajono LDT vykdomojo komiteto 1979-02-26 sprendimo Nr. 48 kopijos. Teismas nurodė, kad ieškovių patikslintame ieškinyje nurodyti argumentai, susiję su ginčo namo savavališka statyba nėra reikšmingi šioje nagrinėjamoje byloje, kadangi 1983-05-04 Kauno m. Panemunės rajono liaudies teismas sprendimu nusprendė paimti į V. T. fondą ginčo gyvenamąją namą ir aplinkybės, susijusios su ginčo namo savavališka statyba jau buvo išnagrinėtos, be to minėtos civilinės bylos nagrinėjime ieškovė G. G. dalyvavo. Teismas pažymėjo, kad Kauno miesto Požėlos rajono LDT vykdomojo komiteto 1979-02-26 sprendimo Nr. 48 pagrindu ginčo gyvenamasis namas buvo paimtas į V. T. fondą ir minėto sprendimo ieškovės net neginčija. Nenuginčijus minėto sprendimo, nėra pagrindo, pripažinti ieškovėms asmenines nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą, (duomenys neskelbtini)ieškovių prašomomis nustatyti dalimis. Ieškovės ginčija turto įregistravimo faktą, o ne turto atsiradimo neteisėtumą pagal teismo sprendimą ir vykdomojo komiteto sprendimus. Nagrinėjamu atveju ieškovės žinojo, kad valstybė neatlygintinai paėmė ginčo gyvenamąjį namą, kad ginčo gyvenamasis namas yra valstybės, o vėliau tapo savivaldybės nuosavybė, kad ginčo objektas jau nuo 1990-08-30 Kauno miesto mero potvarkiu Nr. 286 buvo išnuomotas O. D. sūnui A. A. D., o 2008-01-31 Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. A-381 ginčo objektas išnuomotas R. D.. Todėl įstatymo nuostatos dėl registracijos fakto taikymo prieš trečiuosius asmenis negali būti jų panaudojamos.
Teismas sprendė, kad ieškovės yra praleidusios ieškinio senatį ginčyti 1995-03-20 „Kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn“ priėmimo-perdavimo akto-važtaraščio 3.3.1 punkto dalį dėl turto, esančio adresu(duomenys neskelbtini), kuriuo gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), perdavimo Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
I. L. O. Š. ir G. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovių patikslintą ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi teismas neatskleidė bylos esmės, neteisingai aiškino ir taikė ieškinio senatį, nuosavybės teisės įgijimą, registravimą, sandorių galiojimą, paveldėjimą reglamentuojančias materialinės teisės normas, nukrypo nuo šiais klausimais teismų suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, iš esmės sprendimą grindė vien atsakovų argumentais neįvertindamas ieškovių argumentų, taip iš esmės paneigdamas rungimosi principą.
Neaišku, kokią reikšmę šioje byloje gali turėti aplinkybė, kad iki 1995-01-04 savivaldybės neturėjo teisės į nuosavybę, kai ieškiniu ginčijama savivaldybės nuosavybė, kuriai atsirasti prielaidas sukūrė jau po 1995-01-04 įvykęs juridinis faktas - turto perdavimas 1995-03-20 priėmimo-perdavimo aktu-važtaraščiu, ir kokiu būdu minėta aplinkybė lėmė teismo sprendimą. Ieškovės savo 2015-04-01 rašytiniuose procesiniuose paaiškinimuose-atsikirtimuose į tai atkreipė teismo dėmesį, nurodydamos, kad savivaldybių nuosavybės teisių reglamentavimas iki 1995-03-20 priėmimo-perdavimo akto-važtaraščio sudarymo šioje byloje yra teisiškai nereikšmingas. Tačiau teismas vis tiek savivaldybės atsiliepimo argumentus be jokių papildomų paaiškinimų atkartojo sprendime.
1995-03-20 priėmimo-perdavimo akto-važtaraščio pasirašymo momentu galiojusių įstatymų nustatytas privalomos sandorio teisinės registracijos terminas baigėsi iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 str. 2 dalies išimtis ginčo gyvenamojo namo perleidimo sandorio teisinei registracijai netaikoma, todėl taikomos 3 dalyje nustatytos pasekmės – sandoris negalioja.
