Kauno apygardos teismo nutartis

2014-04-15 · Civilinė byla Nr. 2A-861-260/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-04-15
Bylos Nr.
2A-861-260/2014
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Žibutė Budžienė (pirm.), Raimondas Buzelis (pran.), Leonas Jachimavičius
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Stragutės mėsa“
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „Bajorų smuklė“
Civilinė byla Nr. 2A-861-260/2014,Proceso Nr. 2-69-3-08271-2013-4,Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 35.3.6; 35.5; 36.1; 45; 99.9; 121.14;121.21;
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. balandžio 15d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė), Raimondo Buzelio (pranešėjas) ir Leono Jachimavičiaus,teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagalatsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Bajorų smuklė“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 17d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-14590-615/2013 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Stragutės mėsa“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Bajorų smuklė“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovė ieškiniu (b.l. 40–43), pareikštu atsakovei pateikus prieštaravimus dėl 2013 m. gegužės 24 d. teismo įsakymo, prašė priteisti jai iš atsakovės 7 394,19 Lt skolą, 1 243,86 Lt delspinigius, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad šalys 2012 m. liepos 12 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 12/0718, pagal kurią ieškovė įsipareigojo parduoti atsakovei jos pagamintas prekes, t. y. mėsos produktus, o atsakovė įsipareigojo priimti prekes ir sumokėti už jas kainą pagal pateiktą PVM sąskaitą faktūrą. Per laikotarpį nuo 2013m. kovo 5 d. iki 2013 m. balandžio 12 d. ieškovė pateikė atsakovei prekių už bendrą 7 394,19 Lt sumą, tačiau atsakovė už pateiktas prekes neatsiskaitė. 2013 m. balandžio 3 d. ieškovė siuntė atsakovei raginimą dėl apmokėjimo už prekes, tačiau atsakovė įsiskolinimo nepadengė. Šalių sudarytoje sutartyje yra numatyta atsakovės pareiga laiku nesumokėjus ieškovei už pateiktas prekes mokėti 0,2 procentų dydžio delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną pavėluotą kalendorinę dieną, todėl atsakovė privalo sumokėti ieškovei 1 243,86 Lt delspinigių.

Atsiliepimas

Atsakovė atsiliepime ir patikslintame atsiliepime į ieškinį (b.l. 74–77, 83–86) prašė ieškinį tenkinti iš dalies, priteisti ieškovei iš atsakovės 3 67,10 Lt skolą ir 62,20 Lt delspinigius, likusią reikalavimų dalį atmesti. Nurodė, kad ieškovė buvo nesąžininga, netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, jos tiekiama produkcija neatitiko užsakomo kiekio reikalavimų, nes buvo tiekiama atšaldyta, o ne atvėsinta mėsa. Kadangi atšaldyta mėsa sveria daugiau nei atvėsinta, tai atsakovė dėl to patirdavo mėsos kiekio trūkumą, o kartu ir nuostolius, siekdama savo veikloje nepristigti mėsos atsakovė turėjo ieškotis kitų tiekėjų arba produktus įsigyti turguje, kas taip pat lėmė papildomas išlaidas. Be to, atsakovės tiekiama produkcija neatitiko kokybės ir saugos reikalavimų, buvo netinkamos kokybės, kadangi joje greičiausiai buvo maisto papildų, dėl kurių mėsa keitė spalvą ir skonį. Nekokybiškos produkcijos tiekimas trikdė atsakovės veiklą, turėjo įtakos atsakovės patiekiamų gaminių kokybei, o atsakovė, siekdama pašalinti pateiktos produkcijos trūkumus, patyrė didesnius kaštus nei kad planavo. Prekių trūkumų jų priėmimo metu apžiūrint prekes nebuvo galima pastebėti, kadangi kokybės trūkumai išryškėdavo vėliau. Kadangi ieškovė netinkamai vykdė savo, kaip pardavėjos pareigas, atitinkamai turi būti sumažinta pirkimo kaina. Atsakovės atsisakymas pasirašyti skolos suderinimo aktą tik patvirtina, kad, atsakovės manymu, pirkimo kaina turėjo būti mažinama atsižvelgiant į patiektų produktų kokybę ir kiekių neatitikimus. Atsakovės teigimu turi būti mažinama ir delspinigių suma, nes sutartyje nustatytas delspinigių dydis yra aiškiai ir neprotingai didelis. Sutartyje nustatytas delspinigių dydis – 0,2 procento, yra net 10 kartų didesnis nei CK 6.210 straipsnyje numatytas įstatyminių palūkanų dydis, todėl yra neprotingai didelis.

