Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2019-07-04 · Civilinė byla Nr. 2A-434-464/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-07-04
Bylos Nr.
2A-434-464/2019
Teisminio proceso Nr.
2-57-3-00007-2014-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas
Teisėjai
Danutė Gasiūnienė, Dalia Kačinskienė, Aldona Tilindienė
Ieškovas
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Atsakovas
R. V.
Trečiasis asmuo
AAS ,,BTA Baltic Insurance Company“, "BTA Insurance Company" SE filialas Lietuvoje Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Krova
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2A-434-464/2019Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00007-2014-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.2.; 2.6.10.5.2.17; 2.6.10.9. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. liepos 4 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės antstolės R. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-106-460/2018 pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atsakovams R. V., antstolei R. V., jau likviduotai bankrutavusiai individualiai įmonei ,,Krova“ dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo AAS ,,BTA Baltic Insurance Company“, veikiantis per AAS ,,BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) kreipėsi į teismą su ieškiniu ir, patikslinusi savo reikalavimus (t. 1, b. l. 3-5, t. 2, b. l. 60-66, 145-147, t. 3, b. l. 73-75), prašė priteisti solidariai iš buvusio BIĮ „Krova“ vadovo R. V. ir antstolės R. V. 127 692,92 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Pradiniame ir patikslintuose ieškiniuose nurodė, kad antstolei R. V. nuo 2008-01-28 iki 2013 m. ji buvo pateikusi vykdyti ne vieną sprendimą dėl įvairių sumų dydžio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš IĮ „Krova“. Pateikdama antstolei vykdyti 2012-01-13 sprendimą Nr. (23.17-08)-320-3444 dėl 99 430,22 Eur (343 312,67 Lt) mokestinės nepriemokos išieškojimo, VMI priminė antstolei apie pareigą vykdyti išieškojimą ir pagal ankstesnius neįvykdytus sprendimus, t. y. 2010-04-29 sprendimą Nr. 12.-20-4834 dėl 869,38 Eur (3 001,80 Lt) ir 2010-01-12 sprendimą pakeisti sprendimą Nr. (23.17-08)-320-3443 dėl 27 393,32 Eur (94 583,64 Lt) mokestinės nepriemokos išieškojimo iš IĮ „Krova“ turto. Iš viso pagal šiuos sprendimus individualios įmonės mokestinių nepriemokų skola sudarė 127 692,92 Eur (440 898,11 Lt). Ieškovė, remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 634 straipsnio 2 dalimi, 2012-02-14 raštu Nr. (23.4.-08-3-5)-RNA-6497 prašė antstolės savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimai būtų kuo greičiau ir realiai įvykdyti.

3. Kadangi mokesčių administratorės netenkino antstolės vykdomo iš IĮ „Krova“ išieškojimo rezultatas, ji pas skolininkę IĮ „Krova“ atliko operatyvų patikrinimą. Šio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2012-01-01 iki 2013-06-30 į įmonės sąskaitą įplaukė 277 504,31 Eur (958 166,87 Lt) pinginių lėšų (pajamų), tuo pačiu laikotarpiu į įmonės kasą iš banko sąskaitos buvo įnešta 217 403,26 Eur (730 650 Lt) suma. Tačiau mokesčių administratorei antstolė pervedė, atitinkamai, 2012 metais 10 296,32 Eur (35 551,12 Lt), o 2013 metais – 1 592,91 Eur (5 500 Lt), taip pat pati skolininkė 2014 metais į biudžeto surenkamąją sąskaitą sumokėjo 2 653,54 Eur (9 162,16 Lt).

4. Kaip ieškovė sužinojo iš bankų suteiktos informacijos, skolininkės IĮ „Krova“ per šį laikotarpį gautos pajamos nebuvo panaudotos skolai valstybės biudžetui sumokėti, nes antstolė R. V. 2012-10-12 patvarkymu skolininkės prašymu atšaukė įmonės lėšų areštą, nustatytą 2012-09-25 savo patvarkymu, ir apie tai ieškovei nepranešė. Todėl tos lėšos, kuriomis galėjo būti padengta skola valstybei, buvo pervestos į įmonės kasą ir panaudotos įmonės bendrovės vadovo R. V. asmeniniams interesams patenkinti, kuris baudžiamojoje byloje buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 219 straipsnio 2 dalį dėl mokesčių nesumokėjimo, tačiau prokuroro pareikštas civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, atsižvelgiant į ieškovės VMI pareikštą tapatų ieškinį šioje civilinėje byloje dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo.