Tiek atsakovės, tiek teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-19 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2006, kur pasakyta, jog CK 149 str. nuostatos netaikomos visiems sandoriams, jos taikomos tik sutartims. Šioje byloje ieškovės negrindė ieškinio 1964 m. CK 149 nuostata, o grindė specialaus Lietuvos Respublikos 1994-12-20 įstatymo Nr. 1-713 „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ (kurio pagrindu ginčo gyvenamasis namas buvo perduotas Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn) 5 straipsniu aiškiai susiejusiu nuosavybės teisės pagal sandorį (priėmimo-perdavimo aktą) atsiradimą su jo registracija: „savivaldybių nuosavybės teisė į perduotų nekilnojamąjį turtų įsigalioja nuo jo teisinio įregistravimo“, bei taip pat specialaus Lietuvos Respublikos 1994-12-20 įstatymo Nr. 1-714 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ įgyvendinimo“ 2 dalimi, kurioje buvo nustatyta, kad „savivaldybės turi atlikti perimto turto teisinę registracijų iki 1995 m. kovo 24 dienos“.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas painioja nekilnojamojo turto inventorizaciją, su jo teisine registracija. Pastato inventorizavimas yra būtina pastato teisinės registracijos sąlyga, tačiau nepakeičia teisinės registracijos. Pagal teismo logiką išeitų, kad savivaldybės 2003 metais atlikta ginčo pastato teisinė registracija buvo perteklinė. Lietuvos Respublikos 1994-12-20 įstatymo Nr. 1-713 „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn” 5 straipsnyje vartojamos teisinio registravimo sąvokos turinys atskleistas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 199 „Dėl dalies valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos 3 punkte, kuriame aiškiai nustatyta, kad „miestų merai, rajonų valdytojai ar jų įgalioti asmenys perduotų savivaldybių nuosavybėn valstybės turtų turi teisiškai įregistruoti konkrečios savivaldybės vardu Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn" įgyvendinimo“ nustatytu laiku (1995 m. kovo 20-24 d). laikotarpiu, per kurį minėti specialūs įstatymai (1994-12-20 įstatymai Nr. 1-713 ir Nr. 1-714) įpareigojo savivaldybę atlikti perimto turto teisinę registraciją ir su kuria susiejo savivaldybės nuosavybės teisių atsiradimą, galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-25 nutarimu Nr. 297 patvirtinta Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija, kurios 2 punkte nustatyta, kad „pastatų, statinių ir butų teisinis registravimas (toliau vadinama - registravimas) - tai jų įrašymas į registravimo knygas, išduodant savininkams nustatytos formos registravimo pažymėjimus“, 4 punkte registracijos pareiga buvo numatyta ir savivaldybėms, o 10 punkte nustatyta, kad „registruojant pastatus, statinius ir butus, jų savininkai pateikia inventorizavimo biurui nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus. Atsakovė Kauno miesto savivaldybė byloje net neteigė, kad iki 1995-03-24 atliko aukščiau nurodytus teisės aktų reikalaujamus veiksmus teisinei registracijai. O teismo atliktas materialinės teisės normos aiškinimas sutapatinant turto inventorizaciją su jo teisine registracija savininko vardu yra akivaizdžiai klaidingas, tiksliau - atliktas apskritai nesivadovavus jokiais teisės aktais bei teismų praktika.