Dubliku (b.l. 93–96) ieškovė savo ieškinio reikalavimus palaikė, prašė ieškinį tenkinti, papildomai nurodė, kad atsakovės argumentai dėl netinkamos produkcijos kokybės ir kiekio yra nepagrįsti ir turėtų būti vertinami tik kaip atsakovės siekis išvengti tinkamo piniginės prievolės įvykdymo, nepateikti jokie šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai. Atsakovei pateiktose apmokėjimui sąskaitose faktūrose yra aiškiai nurodyta, kad produkcija pateikiama atšaldyta, nurodyta temperatūra, kuri išlaikoma perduodant produkciją, kas tik patvirtina, kad atsakovei buvo teikiama tokia produkcija, dėl kuriosšalys susitarė. Atsakovė neinformavo ieškovės apie tai, kad, jos manymu, tiekiama produkcija neatitinka kokybėsirkiekio reikalavimų, nors tokiąpareigą turėjo, jokių pretenzijų dėl produkcijos nereiškė. Nurodytos aplinkybės, ieškovės teigimu, tik patvirtina, kad atsakovei buvo tiekiama tinkamos kokybėsprodukcija. Atsakovė nepagrįstai prašo sumažinti ir delspinigių dydį, kadangi dėl tokio delspinigių dydžio šalys, kurios abi yra verslininkės, susitarė laisva valia.

