- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-16
- Bylos Nr.
- 2S-331-275/2017
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Kutrienė
- Suinteresuotas asmuo
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi antstolės Virginijos Meškauskienės atskirąjį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutarties, kuria patenkintas pareiškėjo (skolininko) A. G. skundas dėl antstolės Virginijos Meškauskienės veiksmų (suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos),
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėjas pateikė skundą dėl antstolės Virginijos Meškauskienės veiksmų, prašydamas: 1) panaikinti antstolės patvarkymą, kiek yra ribojama pareiškėjo teisė įsigyti maisto produktus ir būtiniausius reikmenis įkalinimo įstaigos parduotuvėje; 2) jeigu pagal patvarkymą buvo nurašytos ar areštuotos pareiškėjui priklausančios lėšos, sugrąžinti tokias lėšas arba panaikinti lėšų areštą, kiek yra ribojama pareiškėjo teisė įsigyti maisto produktus ir būtiniausius reikmenis įkalinimo įstaigos parduotuvėje. Skundu nurodo, jog pagal antstolės patvarkymą išieškojimas yra nukreipiamas į visas pareiškėjo lėšas, esančias įkalinimo vietos įstaigos sąskaitoje, tai yra net ir į pinigų sumą, neviršijančią vienos minimaliosios mėnesinės algos. Todėl nelieka pajamų, kurias pareiškėjas galėtų panaudoti savo reikmėms, tai yra nedraudžiamiems asmeninio naudojimo daiktams įsigyti. Pareiškėjo teigimu, skundžiamas antstolės patvarkymas prieštarauja Civilinio proceso kodekso normoms, reglamentuojančioms išieškojimą iš skolininko turto, darbo užmokesčio ar kitų pajamų (668 straipsnio 1 dalis, 733-743 straipsniai). Antstolė atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą ir persiuntė šį skundą Vilniaus miesto apylinkės teismui. Nurodo, jog, panaikinus patvarkymą, išieškojimas taps neįmanomu. Pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog gauna Civilinio proceso kodekso 739 straipsnio numatytas lėšas, į kurias negali būti nukreiptas išieškojimas. Antstolės nuomone, pareiškėjas netinkamai interpretuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 23 d. nutartimi (bylos numeris 3K-3-154-313/2016) pateiktus išaiškinimus. Civilinio proceso kodekso 668 straipsnio 1 dalis galėtų būti taikoma lėšoms, kurios liko skolininkui po Civilinio proceso kodekso 736 straipsnio numatytų išskaitų iš darbo užmokesčio ir kitų pajamų. Pareiškėjas nedirba ir negauna darbo užmokesčio ar kitų pajamų, prilyginamų darbo užmokesčiui. Todėl nėra pagrindo Civilinio proceso kodekso 668 straipsnio 1 daliai taikyti. Pareiškėjo prašymas grąžinti išskaitas yra nepagrįstas, nes antstolė nėra atlikusi išskaitų.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 9 d. nutartimi patenkino skundą dėl antstolės veiksmų ir panaikino antstolės 2016 m. rugsėjo 29 d. patvarkymą dėl išieškojimo vykdymo iš skolininkui priklausančių lėšų, esančių laisvės atėmimo vietos įstaigos sąskaitoje. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę. Antstolė 2016 m. rugsėjo 29 d. patvarkymu areštavo pareiškėjui priklausančias lėšas (774,33 Eur), esančias Alytaus pataisos namų sąskaitoje. Vilniaus miesto apylinkės teismas, remdamasis kasacinio teismo 2016 m. kovo 23 d. nutartimi (bylos numeris 3K-3-154-313/2016) pateiktais išaiškinimais, konstatavo, jog pareiškėjo lėšos kvalifikuotinos kaip kitos pajamos. Todėl antstolė, priimdama skundžiamą patvarkymą, turėjo vadovautis Civilinio proceso kodekso 733-743 straipsnių normomis, reglamentuojančiomis išieškojimą iš pajamų, ir patvarkymu nurodyti Civilinio proceso kodekso 736 straipsnio numatytus išskaitų ribojimus. Teismo nutartimi nurodoma, jog iš pinigų sumos, likusios po Civilinio proceso kodekso 736 straipsnio numatytų išskaitų iš darbo užmokesčio ir kitų pajamų, gali būti išieškoma kaip iš turto. Tačiau tokioms lėšoms, likusioms po išskaitų, taikomas Civilinio proceso kodekso 668 straipsnio 1 dalies nustatytas ribojimas neišieškoti iš sumos, kuri neviršija vienos minimaliosios mėnesinės algos. Antstolė, nukreipdama išieškojimą į pareiškėjo pajamas, nesivadovavo teisės normomis, reglamentuojančiomis išieškojimą iš pajamų. Todėl egzistuoja pagrindas skundžiamam patvarkymui panaikinti.