Ieškovės šioje byloje ginčijo būtent registracijos pagrindą, todėl tenkinus ieškovių ieškinį registro duomenys privalės būti pakeisti teismo sprendimo pagrindu (Nekilnojamojo turto registro 12 str. 7 p., 22 str. 2 p.). Nustačius aplinkybę, kad Kauno miesto savivaldybei neatlikus privalomos ginčo turto teisinės registracijos savo vardu, kyla Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje numatytos teisinės pasekmės ir toks aktas-važtaraštis negali būti nuosavybės teisių į ginčo turtą įregistravimo nekilnojamojo turto registre teisiniu pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-09-1 I nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-2185/2012). Taigi ieškovės nuginčijo savivaldybės nuosavybės teisių įregistravimo 2003 metais pagrindą, laiku neatlikus teisinės registracijos savivaldybė nuosavybės į ginčo pastatą taip niekada ir neįgijo, kadangi nuosavybės teisių įgijimas įstatyme buvo susietas būtent su teisine registracija. Tokiomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo sprendimo grįsti išvadomis, kad ieškovės neginčijo savivaldybės nuosavybės atsiradimo teisinių pagrindų, kad nenuginčijo Nekilnojamojo turto registro duomenų ir pan.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo motyvai senaties klausimu yra neaiškūs, iš jų sudėtinga suprasti, kokį momentą teismas laikė ieškinio senaties termino eigos pradžios momentu, o kurį pabaigos, kadangi vienoje sprendimo motyvuojamosios dalies vietoje teismas nurodė, kad 3 metų ieškinio senaties terminas 1995-03-20 priėmimo-perdavimo aktui-važtaraščiui ginčyti suėjo 1998-03-20, ieškovės jį praleido ir jo atnaujinti nėra pagrindo, o vėliau nurodo, kad teismas laiko, jog apie minėtą 1995-03-20 aktą ieškovės sužinojo arba turėjo sužinoti nuo 2003-06-24, t. y. nuo Kauno miesto savivaldybės atliktos nuosavybės teisių į ginčo pastatą registracijos Nekilnojamojo turto registre, nuo šios datos skaičiuotinas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas, kuris baigėsi 2013-06-24, atnaujinti jo nėra pagrindo. Teismas, nurodydamas aplinkybes, kad ginčo pastatą savivaldybė išnuomojo tretiesiems asmenims, niekaip nepagrindė, kad apie tai žinojo, ar turėjo žinoti ieškovės. Pirmosios instancijos teismas sprendime motyvuoja (klaidingai), jog Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teisės į ginčo namą kilo 1995-03-20 priėmimo-perdavimo akto-važtaraščio pagrindu, o 1994-12-20 įstatymo Nr. 1-714 „Dėl Lietuvos Respublikos Įstatymo „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ įgyvendinimo“ 2 dalies nuostata, kad savivaldybės turi atlikti perimto turto teisinę registraciją iki 1995 m. kovo 24 d., yra įvykdyta vien turto inventorizavimo faktu (rekonstruotas ūkinis pastatas kaip gyvenamasis namas buvo inventorizuotas 1964 metais). Pagal tokią paties teismo logiką savivaldybės nuosavybės teisių registravimas 2003 metais nesukėlė jokių naujų teisinių pasekmių. Apie savivaldybės 2003 metais atliktą nuosavybės teisių į ginčo namą registraciją ieškovės sužinojo tik iš 2010-06-17 savivaldybės atsakymo į L. O. Š. 2010-06-08 rašytinį paklausimą. Nagrinėjamu atveju nėra protingo pagrindo manyti, kad apie savivaldybės teisių registracijos faktą ieškovės sužinojo ar kokiu nors būdu turėjo sužinoti pačią registracijos dieną, juo labiau, kad savivaldybė ilgą laiką ignoravo įstatymų nuostatas dėl teisinės registracijos. Savivaldybei įstatymas nustatė terminą atlikti perimto turto teisinę registraciją iki 1995-03-24, tačiau savivaldybė to nepadarė, registraciją neteisėtai atliko tik po daugiau kaip 8 metų. Valstybės vardu pastatai nebuvo registruoti niekada, t. y. nuo pat pastatų konfiskavimo 1983 metais. T. y. pastatų teisinė registracija atlikta praėjus 20 metų nuo jų konfiskavimo. Ieškovės neturėjo protingo pagrindo periodiškai tikrinti Nekilnojamojo turto registre - ar kas nors nepakeitė joms nuosavybės teise priklausančio turto registro duomenų. Atsakovės negali atsikirtinėti savo pareigų nevykdymu, o pirmosios instancijos teismas negalėjo atsakovių ilgalaikio neveikimo, teisės aktų nuostatų nevykdymo panaudoti prieš ieškoves - fizinius asmenis.
Pirmosios instancijos teismo išvada, neva G. G. ir L. O. Š. įrengusios patalpas neįgijo į jas nuosavybės teisių, prieštarauja bylos duomenims - L. O. Š. ginčo namo dalis priklauso kaip ūkinio pastato savininkės O. D. paveldėtojai, o G. G., kaip daiktą sukūrusiam/rekonstravusiam asmeniui, kas buvo pripažinta pastato įteisinimu dar 1972 metais. Ieškovės nepradėjo nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, kadangi ginčo namą laikė savo nuosavybe, o ne valstybės. Minėta, valstybės nuosavybė niekada nebuvo įstatymų nustatyta tvarka įregistruota. Apie jų, kaip savininkų, teisių pažeidimą ieškovėms tapo žinoma tik iš savivaldybės raštų, kuomet 2010 metais paaiškėjo, jog joms priklausantis ginčo namas 2003 metais buvo įregistruotas savivaldybės nuosavybe.