Atsiliepimas

Tripliku (b.l. 101–104) atsakovė palaikė atsiliepime į ieškinį išdėstytus nesutikimo su ieškiniu argumentus, papildomai nurodė, kad ji neturi jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų jos nurodytas aplinkybes dėl netinkamos produkcijos kokybėsirkiekio, kadangi jokio rašytinio susirašinėjimo dėl produkcijos kokybės tarp šalių nebuvo, o nurodytas aplinkybes atsakovė grindžia tik savo paaiškinimais. Nurodė, kad ieškovėsargumentai dėl galimybėspatikrinti produkcijos kokybę yra nepagrįsti, kadangi kokybės trūkumai išryškėdavo jau naudojant produkciją ir ją tiekiant klientams, todėl, kadangi produkcija yra suvartota, nebeliko objekto, kurį būtų galima patikrinti. Be to, ieškovė raginimą dėl skolos sumokėjimo išsiuntė dar nesuėjus mokėjimo terminamspagal 2013 m. kovo 15 d. sąskaitą faktūrą, o į teismą kreipėsi po mėnesio nuo skolos susidarymo, todėl atsakovė neturėjo galimybės per protingą terminą pasinaudoti teise informuoti ieškovę apie netinkamos kokybėsprodukciją. Ieškovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių prašomų priteisti netesybų dydį. Prašomospriteisti netesybos siekia beveik trečdalį prašomospriteisti skolos, kas neatitinka protingumo kriterijaus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 17d. sprendimu (b.l. 116–120) ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovės ieškovei 7 394,16 Lt skolą, 1 243,86 Lt delspinigius, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. gegužės 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 259 Lt žyminį mokestį ir 4 356 Lt išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti, valstybei iš atsakovėspriteisė 28,93 Lt išlaidas, susijusiassu procesinių dokumentų įteikimu. Teismas, nustatęs, kad tarp šalių 2012 m. liepos 18 d. buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, kad atsakovė prekių gavimo iš ieškovės ar PVM sąskaitose faktūrose nurodytos prekių kainos neginčijo, sprendė, kad ieškovėspateiktos PVM sąskaitos faktūros bei skolos suderinimo aktas patvirtina atsakovės skolą ieškovei. Teismas, pasisakydamas dėl atsakovės argumentų dėl netinkamos kokybės produkcijos, pažymėjo, jogpati atsakovė pripažino, kad ji iš ieškovės pirktą produkciją suvartojo. Nustatęs, kad kiekvienoje PVM sąskaitoje faktūroje yra detalizuota, kokiaprodukcija yra perduodama pirkėjui, t. y. prekės pavadinimas, laikymo sąlygos, tinkamumo vartoti terminas, kiekis ir kaina, taip pat, kad produkcijayra atšaldyta, teismas sprendė, kad atsakovei buvo pateikiama tokia produkcija, dėl kurios šalys susitarė ir tokios temperatūros, kuri tai produkcijai yra būtina kokybėsreikalavimams užtikrinti. Teismas nurodė, kad atsakovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog ji informavo ieškovę dėl pateiktosprodukcijos trūkumų, o priešingai, pati nurodė, kad jokio susirašinėjimo tarp šalių dėl ieškovės pateiktosnekokybiškos produkcijos nebuvo. Teismastaip pat pažymėjo, kad atsakovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių jos nurodytas aplinkybes apie prekiųkokybę, bei pripažino, kad tokių įrodymų pateikti negali. Teismasnurodė, kad atsakovė savo nurodytomis įrodinėjimo priemonėmis- paaiškinimais bei liudytojų parodymais bylos eigoje nepasinaudojo, į teismo posėdį jokių liudytojų neatsivedė ir jų apklausti neprašė. Atsakovė taip pat nenurodė, nepateikė ir neprašė išreikalauti jokių įrodymų, kurie pagrįstų jos atsikirtimus. Todėl teismas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, pripažino, kad atsakovė neįrodė savo atsikirtimų į ieškinio faktinį pagrindą sudarančias aplinkybes. Kadangi tarp šalių sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis nėra nuginčyta, sutartiniai įsipareigojimai jos šalims yra privalomi, teismas sprendė, kad atsakovei neįrodžius savo atsikirtimų pagrindo ieškovėsreikalavimai yra pagrįsti ir tenkintini. Teismas nepagrįstais laikė atsakovėsargumentus dėl delspinigių dydžio sumažinimo ir nurodė, kad sutarties sąlygadėl delspinigių dydžio yra suderinta laisva šalių valia sudarytoje rašytinėje sutartyje, ši sąlyga saisto abi sutarties šalis, jei sutartisnevykdomaar netinkamai vykdoma, o kadangi abi sutarties šalys yra verslo subjektai, teismas laikė, kad susitardami dėl tokios sąlygos jie suprato šios sutarties sąlygos esmę bei numatė įsipareigojimų neįvykdymo pasekmes. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sprendė, kad atsakovėsprašymo dėl delspinigių dydžio sumažinimo tenkinimas prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, kadangi byloje nustatyta, jog atsakovė akivaizdžiai vengia vykdyti savo pačios laisva valia sudaryta rašytine sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų jos atsikirtimuose į ieškinį nurodytus argumentus, o atsakovės atstovas net neatvyko į teismo posėdį. Teismas, tenkinęs ieškinį, priteisė ieškovei iš atsakovės jos turėtas bylinėjimosi išlaidas nurodęs, kad prašoma priteisti išlaidų už advokato teisinę pagalbą suma neviršija nustatytų rekomenduojamų maksimalių dydžių.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė (b.l. 126–130) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 17d. sprendimą irpriimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė CK 1.5 straipsnio 4 dalies reikalavimus, nustatančius, kad teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.Teismas byloje esančius įrodymus vertino vienpusiškai ieškovės naudai, todėl visapusiškai ir objektyviai neišnagrinėjo visų įrodymų, kuriais buvo įrodinėjamos ginčo aplinkybės, neištirdamas visų aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, pažeidė CPK 185 straipsnį. Apeliantė, pateikdama atsiliepimą į ieškinį bei tripliką, pateikė paaiškinimus, kad ieškovė taip pat pažeidė savo sutartinius įsipareigojimus, tačiau teismas sprendime tik nurodė, kad apeliantė nepateikė rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų ieškovės sutartinių įsipareigojimų pažeidimus. Apeliantė tokių įrodymų negali pateikti, kadangi jų objektyviai nėra, tačiau įrodymai gali būti įvairių formų iraplinkybės neturi būti įrodinėjamos tik rašytiniais įrodymais. Kadangi apeliantė pateikė paaiškinimus, teismas, priimdamas sprendimą, juos turėjo visapusiškai išnagrinėti ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais priimti sprendimą.Sprendime teismas nurodė, jog atsakovė pati pripažino, kad iš ieškovės pirktą produkciją suvartojo, tačiau pažymėtina,kad ieškovės tiekiamosprodukcijoskokybės trūkumai būtent ir išaiškėdavo juosnaudojant. Apeliantės verslo specifika yra ta, kad ji, gavusi užsakymą, tuoj pat turi pateikti užsakytą produktą, todėl gamindama savo produktusiš ieškovės pateiktosprodukcijos ir išryškėjus produkcijos trūkumamsapeliantė nedelsiant turėdavo įdėti pastangų, kad iš pateiktos produkcijos būtų galimapadaryti gaminius, kuriuosgalėtų pateikti savo klientams, dėl ko apeliantė turėjo papildomų išlaidų.Teismas, remdamasis CK 3.648 straipsnio 1 dalimi irpripažinęs apeliantėspareigą pranešti ieškovei apie sutarties sąlygų neatitinkančią produkciją, visiškai neatsižvelgė į faktines bylos aplinkybes. Ieškovėprašo priteisti susidariusį įsiskolinimą už per laikotarpį nuo 2013 m. kovo 5 d. iki 2013 m. balandžio 12 d. pateiktas prekes. Paskutinės pateiktosapmokėjimui sąskaitos faktūros apmokėjimo terminassuėjo 2013 m. gegužės 3 d., o ieškovė raginimą sumokėti susidariusį įsiskolinimą išsiuntė 2013 m. balandžio 3 d., t. y. dar nesuėjusmokėjimo terminams, o į teismą kreipėsi po mėnesio nuo įsiskolinimo susidarymo, todėl apeliantė neturėjo galimybės pasinaudoti teise per protingą terminą informuoti ieškovę apie jos tiekiamą nekokybišką produkciją.Teismas, nesumažindamas delspinigių dydžio, nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos ir išsamiai neįvertino fakto, kad prašomi priteisti delspinigiai yra aiškiai ir neprotingai dideli. Prašomi priteisti delspinigiai turėtų būti mažinami arba iš viso nepriteisiami.Teismo iš apeliantės ieškovei priteistos 4 356 Lt bylinėjimosi išlaidos už teisinę pagalbą yra per didelės, todėl mažintinos. Nagrinėjama byla nėra sudėtinga, ieškovė viso ginčo metu buvo atstovaujama tospačios advokatų kontoros, dokumentų apimtys nėra didelės, byla išnagrinėtaper vieną posėdį, todėl nėra pagrindo priteisti maksimalaus dydžio užmokestį už suteiktas teisines paslaugas.