5. Pasak ieškovės, dėl antstolės R. V. neteisėtų veiksmų, pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, toliau – CK, 6.246 str. 1 d.), netinkamai atlikus procesines pareigas (CPK 634 str., 689 str.), sudarius skolininkei galimybę laisvai disponuoti piniginėmis lėšomis, valstybės biudžetui buvo padaryta žala. Todėl antstolė solidariai su atsakovu R. V., kuris į įmonės kasą pervestas lėšas išsimokėjo sau 2013-05-30 paskolos sutarties pagrindu, privalo atlyginti valstybės patirtą žalą (Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 16 str. 1 d., CK 6.246-6.249 str., CPK 634 str. 2 d.). Taip pat nurodė, kad atsakovei IĮ ,,Klova“ Klaipėdos apygardos teismo 2014-10-06 nutartimi buvo iškelta bankroto byla, o teismo 2018-08-27 sprendimu įmonė pripažinta pasibaigusia ir likviduota dėl bankroto, taigi atgauti skolą iš skolininkės nėra galimybės.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Klaipėdos apygardos teismas 2018-09-17 sprendimu (t. 3, b. l. 121-126) ieškovės VMI ieškinį patenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo R. V. 76 615,75 Eur, o iš atsakovės antstolės R. V. 51 077,17 Eur žalos atlyginimą, taip pat priteisė 5 proc. dydžio metines palūkas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014-01-03) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

7. Teismas sprendė, kad ieškovė, kuriai valstybė yra delegavusi išskirtines funkcijas, pareiškė tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo ir tokio pobūdžio reikalavimą ji turėjo teisę pareikšti nepaisant tuo metu dar nepasibaigusio skolininkės BIĮ „Krova“ bankroto proceso, juolab kad Klaipėdos apygardos teismo 2018-08-27 sprendimu atsakovė BIĮ ,,Krova“ jau pripažinta pasibaigusia ir likviduota dėl bankroto, patvirtinant galutinį ieškovės 345 285,20 Eur kreditorinį reikalavimą, kuris sudaro 89 proc. visų patvirtintų reikalavimų. Teismas pripažino, kad ieškovė yra specifinė kreditorė, kuriai padaryta tiesioginė žala, o tokios žalos atsiradimą (t. y. mokestinės prievolės išvengimą) lėmė jos atsiradimo priežasčių nesuvaldymas išieškojimo procese.

8. Teismas, vertindamas atsakovų veiksmus civilinės atsakomybės kontekste, nurodė, kad bylos baigčiai neturi lemiamos reikšmės tai, ar pati ieškovė galėjo / turėjo galimybę vykdyti mokestinės nepriemokos išieškojimo iš skolininkės turto veiksmus, ar ne, todėl tokius atsakovės atsikirtimus į ieškinį pripažino nepagrįstais. Nurodė, kad esminę reikšmę sudaro būtent faktas, kad ieškovė antstolei pateikė sprendimus dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo, todėl antstolė, pradėjusi vykdymo veiksmus bei juos vykdydama, yra / buvo atsakinga už tinkamą mokestinės nepriemokos išieškojimą. Dubliuoti antstolės veiksmų ieškovė neprivalėjo, nes būtent antstolis privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, turi aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus.

9. Teismas nustatė, kad vykdymo veiksmų atlikimo metu atsakovas R. V. laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2013 m. iš įmonės kasos, nors ši nuo 2008-06-04 buvo areštuota, pagal avansines apyskaitas pasiėmė dideles pinigų sumas, o pinigų išėmimui pagrįsti 2013-05-30 surašė paskolos sutartį 259 209,92 Eur (895 000 Lt) sumai, taip eliminuodamas įmonės galimybes sumokėti valstybės biudžetui privalomus mokesčius. Atsakovas R. V., būdamas įmonės vadovu, nevykdė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme nustatytos imperatyvios pareigos laiku mokėti mokesčius. Taigi, nors ir egzistavo reali galimybė atsiskaityti su valstybės biudžetu, tačiau tokia galimybė buvo prarasta būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų – piniginių lėšų iš įmonės paėmimo. Teismas padarė išvadą, kad dėl tokių neteisėtų atsakovo veiksmų ieškovei buvo padaryta individuali žala, taip pat egzistuoja priežastinis ryšys tarp šių veiksmų ir žalos. Atsakovo veiksmai lėmė tai, kad ieškovės reikalavimai bankroto byloje nebuvo patenkinti.

10. Teismo vertinimu, atsakovės antstolės R. V. neteisėti veiksmai pasireiškė neveikimu – laikotarpiu nuo 2012-01-01 iki 2013-06-30 įmonei nebuvo taikomos priverstinio pobūdžio priemonės, t. y. įmonė laisvai disponavo AB SEB banke sąskaitoje esančiomis lėšomis, piniginės lėšos buvo pervedamos iš atsiskaitomosios sąskaitos į įmonės kasą. Pažymėjo, kad antstolei 2012-10-12 atšaukus 2012-09-25 taikytą piniginių lėšų areštą, įmonė, nepaisant turėtos skolos valstybei, galėjo laisvai disponuoti lėšomis, dėl ko atsakovui R. V. atsirado galimybė gauti iš įmonės 259 209,92 Eur (895 000 Lt) paskolą. Teismas konstatavo, kad antstolė vykdymo procese nevykdė realių išieškojimo veiksmų bei neužtikrino įmonės piniginių lėšų kontrolės ir apsaugos, suteikė piniginių interesų pirmumo teisę ne įmonei, o jos vadovui (neteisėti veiksmai, neveikimas) ir tuo prisidėjo prie žalos padarymo valstybei.