Byloje nepateikta jokių duomenų, kad valstybė ar savivaldybė atliko bent kokius namo fizinio ar teisinio pertvarkymo veiksmus neteisėtos rekonstrukcijos (jeigu laikome ją neteisėta) padariniams pašalinti, kad atsakovai nepateikė jokių duomenų, kad ginčo pastatas, kaip nuosavybės teisės objektas, iš neteisėto statinio būtų kaip nors pertvarkytas į teisėtą. Aplinkybė, kad registracijos momentu savivaldybės vardu (2003 metais) nebuvo nustatyta jokių kliūčių registracijai dėl kokių nors statybą reglamentuojančių ar bet kokių kitų teisės aktų pažeidimų, įrodo, kad valstybės veiksmai apribojant ieškovių nuosavybės teises nebuvo būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, konstituciškai svarbius tikslus, šiais veiksmais buvo paneigta asmens teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė, pažeistas konstitucinis proporcingumo principas.
Atsiliepimas
Atsakovė Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą.
1994-12-20 įstatymo Nr. 1-713 „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn” 3 straipsnio 3 dalies 1 punktas numatė, kad savivaldybių nuosavybėn priskiriamas neprivatizuotas savivaldybių butų fondas. 1994-12-20 įstatyme Nr. 1-714 „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn" įgyvendinimo 2 punkte buvo numatyta, kad savivaldybės turi atlikti perimto turto teisinę registraciją iki 1995 m. kovo 24 d. tačiau tai nebuvo naikinamasis terminas pripažinti negaliojančiu patį perdavimo priėmimo aktą. Pažymėtina, kad ginčo gyvenamasis namas buvo perduotas teisėtai, vadovaujantis aukščiau nurodytais teisės aktais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovės nenurodė pačios nuosavybės teisių atsiradimo pagrindų neteisėtumo, kaip tai reglamentuoja CK normos, o iš esmės skundžia nekilnojamojo turto registravimo veiksmus tariamai per vėlai atlikus turto teisinę registraciją, o ne nuosavybės atsiradimo teisinius pagrindus.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovės G. G. ir L. O. Š., kaip O. D. paveldėtoja, įrengę patalpas, nesilaikydami įstatymo reikalavimų, būtinų pagal galiojusias teisės normas (1964 m. CK 114 straipsnis), neįgijo nuosavybės teisės į jas. Minėtas aplinkybes patvirtino nagrinėjamoje byloje pateikti rašytiniai dokumentai: 1983 m. gegužės 4 d. Kauno miesto Panemunės rajono liaudies teismo nagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-364/83 sprendimų kopijos, Kauno miesto LDT vykdomojo komiteto 1972-02-23 sprendimo Nr. 118 ir Kauno miesto Požėlos rajono LDT vykdomojo komiteto 1979-02-26 sprendimo Nr. 48 kopijos.
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pagrįstai nurodė, kad ieškovė L. O. Š. gyveno bei gyvena tame pačiame kieme, t. y.(duomenys neskelbtini), todėl akivaizdu, jog ieškovėms buvo žinoma, kad ginčo objektu, t. y. pastatu - gyvenamuoju namu 2A1/Ž naudojasi kiti žmonės ir kad jis nepriklauso ieškovėms. Pažymėtina, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai (vykdomojo komiteto sprendimai, teismo sprendimai) taip pat patvirtino aplinkybes, kad ieškovės žinojo, kad joms nuosavybės teise nepriklauso ginčo gyvenamasis namas ir jis išnuomotas tretiesiems asmenis.
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą pagrįstai nurodė, kad ieškovės sužinojo arba turėjo sužinoti apie ginčijamą aktą vėliausiai nuo 2003-06-24, t. y. nuo tada, kada Kauno miesto savivaldybė įregistravo nuosavybės teises į ginčijamą pastatą - gyvenamąjį namą Nekilnojamojo turto registre.