Atsiliepimas

Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 134–138) prašo Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti ieškovei iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliaciniame procese. Nurodė, kad apeliantė nenurodo jokių objektyvių, teisiniais ir faktiniais argumentais pagrįstų argumentų pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui paneigti ir iš esmės atkartoja pirmosios instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus. Apeliantė neįrodė nekokybiškos produkcijos pateikimo jai fakto, o byloje esantys įrodymai patvirtina, kad apeliantei buvo patiekta tik kokybiška ir tokiaprodukcija, dėl kurios šalys susitarė. Tinkamosprodukcijos tiekimo faktą patvirtina ir aplinkybė, kad apeliantė niekada nereiškė jokių pretenzijų dėl perduotosprodukcijos kokybės. Apeliantė yra juridinis asmuo, kuriam keliami didesni atidumo ir rūpestingumo kriterijai, todėl ji, pastebėjusi netinkamos kokybėsprodukciją, apie tai turėjo pranešti ieškovei. Mėsos kokybėsreikalavimai gali būti nustatomi abiejų šalių atstovų pasitelkus atitinkamą mėsos produkcijos kokybės reikalavimus tikrinančią įstaigą. Apeliantėsargumentai dėl neplanuotų papildomų kaštų taippat nėra pagrįsti jokiais leistinais įrodymais. Apeliacinio skundo argumentaidėl to, kada ieškovė išsiuntė apeliantei raginimą dėl susidariusios skolos apmokėjimo ar kreipėsi į teismą, neturi jokios teisinėsreikšmės. Ieškovė bandė skolos apmokėjimo klausimą spręsti derybų būtų, tačiau apeliantė visiškai nebendradarbiavo su ieškove, į jos siųstą pretenziją neatsakė, nepadengė bent dalies susidariusio įsiskolinimo. Kadangi piniginėmsprievolėms yra netaikomas negalėjimo įvykdytiinstitutas, piniginę prievolę galimareikalauti įvykdyti visaisatvejais, todėl ieškovė teisėtaiir pagrįstai kreipėsi įteismą dėl skolos už patiektąprodukciją priteisimo. Teismas, nesumažindamas netesybų dydžio, pagrįstai nepaneigė šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, o sutartyje numatytos netesybos yra ieškovės patirti minimalūs nuostoliai. Apeliantės argumentai dėl per didelių bylinėjimosi išlaidų priteisimo yra nepagrįsti, kadangi ieškovei priteistos bylinėjimosi išlaidos neviršija vien tik už ieškinį ir dubliką rekomenduojamų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydžio. Vertinant ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį turi būti atsižvelgiama į apeliantės elgesį, kadangi tik dėl jos nepagrįstų ir neargumentuotų prieštaravimų ginčas nebuvo išspręstas taikiai, o visos išlaidos patirtos tik dėl apeliantės kaltės ir nenoro bendradarbiauti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 17d. sprendimo, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jo ribų.