11. Tačiau teismas nesutiko su ieškovės pozicija dėl abiejų atsakovų solidarios atsakomybės, nurodęs, kad šiuo konkrečiu atveju kyla dalinė jų atsakomybė. Atsakovės antstolės kaltės laipsnis yra mažesnis, ši piniginių lėšų areštą atšaukė dėl to, kad buvęs vadovas, atsakovas R. V., 2012-10-11 pateikė prašymą areštą panaikinti motyvuodamas poreikiu sumokėti einamuosius mokesčius ir atlyginimus darbuotojams. Todėl antstolės dalinę civilinę atsakomybę teismas įvertino 40 proc. dydžiu, t. y. 51 077,17 Eur suma, o atsakovo R. V. – 60 proc. dydžiu arba 76 615,75 Eur suma.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

12. Atsakovė antstolė R. V. apeliaciniame skunde (t. 3, b. l. 129-133) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2018-09-17 sprendimo dalį, kuria ieškinys jos atžvilgiu patenkintas, ir ieškinį toje dalyje atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

12.1. Visiško nuostolių atlyginimo principas turi būti derinamas su vadinamąja nuostolių mažinimo doktrina. Šiuo konkrečiu atveju už žalos atsiradimą yra atsakinga ir pati ieškovė, todėl teismas, nustatydamas žalos dydį, turėjo taikyti CK 6.282 straipsnio 1 dalyje numatytą nuostolių mažinimo taisyklę.

12.2. Nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovė tik dėl to, jog jos sprendimai buvo perduoti vykdyti antstolei, negalėjo taikyti jai pagal kompetenciją numatytų išieškojimo veiksmų. Nepriemokų išieškojimo taisyklėse (toliau – Taisyklės) 71 ir 72 punktuose nustatyta, kad kai mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos dalis sumokama arba įskaitoma, turi būti priimamas sprendimas pakeisti sprendimą išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką iš turto, tačiau ieškovė atitinkamų veiksmų nesiėmė.

12.3. Ieškovė nenurodė, kodėl ji pati savalaikiai nepriėmė sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą bei pervedimą iš banko sąskaitų, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 106 straipsnio 1 dalies 1 punkte, Taisyklių 8.1 ir 62 punktuose, t. y. kodėl pati neatliko tų veiksmų, kuriuos turėjo atlikti vadovaudamasi aptartu teisiniu reglamentavimu. Jei ieškovė būtų tinkamai vykdžiusi jai deleguotas funkcijas, t. y. priėmusi ir pateikusi vykdyti kredito įstaigoms sprendimą išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką iš turto ir nutraukti pinigų išdavimą bei pervedimą iš banko sąskaitų iki sprendimų dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo įvykdymo, antstolės atlikti banko sąskaitų areštai ar jų panaikinimai nebūtų turėję jokios reikšmės žalos atsiradimui, nes galiotų VMI taikomi apribojimai.

12.4. Ieškovės neveikimas, kai ji turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą veikti atitinkamu būdu – priimti sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą bei pervedimą iš BIĮ „Krova“ banko sąskaitų, reikšmingai prisidėjo prie atsiradusios žalos, todėl teismas, nustatydamas atlygintinų nuostolių dydį, privalėjo taikyti CK 6.282 straipsnio 1 dalį ir spręsti klausimą dėl priteistos žalos mažinimo.

Atsiliepimas

13. Ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į atsakovės antstolės R. V. apeliacinį skundą (t. 3, b. l. 139-142) prašo jį atmesti, Klaipėdos apygardos teismo 2018-09-17 sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:

13.1. Atsakovė nepagrįstai suteikia išskirtinį pirmumą poįstatyminiam teisės aktui – Taisyklėms – jį aiškina atsietai nuo MAĮ, tuo pačiu ignoruodama atitinkamas CPK nuostatas, įsakmiai nustatančias antstolio procesinius veiksmus bei atsakomybę už teisės aktų pažeidimą.