Atsakovė Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Ginčijamo akto priėmimo metu Lietuvos Respublikos nekilnojamo turto registro įstatymas dar negaliojo, tuo metu nekilnojamas turtas buvo registruojamas techninės inventorizacijos biuruose, o ginčo turtas buvo registruotas techninės inventorizacijos biure. Ginčo turtas iki ginčijamo akto sudarymo priklausė valstybei nuosavybės teise ir atitiko dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 straipsnyje nurodytą turtą, priskirtą savivaldybių nuosavybėn, ir kuris pagal šį įstatymą perduotinas atitinkamos savivaldybės nuosavybėn.
Byloje yra pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys, kad ginčo turtas buvo pripažintas savavališka statyba. Ši aplinkybė nustatyta tiek sprendime dėl ginčo turto pripažinimo savavališka statyba ir paėmimo į vietinės Tarybos fondą (valstybės nuosavybėn), tiek ir teismų sprendimuose priimtuose dėl ginčo turto perėjimo valstybės nuosavybėn.
Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad neturėtų būti vadovaujamasi Kauno miesto Panemunės rajono liaudies teismo 1983-05-04 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-364/83. Pažymėtina, kad minėtas teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-364/83 buvo priimtas dėl ginčo turto, sprendžiant klausimą dėl ginčo turto nuosavybės teisės perėjimo valstybei, be to, minėtas teismo sprendimas nėra nuginčytas ir yra įsiteisėjęs.
Teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad Kauno miesto LTD vykdomojo komiteto 1979-02-23 sprendimas Nr. 118, Kauno miesto Požėlos rajono LDT vykdomojo komiteto 1979-02-26 sprendimas Nr. 48, Kauno miesto Panemunės rajono liaudies teismo 1983-05-04 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-364/83 įrodo, kad ieškovėms (apeliantėms) jau šių sprendimų metu turėjo būti žinoma, kad ginčo turtas perduotas valstybės nuosavybėn, taip pat, kad ieškovės (apeliantės) nepateikė kitų patikimų įrodymų šiems faktams nuginčyti. Teismo sprendimo išvadą patvirtina ir aplinkybė, jog priimant Kauno miesto Panemunės rajono liaudies teismo 1983-05-04 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-364/83, dalyvavo viena iš ieškovių G. G., kuri atstovavo O. D., savo ir kitos apeliantes L. O. Š. motiną, kurios paveldėtoja yra apeliantė (ieškovė) L. O. Š.. Pažymėtina, jog L. O. Š. savo 2013-01-07 prašyme - viename iš rašytinių įrodymų, pateiktų į bylą, yra nurodžiusi, jog jai nuo 1990 metų buvo žinoma, jog ginčo turtas priklauso valstybei.
Trečiasis asmuo R. D. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovės namą prarado dar 1979-02-26, kai buvo nustatytas faktas dėl savavališkos statybos ir namas buvo atiduotas vietos tarybos fondui, t. y. valstybei. Ieškovės niekada nesikreipė dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nors žinojo dar nuo 1979 metų, kad jų namas yra perduotas valstybei.
Ginčo objekte, t. y. name, nuo 1990-08-30 gyveno A. A. D.. Nuo 2008 metų namas yra išnuomotas R. D.. Kaip teisingai teismas pažymėjo, ieškovė L. O. Š. gyvena tame pačiame kieme, akivaizdu, jog jai buvo žinoma, kad ginčo objektu naudojasi kiti žmonės ir jis ieškovėms nepriklauso. 2003-06-24 ginčo objektas - namas buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. P. N. turto registro įstatymo 42 str. - duomenys yra vieši. Vadinasi senaties terminas turi skaičiuotis būtent nuo tos dienos kai Kauno miesto savivaldybė įregistravo nuosavybės teises į ginčo objektą. Taigi, senaties terminas yra pasibaigęs dar 2013 metais.