Apeliaciniu skundu yra ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškovės UAB „Stragutės mėsa“ ieškinys atsakovei UAB „Bajorų smuklė“ dėl skolos priteisimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus ir bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra jokio pagrindo. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme apeliantė iš dalies sutiko su ieškovės pareikštu ieškiniu, atsiliepime į ieškinį nurodė konkrečias sumas, kurios turėtų būti priteistos ieškovės naudai, kai tuo tarpu apeliaciniu skundu ginčija visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, prašydama ieškovės ieškinį atmesti. Toks apeliantės nenuoseklumas proceso metu sudaro prielaidas abejoti apeliantės sąžiningumu.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė ir apeliantė 2012 m. liepos 18 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 12/0718 (b.l. 6), pagal kurią ieškovė įsipareigojo parduoti apeliantei įmonėje UAB „Stragutės mėsa“ pagamintas prekes (produkciją – mėsos gaminius), o apeliantė įsipareigojo priimti prekes ir sumokėti už jas nustatytą kainą sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Prekių kiekis ir kaina pagal šalių sudarytą sutartį turėjo būti nustatomas kiekvienu konkrečiu pardavimo atveju tarpusavio susitarimu ir turėjo būti nurodomi PVM sąskaitose faktūrose. Šalių sudarytos sutarties 2.3. punkte numatytas pirkėjo įsipareigojimas laiku nesumokėjus už pateiktas prekes mokėti 0,2 procento dydžio delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną pavėluotą kalendorinę dieną. Byloje esančios PVM sąskaitos faktūros (b.l. 8–18) patvirtina, kad apeliantei laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 5 d. iki 2013 m. balandžio 12 d. buvo pateikta prekių už 7 620,95 Lt. Šias prekes apeliantė priėmė, tačiau sutartyje nustatyta tvarka ir terminais už jas tinkamai neatsiskaitė. Sumokėjusi dalį mokėtinos sumos pagal 2013 m. kovo 5 d. PVM sąskaitą faktūrą apeliantė liko skolinga ieškovei 7 394,19 Lt (b.l. 19). Ieškovės apeliantei pateiktose apmokėjimui PVM sąskaitose faktūrose yra nurodyti konkretūs prekių pavadinimai ir kiekiai, tinkamumo vartoti terminai, nurodyta, kad tiekiama produkcija yra atšaldyta, laikymo sąlygos. Visos pateiktos PVM sąskaitos faktūros yra pasirašytos apeliantės atstovų – gamybos vadovės ar gamybos direktorės. Apeliantei laiku neatsiskaitant už patiektą produkciją, ieškovė 2013 m. balandžio 3 d. išsiuntė šiai raginimą dėl apmokėjimo už prekes (b.l. 7), tačiau apeliantė susidariusio įsiskolinimo nepadengė. 2013 m. gegužės 20 d. pareiškimu (b.l. 3–4) ieškovė kreipėsi į teismą dėl skolos iš apeliantės priteisimo, tačiau apeliantė, nesutikdama su teismo įsakymu, kuriuo iš jos ieškovei buvo priteista skola, pateikė prieštaravimus (b.l. 31).

Dėl tinkamo įrodymų tyrimo ir vertinimo

Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų kartu ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant.Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas – teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 str.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotoje praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, kas reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo.

Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl netinkamo įrodymų tyrimo ir vertinimo, CPK 185 straipsnio nuostatų pažeidimo laikytini nepagrįstais. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrindinių įrodymų tyrimo ir vertinimo principų laikėsi ir nuo suformuotos teismų praktikos nagrinėjamoje byloje nenukrypo, priimtą sprendimą pagrindė objektyviai ir visapusiškai ištirtomis aplinkybėmis, įrodymus byloje įvertino tinkamai.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas nepagrįstai nevertino apeliantės pateiktų paaiškinimų dėl ginčo esmės, tačiau teisėjų kolegija su šiuo apeliacinio skundo argumentu nesutinka, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išsamiai pasisakė dėl visų apeliantės atsiliepime į ieškinį ir triplike nurodytų nesutikimo su pareikštu ieškiniu argumentų ir aplinkybių.Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas apeliantės argumentas, jog teismas nagrinėjamoje byloje visapusiškai neišnagrinėjo ir neįvertino jos nurodytų aplinkybių bei paaiškinimų dėl ginčo esmės, o rėmėsi tik byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės nurodytu argumentu, kad byloje reikšmingos faktinės aplinkybės gali būti įrodinėjamos įvairiomis įrodinėjimo priemonėmis, ne tik rašytiniais įrodymais, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad apeliantė nepateikė rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų ieškovės sutartinių įsipareigojimų pažeidimus. Kadangi rašytinių įrodymų apeliantė savo nurodytoms aplinkybėms pagrįsti nepateikė, teismas pagrįstai tai nurodė sprendime, o šio fakto konstatavimas neleidžia tvirtinti, kad teismas nagrinėjamoje byloje netinkamai ištyrė ir įvertino visus byloje esančius įrodymus. Nepagrįstu laikytinas ir apeliacinio skundo argumentas, jog teismas įrodymus vertino vienpusiškai ir tik ieškovės naudai. Pažymėtina, kad teismas byloje esančius įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, todėl tai, kad apeliantė tam tikras bylai reikšmingas aplinkybes vertina kitaip nei kad jas vertino teismas, objektyviai ir visapusiškai ištyręs ir įvertinęs įrodymų visumą, kad buvo priimtas apeliantei nepalankus teismo sprendimas, dar nereiškia, kad teismas byloje esančius įrodymus vertino neobjektyviai, nevisapusiškai ir tik ieškovės naudai.