13.2. MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad, priimant sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo turto, šį sprendimą vykdo antstoliai CPK nustatyta tvarka. Priešingai nei teigia atsakovė, išieškotoja nuosekliai kontroliavo skolininkės IĮ „Krova“ veiksmus, todėl nepagrįstai skunde kaltina mokesčių administratorių išieškojimo veiksmų iš banko sąskaitų netaikymu. Mokesčių administratoriaus teisė taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus yra nustatyta MAĮ 33 straipsnio 15 punkte, mokesčių administratorius turi teisę pakeisti ieškojimo būdą kitu MAĮ nustatytu būdu kai šis tampa neefektyvus.

13.3. Mokesčių administratoriaus priimti sprendimai išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto turi būti aiškinami platesne prasme, t. y. sprendimas išieškoti iš turto apima išieškojimą iš piniginių lėšų bankų sąskaitose, asmeninių lėšų, akcijų, nekilnojamojo turto, transporto priemonių ir pan. Nagrinėjamu atveju ieškovė neturėjo jokio teisinio pagrindo dubliuoti antstolės pradėtus vykdymo veiksmus, juolab kad būtent antstolė pagal CPK 634 straipsnio 2 dalį privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realai įvykdytas, aktyviai padėti ginti šalims jų teises bei įstatymų saugomus interesus.

13.4. Antstolė, priimdama 2012-10-11 patvarkymą Nr. S-7226, kurio pagrindu buvo atšauktas IĮ ,,Krova“ lėšų areštas, nenurodė tokio savo sprendimo teisinio pagrindo ir neinformavo išieškotojos. Antstolė viršijo jai teisės aktų suteiktus įgaliojimus, nes, užuot vykdžiusi CPK 634 straipsnio 2 dalies nuostatas, sudarė visas sąlygas nuo 2012-10-12 iki 2013-07-17 skolininkei laisvai disponuoti AB SEB banko sąskaitose esančiomis piniginėmis lėšomis.

14. Trečiasis asmuo AAS ,,BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje atsiliepime į atsakovės antstolės R. V. apeliacinį skundą (t. 3, b. l. 143-145) prašo apeliacinį skundą patenkinti ir panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2018-09-17 sprendimo dalį, kuria ieškinys šios atsakovės atžvilgiu patenkintas, o ieškinį šioje dalyje atmesti. Nurodo tokius pagrindinius argumentus:

14.1. Ieškovė yra juridinis asmuo, atsakingas už mokesčių surinkimą ir jų administravimą, turintis ne tik kvalifikuotus specialistus domėjimuisi vykdymo procesu per antstolį, bet ir galimybes savarankiškai išieškoti mokestines nepriemokas.

14.2. Laikotarpiu nuo 2012-01-01 iki 2013-06-30, kai IĮ „Krova“ atsiskaitomajai sąskaitai buvo panaikinti antstolės R. V. taikyti areštai, skolininkas į mokesčių inspekcijos sąskaitą keletą kartų atliko mokėjimus, t. y. dengė savo mokestinę nepriemoką. Ieškovė šią aplinkybę privalėjo matyti ir logiškai suprasti, kad įmonė atsiskaitomojoje sąskaitoje esančiomis lėšomis disponuoja be apribojimų. Tai įpareigojo mokesčių administratorių imtis aktyvių veiksmų, kuriuos pagal įstatymą jis privalo atlikti.

14.3. Jei ieškovė būtų tinkami vykdžiusi jai pačiai deleguotas funkcijas, t. y. priėmusi ir pateikusi vykdyti kredito įstaigoms sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą bei pervedimą iš banko sąskaitų, iki sprendimo dėl mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo iš mokesčių mokėtojo turto, antstolės atlikti banko sąskaitų areštai ar jų panaikinimai nebūtų turėję jokios reikšmės žalos atsiradimui, nes galiotų ieškovės taikomi apribojimai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų ir ieškovės veiksmų įtakos šiai atsakomybei

15. Apeliacinis skundas yra paduotas dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018-09-17 sprendimo dalies, kuria buvo išspręstas apeliantės R. V. civilinės atsakomybės klausimas. Apeliantė, prašydama panaikinti tą sprendimo dalį, kuria iš jos priteistas 51 077,17 Eur žalos atlyginimas, iš esmės nurodo su vienintele aplinkybe susijusius argumentus, įvardindama pačios ieškovės neveikimą bei kaltę kaip pagrindą taikyti CK 6.282 straipsnio 1 dalį ir atmesti apeliantei nukreiptą reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Kita teismo sprendimo dalis (dėl atsakovo R. V. civilinės atsakomybės) nėra kvestionuojama, todėl teisėjų kolegija jos teisėtumo ir pagrįstumo nevertina (CPK 320 str.).

16. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į pačios ieškovės veiksmus (neveikimą) ir jų įtaką žalos atsiradimui bei jos dydžiui. Tvirtina, kad ne tik apeliantė, bet šiuo konkrečiu atveju ir ieškovė, kuriai yra suteikta teisė atlikti priverstinio išieškojimo veiksmus iš turto, turėjo teisę ir pareigą areštuoti lėšas, esančias skolininkės banko sąskaitoje, ir kontroliuoti atliekamus mokestinės nepriemokos valstybės biudžetui išieškojimo veiksmus. Jeigu ieškovė būtų tokius veiksmus atlikusi, tokio pobūdžio žala nebūtų atsiradusi net ir apeliantei panaikinus banko sąskaitų areštą, nes tuomet galiotų pačios ieškovės mokesčių mokėtojai pritaikyti ribojimai disponuoti piniginėmis lėšomis. Todėl, apeliantės įsitikinimu, jos atžvilgiu taikytinas atleidimo nuo civilinės atsakomybės institutas, nes žalai atsirasti ar jai padidėti padėjo paties nuketėjusiojo asmens didelis neatsargumas (kaltė).

17. Taigi, kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, jame keliamas neteisingai nustatyto priežastinio ryšio tarp kiekvienos iš šalių veiksmų ir ieškovei atsiradusių padarinių klausimas, o dėl kitų teismo pripažintų nustatytomis sąlygų apeliantės civilinei atsakomybei taikyti (jos neteisėtų veiksmų, kaltės, žalos ir jos dydžio) argumentų nepateikiama. Tačiau sprendžiant dėl priežastinio ryšio visų pirma būtina įvertinti, kokias pareigas turėjo pati apeliantė (antstolė), priimdama vykdyti mokesčių administratoriaus sprendimus išieškoti mokestinę nepriemoką iš įmonės turto, ir kokią įtaką jų tinkamam atlikimui bei tokių padarinių, kurie atsirado dėl apribojimų disponuoti piniginėmis lėšomis skolininkei panaikinimo, turėjo, ar, priešingai, neturėjo kurie nors ieškovės veiksmai ar neveikimas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad antstolė netinkamai atliko pagal įstatymą jai tenkančias pareigas, neužtikrino skolininkės lėšų kontrolės ir apsaugos, apie savo atliktus procesinius veiksmus (piniginių lėšų arešto panaikinimą) nepranešė išieškotojai (ieškovei).

18. Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antstolis už savo paties ir savo darbuotojų padarytą žalą atsako įstatymų nustatyta tvarka. Aiškindamas ir taikydamas šią teisės normą kasacinis teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad, sprendžiant ginčą dėl antstolio veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos CK normos, reglamentuojančios deliktinę civilinę atsakomybę, kartu atsižvelgiant į antstolio profesinės veiklos teisinio reglamentavimo nulemtą civilinės atsakomybės taikymo specifiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-09-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2008, 2010-11-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2010, 2013-09-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456/2013). Dėl to nagrinėjant tokio pobūdžio ginčus būtina patikrinti, ar egzistuoja visos būtinosios deliktinės atsakomybės sąlygos, bei įvertinti tai, kad profesine veikla užsiimančiam asmeniui nustatyti griežtesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai negu paprastai.

19. Sprendžiant dėl to, ar antstolis tinkamai vykdė jam įstatymų nustatytas pareigas, be kita ko, būtina vadovautis CPK 634 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagal kurias antstolis privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus, taip pat Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, jog, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų.

20. Pagal MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punktą mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma priimant sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo, laiduotojo arba garanto turto. Šį sprendimą taip pat vykdo antstoliai CPK nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju iš civilinės bylos ir prie jos pridėtos vykdomosios bylos medžiagos matyti, kad ieškovė 2008-01-28 kreipėsi į apeliantę dėl jos 2008-01-28 sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto vykdymo, imantis visų CPK numatytų teisėtų priemonių sprendimui kuo greičiau ir realiai įvykdyti (civilinės bylos t. 3, b. l. 106; vykdomosios bylos Nr. 0074/08/12398 b. l. 1).

21. CPK 586 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas yra nustatyta tvarka pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas. Pagal CPK 587 straipsnio 10 punktą vykdomieji dokumentai yra kiti institucijų ir pareigūnų sprendimai, kurių vykdymą civilinio proceso tvarka nustato įstatymai. Mokesčių administratoriaus sprendimas dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo turto atitinka šiuos kriterijus (Mokesčių administravimo įstatymo 106 str. 1 d. 4 p.), taigi jis laikytinas vykdomuoju dokumentu.