Ieškovių namas paimtas dar 1979 metais. Namas tapo valstybine nuosavybe. Ieškovės, O. D. (mirė 1989-04-07) įpėdinės, įrengė patalpas nesilaikydamos įstatymo, todėl pagal galiojusius įstatymus negalėjo įgyti nuosavybės teisių į jas. Kadangi, ieškovės nesikreipė dėl nuosavybės atkūrimo, ginčo objektas - namas, tapo valstybine nuosavybe. Tą įrodo ir byloje pateiktas paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas. Todėl akivaizdu, kad ieškovėms negali priklausyti namas pagal paveldėjimą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovė G. G. mirus O. D. pati atsisakė palikimo. Vadinasi teismas teisingai nusprendė, kad ji dėl to negali reikšti jokių pretenzijų į namą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
I. L. O. Š., G. G. ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu 1995-03-20 „Kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn“ priėmimo – perdavimo akto – važtaraščio 3.3.1 papunktį dalyje dėl turto, esančio adresu (duomenys neskelbtini) kuriuo gyvenamais namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo perduotas Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn; pripažinti asmeninės nuosavybės teises į ginčo gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), ieškovėms tokiomis dalimis: ieškovei L. O. Š. – į 66/100 namo dalį, ieškovei G. G. – į 34/100; atnaujinti ieškininės senaties terminą, jeigu teismas nuspręs, kad praleistas terminas ieškiniui paduoti.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Kauno miesto Požėlos rajono LDT vykdomojo komiteto 1979 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. 48 patvirtintas „Dėl priemonių kovojant prieš savavališkas statybas rajone bei privačių valdų teikiamų rajono Liaudies teismui neatlygintino savavališkai pastatytų gyvenamųjų namų paėmimo į V. T. fondą“ sąrašas, į kurį įrašytas ir šios bylos ginčo gyvenamasis namas. 1983 m. gegužės 4d. Kauno miesto Panemunės rajono liaudies teismo sprendimu buvo nuspręsta Kauno miesto Požėlos rajono LDT Vykdomojo komiteto ieškinį patenkinti, paimti neatlygintinai ir perduoti į vietos Tarybos fondą gyvenamąjį namą, savavališkai pastatytą (duomenys neskelbtini), t.y. šios bylos ginčo gyvenamąjį namą.
1994-12-20 įstatyme Nr. I-714 „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ įgyvendinimo 2 punkte nustatyta, kad savivaldybės turi atlikti perimto turto teisinę registraciją iki 1995 m. kovo 24 d. Ginčo gyvenamasis 1995 -03-20 „Kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Kauno miesto savivaldybėn“ priėmimo – perdavimo akto – važtaraščio 3.3.1 papunkčiu dėl turto, esančio adresu(duomenys neskelbtini), kuriuo ginčo gyvenamasis namas buvo perduotas Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn. Kauno miesto savivaldybė neįregistravo nuosavybės teisių įstatymų nustatyta tvarka iki 1995 m. kovo 24d. Teismas sprendžia, kad asmenų teisių registracija viešame registre atlieka ne teisės nustatančią, o teisių išviešinimo funkciją. Ginčo turto teisinė registracija atlikta 2003 m. birželio 24 d. Nesavalaikis teisių įregistravimas nepanaikina asmens nuosavybės teisių.
Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad nėra pagrindo ieškovėms pripažinti nuosavybės teises į ginčo gyvenamąjį namą, nes galioja 1983 m. gegužės 4 d. teismo sprendimas, kuriuo gyvenamasis namas paimtas neatlygintinai ir perduotas į vietos Tarybos fondą, todėl ginčo gyvenamasis namas pagrįstai yra Kauno miesto savivaldybės nuosavybė.
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad esant galiojančiam 1983 m. gegužės 4 d. sprendimui, nėra teisinio pagrindo ginčyti 1995m. kovo 20 d. „Kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn“ priėmimo – perdavimo akto – važtaraščio 3.3.1 papunktį dalyje dėl ginčo turto, kuris buvo perduotas Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn. Todėl šiuo konkrečiu atveju nėra reikalinga spręsti, ar nepraleista ieškinio senatis nuosavybės teisės nuginčijimui (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Ieškovės ginčija ne nuosavybės teises, o nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn priėmimo – perdavimo akto – važtaraščio 3.3.1 papunktį dalyje dėl turto perdavimo.
Teismas, vadovaudamasis išdėstytomis aplinkybėmis sprendžia, kad tenkinti apeliacinį skundą pagrindo nėra.
Teismas nepasisakė dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kurie teisingai išspręstai bylai nėra teisiškai nereikšmingi.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti. Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.