Dėl tinkamos prekių kokybės ir pirkėjo pareigos informuoti pardavėją apie netinkamos kokybės prekes

Pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės (patikėjimo) teise, o šis - priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą kainą (CK 6.305 str. 1 d.). Parduodamų daiktų kokybė, kiekis ir kiti kriterijai turi atitikti sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje šie neaptarti – įprastus reikalavimus (CK6.327 str. 1 d.). CK įtvirtinta nuostata, kada laikoma, kad daiktai neatitinka sutarties reikalavimų, t. y. jei parduodamų daiktų kiekis, dydis ar svoris neatitinka sutarties sąlygų arba perduotas kitos rūšies, negu numatyta sutartyje, daiktas (CK 6.333 str. 7 d.). Taigi užtikrinti parduodamų daiktų kokybę yra pardavėjo pareiga, kuri laikytina garantija pagal įstatymą ir pasižymi didžiausiu vykdymo intensyvumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2009; 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje bylojeNr. 3K-3-19/2010 ir kt.). Reikalavimai daikto kokybei apima ir jo tinkamumą naudoti pagal tikslinę paskirtį: jeigu daiktų kokybė sutartyje neaptarta, pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad juos būtų galima naudoti tam, kam jie paprastai naudojami, tačiau jeigu sutarties sudarymo metu pirkėjas pranešė pardavėjui apie konkretų tikslą, kuriam jis perka daiktus, tai pirkėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, jog jie tiktų tam konkrečiam tikslui; laikoma, kad daiktai neatitinka sutarties reikalavimų, jeigu perduotas kitos rūšies daiktas, negu numatyta sutartyje (CK 6.333 str. 1, 4, 7 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2010). Pardavėjo atsakomybė už perduodamo daikto kokybę nėra absoliuti. Pardavėjas atsako už daiktų trūkumus, jei pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki daiktų perdavimo ar dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo (CK 6.333 str. 1 d.). Pirkėjas netenka teisės remtis daiktų neatitikimu, jeigu jis per protingą terminą po to, kai pastebėjo ar turėjo pastebėti neatitikimą, apie tai nepraneša pardavėjui ir nenurodo, kokių reikalavimų daiktas neatitinka (CK 6.327 str. 5 d.). Termino atitikimas protingumo kriterijui yra konkrečios bylos nagrinėjimo dalykas, šiam vertinimui gali turėti įtakos tokios aplinkybės kaip parduoto daikto rūšis, šalių tarpusavio santykių praktika ir pan.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl ieškovės apeliantei pateiktų prekių (mėsos produktų) kokybės. Apeliantės teigimu, ieškovės pateikti mėsos produktai buvo nekokybiški, neatitiko kiekio, saugos ir kokybės reikalavimų, todėl apeliantė remdamasi CK 6.334 straipsnio 1 dalies 2 punktu prašė sumažinti pirkimo kainą. Pirmosios instancijos teismas apeliantės nurodytus argumentus dėl netinkamos prekių kokybės ir kiekio reikalavimų laikė nepagrįstais, sprendė, kad apeliantė neįrodė šių aplinkybių ir pripažinęs, kad apeliantė netinkamai vykdė savo pareigą pranešti ieškovei galimai paaiškėjusias aplinkybes apie netinkamos kokybės produkciją, konstatavo, kad nėra pagrindo atitinkamai sumažinti pirkimo kainą. Teisėjų kolegija su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis neturi pagrindo nesutikti ir jas laiko pagrįstomis.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis aplinkybe, jog apeliantė suvartojo iš ieškovės įsigytą produkciją, nepagrįstai sprendė dėl pateiktos produkcijos atitikimo kokybės reikalavimams. Apeliantės teigimu, pateiktos produkcijos trūkumai išryškėdavo tik gamybos proceso metu, todėl apeliantė jų ne tik kad negalėdavo nustatyti anksčiau, bet ir dėl apeliantės vykdomosveiklos ji pateiktą produkciją, įdėjusi papildomai pastangų, sunaudojo, dėl ko neliko tyrimo objekto ir galimybės įrodyti produkcijos netinkamą kokybę. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien pateiktos produkcijos suvartojimo faktas negali būti laikomas pakankamu pripažinti pateiktą produkciją buvus kokybišką, tačiau ši aplinkybė nagrinėjamos bylos kontekste, atsižvelgiant į ieškovės teikiamų prekių pobūdį – mėsos gaminiai, į apeliantės vykdomos veiklos specifiką – visuomeninio maitinimo paslaugų teikimas, yra itin reikšminga sprendžiant klausimą, ar ieškovės apeliantei pateikta produkcija atitiko kokybės reikalavimus. Apeliantei nepateikus jokių objektyvių ir neginčijamų įrodymų, išskyrus procesiniuose dokumentuose išdėstytus paaiškinimus dėl ginčo esmės, kurie pagrįstų jos teiginius apie netinkamos kokybės produkciją, pirmosios instancijos teismas, visų kitų bylos aplinkybių kontekste remdamasis aplinkybe, kad apeliantė suvartojo pateiktą produkciją, pagrįstai sprendė, kad apeliantė neįrodė aplinkybių dėl nekokybiškos produkcijos.Teisėjų kolegijos manymu, aplinkybė, jog apeliantė yra juridinis asmuo, kuriam keliami aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai, taip pat apeliantės vykdomos veiklos pobūdis, leidžia spręsti, kad apeliantės, kurios manymu, jai pateikta produkcija neatitinka kokybės reikalavimų, veiksmai pateiktą produkciją sunaudoti gaminant gaminius ir juos pateikiant klientams, yra nesuderinami su bonuspaterfamilas elgesiu. Kita vertus, mažai tikėtina, kad apeliantė, manydama, jog jai pateikiama produkcija yra netinkamos kokybės, būtų rizikavusi tiek savo klientų sveikata, tiek ir savo įvaizdžiu bei reputacija, ir netinkamos kokybės produkciją pateikusi savo klientams. Apeliantės teiginiai, jog ji, siekdama užtikrinti savo tinkamą ir nenutrūkstamą paslaugų teikimą, buvo priversta imtis papildomų priemonių, kad jos gaminamus produktus iš ieškovės pateiktos produkcijos būtų galimapatiekti klientams, yra nepagrįsti. Apeliantė šių savo nurodytų aplinkybių nedetalizavo, o jas bei apeliantės dėl to patirtas papildomas išlaidas patvirtinančių įrodymų nepateikė nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės nurodyti argumentai dėl netinkamos kokybės produkcijos yra deklaratyvūs, nurodyti tik siekiant išvengti savo prievolių tinkamo vykdymo. Kiekvienas pakankamai atidus ir rūpestingas asmuo, ypač jei jis yra juridinis asmuo, manydamas, kad jo teises ir teisėtus interesus pateikiant nekokybišką produkciją pažeidžia kitas asmuo, imtųsi priemonių įrodymams apie netinkamos kokybės pateiktą produkciją surinkti, o ne šią produkciją suvartotų ir tokiu būdu sunaikintų visus galimus tyrimo objektus, bei apie tai informuotų jo teises pažeidžiantį asmenį.