22. Apeliantė neginčija fakto, kad, prieš priimdama 2008-01-28 sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto bei vėlesnius ieškovės sprendimus vykdyti, patikrino, ar nėra akivaizdžių kliūčių vykdomajam dokumentui priimti ir vykdomiesiems veiksmam atlikti (CPK 651 str.). Apeliantės veiksmai, kai ji, praėjus penkioms dienoms nuo vykdomojo dokumento gavimo, išsiuntė skolininkei raginimą įvykdyti sprendimą, patvirtina tai, kad apeliantė jokių kliūčių šiam sprendimui priimti ir vykdyti, neįžvelgė. Tuo teisėjų kolegijai leidžia įsitikinti ir paskesnė vykdomosios bylos eiga, kai apeliantė ėmėsi ir kitų CPK numatytų vykdymo veiksmų – 2012-09-25 patvarkymu Nr. S-6663 areštavo skolininkės AB SEB banko sąskaitose Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) esančias lėšas skolos sumai, nurodė šias lėšas pervesti į jos depozitinę sąskaitą (vykdomosios bylos Nr. 0074/08/12398 b. l. 104).

23. Taigi, apeliantė, pradėdama atitinkamus vykdymo veiksmus ir priimdama vykdomąjį dokumentą vykdyti, kartu prisiėmė CPK 634 straipsnio 2 dalyje numatytą pareigą savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas / sprendimai būtų kuo greičiau ir realiai įvykdyti, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymo saugomus interesus. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepriklausomai nuo to, kad MAĮ bei Taisyklių nuostatos numatė teisę ir mokesčių administratorei imtis priverstinių vykdymo veiksmų, tai jokiu būdu neeliminuoja antstolio, priėmusio atitinkamą sprendimą vykdyti, pareigos imtis visų būtinų procesinių priemonių, kad būtų užtikrintas sklandus ir kuo greitesnis vykdomojo dokumento įvykdymas.

24. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad apeliantės veiksmai, 2012-10-01 gavus atsakovo R. V. prašymą panaikinti įmonės sąskaitose esančioms lėšoms taikomą areštą (vykdomosios bylos Nr. 0074/08/12398 b. l. 106), net ir motyvuojamą esančia įmonei būtinybe apmokėti sąskaitas faktūras, mokėti darbo užmokestį, einamuosius mokesčius, ir 2012-10-11 priėmus atitinkamą patvarkymą dėl arešto sąskaitai panaikinimo Nr. S-7226 (vykdomosios bylos Nr. 0074/08/12398 b. l. 107), nurodant, kad atšaukiamas patvarkymus dėl lėšų, esančių sąskaitose priklausančiose IĮ ,,Krova“, arešto ir pervedimo į jos depozitinę sąskaitą, nėra suderinami su tinkamu CPK 634 straipsnio 2 dalyje numatytų pareigų atlikimu.

25. Išieškojimas gali būti nukreipiamas į skolininko pinigų sumas ir kitokį turtą, esančius pas kitus asmenims, taip pat į pinigų sumas ir kitokį turtą, priklausantį skolininkui iš kitų asmenų (jo turtines teises) (CPK 688 str. 1 d.). Nustatęs, kad pas kitus asmenis yra skolininko turto, antstolis jį aprašo ir surašo to turto arešto aktą (CPK 688 str. 3 d.). Taip pat antstolis gali nukreipti išieškojimą į pinigines lėšas, esančias bankuose, apribodamas disponavimą, duodamas nurodymus nurašyti skolininko lėšas arba nutraukti jų išmokėjimą iš asmens sąskaitos, priimdamas atitinkamos formos patvarkymą, kuris vykdomas elektroninių ryšių priemonėmis per Piniginių lėšų apribojimų informacinę sistemą (nuo 2012-07-01 įsigaliojusios įst. red. CPK 689 str.)

26. Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, kad skolininko turto areštas yra priverstinis nuosavybės teisės į skolininko turtą arba šios teisės atskirų sudėtinių dalių – valdymo, naudojimosi ir disponavimo – laikinas uždraudimas ar apribojimas (CPK 675 str.). Tokio procesinio instituto tikslas – laikinai apriboti skolininkui bet kokią galimybę perleisti ar kitaip suvaržyti turimą turtą ir pinigines lėšas, išsaugant juos išieškotojo interesais ir jo reikalavimams įvykdyti. Dėl to išieškant iš skolininko turto, turtinių teisių ar piniginių lėšų, antstoliui šį turtą areštavus, skolininkas netenka teisės valdyti, naudoti ir disponuoti areštuotu turtu ar turtinėmis teisėmis, netenka galimybės jį perleisti ar išleisti turimas / gaunamas pinigines lėšas ir taip išvengti išieškojimo. Antstolio nustatyti disponavimo turtu bei piniginėmis lėšomis ribojimai yra viena iš pagrindinių vykdymo proceso priemonių, leidžiančių pasiekti sklandaus ir teigiamo rezultato vykdomojo dokumento vykdymo procese, o vykdymo proceso kontrolė priskirtina išimtinai išieškojimą vykdančio antstolio, o ne kitų asmenų, ir, juo labiau, ieškotojo, kompetencijai.