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Antstolė pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį ir atmesti pareiškėjo skundą dėl antstolės veiksmų. Atskirasis skundas yra grindžiamas tokiais argumentais:Pirmosios instancijos teismo argumentai, jog pareiškėjo lėšos turėtų būti kvalifikuojamos kaip kitos pajamos, o išieškojimas gali būti nukreipiamas į tokias pajamas, priimant patvarkymą ir nurodant atliekamų išskaitų dydžius, yra nepagrįsti. Civilinio proceso kodekso 737 straipsnis numato pajamų, kurios prilyginamos darbo užmokesčiui, sąrašą. Pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog trečiųjų asmenų perduodamos ir įkalinimo vietos įstaigos sąskaitoje esančios lėšos yra susijusios su darbine, autorine ar kita Civilinio proceso kodekso 737 straipsnio numatyta veikla. Visiškai nėra aiškus pareiškėjui perduodamų pajamų kilmės šaltinis. Todėl nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo lėšos Civilinio proceso kodekso 733-737 straipsnių prasme yra kitos pajamos. Civilinio proceso kodekso 739 straipsnis numato baigtinį pinigų sumų, iš kurių negalima išieškoti, sąrašą. Lėšos, esančios pareiškėjo sąskaitoje, nepatenka į šį sąrašą. Valstybė yra užtikrinusi pareiškėjui, kaip nuteistajam, minimalių ir būtiniausių poreikių patenkinimą. Todėl nėra pagrindo Civilinio proceso kodekso 668 straipsnio 1 dalies numatytam išieškojimo ribojimui taikyti. Pareiškėjas nesutinka su antstolės atskiruoju skundu. Atsiliepimu į atskirąjį skundą, be kita ko, nurodo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. kovo 23 d. nutartimi išaiškino, kad išieškojimas negali būti nukreipiamas į nuteistojo lėšas, kurios neviršija vienos minimaliosios mėnesinės algos. Be to, teigia, jog yra pasibaigęs išieškojimų pagal nutarimus senaties terminas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliacinio (atskirojo) skundo ribų. Nebent viešasis interesas reikalauja peržengti skundo ribas ir, neperžengus šių ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo atskirojo skundo riboms peržengti. Be to, neegzistuoja absoliutūs nutarties negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).Antstolė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo lėšos, esančios įkalinimo vietos įstaigos sąskaitoje, yra pajamos, prilygintinos darbo užmokesčiui. Atskiruoju skundu nurodo, jog Civilinio proceso kodekso 737 straipsnis numato baigtinį pajamų, kurios prilyginamos darbo užmokesčiui, sąrašą. Ginčo lėšos, kaip tokios, nepatenka į šį sąrašą. Todėl nėra pagrindo laikyti šias lėšas kitomis pajamomis, kurios prilyginamos darbo užmokesčiui. Civilinio proceso kodekso 737 straipsnis numato, kokios pajamos prilyginamos darbo užmokesčiui. Ši proceso įstatymo norma nenumato, jog darbo užmokesčiui gali būti prilyginamos ir kitos – šios normos tiesiogiai nenumatytos – pajamos. Visgi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, negalima suabsoliutinti Civilinio proceso kodekso 737 straipsniu numatyto reguliavimo ir teikti tokio aiškinimo, jog Civilinio proceso kodekso LI skyriaus normos, reglamentuojančios išieškojimo iš skolininko darbo užmokesčio ar kitų pajamų tvarką, taikomos tik išieškojimams iš darbo užmokesčio ir tokių pajamų, kurias tiesiogiai numato Civilinio proceso kodekso 737 straipsnis. Ši procesinės teisės norma negali būti aiškinama atskirai nuo kitų to paties Civilinio proceso kodekso skyriaus normų. Civilinio proceso kodekso 738 straipsnis numato išieškojimo iš socialinio draudimo pašalpų ir išmokų ypatumus. Civilinio proceso kodekso 739 straipsnis pateikia baigtinį pinigų sumų, iš kurių negalima išieškoti, sąrašą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sisteminis šių proceso įstatymo normų (Civilinio proceso kodekso 737-739 straipsniai) aiškinimas sudaro pagrindą teigti, jog pajamomis, kurių atžvilgiu taikoma Civilinio proceso kodekso LI skyriaus nustatyta išieškojimo tvarka, turi būti laikomos visos skolininkui priklausančios pinigų sumos, kurios nėra numatytos Civilinio proceso kodekso 738-739 straipsniais (beje, išieškojimas gali būti nukreipiamas ir į socialinio draudimo pašalpas ir išmokas, jeigu išieškojimas vykdomas pagal 738 straipsnio numatytus teismo sprendimus). Remiantis aukščiau išdėstytais argumentais, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad išieškojimui iš ginčo lėšų taikytinos Civilinio proceso kodekso LI skyriaus numatytos taisyklės, yra pagrįsta.Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi nurodomi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai, suformuoti 2016 m. kovo 23 d. nutartimi (bylos numeris 3K-3-154-313/2016). Kasacinis teismas šia nutartimi, be kita ko, išaiškino, jog lėšoms, likusioms po Civilinio proceso kodekso 736 straipsnio numatytų išskaitų iš darbo užmokesčio ir kitų pajamų, gali būti taikomas Civilinio proceso kodekso 668 straipsnio 1 dalies nustatytas išieškojimo ribojimas. Civilinio proceso kodekso 668 straipsnio 1 dalis, be kita ko, numato, jog, vykdant išieškojimą iš fizinių asmenų, išieškojimas negali būti nukreipiamas į buities, ūkio, darbo, mokymosi reikmenis ir kitą turtą, kurie būtini skolininkui ar jo šeimai pragyventi, darbui pagal jo profesiją ar mokytis. Be to, išieškojimas negali būti nukreipiamas į pinigų sumą, neviršijančią Vyriausybės nustatytos vienos minimaliosios mėnesinės algos, visus būtinus vaikų ir neįgaliųjų reikmenis. Ši procesinės teisės norma numato išieškojimo iš pinigų sumos, neviršijančios vienos minimaliosios mėnesinės algos, ribojimą. Tačiau šis ribojimas negali būti suabsoliutintas ir besąlygiškai taikomas. Aptariama nuostata, numatanti išieškojimo iš pinigų sumos, neviršijančios vienos minimaliosios mėnesinės algos, ribojimą, turi būti aiškinama visame Civilinio proceso kodekso 668 straipsnio 1 dalies kontekste, atsižvelgiant į šios normos esmę ir tikslą. Teisinis reguliavimas, kurį nustato Civilinio proceso kodekso 668 straipsnio 1 dalis, skirtas skolininko – fizinio asmens – būtiniausiems poreikiams (pragyvenimo, darbo, mokymosi ir specialiesiems) užtikrinti. Valstybė, nustatydama išieškojimo iš Civilinio proceso kodekso 668 straipsnio 1 dalies numatyto turto, įskaitant pinigų sumos, neviršijančios vienos minimaliosios mėnesinės algos, ribojimus, siekia sudaryti skolininkui – fiziniam asmeniui – sąlygas užsitikrinti bent jau minimalų būtiniausių poreikių patenkinimą. Pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę. Vadinasi, valstybė užtikrina bent jau minimalų būtiniausių pareiškėjo poreikių patenkinimą. Nereiškia, jog pareiškėjo, kaip nuteistojo, atliekančio laisvės atėmimo bausmę, statusas savaime užkerta kelią Civilinio proceso kodekso 668 straipsnio 1 dalies numatytai garantijai taikyti. Tiesiog pareiškėjui tenka pareiga įrodyti, kad jo atžvilgiu, siekiant užtikrinti Civilinio proceso kodekso 668 straipsnio 1 dalies numatytus tikslus, tai yra būtiniausių poreikių patenkinimą, turi būti taikomas išieškojimo iš pinigų sumos, neviršijančios vienos minimaliosios mėnesinės algos, ribojimas. Pareiškėjas nepateikė faktinių duomenų, patvirtinančių, jog pinigų suma, neviršijanti vienos minimaliosios mėnesinės algos, yra būtina Civilinio proceso kodekso 668 straipsnio 1 dalies numatytiems tikslams užtikrinti. Pareiškėjas skundu dėl antstolės veiksmų reikalauja užtikrinti teisę įsigyti maisto produktus ir būtiniausius reikmenis. Tačiau vien paties reikalavimo pareiškimo, aiškiai neįvardijus ir nepagrindus, kokie būtinieji pareiškėjo poreikiai nėra užtikrinami, nepakanka pareiškėjo teisei Civilinio proceso kodekso 668 straipsnio 1 dalies numatytu būdu ginti. Remiantis nustatytomis aplinkybėmis ir išdėstytais argumentais, konstatuotina, jog nėra pagrindo aptariamam išieškojimo ribojimui taikyti.Apibendrinus visa, kas yra aukščiau išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Civilinio proceso kodekso 668 straipsnio 1 dalies nuostatas ir nepagrįstai patenkino pareiškėjo skundą dėl antstolės veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas naikina skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir išsprendžia klausimą iš esmės – atmeta pareiškėjo skundą dėl antstolės veiksmų (Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).Pareiškėjas atsiliepimu į atskirąjį skundą kelia klausimą dėl išieškojimų pagal nutarimus senaties termino pabaigos. Šis klausimas nebuvo iškeltas pirmosios instancijos teisme. Kitaip tariant, nebuvo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme dalyku. Apeliacinės instancijos teismas neturi teisės pasisakyti klausimu (reikalavimu), kuris nebuvo iškeltas ir nagrinėtas pirmosios instancijos teisme (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Aptariamo klausimo apeliacinės instancijos teisme išnagrinėjimas sukurtų išieškotojai ir antstolei procesinę staigmeną. Todėl apeliacinės instancijos teismas, remdamasis išdėstytais argumentais, nepasisako dėl pareiškėjo apeliaciniame procese iškelto išieškojimų pagal nutarimus senaties termino pabaigos klausimo. Taip pareiškėjui nėra užkertamas kelias atskirai iškelti šį klausimą.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutarė:
panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti A. G. skundą dėl antstolės Virginijos Meškauskienės veiksmų.