Apeliantės teigimu, teismas, pripažinęs, kad ji netinkamai įvykdė CK 3.648 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą, nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybes, kada ieškovė kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo. Kadangi ieškovė raginimą dėl skolos sumokėjimo išsiuntė dar nepasibaigus PVM sąskaitose faktūrose numatytiems terminams jas apmokėti, o į teismą kreipėsi po mėnesio nuo įsiskolinimo susidarymo, apeliantė neturėjo galimybės pasinaudoti teise per protingą terminą informuoti ieškovę apie jos tiekiamą nekokybišką produkciją. Taigi byloje ginčas kilo ir dėl to, koks terminas laikytinas tinkamu informuoti pardavėją apie jo pateiktas nekokybiškas prekes.

Teisėjų kolegija pažymi, kad argumentas dėl raginimo sumokėti susidariusį įsiskolinimą išsiuntimo neturi reikšmės sprendžiant dėl galimybės apeliantei informuoti ieškovę apie galimai patiektą nekokybišką produkciją, todėl dėl jo nepasisakytina. Kaip jau buvo nurodyta, termino atitikimas protingumo kriterijui yra konkrečios bylos nagrinėjimo dalykas, šiam vertinimui gali turėti įtakos tokios aplinkybės kaip parduoto daikto rūšis, šalių tarpusavio santykių praktika ir pan. Pažymėtina, kad, kaip matyti iš šalių sudarytos sutarties bei skolos susidarymo laikotarpio, apeliantei produkcija buvo tiekiama ir anksčiau, o skolos susidarymo laikotarpiu apeliantei produkcija buvo tiekiama daugiau kaip mėnesį, 10 kartų, tarp prekių tiekimo įprastai esant 3-4 dienų pertraukai (maksimali pertrauka tarp tiekimų 11 dienų). Kadangi kiekvienu konkrečiu produkcijos pateikimo atveju turėjo būti susitarta dėl prekių kiekio ir kainos, dėl ko šalys kiekvienu atveju turėjo bendrauti tarpusavyje, atsižvelgiant į pateikiamos produkcijos pobūdį – mėsos gaminiai, į tai, kad apeliantėvis naujai pateikiamą produkciją priimdavo ir ją sunaudodavo, kad apeliantė yra juridinis asmuo, manytina, kad toks apeliantės ilgas delsimas ir ieškovės neinformavimas apie galimą produkcijos neatitikimą kokybės reikalavimams negali būti pateisinamas. Pažymėtina, kad nuo produkcijos pateikimo pagal pirmąją PVM sąskaitą faktūrą, pagal kurią mokėtina suma nesumokėta, iki ieškovės kreipimosi į teismą dienos praėjo daugiau nei 2 mėnesiai, todėl, atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, nagrinėjamu atveju toks terminas negali būti laikomas protingu reikalavimams dėl parduotų daiktų trūkumų pareikšti. Teisėjų kolegijos manymu, nagrinėjamu atveju apeliantė nedelsiant, tik kilus įtarimams dėl prekių kokybės, turėjo informuoti apie tai ieškovę. Tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, apeliantė ne tik kad raštu, bet ir žodžiu neinformavo ieškovės apie galimus daiktų trūkumus, todėl teiginys, kad ji būtų informavusi apie tai ieškovę vėliau, laikytinas tik gynybine pozicija.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias pirkėjo ir pardavėjo pareigas, padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantėlaiku neinformuodama ieškovės apie netinkamos kokybės produkciją ir šios aplinkybės neįrodžius prarado teisę ja remtis, todėl pagrįstai netenkino jos prašymo dėl pirkimo kainos sumažinimo.