27. Antra, sprendžiant, kurio asmens (apeliantės ar ieškovės) veiksmai arba neveikimas lėmė žalos ieškovei atsiradimą (yra susiję priežastiniu ryšiu su nurodomomis ieškinyje aplinkybėmis, kad įmonė turėjo piniginių lėšų, bet, panaikinus taikytus antstolės ribojimus, jas išleido savo savininko ir vadovo, atsakovo R. V., poreikiams), itin svarbi dar ir tokia aplinkybė, kad apeliantė, neabejotinai galėdama ir privalėdama suprasti jos taikytų ribojimų svarbą sklandžiam vykdymo procesui, nei apie atitinkamo prašymo panaikinti banko sąskaitose esančių lėšų areštą gavimą, nei apie priimtą savo patvarkymą panaikinti lėšų areštą išieškotojos (ieškovės) neinformavo, t. y. neatliko CPK 605, 639 straipsnyje numatytos pareigos nedelsiant pranešti išieškotojai apie vykdomosios bylos eigą ir neužtikrino tokios jos teisės įgyvendinimo, kaip teisė skųsti antstolio veiksmus.

28. Teisėjų kolegijos vertinimu, tuo atveju, jei antstolė būtų įvykdžiusi šią savo pareigą ir informavusi ieškovę apie gautą skolininkės prašymą bei dėl jo priimtą savo patvarkymą, ieškovė, atitinkamai, būtų galėjusi ir skųsti jai nepalankų apeliantės patvarkymą, ir imtis kitų teisėtų veiksmų valstybės interesams ginti, be kita ko, realizuoti įstatyme numatytas bei apeliaciniame skunde itin akcentuojamas mokesčių administratorės teises, susijusias su kitokių išieškojimo veiksmų atlikimu. Tačiau, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, tokios galimybės buvimas negali būti interpretuojamas kaip mokesčių administratorei įtvirtinta besąlyginė pareiga kiekvienu atveju dubliuoti vykdymo procesą ir dar kartą taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemones, kai jas įmonei jau yra taikęs antstolis, kuriam perduoti atitinkami sprendimai dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo, antraip kreipimasis į antstolį dėl išieškojimo veiksmų pradėjimo pagal mokesčių administratoriaus sprendimus iš esmės taptų beprasmis ir nereikalingas. Be to, jeigu individuali (personalinė) įmonė neturi pakankamai lėšų išieškomoms sumoms padengti, antstolis išieškojimą gali nukreipti į kitą jos pačios turtą ir jos savininko turtą (CPK 673 str.), taigi ir šiuo aspektu išieškotojai turi papildomų paskatų kreiptis dėl išieškojimo būtent į antstolį.

29. Trečia, areštas panaikintas nesant įrodymų, pagrindžiančių prašyme nurodytas aplinkybes, nesiaiškinant, kokio dydžio įsipareigojimai darbuotojams bei tiekėjams yra susidarę, neužtikrinus, kad lėšos bus naudojamos konkrečiam prašyme nurodytam tikslui. Juo labiau kad CPK nėra numatytas draudimas nukreipti išieškojimą į bendrovės pinigines lėšas, esančias banko sąskaitose, net jei jos skirtos atsiskaityti su darbuotojais ar tiekėjais (CPK 665 str., 668 str.).

30. Ketvirta, faktą, kad, apeliantei panaikinus piniginių lėšų areštą, jos buvo panaudotos ne atsiskaityti su ieškove, o išimtinai bendrovės vadovo interesams patenkinti, patvirtina byloje nustatytos ir šalių neginčijamos aplinkybės, kad laikotarpiu nuo 2012-01-01 iki 2013-06-30, taigi būtent tuo metu, kai buvo panaikintas įmonės banko sąskaitų areštas, į įmonės sąskaitas buvo pervesta 277 504,31 Eur (958 166,87 Lt) (per 2012 m. – 188 366,42 Eur (650 391,57 Lt), nuo 2013-01-01 iki 2013-06-30 – 89 137,89 Eur (307 775,30 Lt)), didžioji dalis šių lėšų, t. y. 211 610,87 Eur (730 650 Lt), buvo išgryninta ir įnešta į įmonės kasą, ši ir kitos kasoje esančio sumos panaudotos išmokant ankstesnių metų pelną, suteikiant atsakovui R. V. 259 209,92 Eur (895 000 Lt) paskolą (t. 1, b. l. 39-41, 42-44).

31. Penkta, 2012-10-11 patvarkyme dėl arešto sąskaitoms panaikinimo nėra nurodyta nei motyvai, nei teisinis pagrindas, dėl kurių atšaukiamas patvarkymas areštuoti banko sąskaitose buvusias skolininko lėšas. Kitaip tariant, patvarkymas neatitinka jam keliamų formos ir turinio reikalavimų, numatytų CPK 613 straipsnyje.

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas faktines aplinkybes sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad apeliantė netinkamai atliko jai kaip išieškojimo veiksmus atliekančiam subjektui priskirtas pareigas, t. y. atliko neteisėtus veiksmus. Dėl to, kad buvo panaikintas skolininko banko sąskaitose esančių lėšų areštas ir bendrovės vadovui joje esančias lėšas, kurių būtų pakakę daliai ieškovės reikalavimui patenkinti, t. y. 127 692,92 Eur, perkėlus į įmonės kasą ir juos panaudojus jo asmeniniams interesams patenkinti, sprendimai dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo nebuvo įvykdyti. Akivaizdus ir tiesioginis priežastinis ryšys tarp apeliantės neteisėtų veiksmų ir atsiradusių ieškovei neigiamų padarinių.

33. Pagrindo išvadai, kad šiuo konkrečiu atveju egzistuoja CPK 6.282 straipsnyje numatyta išimtis sumažinti ar visiškai atmesti reikalavimą dėl žalos atlyginimo, teisėjų kolegija neįžvelgia, sutikdama su tokia pačia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada. Pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalį, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo atsirasti žalai arba jai padidėti, tai, atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį), žalos atlyginimas gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas, jeigu įstatymai nenustato ko kita. Šioje normoje yra reglamentuojami nukentėjusiojo ir žalą padariusio asmens mišrios kaltės teisiniai padariniai deliktinės civilinės atsakomybės atveju, ir ji įtvirtina teismo teisę spręsti dėl prašomos priteisti žalos sumažinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-07-04 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-915/2018).

34. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad sprendimus dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo ieškovė perdavė vykdyti apeliantei, ši juos priėmė vykdyti, taigi ieškovė turėjo pagrįstų lūkesčių, kad išieškojimas bus vykdomas nepažeidžiant CPK nustatytų taisyklių, o apeliantė imsis visų nuo jos priklausančių ir įstatyme numatytų teisėtų veiksmų jiems įvykdyti. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į antstoliui suteiktų teisių, atliekant procesinius veiksmus apimtį, jo teises ir pareigas, vykdant jam pavestas pareigas, ieškovė turėjo pagrįstų prielaidų nesiimti kitų, analogiškų apeliantės jau atliktiems, veiksmų. Tokie apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovė, atsižvelgdama į išieškotas sumas, privalėjo priimti sprendimus dėl sumažintos dalies mokestinės nepriemokos išieškojimo, nagrinėjamu atveju neturi esminės reikšmės. Nepriklausomai nuo to, ar tokie sprendimai būtų priimti ar ne, vykdymo veiksmų atlikimas ir kontrolė priklauso antstoliui, taigi kitokių ieškovės sprendimų nepriėmimas niekaip nėra susijęs su byloje įrodinėjama apeliantės veiksmais sukelta žala (nėra priežastinio ryšio). Apeliantės skundo argumentai, kad, pačiai ieškovei priėmus papildomus sprendimus, žala būtų neatsiradusi net ir apeliantei pažeidus įstatymą, o tokia aplinkybė nagrinėjamu atveju nustatyta ir pačios apeliantės net neginčijama, teisiškai neaktualūs ir vertintini kaip jos gynybinė pozicija.

35. Papildomai pažymėtina, kad Taisyklių 15 punkte numatyta, jog antstoliui perduotų sprendimų išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto vykdymas ne rečiau kaip 3 mėnesius turi būti kontroliuojamas tokiais būdais: 1) peržiūrint informaciją apie antstolio išieškotas ir pervestas sumas į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą; 2) telekomunikacijų galiniais įrenginiais keičiantis informacija su antstoliu; 3) apsilankant pas antstolį. Iš vykdomosios bylos medžiagos matyti, kad ieškovė nė kartą kreipėsi raštu į antstolę, prašydama informuoti apie priverstinio išieškojimo eigą, išieškojimo galimybes (vykdomosios bylos Nr. 0074/08/12398 b. l. 76, 115). Kitaip tariant, ieškovė elgėsi kaip apdairi ir rūpestinga išieškotoja, todėl nėra pagrindo teigti, kad ji savo veiksmais prisidėjo prie žalos atsiradimo.

36. Taigi, nenustačius ieškovės veiksmų neteisėtumo bei priežastinio ryšio su atsiradusiais padariniais, nėra pagrindo spręsti apie ieškovės ir apeliantės mišrios kaltės egzistavimą ir nėra pagrindo mažinti ar, juo labiau, visiškai atmesti reikalavimą priteisti iš apeliantės žalos atlyginimą. Tokiu atveju skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

37. Atmetus apeliantės antstolės R. V. apeliacinį skundą, jos patirtos išlaidos, ruošiant šį procesinį dokumentą, neatlygintinos. Ieškovė įrodymų, patvirtinančių jos apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas, nepateikė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos Danutė GasiūnienėDalia KačinskienėAldona Tilindienė