Dėl netesybų dydžio sumažinimo

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesumažino aiškiai ir neprotingai didelių šalių sudarytoje sutartyje numatytų delspinigių. Byloje nustatyta, kad šalys sudarytoje pirkimo–pardavimo sutartyje susitarė, kad pirkėjas, laiku nesumokėjęs už pateiktas prekes, įsipareigoja mokėti 0,2 procento dydžio delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną pavėluotą kalendorinę dieną. Prašomų priteisti delspinigių suma yra 1 243,86 Lt. CK 6.73 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta teismo teisė, o ne pareiga nustačius, kad netesybos yra aiškiai per didelės ar prievolė iš dalies įvykdyta, sumažinti netesybas. Apeliantė prašė sumažinti netesybas, tačiau pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad tokio prašymo tenkinimas, atsižvelgiant į apeliantės elgesį, prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, šio prašymo netenkino ir teisėjų kolegija, su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu neturi pagrindo nesutikti. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo šioje dalyje teisėtumo ir pagrįstumo, kadangi pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškindamas ir taikydamas materialinės teisės normas, nenukrypdamas nuo formuojamos teismų praktikos, pagrįstai pripažino, kad apeliantė, laisva valia susitarusi dėl tokios sutarties sąlygos, turi prisiimti neigiamas sutartinių įsipareigojimų pasekmes, kurios jai nevykdant šių įsipareigojimų jau buvo žinomos. Sutikdamas su pirmosios instancijos teismo motyvais šiuo klausimu, apeliacinės instancijos teismas išsamiai dėl apeliacinio skundo argumentų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Apeliaciniame skunde keliamas ir tinkamo bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti dydžio klausimas. Apeliantės teigimu, atsižvelgiant į bylos pobūdį, sudėtingumą, suteiktų paslaugų apimtį ir kt., iš apeliantės ieškovei priteistos bylinėjimosi išlaidos už advokato teisinę pagalbą – 4 356 Lt - yra nepagrįstai didelės. Teisėjų kolegijos manymu, nors priteistos bylinėjimosi išlaidos, palyginti su prašoma ieškiniu priteisti suma yra pakankamai didelės, tačiau ši aplinkybė ir apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo mažinti jų dydį. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos už advokato teisinę pagalbą neviršija rekomenduojamų priteisti maksimalių dydžių, o apeliantė šios aplinkybės neginčija. Be to, vertintinas ir apeliantės procesinis elgesys nagrinėjamoje byloje. Pripažintina, kad ieškovės bylinėjimosi išlaidos iš esmės susidarė tik dėl apeliantės veiksmų šiai nesutinkant su pareikštu ieškiniu, reiškiant nepagrįstus atsikirtimus, todėl apeliantė turi prisiimti tokio elgesio neigiamas pasekmes.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo

Apeliantė neprašė priteisti iš ieškovėsjos turėtas bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas. Atmetus apeliacinį skundą už jį sumokėtas žyminis mokestis apeliantei iš ieškovės nepriteistinas (CPK 93 str. 1 d., 3 d.).

Ieškovė už advokato teisines paslaugas rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą turėjo 1 260 Lt išlaidų, kurias prašo priteisti iš apeliantės. Ieškovės pateikti įrodymai (b.l. 139–141) pagrindžia jos turėtas išlaidas už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą ir nurodyta išlaidų suma neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 8.10 punkte nurodyto maksimalaus dydžio, todėl tokia suma priteistina ieškovei.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės UAB „Stragutės mėsa“ ieškinį atsakovei UAB „Bajorų smuklė“ dėl skolos priteisimo priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 185 str., 263 str.), kurį naikinti ar keisti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 17d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies1punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 17d. sprendimąpalikti nepakeistą.

Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Stragutės mėsa“, juridinio asmens kodas 179859451, iš uždarosios akcinės bendrovės „Bajorų smuklė“, juridinio asmens kodas 302486109, 1 260 Lt (vieną tūkstantį du šimtus šešiasdešimt litų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teismeišlaidas.

Teisėjai Žibutė BudžienėRaimondas BuzelisLeonas Jachimavičius